Pirmyn, drebėdami!

  KOMENTARAS   Šį komentarą norisi pradėti citata iš Viktoro Aleknos straipsnio „Grįžtant prie Salomėjos Nėries likimo“ („Šiaurės Atėnai“, 1991, Nr. 15): „Apie Salomėją jau daug rašyta, dar daugiau prisiminimų guli archyvuose, o žmonės pasakoja nemažai ir tokių dalykų, kurie nieko bendra neturėjo su tikrove. Tik kažkodėl, prisimenant pagarsėjusius žmones, tikroji tiesa neretai stengiamasi pamiršti, o visokios pasakėlės eina iš lūpų į lūpas, išaugdamos į neįtikėtinas, bet žmonių kaip tik tikimas, pasakas...“ Kas jau kas, bet V. Alekna, autorius dvitomės knygos „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ ir parengėjas S. Nėries Raštų tritomio, gerai žinojo, ką sako. Atidžiau skaitant minėtame „Metraštyje“ aprašytą laikotarpį, kai S. Nėris gulėjo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (nuo 1945 m. birželio 8 dienos, kai ją ten nusiuntė, iki išskraidinimo į Maskvą birželio 26 dieną –18 parų), krenta į akis keli dalykai, jei imi gilintis, kaip atsirado paslaptingasis sąsi...

    Atidžiai perskaičius   Atidžiai perskaičius Viktoro Aleknos sudarytoje knygoje „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ aprašytą laikotarpį, kai S. Nėris gulėjo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (nuo 1945 m. birželio 8 dienos, kai ją paguldė, iki birželio 26 dienos, kai išskraidino į Maskvą –18 parų) ir jos patikimos draugės Jadvygos Laurinavičiūtės atsiminimus, radosi keli pastebėjimai dėl paslaptingojo sąsiuvinio.      Pirma, palatoje S. Nėris nieko esminio negalėjo sukurti ar parašyti (nei paskutiniojo – testamentinio – „atsiverčiamojo“ – eilėraščio, nei atgailos, atsiprašomojo žodžio tautai). Jei toks noras ir kilo, tai tam aktui įvykdyti jau nebebuvo likę nei fizinių, nei dvasinių, nei psichinių jėgų. (Ją slaugiusios seselės liudijimas: „Antrą savaitę ji jau netekdavo sąmonės, kliedėdavo. Pradėjo silpnai matyti, kalbėti galėjo tik pašnibždomis“). Vadinasi, jei sąsiuvinį su kažkokiu labai svarbiu tekstu ji tuomet turėjo, tai ...