Sibiro žiema
Kazimieras Ralys Sibiro žiema. Šaltis 45. Baltas sausas rūkas. Žemė, dangus, trobos, lūšnos viskas balta. Virš kaimo dangun kyla milžiniškas, baltų garų – dumų parašiutas – debesys. Tyla. Savotiška balta šviesa. Neaišku – saulė patekėjusi ar ne. Retkarčiais susigieda gaidžiai, sugirgžda durys ar sniegas, suloja šunys. Plačioj be jokiu medžių gatvėj ima rodytis neaiškūs šešėliai. Pirmas iš rūko išryškėja didelis raguotis. Visas baltai apšerkšnijęs lyg sniego pusnis. Iš jo šnerviu vertėsi garo kamuoliai o panosėj karojo ledo latakai (varvekliai). Tai „Miška“ visuomeninis gyvulys – zubrų padermės bulius kolchozninkų reikalams. Jis savo tvarto neturi ir nakvoja gatvėj kur papuola – kur yra reikalas… Paskiau pasipylė eilė apsikarsčiusių kibirais naščiais, apsirengusiu vatinkomis, veltiniais, apsimuturusiu galvas kuo papuolė – moterų vandennešių… Visa ši grandinė girgždindam...