Atidžiai perskaičius
Atidžiai perskaičius Atidžiai perskaičius Viktoro Aleknos sudarytoje knygoje „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ aprašytą laikotarpį, kai S. Nėris gulėjo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (nuo 1945 m. birželio 8 dienos, kai ją paguldė, iki birželio 26 dienos, kai išskraidino į Maskvą –18 parų) ir jos patikimos draugės Jadvygos Laurinavičiūtės atsiminimus, radosi keli pastebėjimai dėl paslaptingojo sąsiuvinio. Pirma, palatoje S. Nėris nieko esminio negalėjo sukurti ar parašyti (nei paskutiniojo – testamentinio – „atsiverčiamojo“ – eilėraščio, nei atgailos, atsiprašomojo žodžio tautai). Jei toks noras ir kilo, tai tam aktui įvykdyti jau nebebuvo likę nei fizinių, nei dvasinių, nei psichinių jėgų. (Ją slaugiusios seselės liudijimas: „Antrą savaitę ji jau netekdavo sąmonės, kliedėdavo. Pradėjo silpnai matyti, kalbėti galėjo tik pašnibždomis“). Vadinasi, jei sąsiuvinį su kažkokiu labai svarbiu tekstu ji tuomet turėjo, tai ...