Aušros Kaziliūnaitės rašliava
[Prisipažinsiu, kad pradžioje...] Prisipažinsiu, kad pradžioje man savotiška lingvistine ir psichologine pramoga, proto mankšta tapo skaitymas ir analizavimas Žaliojo tilto balvonų garbintojų, gerbėjų ir gynėjų ginamųjų tekstų, bei klaidžiojimas po jų argumentų džiungles. Bet įdomiausia yra, dar kartą prisipažinsiu, nurenginėti tų tekstų ar minčių autores (paprastai), kalbant, aišku, metaforiškai. Ir tai nėra kažkoks iškrypėliškas mano potroškis. Kažkuris iš didžiųjų pasaulinių poetų yra pasakęs, jog tekstas nurengia autorių, visada nurengia autorių. Pats įdomumas ir yra pamatyti žmogų, pamatyti asmenybę arba niekybę, slypinčią už teksto. Tai nėra paprasta. Dažniausiai publicistiniai, eseistiniai, politiniai, socialiniai, teologiniai, moralistiniai ir kitokie masinio visuomeninio poveikio siekiantys tekstai apskritai ir įvairiausi juose plūduriuojantys pseudo teiginiai konkrečiai yra apkaišiojami įvairiausių atspalvių plunksnelėmis, žolelėmis, šakelėmis, ...