Žemaitės Raštuose nepublikuoti kūriniai (Diletanto išvedžiojimai Pačiam Sau)

 

Žemaitės Raštuose nepublikuoti kūriniai

(Diletanto išvedžiojimai Pačiam Sau)

 

„Leidau sau pažemaičiuoti truputėlį nors beišnykstančiomis gramatinėmis formomis, kurių užvis labiau gedauju širdžiai atgauti“. (Stanislava Kochanauskaitė. „Laiko Tėkmėje“, 2019, p. 21)

 

 

Akademikų idiotizmas ar kaimo demokratizmas?

 

 

     Gyvenu Antakalnio plytinio penkiaaukščio 4 aukšte. Lauke palei langą, ties kuriuo dabar sėdžiu ir rašau, maždaug už 2 metrų nuo jo, tiesiasi saulės pusėn ąžuolo šaka. Pats ąžuolas auga namo gale ir, nepaisant miesto džiunglių, tiksliau – mūrų įstatymų, laikosi įsikibęs apkapotomis, bet vis dar galingomis šaknimis į išasfaltintą, apcementintą  kairiojo Neries kranto gimtąjį smėlį. Prieš maždaug 10 metų kita jo šaka, pūstelėjus stipresniam vėjeliui, baksnodavo savo gilėtos letenos pirštu į jau minėto lango stiklą… Ir jausdavausi tada esąs arčiau gamtos, arčiau kokios nors kuklios, sarmatlyvos žvaigždelės, arčiau kažkur čia pat krutančios amžinybės, viršiau visų tų civilizacijos bruzdesio, dulkių, asfalto ir išmetamųjų dujų smarvės, virš tos sumaišties, stumdymosi, laukimo, laikinumo... Bet, deja, ji – ąžuolo šaka – užstojo saulę vienu aukštu žemiau ir aukščiau gyvenusiems kaimynams ir jų iškviesti savivaldybės ūkinio objekto „Žaluma“ (sąlyginis pavadinimas) vyrai nurėžė tą storoką šaką ir dar kelias gretimas, palikdami gilią duobę ne tik medžio lajoje, bet ir kaimietiškoje mano sieloje…

Taigi, ant tų šakų – ir anos ankstesniosios, miesto idiotizmo aukos,  geriausiu atveju virtusios biokuru, ir dabartinės, prieš 10 metų atsišakojusios nuo paliktųjų tada gyventi ir per tą laiką nutįsusios per „išvalytą“ erdvę, vėl pro mano langą saulės link, – stebėjau ir tebestebiu daugsyk pasikartojantį vaizdą: mažutėliai  paukšteliukai, tikriausiai kokios musinukės, strikt, strikt nustraksi, lyg jau kažkieno pamokyti rugsėjo mokinukai, išilgai tos šakos jos viršūnės link, pakeliui kairėn dešinėn capt, capt lesiodami savo snapeliais prie lapų ar žievės prilipusias graužikes kirmėlaites ir lervas, vabzdžius, kitus organinės kilmės krutančius, šliaužiančius, plasnojančius vienadienius padarėlius. „Ąžuolo sanitarai, – pagalvodavau. – Jei ne jie, iš šito galiūno miesto dioksiduose veikiausiai teliktų žabai ir stagarai. O dabar štai puikiausiai žaliuoja ir dar krūvas gilių, niekam nereikalingų, užaugina ir nuberia ant šaligatvinių plytų, nepaisant miesto žmogaus invazijų į jo gyvybinę erdvę…“

Ta ąžuolo šaka ir tie darbštieji, metodiškieji higienos sanitarai kaip palyginimas iškilo mano vaizduotėje, kai mažumėlę ėmiau domėtis kolegos Virginijaus Gasiliūno, literatūros kritiko, renginių ir laidų vedėjo, redaktoriaus, rankraštynininko, tyrinėtojo, poeto… – žmogaus – žmogaus su hamletiška dikcija, hamletiška šukuosena, hamletišku megztiniu ir šaliku ir, svarbiausia, – hamletiška pasaulėjauta, – kai ėmiau domėtis nuo 2009 metų jo rašomo internetinio dienoraščio „Šis tas apie šį tą“ tematika bei problematika. Trumpiau kalbant, V.Gasiliūno tinklaraštis, mano akimis ir vaizduote, ir yra tas snapelis, tas „capt carapt“, kuris metodiškai ir kruopščiai nulesinėja tingumo, apsileidimo ir nevalyvumo lervas bei vabzdžius nuo lietuvių literatūrinio ir visuomeninio gyvenimo kūno, kuris ištraukinėja iš šiltų  „susikultūrintų“ urvelių mūsų kultūros ir pažinimo sferose parazituojančias kirmėlaites ir tranus. Mane gi, jau kaip rambų kopūstinį kirminą, mielas Virginijus privertė aktyviau sukrutėti – „aktyvizuotis“ visai neseniai, pakišęs panosėn ką tik minėto tinklaraščio savo 2013 m. lapkričio 3 dienos rašinį Nr.534 „Užparaštė, lxxix: apie neišspausdintus Žemaitės kūrinius“. Perskaičiau – ir atidėjau į šoną. Ir tik po poros dienų į mano savimonę įsėlino, įsiskverbė klasikinis patriotinis klausimas: „O kas gi kitas, jeigu ne tu?“ ir – privertė susimąstyti, paskatino apsispręsti veiksmui, nors nesu nei literatūrologas, nei tekstologas, nei koks žemaitiškų tarmių išmanytojas, nei veikėjas. Esu viso labo tik Žemaitės grožinės kūrybos gerbėjas (jos socialinės-politinės-publicistinės pažiūros man yra svetimokos) ir atstovas dūnininkų tarmės, tarp kuria kalbančiųjų Žemaitė pragyveno bene porą dešimtmečių, tada, kai ji pradėjo rašyti ir kai buvo sukurti patys brandžiausi jos:  Julijos Benuševičiūtės – Julijos Žymantienės – Žemaitės, veikalai.

 V. Gasiliūno aprašoma situacija įdomi. Sovietinės kultūrinės ir leidybinės politikos „lydžiai“ – akademikas K. Korsakas, akademikas J. Žiugžda ir rašytojas A. Venclova (jie visi trys sudarė Žemaitės Raštų redakcinę komisiją), o taip pat Valstybinės grožinės literatūros leidyklos atstovai J. Tornau, J. Kličius, A. Žirgulys 1956 m. lapkričio 11 d. svarsto, kuriuos „liaudies rašytojos“ Žemaitės kūrinius galima patiekti liaudžiai 1956 metais pradėtų leisti Raštų III tome, o kuriuos – ne. Štai kokia diskusija kyla tarp sovietinių akademikų bei kitų „draugų“ dėl dar niekur nepublikuoto Žemaitės meninio škico „Vokyčio pagrabas“:

 

J. Žiugžda. Mano nuomonė aiški: geriau išmesti. Ar gali būti kas dar šlykštesnio?

J. Tornau. Labai geras dalykas, stipriai parašytas. Kažin ar yra kur dar geriau pavaizduotas kaimo tamsumas ir idiotizmas, kaip šiame kūrinyje.

A. Venclova. Šio kūrinio yda ta, kad autorė nerodo savo nusistatymo, duoda lyg ir fotografiją.

K. Korsakas. Sutinku su drg. Tornau, kad čia ryškiausiai parodytas kaimo idiotizmas: bambizas, iš viso kito tikėjimo atstovas – jau nebe žmogus, lygus gyvuliui. Per daug nuogai tas idiotizmas vaizduojamas, antra, žymu katalikų tikėjimo primatas.

J. Žiugžda. Mes turime žiūrėti, kaip skaitytojas šį kūrinį skaitys, kaip jį veiks toks kūrinys. Į karikatūrą kaimo žmonės paverčiami, koktu mums už Žemaitę.

                             („Rašytojas ir cenzūra“, 1992, p. 497)

 

Po šios diskusijos „akademikai“ nutarė „Vokyčio pagrabo“ nespausdinti.

Kadangi nesu joks akademikas, nei aplamaj mokslo žmogus, tai su manimi, beskaitant „Vokyčio pagrabą“, išėjo kuriozas. Taip susiklostė, kad šį Žemaitės kūrinį skaičiau iš rankraščio kopijos, tuo pat metu perspausdinėdamas tekstą kompiuteriu, vadinasi, iš lėto. Skaitau, šifruoju, spausdinu vis pasigalvodamas: „Kada gi pagaliau prasidės tas niekingasis idiotizmas?“ Kai į akiratį įsirėždavo kelis sykius Žemaitės kažkodėl atkakliai atkartojamas skysčio pavidalo daikto vardu „arielka“, vis suklusdavau, pranašaudamas sau: „Va, pagaliau: dabar kaimiečiai pasigers, ims blūdyti, strapalioti, kvailioti, prisidirbs ir taip pademonstruos, įkūnys socialistinio realizmo apologetų literatūroje ir gyvenime diagnozuotą  kaimo idiotizmą ir tamsumą“. Bet skaitymas vyksta toliau, persirita į antrą pusę, pasiekia pabaigą – ir nieko panašaus neįvyksta! Ir tada viena po kitos į galvą atidunda dvi diametraliai priešingos konstatacijos: 1) jeigu tekste aš, kaip skaitantysis, nepajuntu akademikų diagnozuoto kaimo idiotizmo, vadinasi pats esu tos terpės atstovas – „kaimo idiotizmas“! 2) jeigu Žemaitės „Vokyčio pagrabe“ pavaizduoti valstiečiai nėra idiotai, vadinasi jais yra juos taip apšaukę apsišaukėliai sovietiniai lietuvių akademikai!

Kaip ten bebūtų, perskaitęs ir pergalvojęs „Vokyčio pagrabą“, pasidariau kelias išvadas, su kuriomis dabar ir pasidalinsiu.

Šiame Žemaitės apsakyme atvaizduota kaimo bendruomenė yra neįtikėtinai brandi. Ir tai akivaizdžiai rodo rašytojos pasirinktas pasakojimo būdas. Faktiškai tai yra ne aprašymų ir vaizdų, o dialogų kūrinys. O meninis dialogas – tai pozicijų, minčių, argumentų kova! Tai diskusija! Jeigu „vyrai“ kerta, tai „mergos“ būtinai atkerta! Jokiame kūrinio dialoge nėra vienos nuomonės. Yra stipriau argumentuota pozicija, yra silpniau, bet vienos vienintelės, iškart privalomosios, nėra. Tai rodo bendruomenėje beįsigalinčią, gal net įsivyravusią, idėjų ir nuomonių kovos ir konkurencijos principą. Ir pliuralistinė nuomonė čia reiškiama ne buitinėje-agrarinėje („kas tu toks?“; „o tu kas toks?“ ar kada ką sėti ir ravėti) plotmėje, o itin sudėtingais religinės (tautinės) tolerancijos (pakantumo) ir religinių (tautinių) skirtumų klausimais. Susiduria du požiūriai: „Nevalnu i vokyče pagraba“ – vienas ir čia pat kitas: „Kas jis nebutų – vokytis ar cigons – vis gal [į pagrabą] nuejti“. O juk dialogo, svarstymo, ginčo galimybė, tiksliau – jos praktinis pasireiškimas, neformalus įsiteisėjimas tarp paprastų žmonių yra esminis visuomenės, subrendusios demokratijai, požymis.

Aš jau kurį laiką (ir kuo toliau, tuo labiau) stebiuosi 1918 metų vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės Akto nepaprastu pažangumu. Keli šimtmečiai baudžiavos, per šimtmetis carinės Rusijos okupacijos, keturi dešimtmečiai rusų administracijos vykdyto drastiško lietuviškos spaudos (kultūros) draudimo (carinis žandaras kartą netgi sučiupo žąsis ganiusią ir lietuvišką knygelę skaičiusią 9 ar 10 metų J. Žymantienės dukrą Pranutę ir išsivežė 3 parom į Šiaulius…), visuotinė beraštystė… badai, marai, karai… Ir štai Vasario Šešioliktąją lyg iš tabakierkos iššoka 20 vyrų ir paskelbia ypatingai reikšmingą, toli, toli – kelis šimtmečius  į ateitį nukreiptą Lietuvos projektą. Projektas remiasi dvejais fundamentaliais principais: 1) lietuvių tautos valia yra atstatoma Nepriklausoma Lietuvos valstybė (taip išreiškiamas tautos santykis su išorės pasauliu) ir 2) atkurtoji Lietuvos valstybė turi būti  tvarkoma „demokratiniais pamatais“ (valstybės piliečių vidinio sugyvenimo esminė nuostata). Nereikia būti Saliamonu, jog suprastum, kad tie 20 demokratiškai nusistačiusių vyrų iššoko ne iš niekur, o buvo tautos gelmėse vykusio etninės ir nacionalinės savimonės fermentavimosi produktas. Jie buvo tiesioginiai lietuvių tautos (jeigu norite – liaudies) atstovai, pati sąmoningiausia, labiausiai išprususi, daugiausia pasaulio mačiusi jos dalis – elitas. Perskaičius „Vokyčio pagrabą“, man pasidarė aišku, kad tų vyrų demokratizmas nebuvo nuleistas iš dangaus, o jau glūdėjo tautos pasaulėjautos ir pasaulėžiūros pamatuose ir reikšdavosi gyvenime įvairiausiais pavidalais: pakantumu ir tiesmukumu, dvejonėmis ir kategoriškumu, gudrumu ar logikos jėga. (Aišku, kad ir kvailumo, ir tamsumo to meto žmonėse irgi buvo per akis).

Bet šiame Žemaitės kūrinyje, be jau minėtos nuomonių ir argumentų įvairovės kūrinio dialoguose, tarpsta ir net gal dar labiau krenta į akis žmonių-personažų  talentas įžvelgti įvairiausiose gyvenimiškose situacijos komiškąsias, juokingąsias įvykių, poelgių, susidariusių aplinkybių ar žmonių tarpusavio santykių puses. „Vokyčio pagrabe“ susiduriame ne tik su arkliškais (tiesiogine ir perkeltine prasme) pajuokavimais, bet ir su subtilesnio humoro apraiškomis. Žvelgiant į tai plačiau, regisi, kad humoro, juokų, pašaipos kultivavimas liaudies masėse rodo jos pakankamai pakantų, demokratišką nusiteikimą kitoniškų, dažniausiai ne visai malonių pastebėjimų ar požiūrių atžvilgiu.

Kaip ten bebūtų, „Vokyčio pagrabe“ įžvelgiu du aiškiai išreikštus demokratizmo požymių funkcionavimo, tyvuliavimo žmonėse atspindžius: 1) nuomonių ir argumentų pliuralizmą dialoguose ir 2) gaivų ir gaivalingą humoro, kaip laisvo bei kritiško mąstymo ir dinamiškos bendravimo priemonės, įsišaknijimą lietuvių (bent jau žemaičių – jūkaunu!) tautos sąmonėje.

 

Popų baimė arba baimės akademikai

 

Kiti trys grožiniai kūriniai, kuriuos sovietiniai akademikai nutarė nepublikuoti  Žemaitės Raštuose, yra „Perkrikštas“, „Staigus pravoslavas“ ir „Popo pašventimas“. Juos jungia tai, kad visuose vienu iš pagrindinių personažų yra pravoslavų tikėjimo šventikas popas. Pradžiai pateiksime aptarimo dalyvių apsikeitimo nuomonėmis apie šiuos veikalus tekstą:

 

J. Žiugžda. Turim skaitytis su skaitytojais, kaip juos veiks tokie reakcinių nuotaikų kūriniai?

J. Tornau. Mūsų skaitytojas išaugęs, tiek metų buvęs tarybiškai auklėjamas. Galima pasitikėti tarybiniu auklėjimu ir mūsų jaunimo susipratimu.

J. Žiugžda. Jaunimas, be abejo, nebe tas, koks buvo 1945 m. , bet dar yra ideologinių lūžių, dėl kurių ir dori jaunuoliai įsivelia į visokią politinę painiavą (palyginkim paskutinius įvykius Vilniaus universitete).

A. Venclova. Tie 3 dalykai labai neskanūs. Nieko teigiamo Žemaitei jie neprideda.

K. Korsakas. Žemaitė tyčiojasi iš popų – galėtume sakyti, kad gerai: tyčiojasi iš religininkų. Bet iš tikrųjų: popas jai žemesnis už kunigą. Iš katalikybės pozicijų žiūrint į bažnytinį gyvenimą. Turim žiūrėti, kad nekiršintume prieš kitus tikėjimus. Kas būtų, jei šiuos kūrinius kas išverstų į rusų kalbą – visi popai pakeltų lermą.

J. Tornau. Tokio pavojaus nėra: į rusų kalbą tikrai niekas jų nevers. Mes kartais perdėtai jautrūs. Kai tik kur randame paminėtus pravoslavus, rusus, tuoj rankas nuleidžiame.

A. Venclova. Šie vaizdeliai tikrai nepatogūs. Viską su jais galima daryti: koks nors nacionalistiškai nusiteikęs mokytojas ims dar ir perskaitys juos viešai, sakykim, per Žemaitės minėjimą.

J. Tornau. Tikrai jų neskaitys. Nemanykim blogai apie mokytojus.

K. Korsakas. Juos lengvai gali persispausdinti kokia katalikiškoji antologija – turinys jiems tinkamas.

J. Tornau. Bet panašaus turinio mes praleidome II tome („Tikras atspėjimas“), o 1948 m. leidime nė klausimo nekilo dėl jų netinkamumo.

J. Žiugžda. Ten kas kita: galima ten paaiškint, dėl jų įdėjimo galim apsiginti, o čia neapsiginsime.

J. Tornau. Nelaiminga lietuvių tauta – ji niekada negali savųjų klasikų pilnų leidimų išleisti; vienam režimui viena netinka, kitam kita. Ir nekalčiausias dalykas kartais gali provokacija kvepėti. Pvz., tegu kas atsistojęs eilėje sušunka: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ – juk tokį suims, o šūkis mums visų brangiausias. Taigi, ar visada galima svarstyti: kaip kas ką priims, kokiose sąlygose kūrinys bus vertinamas? Išėjus 1948 m. leidimui panašūs kūriniai nebuvo smerkiami.

J. Žiugžda. Be reikalo drg. Tornau leidžiasi į demagogiją. Šie kūriniai tikrai turėtų neigiamą reakciją. Ir 1948 m. neviešai tokie kūriniai buvo neigiamai vertinami: prieš „Tikrą atspėjimą“ ir kt. kažkas – neatsimenu kas – aukštame pasitarime gana aštriai yra kalbėjęs. O jei paskui buvo duotas nurodymas neigiamai įvertinti 1948 m. leidimą, tai ne vien literatūriniai bei kalbiniai motyvai, bet ir politinis momentas nulėmė*. Mes giname literatūriškai silpnus dalykus.

A. Žirgulys. Pilnesniuose leidimuose paprastai dedami ir menkesni kūrinėliai. Pvz., R. Blaumanio „Kopoti raksti“ IV tome sudėta ir nevertų Blaumanio plunksnos smulkmenų – vien pilnumo sumetimais.

J. Kličius. Šiuose kūrinėliuose Žemaitė pasisako prieš prispaudėjus, caro valdininkus ir carinės sistemos ramsčius. Gal juos galėtų išgelbėti tinkamas komentaras.

K. Korsakas. Čia dvi religijos sistemos: pravoslavai blogi, juoko verti, katalikai geri. Ribočiausios pažiūros. Tas pats dalykas vienu momentu vienaip skamba, kitu kitaip. Tegu tik bus kita situacija – tie dalykai ir galės eiti. Reikia žiūrėti į reikalą realistiškai, praktiškai. Tie trys dalykai dabartiniu momentu gali būti šaukštas deguto į medaus bliudą. Jie gali sukelti lermą, sugadinti reikalą ateity, pakenkti kitiems tomams. Visi žiūrės, ar nėra ko įtartino. Kitų tomų sudėtis dėl to gali nukentėti.

J. Tornau. Žemaitė praeities rašytoja – reikia ir praeities mastą taikinti.

K. Korsakas.  Sveikas protas kartais stoja net prieš labai aštrius logiškus principus. Žiūrėkime praktinės sveikos nuovokos.

                           („Rašytojas ir cenzūra“, 1992, p. 499–501)

 

Apie pačius atmestuosius kūrinėlius bei jų personažus po šitokio „akademiniško“ jų išnarstymo man nebėra ko daug ir bepasakyti. Nebent tai, kad iš visų jų trykšta gaivališkas, netikėtas, natūralus, o kartais ir apsimestinai naivus, bet aukštos prabos žemaitiškas humoras.

Dėmesį gal labiau atkreipia jau įvardintų 3 šio svarstymo diskutantų (J. Žiugždos, K. Korsako, A. Venclovos) požiūris į šią 3 popų (kiekviename kūrinėlyje veikia po popą) bylą. Beje, Žemaitei tose istorijose labiau rūpi žemaičių charakteriai bei komiškos situacijos, o ne rusų popų ydų ir kvailumo demonstravimas. Juolab, kad vienas iš popų („Staigus pravoslavas“) į reikalą su bagoto žemaičio kaprizingu, lengvabūdžiu sūneliu Adolpu pažiūrėjo kaip praktinės sveikos nuovokos žmogus ir jokio antipopiško „išsišokimo“ kūrinyje nėra.  Bet, matyt,  redakcinės komisijos nariai buvo tiek įbauginti socialistinės tikrovės kasdienybės bei recidyvų praeityje ir dabartyje, jog nedrįso peržengti Maskvos ideologų  užbrėžtų matomų ir nematomų ribų bei linijų. Vietoje objektyvaus šitų kūrinėlių meniškumo vertinimo jie ima į juos žiūrėti iš rusiškųjų okupantų primestų pozicijų: „reakcinių nuotaikų kūriniai“;  „Žemaitė tyčiojasi iš popų“ (nors, kaip minėjau, Žemaitei rūpėjo ne popai, o žemaičiai); „tie 3 dalykai labai neskanūs“; „šaukštas deguto į medaus bliūdą“. Būdami praktiški realistai ir sveiko proto funkcionieriai, jie įžvelgia ir visiškai įmanomas grėsmes („nors laikai jau ir kiti“): „tie vaizdeliai labai nepatogūs“; „turėtų neigiamą reakciją“; „gali sukelti lermą, sugadinti reikalą ateityje, pakenkti kitiems tomams“.

Tad kodėl kilo ta sumaištis lietuviškųjų sovietinių literatūros didžiūnų, tų „baimės akademikų“, galvose dėl šių Žemaitės veikalų?

Tą bailumo fenomeną ir jo kilmės šaknis ir norėtųsi nors prabėgom aptarti. Tie stambūs lydžiai, –  LTSR mastais vos ne banginiai, – iškart virsdavo smulkutėmis bejėgiškomis ukleikomis, kai pamatydavo, jog gali turėti reikalų su didžiarusiškojo nacionalšovinizmo apraiškomis, kitaip sakant, su ruso, kaip tokio, specifinėmis savimonės ir pasaulio matymo ypatybėmis. Tos draudžiamos peržengti  ribos ir linijos buvo labai aiškiai nubrėžtos, lyg ant delno matomos, nors ir dangstomos „internacionalizmo“, „tautų draugystės ir brolybės“ lozungais: nelieskite rusų, kas jie ir kokie jie bebūtų! Todėl darėsi visiškai nebesvarbu, kad bolševikų diktatūros įsitvirtinimo periodu popai buvo masiškai naikinami, šiek tiek vėliau – visokiausiais būdais diskriminuojami ir persekiojami, o visais sovietų valdymo dešimtmečiais karingasis buldozerinis ateizmas buvo tapęs valstybine politika. Sovietų akademikui K. Korsakui už teiginį „visi popai pakeltų lermą“ norėtųsi paploti, ypač jeigu jis kalbėjo perkeltine prasme ir galvoje turėjo ne popus, o „rusiškojo pasaulio“ ekspansijos ir sovietinės ideologijos įtvirtinimo prievaizdus. K. Korsakas visko patyrusiomis, išmankštintomis ir neklystančiomis asmeninės patirties fibrilėmis be abejonės jautė, jog pravoslavų Bažnyčiai (tuo metu jau absoliučiai  paklusni sovietų valdžiai ir visiškai valdoma jos saugumo struktūrų) pakėlus „lermą“,  galvos lėktų ne tiems popams, ne kam kitam, o lietuviškoms naivuolėms ukleikoms, praleidusioms iš „didžiosios rusų tautos “ atstovų  tikrai ar tariamai besišaipančius  kūrinius. Ir tada mūsų herojams banginiams-ukleikoms beliktų tik išleisti garsus: „Uk-šmikš! Uk-šmikš! A nė pikš!“

 

 Žemajtis tarmie

 

Tik nemanykime, kad rašytoja Žemaitė buvo mažne beraštė, vos ne vos pramokusi šlebizavoti skiemenis ir šiaip taip pakeverzoti rašto raidikes kaimo bobikė, kaži kokiu stebuklingu būdu tapusi lietuvių literatūros klasike. Taip, jos kūrinių juodraščiai, rašyti, taisyti, subraukyti juodu pieštuku po dienos ir vakaro darbų į atsitiktinių sąsiuvinių lapus gali atrodyti ne itin kaligrafiškai, estetiškai ir intelektuališkai. Bet kas taip mano – labai klysta! Pakanka tik pažvelgti į jos kūrinių švarraščius, perrašytus įgudusia, dailyraščio pratybų išmiklinta ranka. Ir tai yra visiškai natūralu ir suprantama. 1857 metais, eidama tryliktuosius, iš gimtosios Bukantės ji persikraustė gyventi į tėvo brolio dvarą Šėmuose, miškuose tarp Varnių ir Telšių, kur iki pat 1860 metų ėjo mokslus savo dėdės dukters Apolionijos Beniuševičiūtės privačioje mokyklėlėje. Ten ji, kartu su kitom mergaitėmis, buvo mokinama ne tik dailiai rašyti ir sklandžiai skaityti (deja, tik lenkų kalba), bet ir geografijos, gražaus elgesio ir etiketo, net lošti kortomis, lenkų literatūros, prancūzų kalbos ir literatūros, šokio ir eiliavimo pradmenų…

Pabandykime įsivaizduoti padėtį kaimo moteriškės, jau sulaukusios 50 metų, ir nei iš šio, nei iš to panorusios rašyti „literatūrą“ gimtąja žemaičių kalba. Bet rašyti, – tai yra reikšti savo ir kitų mintis, vaizduoti vaizdus, – išmokintą tik lenkiškai. Išeitis buvo vienintelė: panaudojus lenkišką raidyną, bandyti užrašyti žemaitiškus garsus iš klausos – taip, kaip ji juos girdi žmonių kalboje ar jie skamba jos pačios ausyse. Ji taip ir darė: žemaitiškus garsus užrašinėjo lenkiško alfabeto, kuris didžia dalimi sutapo su lietuvišku, raidėmis. Šis metodas yra vadinamas fonologiniu – kaip girdi, taip ir užrašai. Visas įdomumas tas, kad vieningos žemaičių kalbos, arba tarmės, nėra! Ją sudaro, kalbininkų sutarimu, trys patarmės, o tos patarmės savo ruožtu, dar dalijamos į savas patarmes, tos gi – į šnekas. Ir taip tas dalijimas vyksta iki begalybės… kol pasiekiamas atskiras individas, unikalus savo kalbėsenos maniera, intonacijomis, žodynu ir tartimi…  Kitaip sakant, visų tų patarmių ir patarmių patarmių panašumai apjungia jas į žemaičių kalbą (tarmę), o skirtumai  apibrėžia tam tikras teritorijas, kuriose gyvenantiems žmonėms (jų tarmei, patarme, šnekai) tie skirtumai yra būdingi.

Kaip žinome, Žemaitė buvo žemaitė, o pirmuosius 60 metų pragyvenusi žemaičių kalbos funkcionavimo plote. Bet skirtingose patarmėse! Gimė ir vaikystę praleido Bukantėje, šiaurės žemaičių kretingiškių patarmės aplinkoje (13 metų); jos jaunystė (maždaug 10 metų) praėjo šiaurės žemaičių telšiškių tarmės plote (Šėmos, Džiuguvėnai), po to (nuo 1866 m. iki pat 1900 m.) likimas ją blaškė po įvairias pietų žemaičių varniškių apgyvendintas vietoves, o paskutiniuosius 4 savo pastovaus gyvenimo Žemaitijoje metus (nuo 1900 m.) ji buvo apsistojusi Graužikuose, esančiuose pietų žemaičių raseiniškių tarmės teritorijoje. Jos šnekamajai, o tuo pačiu vėliau ir rašto kalbai be abejonės didžiausią įtaką turėjo pirmieji gyvenimo metai  Bukantėje, kai formavosi pasąmoniniai kalbėjimo ir kalbos suvokimo įgūdžiai, vėliau įtvirtinami ir praplečiami žemaičiakalbės aplinkos (nors tėvai, pasak A. Sprindžio, tarpusavyje kalbėję lenkiškai?!). Kita patarmė, turėjusi padaryti didžiausią įtaką Žemaitės raštų kalbai, be abejonės buvo varniškiai „dūnininkai“, nes čia gyvendama ji pradėjo rašyti, čia, tiesa įvairiose vietose, išbuvo išvargo apie  pusę savo gyvenimo Lietuvoje metų.

Tas Žemaitės keliavimas per skirtingas žemaitiškas patarmes, suprantama, nulėmė ne tik leksinių ir morfologinių tarmiškumų įvairumą, bet ir to paties žodžio garsinės išraiškos užrašymų variantiškumą. Nes kiekvienoje patarmėje (o ir toje pačioje!) tas pats žodis galėjo būti tariamas kiek kitaip. Bet tai buvo vidiniai žemaičių kalbos funkcionavimo dalykai.

Bet kai Žemaitė pakliuvo į „bendrinės kalbos tėvo“ Jono Jablonskio bei kitų jos kalbos taisytojų, „tobulintojų“ ir redaktorių glėbį, situacija kardinaliai pasikeitė: į Žemaitės raštų kalbą imta kištis iš išorės! Ir tai buvo suprantama besiformuojančios bendrinės lietuvių kalbos sąlygomis. J. Jablonskiui rūpėjo bendros visiems lietuviams – žemaičiams ir aukštaičiams – bendrinės kalbos suformavimo, sunorminimo ir tų normų įtvirtinimo dalykai, o redaktoriai siekė, kad Žemaitės kūrinių kalba būtų suprantama ir nežemaičiui skaitytojui. Žodžiu, prasidėjo nesibaigiantys Žemaitės kalbos taisymai, norminimai, gerinimai, tobulinimai, „priartinimai“. Jai vos nebuvo priekaištaujama, kodėl iškart nerašiusi taisyklingai, tai yra aukštaičių suvalkiečių tarme pagrįsta bendrine lietuvių kalba! Todėl jos pačios ranka užrašytuose tekstuose pasitaiko, jog kai kurie žodžiai buvo užrašomi pagal bendrinėje kalboje galiojančius dėsnius, nors didžioji jų dalis – tarmiškai. Apskritai, Žemaitė nebuvo linkusi išsižadėti tarmiško kalbėjimo savo raštuose. Kitas dalykas yra jos raštų leidėjai ir redaktoriai. Dėl jų „gerų intencijų“ iki šiol išleistuose Žemaitės Raštuose turime susiklosčiusią paradoksalią situaciją: tomą po tomo skaitančiam skaitytojui kyla logiška nuostaba: pirmieji jos raštai yra parašyti gana taisyklinga, lengva, nuglaistyta bendrine lietuvių kalba, žodyno svetimybių vartojama itin retai, o tarmybių – su saiku. Bet vėlesniuose tomuose, tai yra chronologiškai daugmaž vėliau parašytuose tekstuose, sakiniai sušiurkštėja, darosi gramozdiškesni, o tarmybių ir svetimybių pastebimai pagausėja. Taip atsitiko dėl to, jog paskesniųjų jos raštų tvarkytojai pasidarė atsargesni, lojalesni autorės pirminei  valiai.

Šiuo metu, man regis, Žemaitės Raštų leidime yra prieita aklavietė: nes nebežinoma, ko norima! Vieni antklodę traukia ant Jablonskio kojų, kiti tempia „adiejalą“ ant Žemaitės. Bet išeitis labai paprasta: nereikia plėšyti tos vienintelės antklodės. O įsigyti (tiesa tai kainuos), antrą, gal trečią ir ketvirtą! Kitaip sakant, programa minimum būtų tokia: A) reikia išleisti visą autentiškąją Žemaitę – tai būtų „Žemaitė pagal Žemaitę“ ir B) išleisti jos Raštus, kodifikuotus pagal bendrinės kalbos normas, tai yra išverstus į lietuvių kalbą, – turėtume „Žemaitę pagal Jablonskį“.

Bet kaip suprasti išsireiškimą „autentiškoji Žemaitė“? Pagal mane, čia gali būti du galvojimai, du tikslai, du keliai. Pirmasis remtųsi Žemaitės autografais, dar nepatyrusiais redagavimų, taisymų, „tobulinimų“, tai yra tiesioginių išorės įsikišimų. Bet čia turime dvi silpnas vietas. Viena, yra išlikę ne visi rankraščiai ir, antra, svarbiausia, tie rankraščiai jau yra paveikti bendrinės kalbos įtakos. Pasak kalbininko Petro Joniko, „Žemaitė palaipsniui artėjo prie bendrinės kalbos normų, jos gramatinių lyčių“, kad ji prie bendrinės kalbos „taikėsi, bet nespėjo prisitaikyti“ ar net pasireiškė „sąmoninga pačios tarminių lyčių kritika“. Todėl logiška būtų galvoti, kad antrasis kelias turėtų būti rekonstravimo kelias. Tai reikštų, jog Žemaitės raštuose būtų atstatyta ta kalba, savitumai tų tarmių (dounininkų ir dūnininkų), kurių aplinkoje ji augo, brendo, rašė ir kuriomis pati kalbėjo. Šis kelias reikštų Žemaitės kūrinių išvalymą tiek nuo tiesioginio, tiek nuo netiesioginio bendrinės kalbos poveikio. Norim mes to ar nenorim, bet Žemaitės tekstai yra užrašyti hibridine, o ne autentiška, gryna, tai yra jos vartota kalba. Tik atlikę rekonstrukciją, gautume autentišką Žemaitės raštų kalbą. Šis kelias patogus ir tuo, kad jis yra universalus, visa apimąs, tai yra tiek autografų pavidalu išlikusius tekstus, tiek išlikusius vien spausdinių forma. Ar sunku būtų išgryninti Žemaitės kalbą? Nežinau, bet manau, kad šiam darbui geriausiai tiktų entuziastas, pasišventėlis, gerai išmanantis žemaičių tarmes bei turintis tekstologo gyslelę.

Taigi, pasikartosiu, turime du krantus: A) autentiškąją Žemaitę ir B) Žemaitę, sutvarkytą pagal bendrinės kalbos dėsnius. O tarp tų dviejų krantų galimi įvairūs tarpiniai variantai. (Vieną tokį variantą če ir pasiūlysime, pateikdami publikos dėmesiui jau minėtų keturių, Raštuose dar nepublikuotų, kūrinių tekstus).

Galbūt ši šio rašinio vieta yra pati tinkamiausia citavimui ištraukėlės iš Žemaitės feljetonėlio „Kalbininkai, susimylėkite!..“:

„Kalbininkai, susimylėkite! „Formalinu“ užmušite visas negeistinas musų kalbos sroves, bet atsiminkite, kad juo užmušite kiekvieną negeistiną žodį ar jo formą musų rašyboj, bet tuo pat budu galite užmušti ir kiekvieną gyvą musų raštijoj apsireiškimą“. („Lietuvos žinios, 1913 m., vasario 14 (27), Nr. 19, p. 3).

 

„Užfiksavau. Gal kas ir atkreips dėmesį, o gal viskas taip ir liks“

 

 Ši antraštėlė – rašinio pradžioje  minėto Virginijaus Gasiliūno internetinio teksto „Užparaštė, lxxix: apie neišspausdintus Žemaitės kūrinius“ baigiamoji frazė, galų gale „pribaigusi“ mano dvejones ir pastūmėjusi ryžtis imtis šio darbelio. Juolab, kad jau buvo praėję beveik du metai po Virginijaus moralinio retorinio klausimo paskelbimo. Juolab, kad nesu joks to dalyko specialistas, todėl nesu varžomas jokių metodologinių imperatyvų ar baimių apsijuokti prieš tekstologų cecho brolius ir seseris. Juolab, kad gimiau už keliolikos gal keliasdešimties metrų nuo Žemaitės apsakyme „Atžala“ („Ant jomarko“) aprašytos lygios „plotmos“ „šalia šventoriaus už upės“, kurioje tada vyko žirgų „vistavas“, stebint didikams  Aginskiams, Plioteriams, Pilsudskiams, Ulmeriams ir keliems tūkstančiams „prastųjų žmonių“ ir kurioje – toje plotmoje –  jau po kokių septynių dešimtmečių iš paskutinių jėgų mušdavom per tinklą kamuolį, skolinamą iš čia pat buvusios ligoninės gimdymo skyriaus budinčių seselių – ir vis su bauguliu: duos neduos ir vis – duodavo. Kurioje – toje plotmoje – žaisdavome su draugu futbolą – „vienas prieš vieną“ ar „fechtuodavomės“ savadarbėmis iš lazdyno stiebo pasidarytomis dailiai išraižytomis „špagomis“ . Arba šaudydavome iš ragatkių į užsižiopsojusias varnas, tupinčias tą plotmę juosusiuose jau  kažin kelintos kartos medžiuose, dėl ko kuo toliau, tuo stipriau grauži, žmogus, save ir prašai gamtos dievų atleidimo…

Ir kodėl gi nepabandžius atsilyginti, atsidėkoti tai žemaitiškai motriškai už jos šimtmečio su viršum senumo žemaičių kalbos, mąstymo ir tipų užfiksavimą ir įamžinimą? Tegul nenuskamba per daug techniškai, bet Žemaitė juk tada savotiškai vykdė ir diktofono funkciją, savo fenomenalia klausa ir atmintimi užfiksuodama autentiškųjų žemaičių ne tik galvosenos, socialinės ir buitinės elgsenos tipus, bet ir kalbėjimo srauto bei intonacijų dinamiką, bet ir žodžių tarties garsinės išraiškos pavidalą. Garsą ji užrašė taip, kaip jis skambėjo jos ausyse ir kaip leido tai padaryti rašto raidynas. Tuo noriu pasakyti, kad žemiau siūlomuose keturiuose Žemaitės tekstuose („Wokyče (lajdotuwes) pagrabs“, „Parkrikštas“, „Stajgus prawoslawas“, „Pašwentimas popa“) pateikėjas nesikišo (neskaitant retų išimčių) į Žemaitės autografų fonetinę, morfologinę, leksinę, sintaksinę išraišką – kaip buvo užrašyta – taip ir liko.

Kaip elgiausi su minėtais Žemaitės tekstais, prieš pateikdamas juos viešumai? Atsižvelgdamas į Žemaitės rašymo ir rašto ypatybes, atlikau sluoksnis po sluoksnio šias formalias operacijas:

1) Visų pirma savo nuožiūra, bet kiek įmanoma apspręsta ir pačio kūrinio logikos, intonacijų, sudėliojau skyrybos ženklus ten, kur jų nėra, bet turėtų būti ir atsisakiau ten, kur jų, bent jau mano manymu, nereikia. Noriu pažymėti, kad specifiniu Žemaitės atveju, nemėgusios, vengusios ar minties (pasakojimo) užrašymo sraute nežinojusios, kur tuos ženklus ir kokius sudėti, jos raštų redaktoriams, norintiems sutvarkyti Žemaitės punktuacijos „ūkį“, kyla galvos skausmas: reikia parodyti iniciatyvą ir prisiimti kūrybinę atsakomybę už intonacinę jos tekstų kalbą. O ta iniciatyva, vienam gali reikštis vienu pavidalu, kitam – kitu…

2) Beveik lygiagrečiai su punktuacijos etapu vykdžiau ir jos kūrinių veikėjų kalbos (tai yra „tiesioginės kalbos“ ir „pusiau tiesioginės kalbos“) patvarkymą pagal šiuolaikinius lietuvių kalbos rašybos reikalavimus. Tai padaryti nebuvo lengva, nes Žemaitė mėgo gana sudėtingus personažų kalbos, jų „nebylių“ minčių perteikimo būdus, kai nebūdavo tiesiogiai išsakoma, o tik pagalvojama arba kitų atkartojama.

3) Po to vykdžiau didžiųjų raidžių „teisių atstatymo politiką“. Jei tekste nebūtų didžiųjų raidžių, bet būtų skyrybos ženklai sakinio gale –būtų pusė bėdos. Bet kai trūksta ir to, ir to ir kai dar Žemaitės didžiosios ir mažosios raidės skiriasi ne savo kaligrafija, o labai jau sąlygiškai skirtingu aukščiu, tai suvaldyti šitokiai stichijai irgi reikėjo skirti tam tikro „kūrybinio“ įsikišimo. (Nors, pagalvoju, ar nereikėjo vis dėlto didžiųjų raidžių rašybą palikti taip, kaip yra pas Žemaitę?).

4) Labai jau sudėtingą, matyt jokiam tekstologijos mokslui nepaklūstančią politiką Žemaitė varė, dėliodama arba nedėliodama ženkliukus virš „s“, „c“ ir „z“ raidžių. Neskaičiavau, bet sprendžiant iš akies, jų trūksta gerokai daugiau nei pusei atvejų. Išpradž visiškai nenutuokiau, kodėl taip tikosi. Ir tik vėliau susivokiau, jog Žemaitė vaikystės lenkiškoje mokyklėlėje buvo įgudinta vietoj dabartinių lietuviškų „š“ ir „č“  rašyti lenkiškas „sz“ ir „cz“, tai yra be ženkliukų, o „z“ vietoj „ž“ rašymo priežastis man yra neaiški (galbūt dėl to, jog lenkų žodyne žodžių, prasidedančių raide „ž“, yra dešimtis kartų mažiau, nei prasidedančių raide „z“). Šiame etape Žemaitės raštuose viešpatavusią ir garsą „vė“ atstovavusią lenkiško raidyno raidę „w“ iš pradžių ketinau visur pakeisti lietuviškomis „v“, bet paskui persigalvojau: fonetine prasme nieko nepralošiame, bet užtat išsaugome šiokį tokį Žemaitės rašto kaloritą.

5) Minkštojo „l“ Žemaitė grafiškai niekur neminkštino. Todėl kur reikia, po „l“ įrašiau minkštinimo ženklą „i“ (pavyzdžiui, vietoje „maskolus“ tekste atsirado „maskolius“)

6) Žodžių rašymas kartu ir atskirai. Žemaitė, matyt lenkų kalbos poveikyje, neigiamąją dalelytę „ne“ (taip pat  „be“ ir „te“)  paprastai rašė skyrium nuo veiksmažodžių, būdvardžių, prieveiksmių (nors yra ir išimčių). Iš pradžių buvau pasišovęs įsikišti ir tą dalelytę rašyti taip, kaip reikia, tai yra kartu su pagrindinio žodžio lytimi (kai yra sudaromas kitas, paprastai priešingos, reikšmės žodis). Bet paskui nusprendžiau palikti taip, kaip yra: liks daugiau autentiškumo, o skaitant tekstus su tokiu „ne“, „be“, „te“ rašymu galima labai greitai apsiprasti.

7) Kaip pavyzdį ortografinės lingvistikos egzotiškumo, taškų skaičių Žemaitės daugtaškiuose taip pat palikau nepakeistą....

Ties šita Žemaitės redagavimo, pritaikymo plačiosioms lietuvių skaitytojų masėms riba sustojau. Visas žodynas – ir tarmybės („provincializmai“, kaip pravardžiuodavo kai kurie autoriai savitą žemaitišką leksiką) ir svetimybės („barbarizmai“) lieka kaip buvęs. Lieka kaip buvę ir žodžių daryba (morfologija), ir žodžių galūnės (fleksijos) ir visa sintaksė (teisinga ji dabartiniu požiūriu ar ne) ir garso „jot“ užrašymas visur tajp, kajp jis girdisi, o ne taip, kaip kažkas kažkada sutarė užrašyti raide „i“. (Išimtys: keli žodžiai sakinių pradžioje, Žemaitės rankraštyje prasidedantys raide „J“, mūsų tekste užrašyti tradiciškai su raide „I“: Jr\Ir; J(Į)\I; Jskwarkie\Iškwarkie; Jsnesont\Išnešont). Visą laiką maniau savyje, bet niekam nedrįsau prasitarti (vis dielto esu išlaikęs vidurinės mokyklos egzaminus), jog žodžiuose „barzdai“, „šeimyna“, „nusiraitė“, „vokiškai“, „žemaitiškai“, „aiškiai“, „tai“, „savotiškai“, „paskaityti“, „eikit“ ir daugelyje tūkstančių kitų, kur dabar pagal bendrinės kalbos dėsnius yra rašoma raidė „i“, aš girdžiu garsą „jot“, užrašomą raide „j“. Ir kajp neapsakomaj apsidžiaugiau, kaj lietuvių literatūros klasikės Žemajtės rankraštyje pamačiau jos ranka užrašytus žodžius: „barzdaj“, „šejmyna“, „nusirajtė“, „vokiškaj“, „žemajtiškaj“, „ajškiaj“, „taj“, „savotiškaj“, „paskajtyti“, „ejkit“ir tajp toliau, ir tajp toliau. Gal koks drąsus šiuolaikinis kalbininkas galėtų tiesiai šviesiai išdėstyti, kodėl žodyje „žemaičiuojantis“ raidė „i“ vykdo 3 visiškai skirtingas funkcijas: pirmu atveju užrašo garsą „jot“; antru atveju atlieka garso „č“ minkštinimo funkciją, trečiu atveju rajde „i“ užrašo garsą „i“?

 

*Žemajtės anekdotas

 

Bet kuris bent kiek susipratęs sovietmečio lietuvis, kurio mieste ar miestelyje „veikė“ NKVD (KGB) „įstaiga“, veikiausiai yra girdėjęs tokį anekdotą, pritaikytą, aišku, jų gyvenamai vietai. Aš jį išgirdau atvažiavęs studijuoti į Kauną. Einam kartą su kauniškiu draugu pro Laisvės prospekto pradžioje stovėjusį Valstybės saugumo komiteto (KGB) pastatą ir jis netikėtai klausia manęs: „Ar žinai, kuris budinkas pasaulyje yra aukščiausias?“ – „Ne, – susimėčiau, – gal Niujorke?“ – „Va šitas, – linkteli galva į niūrius „rūmus“, – iš jo galima pamatyti Sibirą“.

Labai panašų anekdotą dar 1903 metais „suskėlė“ Žemaitė savo trumpiausiame kūrinyje „Tikras atspėjimas“, kurį cituotame aptarime pamini J. Tornau, o J. Žiugžda užuominomis šiek tiek praskleidžia su jo publikavimo pasekmėmis susijusios istorijos užkulisius.

O istorija, man regis, tada rutuliojosi maždaug šitaip: „Tarybų Lietuvos“ marionetinė vyresnybė, LKP CK vedama, pačiame, jos manymu, „klasių kovos“ Lietuvoje įkarštyje, ideologiniame fronte nusprendė panaudoti „slaptą ginklą“ ir išleisti lietuvių liaudies rašytojos Žemaitės daugiatomius Raštus (o ką gi daugiau iš praeities, be „Lietuvių liaudies pasakų“ ir Donelaičio „Metų“, dar buvo galima pasiūlyti pradėtai forsuotai formuoti tarybinei lietuvių liaudžiai, kas nebūtų buržuaziška ar nacionalistiška arba krūvon  susikergusių abiejų šių „blogybių“ darinys?). Kad tai buvo vykdoma „partijos ir vyriausybės“ nurodymu rodo vien tai, jog 4 Žemaitės Raštų tomai ( gerokai per 2000 puslapių, tai yra per 60000 eilučių) buvo išleisti itin stachanovišku tempu (pagal anuometinės sovietinės propagandos sukurpto tariamo sovietinio superspartuolio  šachtininko Stachanovo pavardę) – per vienerius – 1948 metus. Bet „tarybų valdžia“ ir vėl užkliuvo lygioje vietoje: jos paskirtas Raštų sudarytojas ir redaktorius kalbininkas, protingas ir padorus žmogus Alfonsas Kalnius į antrą tomą įdėjo ką tik paminėtą 13 eilučių (neįskaičius pavadinimo eilutės) Žemaitės kūrinį „Tikras atspėjimas“, kurio viena vienintelė eilutė pasiuntė velniop viską: ir pačią „tarybų valdžią“, ir jos „gudrų“ sumanymą, ir „liaudies rašytoją“ Žemaitę su visais jos „progresyviais raštais“, ir Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyriausiąjį redaktorių Valį Drazdauską, ir jį patį – jau minėtą Žemaitės Raštų redaktorių A. Kalnių… Ta eilutė skambėjo šitaip: „Siberijoje! nes tenai visus išmintinguosius maskoliai išveža…“ Šitaip į mokytojo klausimą: „Kame yra išmintingų žmonių daugiausiai?“ – atsako, matyt,  ne tik nuogus karalius, bet ir nuogas imperijas kiaurai permatantis kūrinio personažas vieno sakinio herojus mokinukas Jonukas. Šis tekste ką tik pajuodintas sakinys buvo atspausdintas Žemaitės Raštų II tome ir skaitytojus pasiekė kaip tik tarp dviejų didžiųjų lietuvių etnoso vežimų į Sibirą: 1948 metų gegužės mėnesio trėmimų, kai buvo kaip gyvuliai išvežtos kelios dešimtys tūkstančių lietuvių ( apie 12 tūkstančių šeimų) ir 1949 metų kovo mėnesio masinių trėmimų. (Tomo metrikoje yra toks įrašas: „Pasirašyta spaudai 1948. III. 25“. Matyt tą dieną kažkuri Ideologijos ir Spaudos, ir Minčių  priežiūros instancija, greičiausiai „LTSR Glavlitas“ – sovietinės lietuvos Cenzūra – padėjo galutinį Parašą, leidžiantį tekstą su ta eilute tiražuoti masėms. Ir skaudžiai apsigavo! Matyt buvo padauginusi „arielkos“). Taigi, masiniai lietuviškų masių vežimai kančioms į Sibirą sutapo laike su konstatuojamosio Jonuko frazės išplatinimu, bet jau ne rusiškojo carizmo, o rusiškojo bolševikinio teroro sąlygomis. Okupacinė-kolaboracionistinė LTSR vyresnybė praleisti pro akis ir ausis Jonuko žodžių negalėjo, todėl nuo lenciūgo buvo paleistas kietakaktis komunistas, proletarinės lietuvių literatūros specialistas Bronius Pranskus (kuriam pačiam, beje, dar visai neseniai buvo trypiami kaulai NKVD „tardymo“ kalėjimuose). 1949 m. sausio 16 dieną „Tiesoje“ pasirodė B. Pranskaus publikacija „Skaudi pamoka“ apie ką tik išėjusius keturis Žemaitės Raštų tomus. Neskaitant prokuroriškos antraštės ir dar dviejų trijų įkandimų, pats recenzijos tekstas, turint galvoje slogią-baisią to meto atmosferą, buvo gana normalus, gana pakantus ir be drastiškų išvadų: aplojo, šeimininkui paliepus, ir tiek. Apie jokią Jonuko išmintį nebuvo, aišku, nė  suviauksėta. Apsiribota teiginiu, jog „prie atsakingo uždavinio“ „perteikti Tarybų Lietuvos darbo masėms vertingą Žemaitės kūrybinį palikimą“ redaktoriai ir leidėjai „priėjo lengvabūdiškai“, jog į Žemaitės vartotas, bet Raštų parengėjų toleruotas ir paliktas, kalbos užteršimas barbarizmais  „klasiniu požiūriu“ (pajuodinta B. Pranskaus publikacijoje) yra kenksmingas, jog vengta „platesnio visuomeninio“ Žemaitės raštų redagavimo ir leidimo aptarimo. Praėjus maždaug mėnesiui po šios publikacijos, glauniausiasis ltsr politrukas drg. Antanas Sniečkus Lietuvos Komunistų Partijos (bolševikų) VI suvažiavime daryto pranešimo skyriuje „Ideologinio darbo klausimai“, be kitų marksistiškų-leninistiškų-stalinistiškų priekaištų „ideologinio darbo klausimams“, pareiškė: „Lygiai taip pat formalistiškai pažiūrėjo į kalbos klausimą Žemaitės raštų leidėjai ir redaktoriai, kurie po „liaudiškumo“ kauke „atkūrė“ Žemaitės kalbą, išmargindami ją priverstinio feodalinio-bažnytinio palikimo žodžiais <…>“ (Skliausteliuose norėtųsi pažymėti, jog šis Alfonso Kalniaus redaguotas Žemaitės raštų leidimas buvo sąmoningai orientuotas į pačios Žemaitės užfiksuotą žemaičių kalbėseną, o ne į J. Jablonskio suformuotą norminamąją lietuvių bendrinę kalbą, kaip atsitiko su kitais – anksčiau ir vėliau – išleistais Žemaitės Raštais. Labai įdomi (ir svarbi!) dviejų monografijų autorių, dviejų žemaičių instinktyvi ir nesusijusi reakcija į Žemaitės raštų autentiškumo išsaugojimo svarbą. Adolfo Sprindžio monografijos „Žemaitė“, išėjusios 1986 metais, pati pirmoji išnaša skamba šitaip: „Žemaitė. Raštai. – V., 1948. Tekste nurodoma skliaustuose tik tomas ir puslapis. Tas leidimas gerai padeda suvokti tikrąją Žemaitę, jos kalbą, stilių, ir kartu rašytojos kelią.“ O štai pati pirmoji Donato Saukos poetinės  studijos „Žemaitės stebuklas“ (1988 m.) išnaša prasideda  šitaip: „Darbe naudojamasi 1948 m. Žemaitės Raštų leidimu – netobulu, šiandieninių tekstologinių reikalavimų nepatenkinančiu (kur jau ten – keturi tomai per vienerius metus! – P. V.), bet tiek neiškraipančiu autorės teksto, kaip 1956 m. leidime.“). Nors, aišku, Jonukas iš Žemaitės anekdoto šioje ataskaitoje nėra nei minimas, nei kaltinamas „klasiniu antagonizmu“, Bet „ organizacinės išvados“ (bolševikų biurokratinis išsireiškimas) buvo padarytos. Komunistai mėgdavo (ir sadistiškai mėgavosi tuo), kad jų auka pati savo atžvilgiu įvykdytų prokuroro-teisėjo funkcijas (apsikaltintų ir nusiteistų).  Taip įvyko ir šįkart. 1949 m. rugsėjo 1 d. Žemaitės „Raštų“ leidimo Redakcinės komisijos posėdyje užprotokoluota: „pripažinusi kritikos pastabas teisingomis, antrojo leidimo Redakcinė komisija atsisakė toliau publikuoti rašytojos tekstus autografų pagrindu ir pasiūlė leidyklai nutraukti sekančių tomų spausdinimą“. Į rengėjų „prašymą“, savaime suprantama, buvo „atsižvelgta“, ir Raštų leidimas buvo nutrauktas, nors jau buvo parengtas ir V tomas. (Beje, šiame tome turėjo būti publikuojamas iki šiol dar niekada nespausdintas Žemaitės kūrinys „Vokyčio pagrabas“).

Žemiau publikuojame tą Žemaitės-Jonuko „kupstą“, netikėtai apvertusį vieną iš daugelio sovietinės ideologijos konvojaus vežimų.

 

Tikras  atspėjimas

 

Vieną sykį mūsų mokytojas klausia:

– Vaikai! pasakykite, kame yra išmintingų žmonių daugiausiai?

Mes tylime.

Antrą sykį atkartojo klausimą. Niekas nieko nesakome. Paskui stačiai į Varnos Jonuką įspėjo:

– Tu pasakyk, kame daugiausiai išmintingų žmonių?

Varniukas pamislijęs, galvą pakėlęs, tarė:

– Siberijoje! nes tenai visus išmintinguosius maskoliai išveža…

Mes visi aiškiai supratome, jog teisybę Varniukas atspėjo. O mūsų mokytojas uk-smiks, uk-smiks! a nė pikš!.. (Raštai, II, K., 1948, p. 320)

 

Post skriptum.

 

Kai jau buvau parašęs aukščiau pateiktą tekstą, vieną bronchitinio kosulio sukeltos nemigos naktį į mano rankas pakliuvo teatro teoretiko ir praktiko Piterio Bruko (Peter Brook) straipsnis „Tuščia erdvė“ („Proskyna“, 1991, Nr, 4–6), kuriame jis, samprotaudamas apie Šventojo teatro (stilingas, labai rafinuotos ir išpuoselėtos kalbos, taisyklingas, sterilus, išblukęs ir nykus, tobulai suderintas, subtilus, nukreiptas į nematomą gyvenimo pusę, atstovaujantis slapčiausiems žmogaus impulsams) ir Šiurkščiojo arba liaudies teatro (prakaito druska, įšilusių kūnų tvaikas, lengvabūdiškumas ir linksmybė, nešvankios replikos, nepadorumas, prasižergusios pozos, triukšmas ir klegesys; teatras užkaboriuose, palėpėse, klojimuose; dirbtinės nosys, kimštiniai pilvai; agresyvi ir vulgari energija; stačiokiškas, tvirtai į žemę įsispyręs žmogus) pranašumus ir trūkumus be kita ko užsimena ir apie elektroninės ir tikrosios muzikos skirtumus: „Išradus elektroninę muziką, kai kurios vokiečių studijos pareiškė galinčios išgauti kiekvieną bet kurio instrumento garsą, ir dar geresnį. Vėliau pastebėta, kad visi tie garsai buvo vienodai sterilūs. Tada tos studijos ėmė analizuoti klarnetų, fleitų, smuikų garsus ir atrado, kad kiekvienoje gaidoje esama nemažos dalies paprasčiausio triukšmo: girgždesių ir sunkaus kvėpavimo, sumišusio su medžio skambesiu; puristo požiūriu tai purvas ir tiek, tačiau kompozitoriams netrukus teko kurti sintetinį „purvą“, kad „sužmogintų“ savo kūrinius“.

Šią P. Bruko mintį cituoju, nes ją, man regis, galima susieti ir su ikišioline Žemaitės Raštų bei apskritai jos kūrinių redagavimo praktika bei jos produktais. Iki šiol išeidavo lygiai taip, kaip su ta elektronine vokiška muzika: kaip kas išmanydavo, taip tas gludindavo, sterilindavo, sintetindavo, kol gaudavo vienakojį ar pusantrakojį plastmasinį  menekeną be žemaitiško rupaus kvėpavimo, be šiurkščiu valstietišku prakaitu atsiduodančio milo tvaiko, be stačiokiškos, vulgarios žemaičių kalbos energetikos, be žemaičio žmogaus, tvirtai įsispyrusio į Žemaičių žemę lyg į niekada nesudylančias klumpes.

Nežinau nei vieno atvejo, kai Žemaitės grožinis kūrinys, būtų išspausdintas pačios rašytojos kalba ir rašyba!

žymos: Žemaitė