Neringa ne Nėris

 

KOMENTARAS

 

Šį komentarą norisi pradėti citata iš Viktoro Aleknos straipsnio „Grįžtant prie Salomėjos Nėries likimo“ („Šiaurės Atėnai“, 1991, Nr. 15): „Apie Salomėją jau daug rašyta, dar daugiau prisiminimų guli archyvuose, o žmonės pasakoja nemažai ir tokių dalykų, kurie nieko bendra neturėjo su tikrove. Tik kažkodėl, prisimenant pagarsėjusius žmones, tikroji tiesa neretai stengiamasi pamiršti, o visokios pasakėlės eina iš lūpų į lūpas, išaugdamos į neįtikėtinas, bet žmonių kaip tik tikimas, pasakas...“

Kas jau kas, bet V. Alekna, autorius dvitomės knygos „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ ir parengėjas S. Nėries Raštų tritomio, gerai žinojo, ką sako.

Atidžiau skaitant minėtame „Metraštyje“ aprašytą laikotarpį, kai S. Nėris gulėjo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (nuo 1945 m. birželio 8 dienos, kai ją ten nusiuntė, iki išskraidinimo į Maskvą birželio 26 dieną –18 parų), krenta į akis keli dalykai, jei imi gilintis, kaip atsirado paslaptingasis sąsiuvinis ir kur jis pradingo.

     Palatoje S. Nėris nieko esminio sukurti ar parašyti nebegalėjo (nei paskutiniojo  – testamentinio  – „atsiverčiamojo“  eilėraščio, nei platesnio atgailos, atsiprašomojo žodžio tautai). Jei toks noras tada ir kilo, tai šiam aktui vykdyti jau nebebuvo likę nei fizinių, nei dvasinių, nei psichinių jėgų. Ją slaugiusios gailestingosios seselės Aldonos Nosovaitės liudijimas: „S. Nėries liga nepaprastai greitai progresavo. Antrą savaitę ji jau netekdavo sąmonės, kliedėdavo. Pradėjo silpnai matyti, kalbėti galėjo tik pašnibždomis“. Pirmąją savaitę, kai jėgų dar būta, o sąmonė šviesi, ji buvo užimta kitais dalykais: gana energingai tvarkė buities ligoninėje reikalus, susirašinėjo, buvo alinama medicininių tyrimų. Todėl vargu, kad tomis, pirmosiomis, dienomis ji turėjo kada susikaupti ties „išpažintiniais“ rašymais. O antrąją savaitę, kaip jau sakyta, ėmė praradinėti sąmonę, kliedėti. Vadinasi, sąsiuvinis su kažkokiu labai svarbiu tekstu – jei toks buvo – jai galėjo būti tik kažkieno atneštas iš namų. Guldoma į ligoninę su savimi jo turėti negalėjo (negi laikė visą laiką prie savęs?), nes nuėjusi pas gydytojus skųstis negalia, „ji buvo tuoj pat paguldyta“. Taigi, tas tekstas, jeigu toks egzistavo, turėjo būti parašytas iš anksto, ne ligoninėje.

Be to, pagalvojus, yra aišku, jog ligoninės palata iš visų įmanomų vietų būtų buvus pati nesaugiausia tokiam, nuo viešumos slepiamam, sąsiuviniui laikyti.

     Dabar pasižiūrėkime, kokio pobūdžio (žanro) tekstai galėjo būti mįslingajame sąsiuvinyje, jeigu jo iš viso būta. (Priminsime, jog apie sąsiuvinį kalbama J. Laurinavičiūtės pasakojime ir nenurodyto asmens  labai svarbiame liudijime, perteiktuose V. Aleknos sudarytame „Metraštyje“, bei kunigo Juozo Gusto tvirtinimuose, perpasakotuose juos girdėjusios tremtinės Juzės Mačiokienės).

 

 Galimi penki (gal ir daugiau) variantai.

1. Salomėja Nėris į jį užrašė savo atsiprašymo lietuvių tautai tekstą (Jadvygos Laurinavičiūtės versija).

2. Paskutiniai (egzistencinai?) Salomėjos Nėries eilėraščiai (Viktorijos Daujotytės spėjimas).

3. Salomėjos Nėries dienoraštis (kunigo Juozo Gusto tvirtinimas).

4. Išpažintiniai užrašai; rašytinė išpažintis (Virginijaus Gasiliūno mintis).

5. Tokio sąsiuvinio iš viso nebuvo (šio rašinio autoriaus manymas).

 

Kad subręstum tautą atsiprašyti, visų pirma reikia pajusti ir įsisąmoninti buvus didelę asmeninę kaltę, pripažinti padarymą lemtingų klaidų. Skaitydamas „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštį“, tokio suvokimo beveik nejutau. Nugyvento gyvenimo reviziją, pervertinimą (bet irgi, regis, tik jausmų srityje, nors pas S. Nėrį jausmai ir „politika“ yra gerokai sumišę...) rašytoja aiškiausiai, bet visiškai nekonkrečiai, atlieka 1945 m. vasario 15 dienos įraše naujai paimtame sąsiuvinyje: „Teisingumo deive – užrištom akim, kreipiuosi šiandie į tave, padėk man! Vedžiok mano ranką, kad mano rašomos eilutės būtų tiesios ir neiškryptų iš vidurio linijos. Visa tai, ką prisimenu, jau toli praeity, ir širdy aistra nubluko tiems įvykiams, kurie anuomet mane jaudino. Galbūt gerai dariau, neužfiksuodama jų tuomet – kai jie mane deginte degino ligi pamišimo, ligi kraštutinės desperacijos – kada lig dangaus iškilusi drumsta putojanti jausmo jūra užstojo man visą objektyvųjį pasaulį“. Ir daugiau nė žodžio... Pripažinkim: talentinga, savikritiška, rašyta žmogaus, jau daug ką permąsčiusio ir supratusio, išanalizavusio savo jausmų istoriją... Ar tai galėjo būti preliudiją į atsiprašymą tautos? Sunku nuspėti, kaip jos mintis būtų rutuliavusis toliau, jei akistata su praeitimi būtų buvusi tęsta, bet sprendžiant iš to, kas pacituota, vargu ar būtų prieita iki „didžiosios“ kaltės pripažinimo...  (Tiesą sakant, tai, kad „Metraštyje“ apie galimą poetės „atsivertimą“ juntamos tik silpnos užuominos, dar nereiškia, kad jis negalėjo vykti ar įvykti. Visų pirma, gyventa tuo laikmečiu, kai buvo absoliučiai nesaugu net puse lūpų deklaruoti tikrųjų savo minčių, žinoma, jei nebuvai sovietinis fanatikas. Ir, antra, nuostatos gali būti esmingai pervertintos, jei atsiduri akis į akį su mirtimi: tada, kai suvedamos sąskaitos sąžinės buhalterijoje, viskas yra įmanoma, o nuosprendis gali būti kardinalus ir yra galutinis. Todėl toks didelis visuomenės dėmesys garsių žmonių „paskutiniam žodžiui“. Ir, matyt, tomis minutėmis atgailos  atsiprašymo „žanras“ būtų pats parankiausias – jam pilnai pakanka pusės puslapio... ).

Bet poetai negailestingiausiai, atviriausiai išsipasakoja, išsipažįsta ir prisipažįsta savo eilėraščiuose –  registratoriuose jų pasaulėjautos ir širdies įsakymų, jų sielų sielrodžiuose. Salomėjos Nėries ataskaita už „rašto darbus“ nuo bėgimo iš Lietuvos 1941 birželį iki grįžimo 1944 rudenį pateikta jos pačios sudarytame mašinraštiniame rinkinyje „Prie didelio kelio“. Į jį poetė atrinko tai, kas, jos nuojauta, tiksliausiai, meniškiausiai, esmingiausiai  atspindėjo vidinį gyvenimą po „padange svetima“: tą beprotišką Tėvynės ilgesį, meilės Lietuvai jausmus, tuometinio patriotizmo pobūdį. Rinkinio tekstai įtikina, kad ten įtraukta tai, ką S. Nėris „išnešiojo“ savo širdyje, ką laisva vidine valia kaip tik ir norėjo išreikšti. Vadinasi, prileistina mintis, – gal ir klaidinga, – kad jokių kitų, „užantinių“, eilėraščių kurti jai tiesiog nebebuvo poreikio.

Kažkoks neįtikėtinas, labiau iš fantastikos srities būtų ir spėjimas, kad lygiagrečiai sovietiniams eilėraščiams, Salomėja Nėris galėjusi rašyti ir antisovietiškus, rezistentiškai patriotiškus. To visiškai nerodo ir mums žinomos eilės, parašytos paskutiniame kūrybos etape – sugrįžus į Lietuvą. Negana to, jos tik patvirtina rašytojos politinį vištakiškumą ir naivumą, istorinį nenuovokumą, jos poetinių vizijų visišką neatitikimą besirutuliuojančiai klaikiai realybei. Štai 1945 m. kovo 13 d. parašytame eilėraštyje „Prūsų Lietuvai“, kai tomis savaitėmis raudonieji „broliai kareivėliai“ tūkstančiais kankino, žudė, prievartavo civilius Prūsijos gyventojus, taip pat ir prūsų kilmės, poetė piešia mums tokią „tikrovę“:

 

Saulė ištiesė audimą lygų –

Tegu broliai kareivėliai žengia...

Kelkis, miela, jau rūta išdygo...

Jau pavasario žirgeliai garsiai žvengia.

 

Jau prie Baltijos broleliai jodinėja,

O karčius jų žirgų vėtros draiko...

Nebijok žvarbaus ankstyvo vėjo,

Jis išgairins tavo sapną klaikų.

 

Pasakysite, kad ji nežinojo, kas tuomet dedasi „Prūsų Lietuvoje“. Sakykim. Bet ji tikrai matė, kas per ordas pasikvietė 1940 metų vasarą ir kas do „broleliai“ atjojo į Lietuvą ant T-34 tankų 1944! (Beje, kažkur skaičiau, kad patys nuožmiausi prievartautojai buvę kaip tik tankistai: užvažiuoja į kokią gyvenvietę, išprievartauja jos moteris, merginas ir mergaites ir nudarda toliau vaduoti Europos nuo fašizmo...).  

 

Galimybės, kad buvo rašoma ir „atsiverčiamoji“, išpažintinė poezija, iliuzoriškumą tarsi patvirtintų ir asmeninės kaltės suvokimo atspindžiai minėtame rinkinyje „Prie didelio kelio“. Mano manymu, šis savivokinis jausmas aiškiausias trijuose eilėraščiuose: „Maironiui“ („Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti? / Ar galėjau – tais pačiais keliais? / Gena, gena pikto dievo rykštė, – / Atgalion ir atsigręžt neleis.“); „Tolimas sapnas“ („Manęs čia nepažįsta / Pro gedulingą šydą. / Bet kojos žengt nedrįsta – / Tiek daug, tiek daugel klydę.“); „Tėvynei“ („Nepardaviau tavęs aš niekad, / Neišdaviau, mieloji! / Audra praūžia, miškas lieka... / Širdis gi nemeluoja.“). Matome, kad pridarytų klaidų ir nusidėjimų pripažinimo, o juolab atgailos daigeliai šiuose posmeliuose dar itin gležni, tad manyti, kad S. Nėris jau buvo prinokusi ryžtingam poetiniam „atsivertimui“ yra abejotini, net naivūs.

 

Ta proga norisi atkreipti dėmesį į dar vieną „Tolimas sapnas“ posmą, nes jis, man regis, būna klaidingai interpretuojamas. Jis skamba šitaip:

 

Sakykloj kalba – keista! –

Jisai – iš Galilėjos:

– Tebūna jai atleista,

Nes daug jinai mylėjo.

 

Salomėja Nėris čia aprašo jos visiškai klaidingai suprastą  (prisimintą) Naujojo Testamento epizodą  (Lk 7, 36–50), kai Jėzus Kristus atleidžia žinomai tų vietų nusidėjėlei, veikiausiai, pasileidėlei, nes tai jauna ir graži moteris. Jis atleidžia „daugybę jos nuodėmių“ ne už tai, kad „daug jinai mylėjo“ (tikriausiai, vyrų), o už tai, kad „ji labai pamilo“, tai yra įtikėjo, jį, Jėzų. Poetė šio pasakojimo prasmę apverčia aukštyn kojom, suabsurdina: tarsi pasileidėlei yra dovanojama už tai, kad ji daug nusidėjo (daug mylėjo), o ne dėl to, kad: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“  (Lk 7, 50). Remiantis cituoto posmelio logika, bandoma pateisinti ir didžiąją S. Nėries išdavystę, kad ji irgi „sunkiai klydusi iš didelės meilės“.

Dar didesnis nesusipratimas, regis, yra skleidimas fikcijos, jog Salomėja Nėris po išpažinties perdavusi kunigui Juozui Gustui kažkokį (paralelinį?) savo dienoraščio sąsiuvinį. Įsivaizduokim dabar: poetė po dienos darbų ir vargų sėdasi rašyti dviejų dienoraščių: vieno – melagingo – Tarybų valdžiai ir kito – jau teisingo – sau, tautai ir pasauliui, tai yra kažkurio Oskfordo kažkuriai bibliotekai. Ir apskritai, visa ši istorija su „juoduoju“ sąsiuviniu man ėmė darytis įtartina, iš piršto laužta, kai į ją pradėta įpainioti Oksfordo universitetą, Rabindranathą Tagorę, sileziečių brolijos vienuolius... Be to, yra keista, kad J. Gustas, turėdamas savo rankose tokį sensacingą ir žmonėms skirtą tekstą, nepaliudijo iš jo nei vienos minties, nei vienos eilutės ar eilėraščio posmo...  Nepaliudijo nei raštu, nei žodžiu, tarytum būtų nė neskaitęs... O juk galėjo net perrašyti, nes buvo suimtas daugiau nei po metų...

Išpažintiniai užrašai; rašytinė išpažintis? Pasakyčiau, kad tai pati „gudriausia“ prielaida. Bet ir apie šitokio varianto galimybę samprotaučiau panašiai, kaip ir apie pirmojo (atsiprašoma tautos).

Dabar norėčiau apsistoti ties publikuotais J. Laurinavičiūtės liudijimais. Jų žinau tris : „Literatūros ir kalbos“ 4 tome, V. Aleknos knygoje ir „Katalikų pasaulio“ 1990 m. Nr. 12 skelbtuose atsiminimuose. Man mažiausiai mitologizuotas ir labiausiai artimas realybei bei tiesai yra jos pasakojimas, perteiktas „Katalikų pasaulio“ žurnale. Citata: „Ir dabar, praėjus pusei amžiaus, gailiuosi savo silpnumo tada, kai Salomėja Nėris mane paprašė paslėpti savo kūrybos rankraščius. „Dabar šito rodyti niekam negalima“, – sakė ji ir prašė palaikyti pas save. Aš pabijojau, nes pati laukiau bėdos: sesuo – Sibire, giminės – Vakaruose. To pilnai užteko iškeliauti į Nebūtį ar į Sibirą. Nepyko išgirdusi mano pasiaiškinimą, o tik pritariamai palingavo galva. Ta tema daugiau nekalbėjome. Štai dabar mąstau, gal atsirado drąsus žmogus, gal nesunyko reabilituojantys didžiąją poetę rankraščiai kokiame nors asmeniniame archyve ar tarp valdiškų popierių...“. Šito atpasakojimo turinys, visa dėstymo intonacija padiktuoja mintį, kad anas pokalbis vyko visai ne paskutinįjį vakarą Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, kaip tikinama V. Aleknos knygoje pateiktame  J. Laurinavičiūtės pasakojime, o visai kitu metu ir kitoje aplinkoje, greičiausiai Bučų butelyje Žaliakalnyje... Juo labiau, kad tame pačiame „Katalikų pasaulio“ tekste aną, birželio 25 dienos, vakarą J. Laurinavičiūtė prisimena taip: „Lankiau ligoninėje ją kiekvieną popietę, daug kalbėjomės. Paskutinį vakarą, prieš išvežant į Maskvą, ji ilgai pasakojo apie savo gyvenimą, klystkelius, tikėjimą ir netikėjimą. Aš neklausinėjau jos, ji pati pasakojo, kad gailisi okupuotos Lietuvos, savo beprasmės veiklos. – Dabar, – sakė nurimusi, – aš atlikau tau išpažintį.“ Iš pateiktų citatų matome, kad pasakotoja šiame prisiminimų variante aiškiai atskiria laiko ir vietos prasme du epizodus – prašymą pasaugoti rankraščius ir S. Nėries išpažintį draugei.

O dabar įdomumo dėlei pateikiu V. Aleknos knygoje patalpintą aprašymą, tai yra kitą variantą to, kas dėjosi tąsyk S. Nėries palatoje: „Birželio 25 d. pavakariais vėl atėjo J. Laurinavičiūtė. Sėdėjo daugiau kaip dvi valandas ir klausėsi SN kalbos. Kalba buvo neryški, vos kas antras trečias žodis buvo galima suprasti. Poetė pasakojo, kad ji labai nusikaltusi savo tautai, prašė draugę, kad atsiprašytų tautą jos vardu. Prašė paimti jos sąsiuvinį, kuriame esą viskas parašyta. J. Laurinavičiūtė sąsiuvinį atsisakė paimti teisindamasi, kad pas ją nebūsią saugu: suimtas jos brolis, išvežta sesuo, kiekvieną dieną ir ją galįs ištikti toks pat likimas, todėl tegu poetė paieškanti patikimesnio žmogaus. Paskutiniai poetės žodžiai buvę: „Liudyk, brangioji... Paliudyk...“ Aiškiai matome, kad šiame prisiminimų variante abu minėti epizodai (sąsiuvinio ir atgailos) laiko ir vietos prasme yra suplakami. Be to, akį rėžia svarbus neatitikimas: „Katalikų pasaulyje“ kalbama apie „kūrybos rankraštį“, o „Metraštyje“ – apie sąsiuvinį su atsiprašymu. Taip pat visiškai netikroviškai nuskamba tvirtinimas, kad išdanginimo Maskvon išvakarėse, merdinčiai, tarp sąmonės ir pasąmonės klejojančiai draugei J. Laurinavičiūtė būtų šaltai pasiūliusi „paieškoti patikimesnio žmogaus“...  Beje, yra visiškai aišku, kad čia V. Alekna perpasakoja tai, ką buvo girdėjęs iš J. Laurinavičiūtės. Bet visiškai neaišku, kieno žodžiais  remdamasis V. Alekna  perduoda dar svarbesnę informaciją, kuri knygoje dėstoma iškart po cituotosios: „Tą patį vakarą, Laurinavičiūtei išėjus, atėjo kunigas Gustas, ir poetė atliko išpažintį. Taip pat priėmė komuniją ir buvo patepta aliejais. Paprašė kunigą, kad paimtų sąsiuvinį su jos žodžiais tautai. Kunigas sutiko paimti sakydamas: „Ką man kalbėjai ir ką aš girdėjau, težinos Dievas, o kas čia parašyta, išsaugosiu žmonėms“. (Lieka neaišku, kas buvo tas paslaptingas asmuo, persakęs V. Aleknai šiuos J. Gusto žodžius ir panorėjęs likti inkognito? Gal seselė, atlydėjusi kunigą ir buvusi tuo metu palatoje? O gal tai tik viena iš pasakų? Yra vilties, jog atsakymą galėtume rasti, patyrinėję V. Aleknos užrašus ir rankraščius... ).

„Literatūros ir kalbos“ tome, išleistame 1964 metais, savaime suprantama, apie jokį rankraščių (sąsiuvinio)  perdavimą net neužsimenama.

Žurnalistai ir kriminalistai patikima laiko tik tą informaciją, kurią gauna bent iš dviejų ir, labai svarbu, visiškai nepriklausomų šaltinių. Ar „juodojo“ sąsiuvinio atvejis yra toks? Abejoju.

Žodžiu, linkstu prie penktojo varianto – kad jokio rankraštinio sąsiuvinio Salomėja Nėris palatoje su savimi neturėjo. Manyčiau, kad gerokai anksčiau, greičiausiai 1944 rudenį ar žiemą, ji siūliusi J. Laurinavičiūtei pasaugoti ne „kūrybos rankraščius“, o kurį nors mašinraštinio rinkinio „Prie didelio kelio“ egzempliorių.

     Keistu, itin nemaloniu disonansu visai šiai istorijai nuskamba birželio 14 dieną parašytas Salomėjos Bačinskaitės–Bučienės laiškas lietuvių tautos budeliui Justui Paleckiui, kuriame prašoma pasveikinti kitą lietuvių tautos budelį „brangų draugą“ Antaną Sniečkų:

     „Drauge Pirmininke, Šį kartą negaliu su visais draugais deputatais pergyventi sesijos šventės, esu tokia bejėgė, kad ant kojų jau nebepastoviu. Guliu jau antras mėnuo: pirmas namie, dabar ligoninėj. Beveik nieko per tą laiką negaliu valgyti. Pasirodo, pagrindinė liga kepenyse jau kelinti metai, kepenys padidėjusios. Darė sunkius ir kantrius analizus. Antra – didelė mažakraujystė. Trečia – vakar užėjo stiprūs skausmai apendicito srity. Šiandien ištirs: jei reikalinga bus operacija, tai nieko nelaukę ją darys. Ju mano knyga išėjo – šiandien man atneš. Labai gaila, kad po ranka neturiu – norėčiau Jums nusiųsti kelionei. Sveikinkit brangius draugus – drg. A. Sniečkų ir kt. Aš visada su Jumis visais“.

     Šių žodžių autorei, žinančiai, jog labai sunkiai serga, dar buvo likę gyventi 23 dienas... Tarsi jokių merkantilinių, egoistinių, savisauginių išskaičiavimų jau nebereikėjo. Turėjo likti vien tai, kas nuoširdu, sąmoninga, skausminga, skaidru... Ir še tau: „Aš visada su Jumis visais“. Su nusikaltėliais.

Apskritai, visoje šitoje byloje turime tik du „daiktinius“ įrodymus – šį S. Nėries laišką „draugams“ ir jos eilėraštį „Tolimas sapnas“, išspausdintą pakeistu pavidalu ir kita, netikslia, antrašte Lietuvos partizanų leidinyje „Malda girioje“. Tai tarsi du aiškių kontūrų krantai, tarp kurių tyvuliuoja, cirkuliuoja spėlionių, prielaidų, gandų ir geranoriškų pasakėlių rūkai.

Manyčiau, kad istorija su sąsiuviniu buvo sugalvota ir išnešiota, liudijama ir mitologizuojama turint pačius kilniausius tikslus  – susigrąžinti poetę.

 

 

 

Du komentaro papildai.

 

Pirmas papildas. Prieš kurį laiką netikėtai pačiam sau, bet aiškiai provokuodamas, kolegai Virginijui tarstelėjau, kad Irena Petkutė (1932–1953) yra neblogesnė poetė už Salomėją Nėrį... Virginijus, berods, nieko neatsakė, tik, taip pasirodė, nepritariamai į mane dirstelėjo... Prisipažįstu – truputį susinepatoginau, bet nė nepagalvojau, kad ši mano „provokacija“ turės tokį netikėtą – gal keistą, gal dėsningą – tęsinį. Jau parašęs komentarus, pagalvojau, kad vis dėlto reiktų susižinoti, kas per leidinys buvo toji partizanų „Malda girioje“, kurios 1950 m. vasario 16 dienos trečiame numeryje šiek tiek pakeistu pavidalu ir kitu pavadinimu, kaip jau minėta, buvo patiražuotas S. Nėries eilėraštis „Tolimas sapnas“. Iš Alberto Ruzgo knygos „Rezistentų pogrindiniai periodiniai leidiniai“ patyriau, kad „Malda girioje“ (1949–1953) buvo „LLKS Žemaičių apygardos visuomeninės minties organas“, kurį redagavo Monika Alūzaitė–Kuličauskienė, Ignas Čėsna, legendinis partizanas, Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas ir... Irena Petkutė! Toliau klostosi dar  neįtikimesnė intriga. Numerio su S. Nėries eilėraščiu ji tarytum dar negalėjusi redaguoti, nes į partizanus išėjo pačioje 1952 metų pabaigoje, tačiau... pogrindžio spaudoje bendradarbiavo jau nuo 1950 metų, kai ten skelbti savo eilėraščius jai, kaip pripažintai Laukuvos gimnazijos poetei, buvo pasiūlyta. Negana to, pasirodo, kad kitame „Malda girioje“ numeryje (1950 m. Nr. 4), tai yra išėjusiame įkandin publikavusio minėtą pakoreguotą „Tolimą sapną“, atspausdintas I. Petkutei priskiriamas, slapyvardžiu Samana pasirašytas, eilėraštis „Žvaigždėms mirgant“.

  Todėl jokiu būdu neatmestina prielaida, jog, partizanų paprašyta, I. Petkutė galėjusi „pataisyti“ aną S. Nėries eilėraštį. Beje, lietuvių kalbos mokytoja ją vadino „antrąja Salomėja“. O ir jų pagrindiniai slapyvardžiai keistu būdu koreliuojasi – Nėris ir Neringa.

Tik Neringa pasirinko Karžygės, Nėris – išdavikės kelią...

Įdomumo dėlei, dabar pateiksiu šių dviejų poečių posmus, kurių parašymo metu joms abiems ėjo 18-ieji...

Vienos:

 

Jau leidžias saulužėlė.

Gražus pavakarys.

Auksiniuos spinduliuose

Liepsnoja pagirys...

 

Jau merkiasi dienelė,

Naktis užviešpataus,

Nuvargusią žiemelę

Ramūs sapnai priglaus...

 

Nurims tada pasaulis,

Įmigs saldžiai gamta...

Siela nurims varguolė,

Ilgesio apsupta...

 

Tarp pievų šių rasotų,

Tarp kvepiančių žiedų

Kažko man ilgu, ilgu...

Ir neramu, graudu...

 

Ir kitos:

 

Argi beliko vien mirtis,

Argi beliko vien kapai?

Kartoja parugėm naktis,

Kartoja aidą šie laukai.

 

Kodėl naktužėj parugėm

Tu susirangęs lyg žaltys?

Kodėl kvatoji su rugiais,

Kodėl netilsta šnabždesys?

 

Kodėl aptrauki rasele

Daubų žaliuosius kilimus?

Vis tiek rytys su aušrele

Nubrauks šlapiuosius audimus.

 

– Aš nedejuoti negaliu... –

Jos balsas nuostabiai tylus, –

Ką tik nušluosčiau lapeliu

Jaunučio didvyrio kraujus...

 

Antras papildas. Taip jau išėjo, Virginijau, kad Tavo gražios intencijos pastūmėtas, ėmiau domėtis Žemaičių kankinio kunigo Kazimiero  Olšausko (1911–1954) ir jo šeimos gyvenimu bei darbais. Ir štai knygoje „Kazimieras Olšauskas: Profesorius, kunigas, Sibiro kankinys“ skaitau tokį buvusio politinio kalinio Kazimiero Paškevičiaus atsiminimų fragmentą: „1948 m. sausio pabaigoje etapu iš Panevėžio kalėjimo mus atvežė į Vilniaus persiuntimo kalėjimą. Kalinius po pirties išskirstė po kameras. Toje, į kurią įvedė mane, buvo gal keli šimtai vyrų. Jų tarpe ir trys kunigai: Rauda, Gustas ir Kazimieras Olšauskas – už pirmuosius jaunesnis, malonaus veido, svajingai ramių akių, tikras dvasiškis. Išbuvome toje kameroje daugiau kaip mėnesį, bet arčiau su juo bendrauti neteko“. „Gustas“ – tai tas pats profesorius kunigas Juozas Gustas, kuriam, pagal tremtinės Juzės Mačiokienės perpasakojimą, S. Nėris, gulėdama mirties patale, atlikusi išpažintį ir įdavusi dienoraščio sąsiuvinį juodais viršeliais. Didžiulė tikimybė, kad apie šį epizodą (jeigu toks buvo) J. Gustas bus tąsyk pasipasakojęs ir kameros draugams – kunigams. Laiko juk turėta apsčiai – virš mėnesio. Pats J. Gustas buvo nužudytas 1958 m., K. Olšauskas žuvo 1954 m., vienintelis Petras Rauda grįžo iš lagerio ir tremties į Lietuvą, kur 1974 m. mirė. Yra nedidelė galimybė, kad tuometinius bendrakamerių pokalbius P. Rauda bus kur nors užrašęs.

Čem čiort nie šutit!

 pranas

žymos: Viktoras Alekna, Salomėja Nėris, Juozas Gustas, Jadvyga Laurinavičiūtė, Irena Petkutė, Kazimieras Olšauskas