Pirmyn, drebėdami!

  https://www.bbc.com/russian/features-56029977                                          Jurijus   Dombrovskis Gyvatė   Vis tiek matysiu aš kada, kaip iš praamžino okeano išnirs, rangydamasi įmantriai, paviršiun milžinė gyvatė, kaip karčiai jos raitysis šlykščiai, kaip prasižiojęs snukis gūdžiai šnypšt, o iš bangų, įdūkintų audros, pasaulį perskros lyg kerštingas žaibas jos žvilgsnis, permėlęs iš pykčio.   Žvynuota stamantri oda sutvisks smulkiais lašeliais ir nežinomos spalvos šviesa užlies bejėgį krantą. Ūmai pasius apie gyvatę bangų verpetai siausti, suktis, kriokti, o jūrų garlaivis kažkur užutėky – toli įsiliepsnos kaip laužas.   Iškvėps garus – ir kris nusvilintos žuvėdros   tiesiai jai į pražiodintus nasrus...

  Žuvo ar mirė ?   Rašinėlyje „Poezija ir Žvalgyba“ apie Lietuvos žvalgybos kūrėją savanorį Mikalojų Lipčių – Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės–Lipčienės sūnų, taip pat užsiminėme, kad kažkur Sibiro taigoj palaidota (kaip ir M. Lipčius) ir vyriausioji Maironio sesuo Pranciška Mačiulytė. Dėl kokių priežasčių ir kokiais keliais ten nukeliavo, kad numirtų, 82-jų metų invalidė senukė? Priežastys žinomos visiems geros valios žmonėms, keliai išbandyti dešimčių tūkstančių 1940–1941 ir vėlesnių metų kalinių, lagerininkų ir tremtinių iš Lietuvos. Bet vis dėlto?   1941 metų birželio 14-ąją iš Burneikių vienkiemio Raseinių apskrityje Betygalos valsčiuje kančioms ir mirčiai į Sibirą buvo išvežta gausi Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės–Lipčienės dukters Elenos Lipčiūtės–Babonienės šeima. Joje gyvenusi Pranciška Mačiulytė buvo ištremta kartu. Yra išėję du 1939–1941metais nužudytųjų ir išvežtųjų Lietuvos gyventojų vardyno (sąrašų) „Lietuvos gyventojų genocidas“ leidi...

    ŽMONĖS, KURIEMS NESKAUDA   Ar gali atsitikti su tavimi taip, jog, apkeliavęs nuostabiausius kraštus, perėjęs gaivius ir derlingus slėnius, amžinai žaliuojančias oazes, perkopęs kvapą gniaužiančius, pasaulio stogą remiančius kalnagūbrius, perplaukęs jūras ir vandenynus, matęs klestinčius miestus ir kabančius žydinčius sodus, susidūręs su įvairialypėmis kultūromis ir civilizacijomis, visur pavalgydintas, pagirdytas, apnakvydintas, bet kartą atsidūręs ties begalinės dykumos pakraščiu, pajutęs jos svaiginamą tuštumą, jos nebylumo ir kurtumo užburtas, jos miražų apakintas, pultum į ją lyg troškulio ištroškęs piligrimas avantiūristas ir būtum įsiurbtas jos bedugnių smėlynų, ir taptum jų dalimi, tokia pat bežade, bevarde ir atsitiktine, kaip tas Antakalnio smėlio grūdas, kuris dabar yra įstrigęs tarp tavo vasarinių batų puspadžio rantų? Taip, gali – atsakau. Ar gali taip būti, jog jaunas ir talentingas žmogus, menų ir filosofijos žinovas, perskaitęs krūvas protingų k...

  Žemaitės Raštuose nepublikuoti kūriniai (Diletanto išvedžiojimai Pačiam Sau)   „Leidau sau pažemaičiuoti truputėlį nors beišnykstančiomis gramatinėmis formomis, kurių užvis labiau gedauju širdžiai atgauti“. (Stanislava Kochanauskaitė. „Laiko Tėkmėje“, 2019, p. 21)     Akademikų idiotizmas ar kaimo demokratizmas?          Gyvenu Antakalnio plytinio penkiaaukščio 4 aukšte. Lauke palei langą, ties kuriuo dabar sėdžiu ir rašau, maždaug už 2 metrų nuo jo, tiesiasi saulės pusėn ąžuolo šaka. Pats ąžuolas auga namo gale ir, nepaisant miesto džiunglių, tiksliau – mūrų įstatymų, laikosi įsikibęs apkapotomis, bet vis dar galingomis šaknimis į išasfaltintą, apcementintą   kairiojo Neries kranto gimtąjį smėlį. Prieš maždaug 10 metų kita jo šaka, pūstelėjus stipresniam vėjeliui, baksnodavo savo gilėtos letenos pirštu į jau minėto lango stiklą… Ir jausdavausi tada esąs arčiau gamtos, arčiau kokios nors kuklios, sarmatlyvos žvai...