Pirmyn, drebėdami!

    ŽMONĖS, KURIEMS NESKAUDA   Ar gali atsitikti su tavimi taip, jog, apkeliavęs nuostabiausius kraštus, perėjęs gaivius ir derlingus slėnius, amžinai žaliuojančias oazes, perkopęs kvapą gniaužiančius, pasaulio stogą remiančius kalnagūbrius, perplaukęs jūras ir vandenynus, matęs klestinčius miestus ir kabančius žydinčius sodus, susidūręs su įvairialypėmis kultūromis ir civilizacijomis, visur pavalgydintas, pagirdytas, apnakvydintas, bet kartą atsidūręs ties begalinės dykumos pakraščiu, pajutęs jos svaiginamą tuštumą, jos nebylumo ir kurtumo užburtas, jos miražų apakintas, pultum į ją lyg troškulio ištroškęs piligrimas avantiūristas ir būtum įsiurbtas jos bedugnių smėlynų, ir taptum jų dalimi, tokia pat bežade, bevarde ir atsitiktine, kaip tas Antakalnio smėlio grūdas, kuris dabar yra įstrigęs tarp tavo vasarinių batų puspadžio rantų? Taip, gali – atsakau. Ar gali taip būti, jog jaunas ir talentingas žmogus, menų ir filosofijos žinovas, perskaitęs krūvas protingų k...

  KAS   KĄ?                              p.309–310   Kai 2009 metų liepos 5 dieną 21 valandą prie Vinco Kudirkos paminklo, kaip ir visoje PATRIOTINĖJE LIETUVOJE, buvo giedama „Tautiška giesmė“, Vilniuje iš Vilniaus gatvės į Gedimino prospektą ties „Novotel“ viešbučiu priešais V. Kudirkos aikštę išniro keturi penki įkaušę „litovcai“. Vienas iš jų „na chodu“ nežemiško pasityčiojimo – „naglu“ – balsu užbliovė kelis žodžius iš TEKSTO, kitas, veikiausiai Šarikovas, užšoko ant granitinio „šaro“, lyg žemės rutulio, ir užsirūkė. Po kelių dienų – liepos 10 – pasirodė Giedrės Kazlauskaitės paskvilis (įsidėmėtina – statula prieš statulą: kuri kurią?) „Kudirka, verpstė, tūkstantmetis“ („Šiaurės Atėnai“, Nr. 25) apie d-ro Vinco Kudirkos skulptūrą. Jai šis meno kūrinys – „rezultatas“, „bevertis ufonautas“, „pažaliavęs dziadzka“, „simuliakras“. (Įdomu tai, jog rašinio autorei baltu audiniu apgaubta, vadinas...