Virvyčia

 

 

    Kadangi nuo pat gimimo esu šiek tiek susijęs su tariamu ar tikru Salomėja Nėris kominternišku slapyvardžiu Virvyčia, nes pirmą kartą išvydau pasaulį vos už 20 metrų nuo Varnelės upės kranto, kuri pagal vieną metodologiją yra laikoma Virvytės upės dalimi, tai noriu įterpti keletą samprotavimų į Virgilijaus Čepaičio ir Virginijaus Gasiliūno (pono Jono Užurkos argumentų nesu skaitęs) neakivaizdinę diskusiją: buvo Salomėja Bačinskaitė (literatūrinis pseudonimas Salomėja Nėris) Komunistinio Internacionalo ryšininke ar  nebuvo?

     Mano nuomone:

     1. Mano nuomone V. Čepaitis didžiai klysta, teigdamas, kad Salomėjos Nėries „Poema apie Staliną“ bei kiti panašios tematikos, panašaus patoso ir panašios poetikos jos rašiniai buvo „talentingi kūriniai“. Jie niekada tokiais nebuvo ir niekada nebus. Bet V. Čepaitis visiškai teisus, manydamas, kad šie „šedevrai“ buvo parašyti „su įsijautimu“, su, drįstu teigti, aklu, naiviu, jei ne žymiai blogiau, įkvėpimu… („Jei anksčiau kas būtų prašęs mane tokią poemą parašyti, – sako Salomėja Nėris, – turbūt niekaip nebūčiau parašiusi, o dabar poemą rašant žodžiai plaukte plaukė“. – Viktoras Alekna. „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“. Antra knyga. – Vilnius: Vaga, 1997, p. 454). Ir kodėl tokio „įsijautimo“ ar net „įkvėpimo“ negalima būtų tikėtis iš Kominterno ryšininkės su beveik 10 metų stažu…? Bet čia tik emociška prielaida…

     2. O jeigu pažiūrėtumėme į šį „reikaliuką“ racionaliau? Kuriam galui ar kuriam velniui kažkokiam asmeniui ar įstaigai Rusijoje prireikė pranešti pasauliui, kad, išslaptinus  Kominterno, vienijusio viso pasaulio komunistus, archyvą, paaiškėjo, kad Salomėja Bačinskaitė, be poetiškojo Salomėjos Nėries pseudonimo, dar turėjo ir kominterniškąjį Virvyčios slapyvardį? Tiesiog pranešė ir tiek. Negi poetę, parašiusią panegirišką poemą apie didžiausią visų laikų nusikaltėlį, ir parvežusią to nusikaltėlio „Saulę“ į Lietuvą, begalima labiau sukompromituoti lietuvių tautos akyse? Visai kita kalba kiltų, jei, išslaptinus tuos archyvus, būtų paaiškėję, jog Kominterno agentais buvo Maironis, Janonis, Mykolaitis, Sruoga, Aistis, Miškinis, Brazdžionis, Binkis, Bradūnas, Radauskas…O dabar tik paliudijama, jog… sviestas yra sviestuotas…Ir, apskritai, jeigu ne Virgilijaus Čepaičio smalsumas ir akylumas, vargu ar į šią „sensaciją“ būtų kas daugiau Lietuvoje atkreipęs dėmesį...

Tad – čia jau klausimėlis mielam Virginijui – ko gi buvo siekta šiuo internetiniu pranešimu, jeigu jis nebuvo vien neutraliai informacinis?

     3. Antra vertus, labai labai keista, kad apie šią „palėpinę“ (kol kas tariamą, na, – gandų lygio) S. Bačinskaitės veiką iki šiol niekas nė burbt Lietuvoje. Nors, pasak istoriko Alfonso Eidinto, anuolaikiniam, Augustino Povilaičio vadovaujamam Valstybės saugumo departamentui apie Lietuvos kominternininkus buvo absoliučiai viskas žinoma. Tiesa, tai žinojusieji žmonės okupantų buvo totaliai naikinami, o dokumentai užgrobti. Bet ar kas iš dabartinių istorikų ar literatūros tyrinėtojų tuo domėjosi, jų ieškojo? Gal čia yra kaip ir su Vasario 16-osos Akto suradimu? Istorija – ne istorikų reikalas?

     4. Na, taip. Puslapis nenurodytas. Bet užtat fondo numeris nurodytas! Be to teigiama, kad remiamasi išslaptintu Kominterno archyvu. (Nors netikiu, kad prie to „išslaptinto“ archyvo Lietuvos istorikai veržte veržiasi, o, be to, kam jiems tų popierių ir reikia… Juk žymiai paprasčiau, madingiau, gal net pelningiau, juodinti Didžiuosius kunigaikščius, Pilėnų didvyrius, Lietuvos partizanus…).

     5. Trečia vertus, manau, kad tą puslapį kada nors suras, bet jis… nieko neįrodys. Veikiausiai tai bus puslapis iš Lietuvos komunistų (bolševikų) ataskaitų savo vadovybei Maskvoje apie jų aktyvią pogrindinę veiklą… Kitaip sakant, tipiškas sovietinis „prirašymas“… Keisčiausiai V. Čepaičio pateiktoje informacijoje skamba žinia, jog Virvyčia „1934–1936 metais užtikrino ryšių kanalą su pogrindiniu komunistiniu laikraščiu „Žemaitijos tiesa“. „Žemaitijos tiesa“ – tai nereikšmingas komunistinis pogrindinis laikraštėlis, leistas pačioje Žemaitijos šiaurėje – Mažeikių ir Skuodo rajonuose. Įdomu būtų sužinoti, kaip garsi, populiari, svajinga poetė, tuo metu gyvenusi Kaune, Panevėžyje, jau stebima Valstybės saugumo departamento pareigūnų, praktiškai užtikrino „ryšių kanalą su pogrindiniu komunistiniu laikraščiu“… (Beje, laikraščio „Literatūra ir menas“ 1970 m. rugsėjo 19 dienos numeryje patalpintoje  publikacijoje „Štai kaip buržuazinė žvalgyba sekė Salomėją Nėrį“ skelbiamas pluoštelis dokumentų apie to sekimo, tiksliau – stebėjimo, rezultatus. Pateikiama dešimt dokumetų, kurių paskutinysis datuojamas 1934 m. rugsėjo 7 diena. Tas „sekimas“ buvo gan valdiškas, formalus, negiluminis, daugiausia remiamasi viešai žinoma informacija. Jokių duomenų apie S. Bačinskaitės kominternišką veiklą juose, aišku, nėra. Dokumentai buvo „aptikti“  Lietuvos TSR Centriniame valstybiniame archyve „neseniai“).Veikiausiai, Salomėja Nėris nė nenujautė, jog ji dar yra ir ... Virvyčia...

     6. O kad Salomėja Bačinskaitė tuo metu jau  buvo „nepartinė bolševikė“, noriai vykdžiusi „draugų“ pageidavimus, – visiškai neabejoju. Pateikiu porą faktelių iš jau minėtos V. Aleknos knygos:

          p. 96: Kunigas M. Vaitkus prisimena tokį pokalbį 1934 vasarą su Antanu Smetona:      „Prezidentą randu sodelyje beskaitantį…

     – Suprantu sunkią piniginę Neries padėtį ir nuoširdžiai užjaučiu. Ir norėčiau Švietimo ministerijoje ją užtarti. Tik ot bėda: ji komunistė. Ar savo darbo vietoje ji nevarys komunistinės agitacijos?“

          p. 115: B. Pranskaus knygos „Laikas ir literatūra“ (Vilnius, 1973) 326 puslapyje randame: „V. Mickevičius–Kapsukas rūpinosi užmegzti ir betarpiškus ryšius su atskirais tos grupės [„Trečio fronto“] dalyviais. Vienas S. Nėries [S. Giraitės] eilėraštis, jam pasiūlius, buvo išspausdintas „Priekale“. Palaikyti ryšius su S. Nėrimi jis prašė apsilankiusį Tarybų Sąjungoje daktarą Domaševičių, gyvenusį Panevėžyje“. Tai vyko kaip tik tuo metu, kai S. Bačinskaitė šiame mieste mokytojavo.

     Beje, tos V. Aleknos knygos 452 puslapyje publikuojamas koktus epizodas iš „partinės bolševikės“ M. Meškauskienės atsiminimų. Jame aprašoma, kaip Salomėja Nėris rinkosi Skrybėlaitę prieš kelionę į Maskvą: „Ji labai jaudinosi – kaip ir kuo apsirengt. Juk šitoks įvykis! Pirmąsyk į Maskvą, į sesiją, į Kremlių.<...> Ji iš tikro nerimavo: ak, kad tu būtum jau atsigavusi po vaikelio ir mažiau užimta, drauge eitume į krautuves, į ateljė. Pasakiau, kad jau gerai jaučiuosi ir galime eiti. Linksmai besijuokdamos (patamsinta komentarų autoriaus) drauge išėjome. Įsiminė tas skrybėlaičių rinkimasis. Pamačiau, kokia Salomėja moteriška, išranki ir kaip ji nori gražiai apsirengt, net kiek pikantiškai išsipuošt. <...> Matavosi, dėjosi ant galvos kone visas ateljė esamas skrybėles ir skrybėlaites. Žiūrėjo į veidrodį iš arti, ėjo tolyn ir vis mane klausė: kaip šita, kuri geriau tinka? <...>“. Čia prisiminiau pasakojimą, kad Sausio 13-osios naktį Seime puošėsi ir Nijolė Oželytė, nes norėjusi „numirti graži“. O šita...

     7. Gali susidaryti įspūdis, kad itin trokštu, jog Salomėja Bačinskaitė iš tikro būtų buvusi Komunistinio Internacionalo agentė ar ryšininkė. Aš to netrokštu! Kaip kad netrokštu, kad ji būtų tapusi nepartine bolševike, kad Salomėja Nėris  būtų parašiusi „Poemą apie Staliną“. Kaip kad netrokštu, kad ji 1940 metais krūvoje su kitais Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos išdavikais būtų parvežusi į mūsų tėvynę kruvinąją „Stalino Saulę“, beveik pražudžiusią Lietuvą ir jos žmones.

     8. Ir dar apie gandus. Veikiausiai informacija apie Salomėjos Nėries kominternišką veiką yra gandai, pramanai, fikcija, dūmai, paskleisti anuomet gal net jos pačios bendražygių. Bet ar nėra gandai – ir kalbos, „liudijimai“ apie priešmirtinį poetės „atsivertimą“, jos „atsiprašymą“?

     9. Ir dar – pabaigai. Taip ir norisi kai kurių intelektualų paklausti: jei, sakykim, nusikaltimą prieš žmogų, visuomenę, tautą padaro talentinga, meniškos prigimties asmenybė, ir dar populiari, tai jos – tos asmenybės – nusikaltimas tik padidėja ar, priešingai,  pasidaro blankesnis, menkesnis, žmogiškai suprantamesnis, pateisinamesnis, beveik kaip savas – „mūsiškis“. Tampa kažkuo Neliečiamu ar net Aukštesniu, pakabintu virš Dešimties Dievo Įsakymų, virš paprasto žmogiško supratimo, kas yra gerai ir kas yra blogai? Neseniai teko girdėti net „mintį“, jog apie talento nusikaltimus tegali spręsti tik tolygią (ar didesnę) Dievo dovaną turintys žmonės... Ar ne kažką panašaus kliedėjo ir lichoradkos krečiamas „Nusikaltimo ir bausmės“ herojus Raskolnikovas?

 

pranas

 

     iš Lextar1

 

                                *

 

 

    Kadangi nuo pat gimimo esu šiek tiek susijęs su tariamu ar tikru Salomėjos Nėries kominternišku slapyvardžiu Virvyčia, nes pirmą kartą išvydau pasaulį vos už 20 metrų nuo Varnelės upės kranto, kuri pagal vieną metodologiją yra laikoma Virvytės upės dalimi, tai noriu įterpti keletą samprotavimų į Virgilijaus Čepaičio ir Virginijaus Gasiliūno (pono Jono Užkurkos argumentų nesu skaitęs) neakivaizdinę diskusiją: buvo Salomėja Bačinskaitė (literatūrinis pseudonimas Salomėja Nėris) Komunistinio Internacionalo agentė Lietuvai ar nebuvo?

     Mano nuomone:

     1. Mano nuomone V. Čepaitis didžiai klysta, teigdamas, kad Salomėjos Nėries „Poema apie Staliną“ bei kiti panašios tematikos, panašaus patoso ir panašios poetikos jos rašiniai buvo „talentingi kūriniai“. Jie niekada tokiais nebuvo ir niekada nebus. Bet V. Čepaitis visiškai teisus, manydamas, kad šie „šedevrai“ buvo parašyti „su įsijautimu“, su, drįstu teigti, „išsigimėlišku įkvėpimu“… („Jei anksčiau kas būtų prašęs mane tokią poemą parašyti, – sako Salomėja Nėris, – turbūt niekaip nebūčiau parašiusi, o dabar poemą rašant žodžiai plaukte plaukė“. – Viktoras Alekna. „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“. Antra knyga. – Vilnius: Vaga, 1997, p. 454). Ir kodėl tokio „įsijautimo“ ar net „įkvėpimo“ negalima būtų tikėtis iš Kominterno ryšininkės su beveik 10 metų stažu…? Bet čia tik romantinės emociškos prielaidos…

     2. O jeigu pažiūrėtumėme į šį „reikaliuką“ racionaliau?.. Kuriam galui ar kuriam velniui kažkokiam asmeniui ar įstaigai Rusijoje prireikė pranešti pasauliui, kad, išslaptinus  Kominterno, vienijusio viso pasaulio komunistus, archyvą, paaiškėjo, kad Salomėja Bačinskaitė, be poetiškojo Salomėjos Nėries pseudonimo, dar turėjo ir kominternišką Virvyčios slapyvardį? Tiesiog pranešė ir tiek. Negi poetę, parašiusią panegirišką poemą apie didžiausią visų laikų nusikaltėlį, ir parvežusią jo, Stalino, „Saulę“ į Lietuvą, begalima labiau sukompromituoti lietuvių tautos akyse? Visai kita kalba kiltų, jei, išslaptinus tuos archyvus, būtų paaiškėję, jog Kominterno agentais buvo Maironis, Janonis, Mykolaitis, Sruoga, Aistis, Miškinis, Brazdžionis, Raila, Binkis…O dabar tik paliudijama, jog… sviestas yra sviestuotas…Ir, apskritai, jeigu ne Virgilijaus Čepaičio smalsumas ir akylumas, vargu ar apie šią „sensaciją“ būtų kas Lietuvoje daugiau sužinojęs.

Tad – čia jau klausimėlis mielam Virginijui – ko gi buvo siekta šiuo internetiniu pranešimu, jeigu jis nebuvo vien neutraliai informacinis?

     3. Antra vertus, labai labai keista, kad apie šią „palėpinę“ (kol kas tariamą, na, – gandų lygio) S. Bačinskaitės veiką iki šiol niekas nė burbt Lietuvoje. Nors, pasak istoriko Alfonso Eidinto, anuolaikiniam, Augustino Povilaičio vadovaujamam Valstybės saugumo departamentui apie Lietuvos kominternininkus buvo absoliučiai viskas žinoma. Tiesa, tai žinojusieji žmonės okupantų buvo totaliai naikinami, o dokumentai užgrobti. Bet ar kas iš istorikų ar literatūros tyrinėtojų tuo domėjosi, jų ieškojo? Gal čia yra kaip ir su Vasario 16-osos Akto suradimu? Istorija – ne istorikų reikalas?

     4. Na, taip. Puslapis nenurodytas. Bet užtat fondo numeris nurodytas! Be to teigiama, kad remiamasi išslaptintu Kominterno archyvu. (Nors netikiu, kad prie to „išslaptinto“ archyvo Lietuvos istorikai veržiasi prieiti, nes yra įsitikinę, jog nebus prileisti).

     5. Gali susidaryti įspūdis, kad aš itin noriu, jog Salomėja Bačinskaitė iš tikro būtų buvusi Komunistinio Internacionalo agentė ar ryšininkė. Aš to nenoriu! Kaip ir nenoriu, kad Salomėja Nėris  būtų buvusi „Poemos apie Staliną“ autorė. Kaip ir nenoriu,  kad ji 1940 metais krūvoje su kitais Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos išdavikais būtų parvežusi į mūsų tėvynę „Stalino Saulę“.

žymos: Salomėja Neris