Atidžiai perskaičius

 

 

Atidžiai perskaičius

 

Atidžiai perskaičius Viktoro Aleknos sudarytoje knygoje „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ aprašytą laikotarpį, kai S. Nėris gulėjo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (nuo 1945 m. birželio 8 dienos, kai ją paguldė, iki birželio 26 dienos, kai išskraidino į Maskvą –18 parų) ir jos patikimos draugės Jadvygos Laurinavičiūtės atsiminimus, radosi keli pastebėjimai dėl paslaptingojo sąsiuvinio.

     Pirma, palatoje S. Nėris nieko esminio negalėjo sukurti ar parašyti (nei paskutiniojo – testamentinio – „atsiverčiamojo“ – eilėraščio, nei atgailos, atsiprašomojo žodžio tautai). Jei toks noras ir kilo, tai tam aktui įvykdyti jau nebebuvo likę nei fizinių, nei dvasinių, nei psichinių jėgų. (Ją slaugiusios seselės liudijimas: „Antrą savaitę ji jau netekdavo sąmonės, kliedėdavo. Pradėjo silpnai matyti, kalbėti galėjo tik pašnibždomis“). Vadinasi, jei sąsiuvinį su kažkokiu labai svarbiu tekstu ji tuomet turėjo, tai anas galėjo būti tik kažkieno atneštas iš S. Nėries namų. Su savimi atsinešti negalėjo, nes nuėjusi pas gydytojus skųstis negalia, „ji buvo tuoj pat paguldyta“. Taigi, tas tekstas, jeigu toks egzistavo, turėjo būti parašytas iš anksto.

     Įdomiausia būtų pamąstyti, kokio pobūdžio (žanro) tekstai galėjo būti mįslingajame sąsiuvinyje, jeigu jo iš viso būta. (Priminsime, jog apie sąsiuvinį kalbama J. Laurinavičiūtės pasakojime, perteiktame V. Aleknos ir kunigo Juozo Gusto pasakojimuose, paliudytuose juos girdėjusių tremtinių (Juzės Mačiokienės liudijimas).

          Galimi keturi (gal ir daugiau) variantai.

1. Salomėja Nėris į jį užrašė savo atsiprašymo lietuvių tautai tekstą (Jadvygos Laurinavičiūtės versija).

2. Salomėjos Nėries nesovietiniai (antisovietiniai, nacionalistiniai, patriotiniai, rezistenciniai) eilėraščiai (Viktorijos Daujotytės spėjimas)

3. Salomėjos Nėries dienoraštis (kunigo Juozo Gusto tvirtinimas), kuriame ji, atseit, rašė kaip iš tikrųjų buvo, o ne kaip reikėjo pagal to meto besiklostančias situacijas ir sąlygas

4. Išpažintiniai užrašai; rašytinė išpažintis (Virginijaus Gasiliūno mintis)

5. Tokio sąsiuvinio iš viso nebuvo.

Aišku, galimi ir mišrūs variantai, bet jie mūsų šiuo atveju nedomina.

 

Kad subręstum atsiprašymui asmens ar tautos, visų pirma reikia pajusti ir įsisamoninti buvus didelės asmeninės kaltės. Skaitydamas „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštį“ aš tokio suvokimo nepajutau. Beveik neprisipažįstama, padarius ir lemtingų klaidų, nors yra viena reikšminga išimtis. 1945 m. sausio mėnesį kaimynei Sofijai Šarauskienei ji esą pasakius:

– Žinai, Sofija, jeigu vokiečiai grįžtų, aš niekur nesitrauksiu, nors ir žūčiau... (p. 658).

Nugyvento gyvenimo reviziją, pervertinimą (bet irgi, regis, tik jausmų srityje, nors pas S. Nėrį jausmai ir „politika“ yra gerokai sumišę...) rašytoja aiškiausiai, bet visiškai nekonkrečiai, atlieka 1945 m. vasario 15 dienos vieninteliame įraše naujai paimtame sąsiuvinyje:

„Teisingumo deive – užrištom akim, kreipiuosi šiandie į tave, padėk man! Vedžiok mano ranką, kad mano rašomos eilutės būtų tiesios ir neiškryptų iš vidurio linijos. Visa tai, ką prisimenu, jau toli praeity, ir širdy aistra nubluko tiems įvykiams, kurie anuomet mane jaudino. Galbūt gerai dariau, neužfiksuodama jų tuomet – kai jie mane deginte ligi pamišimo, ligi kraštutinės desperacijos – kada lig dangaus iškilusi drumsta putojanti jausmo jūra užstojo man visą objektyvųjį pasaulį“. (p. 662). Ir daugiau nė žodžio... Pripažinkim: talentinga, savikritiška, rašyta žmogaus jau daug ką permąsčiusio ir supratusio, išanalizavusio savo jausmų istoriją...Ar tai galėjo būti preliudiją į atsiprašymą tautos? Abejočiau, nors manau, kad mirties akivaizdoje, jei yra suvedamos visos sąskaitos sąžinės buhalterijoje, viskas įmanoma. Bet, pasikartosiu, kad gyvenimo revizija būtų negailestinga, reikia fundamentaliai, iš esmės suvokti, įsisąmoninti savo kaltes prieš tautą, ir aš drįstu abejoti, kad SN tai buvo padariusi. Suprantama, kad atgailos, atsiprašymo „žanras“, kai nebėra fizinių jėgų, buvo susidariusioje situacijoje pats parankiausias – tai padaryti pilnai pakako vieno sąsiuvinio lapo...

Kažkoks neįtikėtinas, labiau iš fantastikos srities yra spėjimas, kad lygiagrečiai sovietiniams eilėraščiams, Salomėja Nėris galėjusi kurti ir antisovietiškus, tautiškai patriotiškus. Regis, jos tuometinio patriotizmo lygis, meilės Lietuvai jausmas pilnutinai išreikštas mašinraštiniame rinkinyje „Prie didelio kelio“ ir todėl kažkokio „užantinio“ rinkinio negalėjo būti, nes eilėraščiai jam dar nebuvo parašyti...

 

Dar didesnis nesusipratimas, regis, yra skleidimas fikcijos, jog Salomėja Nėris po išpažinties perdavusi kunigui Juozui Gustui kažkokį (paralelinį?) savo dienoraščio sąsiuvinį. Įsivaizduokim dabar: poetė po dienos darbų ir vargų sėdasi rašyti dviejų dienoraščių: vieno – melagingo – Tarybų valdžiai ir kito – jau teisingo – sau, tautai ir pasauliui (tai yra kažkurio Oskfordo kažkuriai bibliotekai).

Išpažintiniai užrašai; rašytinė išpažintis? Pasakyčiau, kad tai pati „gudriausia“ prielaida. Bet ir apie šitokio varianto galimybę samprotaučiau panašiai, kaip ir apie pirmąjį (atsiprašoma tautos).

Dabar norėčiau apsistoti ties publikuotais J. Laurinavičiūtės liudijimais. Jų žinau tris : „Literatūros ir kalbos“ 4 tome (1), V. Aleknos knygoje (2) ir „Katalikų pasaulio“ 1990 m. Nr. 12 skelbtuose atsiminimuose (3). Man mažiausiai mitologizuotas ir labiausiai artimas realybei bei tiesai yra jos pasakojimas, publikuotas „Katalikų pasaulio“ žurnale. Citata: „Ir dabar, praėjus pusei amžiaus, gailiuosi savo silpnumo tada, kai Salomėja Nėris mane paprašė paslėpti savo kūrybos rankraščius. „Dabar šito rodyti niekam negalima“, – sakė ji ir prašė palaikyti pas save. Aš pabijojau, nes pati laukiau bėdos: sesuo – Sibire, giminės – Vakaruose. To pilnai užteko iškeliauti į Nebūtį ar į Sibirą. Nepyko išgirdusi mano pasiaiškinimą, o tik pritariamai palingavo galva. Ta tema daugiau nekalbėjome. Štai dabar mąstau, gal atsirado drąsus žmogus, gal nesunyko reabilituojantys didžiąją poetę rankraščiai kokiame nors asmeniniame archyve ar tarp valdiškų popierių...“. Šios citatos kontekstas ir visa pasakojimo intonacija man diktuoja mintį, kad šis pokalbis vyko visai ne paskutinįjį vakarą Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kaip tikinama V. Aleknos knygoje pateiktame, atseit,  J. Laurinavičiūtės pasakojime, o visai kitu metu ir kitoje aplinkoje, greičiausiai Bučų butelyje Žaliakalnyje... „Literatūros ir kalbos“ tome, išleistame 1964 metais, savaime suprantama, apie jokį rankraščių (sąsiuvinio)  perdavimą net neužsimenama.

Žodžiu, linkstu prie penktojo varianto – kad jokio rankraštinio sąsiuvinio Salomėja Nėris su savimi neturėjo. Kai pagalvoji, tai darosi aišku, jog ligoninės palata iš visų įmanomų vietų būtų buvus pati nesaugiausia tokiam, nuo viešumos slepiamam, sąsiuviniui laikyti.

     Keistu, itin nemaloniu disonansu visai šiai istorijai nuskamba birželio 14 dieną parašytas Salomėjos Bačinskaitės–Bučienės laiškas lietuvių tautos budeliui Justui Paleckiui, kuriame prašoma pasveikinti kitą lietuvių tautos budelį „brangų draugą“ Antaną Sniečkų:

     „Drauge Pirmininke, Šį kartą negaliu su visais draugais deputatais pergyventi sesijos šventės, esu tokia bejėgė, kad ant kojų jau nebepastoviu. Guliu jau antras mėnuo: pirmas namie, dabar ligoninėj. Beveik nieko per tą laiką negaliu valgyti. Pasirodo, pagrindinė liga kepenyse jau kelinti metai, kepenys padidėjusios. Darė sunkius ir kantrius analizus. Antra – didelė mažakraujystė. Trečia – vakar užėjo stiprūs skausmai apendicito srity. Šiandien ištirs: jei reikalinga bus operacija, tai nieko nelaukę ją darys. Ju mano knyga išėjo – šiandien man atneš. Labai gaila, kad po ranka neturiu – norėčiau Jums nusiųsti kelionei. Sveikinkit brangius draugus – drg. A. Sniečkų ir kt. Aš visada su Jumis visais“.

     Šių žodžių autorei, žinančiai, jog labai sunkiai serga, dar buvo likę gyventi 23 dienas... Tarsi jokių merkantilinių, egoistinių, savisauginių išskaičiavimų jau nebereikėjo. Turėjo likti vien tai, kas nuoširdu, sąmoninga, skausminga, skaidru... Ir še tau: „Aš visada su Jumis visais“.

 žymos: Salomėja Nėris, Viktoras Alekna, S. Nėries paskutinis sąsiuvinis