Pirmyn, drebėdami!

    [Penktadienį]        Penktadienį, perskaitęs šias Dalios Grinkevičiūtės mintis ir vis galvodamas apie jas, ėmiau krautis į tašę bagažą išeiginėm. Paėmiau į rankas ir knygą, kurios, maniau, gali prireikti. Mechaniškai, nieko neieškodamas, atsiverčiau 191 puslapį ir ten, taip pat mechaniškai, perskaičiau štai šitokį fragmentą minčių iš vienos asmenybės dienoraščio: „Man baisiai įkyri tas pilkas kasdieniškumas, tas žmonių smulkumas, menkystė. Kodėl jie nieko didvyriško, kilnaus netrokšta, o vartosi savo pačių pletkų (man tų pletkų visada tenka daugiausia!) srutose – kaip kiaulės. Kodėl jie nesistiepia „sukruvintom rankom pro aštrias atolaužas“ į priekį? Į aukštį. Gal kad kas įtaisytų funikulierių ir užtrauktų, jie nesipriešintų? Čiurlionies vizijos, Vagnerio muzikos gotika, Nyčės kliedėjimai – heroizmo kelias. Kai pagalvoji – gyvenimą, jo pažangą kuria ne gyvieji, o mirusieji, savo didvyriška mirtimi pasidarę nemirtingi; jie veda tuos būrius, t...

        Kadangi nuo pat gimimo esu šiek tiek susijęs su tariamu ar tikru Salomėja Nėris kominternišku slapyvardžiu Virvyčia, nes pirmą kartą išvydau pasaulį vos už 20 metrų nuo Varnelės upės kranto, kuri pagal vieną metodologiją yra laikoma Virvytės upės dalimi, tai noriu įterpti keletą samprotavimų į Virgilijaus Čepaičio ir Virginijaus Gasiliūno (pono Jono Užurkos argumentų nesu skaitęs) neakivaizdinę diskusiją: buvo Salomėja Bačinskaitė (literatūrinis pseudonimas Salomėja Nėris) Komunistinio Internacionalo ryšininke ar   nebuvo?      Mano nuomone:      1. Mano nuomone V. Čepaitis didžiai klysta, teigdamas, kad Salomėjos Nėries „Poema apie Staliną“ bei kiti panašios tematikos, panašaus patoso ir panašios poetikos jos rašiniai buvo „talentingi kūriniai“. Jie niekada tokiais nebuvo ir niekada nebus. Bet V. Čepaitis visiškai teisus, manydamas, kad šie „šedevrai“ buvo parašyti „su įsijautimu“, su, drįstu teigti, ...

    Atidžiai perskaičius   Atidžiai perskaičius Viktoro Aleknos sudarytoje knygoje „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ aprašytą laikotarpį, kai S. Nėris gulėjo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (nuo 1945 m. birželio 8 dienos, kai ją paguldė, iki birželio 26 dienos, kai išskraidino į Maskvą –18 parų) ir jos patikimos draugės Jadvygos Laurinavičiūtės atsiminimus, radosi keli pastebėjimai dėl paslaptingojo sąsiuvinio.      Pirma, palatoje S. Nėris nieko esminio negalėjo sukurti ar parašyti (nei paskutiniojo – testamentinio – „atsiverčiamojo“ – eilėraščio, nei atgailos, atsiprašomojo žodžio tautai). Jei toks noras ir kilo, tai tam aktui įvykdyti jau nebebuvo likę nei fizinių, nei dvasinių, nei psichinių jėgų. (Ją slaugiusios seselės liudijimas: „Antrą savaitę ji jau netekdavo sąmonės, kliedėdavo. Pradėjo silpnai matyti, kalbėti galėjo tik pašnibždomis“). Vadinasi, jei sąsiuvinį su kažkokiu labai svarbiu tekstu ji tuomet turėjo, tai ...