Žuvo ar mirė?

 

Žuvo ar mirė ?

 

Rašinėlyje „Poezija ir Žvalgyba“ apie Lietuvos žvalgybos kūrėją savanorį Mikalojų Lipčių – Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės–Lipčienės sūnų, taip pat užsiminėme, kad kažkur Sibiro taigoj palaidota (kaip ir M. Lipčius) ir vyriausioji Maironio sesuo Pranciška Mačiulytė.

Dėl kokių priežasčių ir kokiais keliais ten nukeliavo, kad numirtų, 82-jų metų invalidė senukė?

Priežastys žinomos visiems geros valios žmonėms, keliai išbandyti dešimčių tūkstančių 1940–1941 ir vėlesnių metų kalinių, lagerininkų ir tremtinių iš Lietuvos.

Bet vis dėlto?

 

1941 metų birželio 14-ąją iš Burneikių vienkiemio Raseinių apskrityje Betygalos valsčiuje kančioms ir mirčiai į Sibirą buvo išvežta gausi Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės–Lipčienės dukters Elenos Lipčiūtės–Babonienės šeima. Joje gyvenusi Pranciška Mačiulytė buvo ištremta kartu.

Yra išėję du 1939–1941metais nužudytųjų ir išvežtųjų Lietuvos gyventojų vardyno (sąrašų) „Lietuvos gyventojų genocidas“ leidimai: pirmasis – 1992 metų ir antrasis, pataisytas ir papildytas, – 1999 metų.

1999 metų leidime pateikiami šie duomenys apie Elenos ir Liudviko Babonų šeimos bei kartu su ja ištremtų giminaičių likimus:

 

„Babonas Liudvikas, Martyno, g. 1902, gyv. Burneikių vnk. Raseinių apskr. ir r., ūkin. Tremtis 1941– Ust Nemo m. ū., Ust Kulomo r., Komija – 1942 Uljanovas, Ust Kulomo r., Komija; išv. į lag. 1943 10 13 – Vorkuta, Komija; ten mirė 1955 02 18. ANK KER TBK.

žmona Babonienė Lipčiūtė Elena, Juozo, g. 1905, gyv. Burneikių vnk., Raseinių apskr. ir r., ūkin. Tremtis 1941 – Ust Nemo m. ū., Ust Kulomo r., Komija – 1943 Uljanovas, Ust Kulomo r., Komija, bėgo, sugauta, grąžinta į tremtį – Uljanovas, Ust Kulomo r., Komija – 1949 Vorkuta, Komija; paleista 1958 05 07, 1958 grįžo į Lietuvą, 1996 mirė. ANK KIT TBK.

sūnus Babonas Jonas, Liudviko, g. 1939, gyv. Burneikių vnk., Raseinių apskr. ir r. Tremtis 1941 – Ust Nemo m. ū., Ust Kulomo r., Komija – 1943 Uljanovas, Ust Kulomo r., Komija, bėgo, sugautas, grąžintas į tremtį – Uljanovas, Ust Kulomo r., Komija – 1949 Vorkuta, Komija; paleistas 1958 05 07, 1958 grįžo į Lietuvą. ANK TBK.

sūnus Babonas Mindaugas, Liudviko, g. 1932, gyv. Burneikių vnk., Raseinių apskr. ir r. Tremtis 1941 – Ust Nemo m. ū., Ust Kulomo r., Komija – 1943 Uljanovas, Ust Kulomo r., Komija, bėgo, sugautas, grąžintas į tremtį – Uljanovas, Ust Kulomo r., Komija; paleistas 1958 05 07, 1975 grįžo į Lietuvą. ANK TBK.

duktė Babonaitė Liutkienė Aldona, Liudviko, g. 1930, gyv. Burneikių vnk., Raseinių apskr. ir r. Tremtis 1941 – Ust Nemo m. ū., Ust Kulomo r., Komija – 1943 Uljanovas, Ust Kulomo r., Komija; pabėgo į Lietuvą. Suimta 1949 02 03, kalinta Raseiniuose; Ypat. pasit. 1949 04 08 nuteiste trejiems metams; išv. į lag. – Abakano-Teišeto glžk. statyba, Irkutsko sr. Tremtis – Vorkuta, Komija; paleista 1958 05 07, 1975 grįžo į Lietuvą. ANK TBK.

duktė Babonaitė Cecilija, Liudviko, g. 1940, gyv. Burneikių vnk., Raseinių apskr. ir r. Tremtis 1941 – Ust Nemo m. ū., Ust Kulomo r., Komija; ten mirė 1943 04. ANK TBK.

duktė Babonaitė Grigalienė Elena, Liudviko, g. 1927, gyv. Burneikių vnk., Raseinių apskr. ir r. Tremtis 1941– Ust Nemo m. ū., Ust Kulomo r., Komija – 1943 Uljanovas, Ust Kulomo r., Komija; 1947 pabėgo į Lietuvą. Suimta 1949 01 25, kalinta Raseiniuose; Ypat. pasit. 1949 04 08 nuteista trejiems metams; išv.į lag. – Abakano-Teišeto glžk. statyba, Irkutsko sr. Tremtis – Vorkuta, Komija; paleista 1958 05 07, grįžo į Lietuvą. ANK TBK.

duktė Babonaitė Jūratė, Liudviko, g. 1938, gyv. Burneikių vnk., Raseinių apskr. ir r. Tremtis 1941 – Ust Nemo m. ū., Ust Kulomo r., Komija;  – 1943 Uljanovas, Ust Kulomo r., Komija; bėgo, sugauta, grąžinta į tremtį – Uljanovas, Ust Kulomo r., Komija – 1949 Vorkuta, Komija; paleista 1958 05 07, 1976 grįžo į Lietuvą. ANK TBK.

duktė Babonaitė Ona Danutė, Liudviko, g. 1934, gyv. Burneikių vnk., Raseinių apskr. ir r. Tremtis 1941 – Ust Nemo m. ū., Ust Kulomo r., Komija; – 1943 Uljanovas, Ust Kulomo r., Komija; bėgo, sugauta, grąžinta į tremtį – Uljanovas, Ust Kulomo r., Komija –1949 Vorkuta, Komija; paleista 1958 05 07, 1976 grįžo į Lietuvą. ANK TBK.

tėvas Babonas Martynas, Martyno, g. 1861, gyv. Burneikių vnk., Raseinių apskr. ir r., ūkin. Tremtis 1941 – Ust Nemo m.ū., Ust Kulomo r., Komija; ten mirė 1941 11 06. ANK KIT ŠER.

brolis Babonas Marcelijus, Martyno, g. 1893, gyv. Burneikių vnk., Raseinių apskr. ir r., ūkin. Tremtis 1941 – Ust Nemo m. ū., Ust Kulomo r., Komija; ten mirė 1942 03 25. ANK KIT ŠER.

gimin. Mačiulytė Pranciška, Aleksandro, g. 1866, gyv. Burneikių vnk., Raseinių apskr. ir r., ūkin. Tremtis 1941 – Ust Nemo m. ū., Ust Kulomo r., Komija; ten mirė 1942 04 06 (1942 05 23). Maironio sesuo. ANK KER KIT ŠER.

 

Kai kuriuos gyvenimų aprašymus iš šios lakoniškos, santrumpų kalbos pabandysime išversti į pilnesnę, aiškesnę sakinių kalbą:

Ištremtosios Babonų šeimos galva Liudvikas Babonas, Martyno sūnus, gimęs 1902 m., buvo ūkininkas ir ištrėmimo metu gyveno Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus (dabar Raseinių rajonas) Burneikių vienkiemyje. Ištremtas per 1941 m. birželio 14–18 d. vežimus. Iš pradžių buvo nutremtas į Ust Nemo miškų ūkį Ust Kolomo rajone Komijoje; 1942 m. – į Uljanovą Ust Kolomo rajone Komijoje. 1943 m. spalio 13 d. išvežtas į lagerį – į Vorkutos anglies kasyklas Komijoje. Ten ir mirė 1955 m. vasario mėnesio 18 dieną. Toliau išvardijamos santrumpos šaltinių, kuriais remiantis ir buvo sudaryta pateiktoji anketa. Pavyzdžiui, ANK – tai „anketos ir laiškai. 1988–1990 m. atsiųsti Sąjūdžio komisijai stalinizmo nusikaltimams tirti ir 1991–1997 m. – Represijų Lietuvoje tyrimo centrui“.

 

Liudviko ir Elenos Babonų jauniausioji duktė Cecilija Babonaitė, gimusi 1940 m., trėmimo metu gyvenusi Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus (dabar Raseinių rajonas) Burneikių vienkiemyje. Ištremta per masinius 1941 m. birželio 14–18 dienų vežimus į Ust Nemo miškų ūkį Ust Komo rajone Komijoje, kur 1943 m. balandžio mėnesį mirė.

 

Liudviko ir Elenos Babonų duktė Elena Babonaitė–Grigalienė, gimusi 1927 m., trėmimo metu gyvenusi Raseinių apskrities Betygalos  valsčiaus (dabar Raseinių rajonas) Burneikių vienkiemyje. Ištremta per 1941 m. birželio 14–16 d. vežimus. Iš pradžių buvo nutremta į Ust Nemo miškų ūkį Ust Kolomo rajone Komijoje. 1943 m. – į Uljanovą Ust Kolomo rajone Komijoje. 1947 m. pabėgo į Lietuvą. Čia 1949 m. sausio 25 d. suimta ir kalinta Raseiniuose. Neteisminės struktūros – SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Ypatingojo pasitarimo 1949 m. balandžio 8 d. „nuteista“ trejiems metams; išvežta į lagerį – Abakano-Teišeto geležinkelio Irkutsko srityje statybą. Vėliau nutremta į Vorkutą Komijoje. 1958 m. gegužės 7 d. paleista iš tremties ir tais pat metais sugrįžo į Lietuvą.

 

Liudviko ir Elenos Babonų šeimos giminaitė Pranciška Mačiulytė, Aleksandro duktė, gimusi 1866 metais [iš tikrųjų – 1859 m.], ūkininkė, ištrėmimo metu gyvenusi Raseinių apskrities Betygalos valsčiaus (dabar Raseinių rajonas) Burneikių vienkiemyje. Ištremta kartu su visais Babonų šeimos nariais per 1941 m. birželio 14–16 dienų vežimus. Buvo nutremta į Komiją, į Ust Nemo miškų ūkį Ust Kolomo rajone, kur  nuo išsekimo mirė 1942 m. balandžio mėnesio 6 dieną (arba 1942 m. gegužės mėnesio 23 dieną). Poeto kunigo Jono Mačiulio–Maironio vyriausioji sesuo.

 

Būtina pastebėti, kad visi šios šeimos asmenys, kurie tremtyje paliko Žemės ašarų pakalnę ir iškeliavo Anapus, kaip antai: Liudvikas Babonas, Cecilija Babonaitė, Martynas Babonas, Marcelijus Babonas, Pranciška Mačiulytė pagal šį, antrąjį, 1999 m. leidimą, mirė, o pagal pirmąjį, 1992 m. leidimą – jie visi žuvo.

Kyla klausimas, kodėl atsirado toks skirtingas vertinimas?

Prieš bandydami atsakyti, įsigilinkime į žodžių „žuvo“ ir „mirė“ pagrindines reikšmes, kurias pateikia Didysis „Lietuvių kalbos žodynas“.

Žodžio „mirti“ pagrindinė reikšmė – „netekti gyvybės, nustoti gyventi“.

Žodžio „žūti“ pagrindinė reikšmė – „netekti gyvybės, mirti ne savo mirtimi“.

Matome, kad sąvoka „mirti“ yra platesnė už sąvoką „žūti“ – į ją įeina visi atvejai, kuomet organizmas, vadinamas „žmogumi“, nustoja funkcionuoti kaip gyvybė. „Žūti“ yra tik viena iš „mirti“ formų.

 „Žūti“ pagal žodyne pateiktą apibrėžimą – tai „mirti ne savo mirtimi“ (Šis žodis Didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ XX tome iliustruojamas įdomiu pavyzdžiu iš vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų: „Pagonys pradėjo labai žudyti katalikus: vienus į tolimas šalis ištrėmė, kitus vietoj žudė ir užmuštinai mušė“ (p. 977)).

O ką reiškia „mirti ne savo mirtimi“? Tokią mirtį mes labai dažnai ir pavadiname „mirtimi“, o ne „žūtimi“. Tarkime, įvyksta kraupi autoavarija, ir vienas jos dalyvis užmušamas vietoje (žūsta gatvėje), o kitas miršta nuvežtas į ligoninę (juk nesakome „žuvo ligoninėje“). Vienas „žuvo“, kitas „mirė“, nors abu „mirė ne savo mirtimi“.

Arba vieni žmonės nacių Vokietijos buvo masiškai žudomi dujų kamerose, kiti žmonės stalinistinės Rusijos buvo milijonais išmarinti badu. Pirmu atveju negyvais buvo padaroma staigiai, momentaliai, nunuodijant, o antru atveju gyvybės atėmimo procesas ištęstas laike.

Tuo būdu, nustatymas, kada „žūstama“, o kada „mirštama“ priklauso nuo daugelio aplinkybių, nuo gyvybės netekimo ar atėmimo „konteksto“.

Sutikime, kad tremtis nei vienam žmogui neprailgino gyvenimo, o sutrumpino visiems. Visi jie buvo aukos. Bolševikinės Sovietų Sąjungos vykdytos nusikalstamos politikos ir praktikos aukos.

Taigi, viena vertus, jie visi „mirė ne savo mirtimi“, nes prievartiniu būdu buvo priartinta jų mirties valanda. Vadinasi, jie „žuvo“.

Antra vertus, jų „žuvimas“ buvo ištęstas laike (nuo kelių valandų iki kelių, keliolikos ar keliasdešimties metų). Vadinasi, jie „mirė“.

Minėtuose sąvaduose „Lietuvos gyventojų genocidas“, kalbant apie asmenis, iš kurių gyvybė buvo atimta staiga arba ypatingai žiauriai, tai yra, kurie „žuvo“, einama žuvimo aplinkybių tikslinimo keliu, tai yra pasakoma, kokiu būdu iš jų buvo atimta gyvybė: „nušautas“, „nužudytas“, „sušaudytas“, „nukankintas“, „žuvo“, „nusišovė“.

Rašant apie tuos, kurie „mirė“, „mirė lageryje“, irgi, be abejo, reikėtų tiksliau pateikti jų mirties aplinkybes ir priežastis, o nesitenkinti vien  abstrakčia, plačios reikšmės „nekalta“ sąvoka „mirė“.

Kadangi daugelio žmonių mirties aplinkybes nustatyti yra sunku ar visai nebeįmanoma, tai tokiais atvejais siūlyčiau įsivesti terminą „buvo numirdyti“ (analogas: „žūti – žudė – nužudyti – buvo nužudyti“). Sąvokos „mirdė“, „numirdė“ rodytų prievartinės, paankstintos, pagreitintos, nors sąlyginai ir lėtaeigės, mirties pobūdį.

Juokaujant pro ašaras, būtų galima pasakyti: kad tik reiškinys būtų, o žodis jam perteikti atsiras!

 

Dabar vėl pasižiūrėkime į ištremtosios Babonų šeimos sąrašą ir pasižiūrėkime, kokiomis aplinkybėmis „mirė“ tremtyje mirę jos nariai.

Tai išsiaiškinti mums padės šios šeimos tremties epopėjos liudininko ir dalyvio Mindaugo Babono atsiminimai, rašyti 1953–1990 metais ir išleisti 1997 metais knygos „Per kančias neprarandant vilties“ pavidalu.

 

Atėjęs 1941 metų rudens badas, pirmąjį labai staigiai išsekino autoriaus senelį Martyną Baboną. Visai dar neseniai buvęs energingu, darbščiu ir rūpestingu šeimos ramsčiu, netgi be galo sunkioje ir rūsčioje kelionėje į tremties vietą Komijoje, čia atsidūręs, jis labai greit prarado jėgas:

„Sunki metų našta nebūtų taip slėgusi tėviškėje, o čia, svetimoje žemėje, neleido atsitiesti. Matydamas badaujančius vaikaičius, senelis pradėjo jam skirto maisto atsisakyti, kad tik vaikaičiams daugiau trupinėlių liktų. Jis jau sunkiai keldavosi iš lovos. <...> Po akimirkos, tartum kažką prisiminęs, pažvelgė į mus visus, paglostė savo švelniu žvilgsniu, tarsi atsisveikindamas, ir vėl užmigo. Šį kartą – amžiams. Taip užgeso doro, sąžiningo, be galo mylinčio savo Tėvynę knygnešio Martyno Babono gyvenimo žvakė. Jis iškeliavo 1941 metų lapkričio 6 dieną. Iš mūsų šeimos jis pirmas pramynė taką į kalnelį, kuriame jau ilsėjosi nemažai tautiečių“ (p. 80–81).

Formuluočiau: „mirė nuo išsekimo“.

 

Antrasis mirė, matyt dėl badavimo ir vergiško darbo sustojus širdžiai, autoriaus dėdė Marcelijus Babonas:

„Mes valgėme viską: pušų žiedus, sušalusias uogas, spyglius. Peiliu nuskusdavome storą viršutinį žievės sluoksnį ir radę plonesnę žievelę valgėme ją kaip skanėstą, ilgai kramtydami. Toks maistas daug kam išgelbėjo gyvybę. Žmonės kaip briedžiai darbavosi miške – badas vertė tai daryti. Aš stengdavausi tokį maistą parūpinti šeimai. Vieną kartą, vyrams sugrįžus iš darbo, aš miegojau su dėde Marcelijumi. Naktį pajutau šaltį. Prisiglaudžiau prie jo ir nustebau, kad kūnas šaltas. Aš surikau: „Mamute, man šalta, labai šalta!“ Priėjusi mamutė pamatė, kad Marcelijus jau nebegyvas. Maža spingsulė vos neiškrito jai iš rankų. Skaudu buvo matyti, kaip iš gyvenimo pasitraukia vyras pačiame jėgų žydėjime. Šis stipruolis ąžuolas galėjo kalnus nuversti, jeigu būtų tinkamai maitinamas“ (p. 82).

Formuluočiau: „mirė dėl badavimo“

 

Trečioji tremties pančius nusimetė ir iškeliavo pas savo brolį Maironį į dangų Pranciška Mačiulytė:

„Pranciška taip pat beveik nesikeldavo. Spaudė metų našta, o ir išsekimas darė savo. Mamutė stengėsi kiek įmanydama pagerinti sriubą, bet ši gestais parodydavo – aš esu jau sena, mano dienos baigiasi, o Cecilė maža, jai reikia augti, gyventi, todėl atiduok jai. Nuo tokių tetulės aiškinimų mamutei suspausdavo širdį, ji nusisukdavo, kad niekas nematytų ašarų. Jai skaudu buvo matyti tetulės auką dėl jos vaikų. <...> Prieš pat šventas Velykas Elenutė prišildė vandens ir nuprausė ją mediniame kubile. Nušluostė, sušukavo plaukus. Šaukšteliu pamaitino ir apkamšiusi, kad nesušaltų, paiko vieną. Tik staiga pajuto, kad teta Pranciška mykdama šaukiasi jos. Mamutė suprasdavo tetulės norus. Ji priėjo. Tetulė ištiesė savo plonas rankas į dukterėčią. Elenutė pasilenkė virš jos. Tetulė stipriai apkabino mamutę, kažką švelniai sumykė, tarsi atsisveikindama, pabučiavo ir nusisukusi užmigo. Užmigo visam laikui. Ryte atsikėlusi mamutė rado ją jau nebegyvą. Pranciška Mačiulytė iškeliavo Anapilin 1943 metų pirmą šventų Velykų dieną. Taip poeto kunigo Maironio vyriausia sesuo, negailestingo likimo nublokšta, buvo palaidota taigos tyruose“ (p. 92–93).

Formuluočiau: „mirė dėl išsekimo“ arba „buvo numirdyta“.

 

Ketvirtoji tremties taigoje mirė jauniausiasis Babonų vaikas Cecilija Babonaitė:

„ Mūsų visų kūneliai buvo nusilpę. Cecilija nevaikščiojo. Jos galva buvo didelė, o kūnelis plonas. Ji niekad nesišypsodavo, nebent kai mamutė atnešdavo valgyti. Tada ji, kaip paukščiukas, užversdavo savo galvą ir pražiodavo plačią burną. Jos rankytės buvo kaip šakaliukai. <...> Vargšė mergaitė sunkiai vystėsi. Ji net nevaikščiojo. Mamutė ją maitindavo kaip kūdikį. Ji vis prašydavo dar ir dar, o maisto nebuvo. <...> Ir štai vieną rytą, prisiartinusi prie Cecilės, ji pajuto, kad mergaitė dega. Mamutė suaimanavo. <...> Apmuturiavo kiek galėdama dukrytę, paprašė manęs padėti. Mes abu įsodinome sesę į rogutes ir leidomės iki Ust Nemo. Kelionė buvo ilga, bet mes skubėjome. Sesė rogutėse dejavo, nejučiom pravirkdavo, iš skausmo suaimanuodavo. <...> Ir štai jau pasiekėme ligoninę. <...> Po kiek laiko prie mūsų priėjo verkianti mama. Ji braukė ašaras ir pasakė, kad nei vienas vilkintis baltą chalatą daktaras nesutiko Cecilės apžiūrėti. Aš išpūtęs akis žiūrėjau į ją. Mamutė susitvardė. „Žinai, vaikeli, gyvos mes jos neparvešim, taigi pailsėkim ir sukalbėkim už ją Švč. Mergelės Marijos litaniją“. Mes pradėjome kalbėti. Jau baigiant litaniją, prie mūsų prisiartino viena moteris daktarė. Ji pasakė, kad nori apžiūrėti mergaitę, ir paprašė atnešti ją į priėmimo kambarį. Mamutės nereikėjo raginti. Ji greit ištraukė mažąją ir nunešė ten, kur liepta. Daktarė ilgai klausė, žiūrėjo, kraipė galvą. Ir nusprendė: „Paguldysim į 6 palatą. Bet jūs čia pasilikti negalite, nėra sąlygų“. <...> Po poros savaičių mamai pranešė iš kontoros, kad reikia dukrą atsiimti iš ligoninės. Mamutė patenkinta išskubėjo, manydama, kad mergaitė pasveiko. Aš norėjau eiti kartu, bet ji neleido, sakė, kad tik nuvargsiu. Ji lyg ant sparnų pasiekė ligoninę. Vaizdas, kurį ten išvydo, pakirto jėgas. Jau lauke ji išgirdo savo dukros nežmonišką raudą. Viską metusi įlėkė į palatą. Mažylė gulėjo šlapioje lovytėje, o jos kūnelis iki pat pažastėlių buvo iššutęs, kai kur atsiradusios žaizdos. Prie jos turbūt niekas ir nebuvo priėjęs. Ji klykė tokiu balsu, kad galėjo plyšti iš skausmo ir akmeninė širdis. Pamačiusi motiną, ji staiga nutilo, ištiesė savo šakaliukus, apsivijo jais stipriai apie kaklą. Dar akimirką ji tartum netikėjo, kad čia mama. Ji vėl apsidairė, pažvelgė į motinos akis ir, ištarusi „Mama, mama“, – užgeso ant jos peties...“ (p. 92–95).

Formuluočiau: „buvo numirdyta“.

 

Penktąjam Babonų šeimoje gyvybė buvo atimta jos galvai Vorkutos angliakasiui Liudvikui Babonui:

„Mirtis išplėšė iš Babonų patį stipriausią, patį žvaliausią, gyvenimą ir žmones mylintį, 52 metų sulaukusį vyrą. Pagal tuometinius įstatymus po 11 dienų jis būtų išėjęs į pensiją. Nelaimė užklupo šachtoje. Tądien jis kartu su trimis vyrais tvirtino rąstus maždaug kilometro gylyje po žeme. Jeigu žmonės dirbdavo pavojingoje zonoje, viršuje darbai sustodavo. Tuometiniam inžinieriui degė planas, ir jis įsakė dirbti. Žemyn pradėjo riedėti vagonėliai su rąstais. Staiga, tarsi kažkokios paslaptingos jėgos atkabinti keli vagonėliai, visiškai nevaldomi, dideliu greičiu pasileido ant dirbančiųjų. Mano tėvelis žuvo vietoje, kitam darbininkui sulaužė stuburą, o trečiasis, patyręs šoką, jau niekada nenusileido dirbti po žemėmis“ (p. 162).

Matome, kad šis žmogus, Tarybų valdžios kalinys ir vergas, tikrai ne „mirė“, o „žuvo vietoje“.

Taigi formuluočiau: „žuvo šachtoje“.

 

Pastarasis atvejis ypatingai aiškiai parodo, kokia šiurkšti metodinė klaida buvo padaryta, urmu pervedant visus 1992 metų leidimo (kalba eina apie jau minėtą leidinį „Lietuvos gyventojų genocidas“) „žuvusiuosius“ į „mirusiųjų“ kategoriją 1999 metų leidime.

 

Viso to apibendrinimui pasinaudokime mintimi iš Mindaugo Babono knygos: „Po daugelio metų man taip ir liko mįslė: kodėl taip žiauriai buvo elgiamasi su tremtiniais? Juk sandėliai buvo pilni maisto? Kas supūdavo ir sugesdavo – išmesdavo. Ko gero, atsakymas bus vienas – planingas žmonių naikinimas. Fizinis susidorojimas lėta bado mirtimi“ (p. 122).

 

{Kokią iliustraciją galima paimti ir iš Mindaugo Babono knygos arba iš Jono Babono straipsnio „Maironio giminė“ žurnale „Žemaičių Žemė“ (2012 m., Nr. 2)}

žymos: Pranciška Mačiulytė, Lipčių šeima, Babonų šeima, Maironis