Pirmyn, drebėdami!

      Andrejus Platonovas (tikroji pavardė Klimentovas), rusų ir pasaulinės literatūros genijus, gyveno ir kūrė pačiu juodžiausiu, baisiausiu ir tragiškiausiu Rusijos istorijos laikotarpiu. Gimė 1899 metais Voronežo miesto Jamskajos priemiestyje geležinkelio dirbtuvių šaltkalvio šeimoje. Jau paauglys, kaip vyriausiasis sūnus, uždarbiavo „daugelyje vietų, pas įvairius šeimininkus“, taip padėdamas tėvams, nepajėgusiems išmaitinti 11 vaikų „ordos“. Būdamas 12-13 metų, ėmė rašyti eilėraščius. Po 1917 m. Spalio perversmo dirbo mašinisto padėjėju, mokėsi geležinkelio politechnikume, bendradarbiavo Voronežo spaudoje. (Įdomu, ar nebuvo kaip nors susikirtę jo ir gausios tuomet lietuvių kolonijos Voroneže keliai?). 1919 m. kaip fronto korespondentas raudonųjų pusėje įsitraukė į pilietinį karą. 1920 m. tapo bolševikų organizacijos nariu, bet kitais metais „dėl vaikiškumo ir neatleistinos priežasties“ iš jos išstojo. 1921 metų badas, ištikęs Pavolgį, kitas Rusijos sritis, sukrėtė...

    Daugelį metų mažai kas iš skaitytojų numanė, jog prozos genijus Andrejus  Platonovas (1899–1951) dar yra ir dramaturgas. Šiuo metu žinomi 9-i jo parašyti dramos veikalai (neskaitant tarpinių variantų), kurie pradėti publikuoti praėjus gerokai laiko po autoriaus mirties, o į vieną tomą pirmą sykį surinkti tik XXI a. pradžioje. Tuo tarpu 4-jame ir 5-jame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose A. Platonovas – dramaturgas – buvo gerai žinomas „sovietinio meno“ ideologų, teatro, literatūros ir leidybos funkcionierių, teatro ir literatūros kritikų bei rašytojų aplinkoje. Bet ne plačiosioms skaitytojų ir žiūrovų masėms. Nes jo pjesės, kaip ir apskritai visa kūryba, nesutapo su Svarbiausiojo Sovietijos Skaitytojo –Stalino – estetiniu skoniu ir, lemtingiausia, politiniais tikslais. Visi kiti dalykai – kūrinio derėjimas socialistinio realizmo „metodui“ ir jo kanonams, bolševikinių ideologijos prižiūrėtojų tonas, sovietinių literatūros ir meno kritikų vertinimai, repertuarinė ir...