ŽMONĖS, KURIEMS NESKAUDA

 

 

ŽMONĖS, KURIEMS NESKAUDA

 

Ar gali atsitikti su tavimi taip, jog, apkeliavęs nuostabiausius kraštus, perėjęs gaivius ir derlingus slėnius, amžinai žaliuojančias oazes, perkopęs kvapą gniaužiančius, pasaulio stogą remiančius kalnagūbrius, perplaukęs jūras ir vandenynus, matęs klestinčius miestus ir kabančius žydinčius sodus, susidūręs su įvairialypėmis kultūromis ir civilizacijomis, visur pavalgydintas, pagirdytas, apnakvydintas, bet kartą atsidūręs ties begalinės dykumos pakraščiu, pajutęs jos svaiginamą tuštumą, jos nebylumo ir kurtumo užburtas, jos miražų apakintas, pultum į ją lyg troškulio ištroškęs piligrimas avantiūristas ir būtum įsiurbtas jos bedugnių smėlynų, ir taptum jų dalimi, tokia pat bežade, bevarde ir atsitiktine, kaip tas Antakalnio smėlio grūdas, kuris dabar yra įstrigęs tarp tavo vasarinių batų puspadžio rantų? Taip, gali – atsakau.

Ar gali taip būti, jog jaunas ir talentingas žmogus, menų ir filosofijos žinovas, perskaitęs krūvas protingų knygų, rašąs subtiliai virtualią poeziją, išstudijavęs geriau už patį kunigą Julių Sasnauską Biblijos išmintį, žodžiais ir aliuzijomis, nuotaikomis ir asociacijomis žongliruojantis lygiai taip tobulai, kaip meninės gimnastikos meistrės kuokelėmis ir piestelėmis – ar gali toks žmogus pasirodyti tau tuščiaviduriu, svetimu ir nesimpatišku? Dabar atsakau – taip, gali.

Tokią išvadą pasidariau, perskaitęs Giedrės Kazlauskaitės rašinį „Kudirka, verpstė, tūkstantmetis“ (Šiaurės Atėnai“, Nr. 25). Prilyginti lietuvių tautos naikintojo bolševiko Kapsuko socrealistinę „mordą“, rusų okupacijos metais „švietusią“ priešais senąsias Vilniaus Rotušės kolonas, TAURIAM daktaro Vinco Kudirkos VEIDUI (paminklas priešais Vyriausybės pastatą) gali tik estetiškai ir tautiškai neįgalūs asmuo arba už savo žodžius neatsakingas rašeiva. Priešingai negu rašinio autorė, paminklo atsiradimo peripetijų nežinojau, pastaraisiais metais netgi pagalvodavau, kad jos, Kudirkos statulos, ten ir nebus. Bet kai 2009 metų liepos 5 dieną ją išvydau, buvau maloniai nustebintas: tai juk idealus jo – Vinco Kudirkos – atvaizdas, ir jo puoselėtos idėjos – LIETUVOS IDĖJOS – pagerbimas. Švarus, švytintis – dvasingas – jaunas Vinco Kudirkos veidas, inteligentiškas, vėjų perpučiamas būsimo džiovininko puspaltis, liūdnai mąslus, šiek tiek ironiškas, gal atlaidus žvilgsnis į mus ir mūsų ateitį, trapi, elegantiška, kiek atsilošusi figūra, drąsiai lyg iššūkis dviprasmiškam laikmečiui, lyg placdarmas būsimų kartų darbams ir žygdarbiams į priekį išmesta dešinė koja. O už jo nugaros – per tūkstantmečius sukaupta mūsų protėvių, pačių geriausių lietuvių tautos (ir žmonijos!) atstovų patirtis – TAUTIŠKOS GIESMĖS žodžiai. Žiūrėkime svarbiausio – visų pirma yra ŽODIS, o tik po to čiurlenantis vandens kritimas paminklo papėdėje, moderniškai kuklus himno teksto apšvietimas, taško trūkumas (labai prasmingas) ant vienos iš „e“ raidžių, labai jau kasdieniška ir tranki aplinka, iš visų pusių nefotogeniškas skulptūros fonas.

Bet eikime prie esmių: žmonėms, kurių pažiūros lyg fizionomija veidrodyje atsispindi rašinyje, nereikia nei tokio, nei kitokio Kudirkos paminklo – jokio! Nereikia nei paties Kudirkos apskritai, nei jo himno konkrečiai. Nereikia jiems ir LIETUVOS VALSTYBĖS. Nei tokios, kokią dabar turime, nei kitokios – jokios! Nereikia jiems nei pačios lietuvių tautos – nei jos tradicijų, nei jos kultūros, nei jos istorijos, nei jos kalbos, šokių, dainų. Jie viso to neapkenčia. Jų vėliava ne TRISPALVĖ, o paklodės, jų herojai ne MACKEVIČIAI, KUDIRKOS, VIŠINSKIAI, VILEIŠIAI, KUBILIŪTĖS, LUKŠOS, KRIVICKAI, KALANTOS, ZDEBSKIAI, SADŪNAITĖS. Jų herojai – vaiduokliai.

Kas jie tokie? Kokios jų vertybės? Iš kur jie? Paprasčiausia atsakyti į pastarąjį klausimą: jie iš mūsų tarpo. Bet nuo to nepasidaro nei aiškiau, nei lengviau. Ieškodamas vertybinių orientyrų, Giedrės Kazlauskaitės rašinį perskaičiau iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią, ir atvirkščiai, bet nei „virš drabužių“, nei „po jais“ nieko įsimintino neradau, dėl to pasiliūdinau, nors į neviltį nepuoliau – nebesu vaikas. Socialiniu finansiniu požiūriu autorei lyg ir svarbu, kad būtų kitaip eikvojami viešieji pinigai, lyg ir blogai, kad tarp mūsų yra narkomanų, ir lyg ir lyg ir negerai, kad vyrai tebeieško laisvo elgesio moterų, o konceptualiau žiūrint – prostitučių. Besižvalgydamas meninėje estetinėje epistemoje, buvau nustebintas, nors nebepasiliūdintas, kad skulptūrinėje iliuzijoje veido oda ir palto audinys turintys būti iš tos pačios materijos – dėl to, kvailai pagalvojau, – gal sudirgintas ir mestas ant ambrazūros „BLINDOS tradicinio“, – kad ne tik esesuojančių, tai yra, eseistikoje plasnojančių esybių – panelių ir ponaičių – dievaitis freudas, bet ir pats stalinistų generolas černiachovskis su savo purvinais čebatais, turėtų apsiversti gulamoje vietoje. Ir dar supratau: jeigu jau žmogus, o tuo labiau skulptūra, stovi ant dviejų kojų, tai jis yra klonas, kitaip sakant, ne jis pats, o kažkieno kito kopija. O perskaitęs paskutiniąsias eilutes: „žmonės iš širdies šoko ir dainavo dainas, antidepresinė pompastika jiems išpirko euforiją, bet jie taip ir nesužinojo, kad yra apgauti simuliakrais“, pasiklausiau: „O Viešpatie, nejau ir vėl nieko nesupratau?“ Nors supratau. Kai ką.

Jų pagrindinė vertybė – neturėti jokių vertybių. Rašinio autorė vien tik neigia. Tekste – tautiškas dainas ir šokius, statulų atidengimus, purvinus pinigus ir murzinus konkursus, „beverčius ufonautus“, „pirminį“ tūkstantmečio renginį, patį tūkstantmetį, klonų apgautus klonų klonus ir dar kažką – kas giliai ir gudriai paslėpta, dėl to sunkiai pastebima ir dar sunkiau artikuliuojama; kontekste – patriotus ir idiotus, megztas beretes ir nertas beretes, tradicijas ir tradicionalistus, valstybę ir valsybininkus, kitaip galvojančius ir savaip jaučiančias. O ką teigia, ką siūlo? Tiesiogiai – nieko. Netiesiogiai – minėtą neigimą – nihilizmą.

Tai kas jie tokie? Svarbiausia jų savybė ta, kad jiems neskauda – neskauda dėl Lietuvos, dėl buvusio jos pažeminimo, patirtos vergystės ir vargo, dėl didvyriškos (kas galėtų paneigti?), prasmingos, bet, deja, dažnai tragiškos pačių šviesiausių ir iškiliausių jos atstovų kovos už tautą, laisvę ir išlikimą. Kas yra skausmas, kas yra gyvenimas bunkeryje, jie – šiuolaikiniai ir šiuolaikinės protų bei eseistikos generolės ar generolai– težino tik teoriškai – iš žodynų, iš literatūros. Gal ką girdėję iš skaudulingosios aplinkos. Tie, kuriems iš tikrųjų dėl minėtų dalykų skauda, anų natūraliu suvokimu yra ligoniai, kuriuos reikia gydyti. O pati sunkiausia tos „skausmo ligos“ forma – tautinis idealizmas, tarsi anuomet jį išpažinusiems egzistenciškai būtina mirtinoji džiova, šiandien yra gydomas ir išgydomas. Bene veiksmingiausias „gydymo“ būdas čia yra nihilizmo dozių su cinizmo priemaišomis terapijos taikymas. Visiškai sveikas, yra tas, kuriam nieko neskauda, individas ar tikrasis menininkas esąs tik tas, kuris kultivuoja ir propaguoja nihilistinį cinizmą. Tarp džiovininkiško tautinio idealizmo ir rubuiliškojo ciniškojo nihilizmo yra praraja, tokia pat kaip tarp sveikuolio ir beviltiškai sergančiojo, kaip tarp skausmo ir visiškos nejautros.

Gydant ligonius, nedera pamiršti ir sveikųjų ar jau pasveikusių (šiukštu dar atkris!), juos būtina profilaktiškai prižiūrėti ir šviesti – už langų juk Naujasis Apšvietos amžius. Nihilistinis švietimas plinta ne tik masiniam skoniui pataikaujančiais radijo ir televizijos kanalais, prisidengęs demokratijos šydu, tolerancijos skraiste ir liumpeniškos išminties kauke, jis skverbiasi ir į moderniojo interneto, ir į tradicinės spaudos puslapius: labai patogu – ir sveikus, ir sergančius, ir gyjančius, ir atkrintančius galima vienu metu šviesti, gydyti, užkrėsti ir vėl gydyti, bet svarbiausia – prižiūrėti. Na o vaistų ir terapijos dozės įvairių įvairiausios: nuo agresyvaus chamizmo iki globėjiškų patyčių (sakykim, mūsų atveju).

Na o kodėl jie tokie sveiki, kodėl jiems nieko neskauda? Todėl kad jie tušti. Nėra kam skaudėti. Vietoje tikrų, pažeidžiamų organų ir pojūčių, – vien jiems gerai pažįstami simuliakrai. Arba simuliakrų simuliakrai. Visa, kas susiję su skausmu, su kančia, vadinasi ir kūryba, yra susimuliuojama ir imituojama: ir ese, ir religinis jausmas, ir eilėraštis, ir Tėvynės meilė, ir moters meilė vyrui, ir vyro meilė moteriai. Todėl ir jų kūryba yra tuščia, imitacinė, neorginali – bergždžia. Niekas apie nieką. Iš tuščio į kiaura. Juokeliai. Pašmaikštavimai.

Jų būtų gaila, jeigu jie nebūtų tokie agresyvūs. Vis dėlto, vienas dalykas saulėtą dieną matyti žmogų, kažkada pardavusį velniui už auksą savąjį šešėlį (anot kažkurio vokiečių romantiko), tempiantį iš paskos šaligatviu – lyg kuprą, lyg atgailą – kartoninę to šešėlio imitaciją. Kitas dalykas, kai tas bešešėlis beskausmis žmogus nori mūsų ir mano demokratinę nepriklausomą Tėvynę paversti Bešešėlių Karalyste su beskausme, bejausme, beprasme – chamų – pajauta, santvarka, konstitucija.

Istorijos pabaigai tokia realistinė šiuolaikinė istorijėlė. Kai 2009 metų liepos 5 dieną 21 valandą prie Vinco Kudirkos paminklo, kaip ir visoje PATRIOTINĖJE LIETUVOJE, buvo giedama „Tautiška giesmė“, Vilniuje iš Vilniaus gatvės į Gedimino prospektą ties „Novotel“ viešbučiu ir priešais V. Kudirkos aikštę išniro keturi penki įkaušę „litovcai“. Vienas iš jų „na chodu“ nežemiško pasityčiojimo – „naglu“ –balsu užbliovė kelis žodžius iš TEKSTO, kitas, veikiausiai Šarikovas, užšoko ant granitinio „šaro“, lyg Žemės rutulio, ir užsirūkė. Pateikiu pastarojo epizodo nuotrauką. Nuotrauka, regis, galėjo pasidaryti ir kokybiškesnė, bet nesugebėjo. Tirtėjo fotoaparatas.

Kaip Giedrės Kazlauskaitės virtualiųjų tezių ir susapnavimų iliustracijas palyginimui dar pasiūlau (iš arčiau) du profilius: ne„apgauto simuliakrais“ Šarikovo ir „beverčio ufonauto“.

žymos: Vincas Kudirka