Gorkis M. Apie rusų valstietiją

                                   Maksimas Gorkis

 

    Apie rusų valstietiją

 

Žmonės, kuriuos esu įpratęs gerbti, klausia: ką aš galvoju apie Rusiją?

Mane slegia visa tai, ką aš galvoju apie savo šalį, tiksliau kalbant, apie rusų liaudį, iš esmės – apie valstietiją. Man būtų žymiai parankiau neatsakinėti į šį klausimą, bet esu pernelyg daug patyręs ir žinau, kad turėčiau teisę tylėti. Tačiau prašau suprasti, kad aš nieko nei smerkiu, nei pateisinu, – aš tiesiog pasakoju, į kokius pavidalus susigulėjo mano įspūdžių masyvas. Nuomonė nėra pasmerkimas, ir jei mano nuomonės pasirodys buvusios klaidingos, tai manęs nenuliūdins.

Esmingai kalbant – kiekviena liaudis yra anarchiška stichija; liaudis nori kuo daugiau ėsti ir kiek galint mažiau dirbti, nori turėti visas teises ir neturėti jokių prievolių. Beteisiškumo atmosfera, kurioje nuo senų senovės yra įpratinta gyventi liaudis, ją įtikino beteisiškumą esant teisėtu, o zoologinį anarchizmą – norma. Tai ypatingai tiksliai tinka rusų valstiečių masėms, patyrusioms žymiai žiauresnę ir labiau ilgalaikę vergovinę priespaudą, nei kitos Europos tautos. Rusų valstietis šimtus metų svajoja apie kažkokią tai valstybę, neturinčią teisės įtakoti asmens valios, kištis į jo veiksmų laisvę, – apie valstybę, nesiekiančią savo valdžios primesti žmonėms. Neįgyvendinamą lygybės visų su visais svajonę, esant neribotai kiekvieno laisvei, rusų liaudis pabandė įgyvendinti organizuodama kazokijos, Zaporožės Sečės pavidalo valstybes.

Dar iki pat šių dienų tamsioje ruso sektanto sieloje tebėra gajus vaizdinys apie kažkokią pasakišką „Oponų karalystę“, esančią kažkur „žemės pakraštyje“, kurioje žmonės gyvena be rūpesčių, nesusidurdami su „antikrikščioniška tuštybe“, miestu, kamuojamu kūrybinių kultūros traukulių. Rusų valstietis tarsi dar nėra atsikratęs klajoklio instinkto, jis žiūri į artojo darbą kaip į Dievo prakeiksmą, tebėra veikiamas „vietos keitimo poreikio“. Jis beveik neturi – šiaip ar taip yra labai silpnai išsivystęs – atkaklaus troškimo įsitvirtinti išsirinktoje vietoje ir keisti savo naudai supančią aplinką, o jeigu jis ryžtasi tam – jo laukia varginanti ir nevaisinga kova. Tuos, kurie nori ką nors pakeisti savaip, naujai – kaimas sutinka su nepasitikėjimu, priešiškai ir netrukus išstumia ar išmeta iš savo tarpo. Bet dažniausiai įvyksta taip, kad novatoriai, susidūrę su neįveikiamu kaimo konservatizmu, patys iš jo pasitraukia. O traukti yra kur – į visas puses plyti plokščios dykros ir gundomai vilioja toliai.

Talentingas rusų istorikas Kostomorovas rašo: „Nusiteikimas prieš valstybę liaudyje egzistavo, bet dėl pernelyg didelių geografinių erdvių, ji reiškėsi bėgimu, pasišalinimu nuo sunkumų, kuriuos valstybė užkraudavo liaudžiai, o ne ilgalaikiu priešinimusi, ne kova“. Nuo laikų, apie kuriuos kalbame, gyventojų rusiškose lygumose padaugėjo, „geografinė erdvė“ susitraukė, bet – psichologija išliko ta pati ir yra išreikšta kurioziškame patarime-priežodyje: „Nuo darbo – nebėk, bet darbo – nedirbk“.

Vakarų žmogus jau nuo ankstyvos vaikystės, vos tik atsistoja ant kojų, visur aplinkui mato monumentalius savo protėvių darbo rezultatus. Nuo Olandijos kanalų iki Italų Rivjeros tunelių ir Vezuvijaus vynuogynų, nuo didžiųjų Anglijos pasiekimų ir galingų Silezijos fabrikų – visa Europos žemė yra tankiai nusėta organizuotos žmonių valios grandioziniais įkūnijimais, – valios, kuri išsikėlė sau išdidų tikslą: stichines gamtos jėgas pajungti protingoms žmogaus reikmėms. Žemė – žmogaus rankose, ir žmogus yra tikrasis jos valdovas. Šie įspūdžiai įsisunkia į Vakarų vaiko [pasaulėjautą] ir išugdo jame suvokimą žmogaus vertingumo, pagarbą jo darbams ir pojūtį reikšmingumo savo paties, kaip paveldėtojo protėvių stebuklų, darbų ir kūrinių.

Šitokios mintys, šitokie jausmai ir vertinimai negalėjo rastis rusų valstiečio sieloje.

Begalinė plokšmė, kurioje grūdasi mediniai, šiaudais dengti kaimai, turi nemalonią savybę slopinti žmogų, išsunkti iš jo visus potroškius. Paėjėja valstietis už kaimo ribų, nužvelgia tuštumą priešais save, ir po kurio laiko pajunta, kaip ta tuštuma užpildo visą jo sielą. Niekur aplinkui nesimato akivaizdžių darbo ir kūrybos pėdsakų. Dvarininkų sodybos? Bet jų mažai ir jose gyvena priešai. Miestai? Bet jie – toli ir kultūros juose ne ką daugiau nei kaime. Aplinkui – bekraštės lygumos, o jų centre – mažytis žmogus, įmestas katorgiškam darbui į tą monotonišką, viskam abejingą žemę. Ir žmogus apimamas abejingumo jausmo, žudančio sugebėjimą mąstyti, kaupti patirtį, kristalizuoti iš jos idėjas. Rusų kultūros istorikas, charakterizuodamas valstietiją, pasakė: „Daugybė prietarų ir jokių idėjų!“

Ši liūdna išvada yra patvirtinama viso rusų folkloro.

Turi sutikti – nuostabūs „siūbuoją auksu vešlūs laukai“, vasaromis, bet rudenimis priešais artojo akis vėl stoja nudriskusi pilka žemė, ir vėl reikalaujanti katorginio darbo. Po to užeina rūsti, šešių mėnesių žiema, žemė užklojama akinamai balta sniego danga, piktai ir grėsmingai kaukia pūgos, ir žmogus dūsta dėl nieko neveikimo ir nykulio ankštoje, nešvarioje troboje. Iš viso to, ką jis dirbo ir padarė, su juo lieka tik šiaudai ir šiaudais dengta troba, per jo gyvenimą triskart supleškanti gaisruose.

Darbas techniškai primityviais įrankiais yra neįtikėtinai sunkus, kaimiečiai jį vadina „kankyne“ („страда“)¹ . Sunkus darbas, lyginant su menkais jo rezultatais, sutvirtina valstietyje nuosavybės instinktą, nepasiduodantį poveikiui mokymų, kurie visas žmogaus nuodėmes kaip tik ir susieja su šiuo instinktu..

Miestelėno darbas yra gerokai įvairiapusiškesnis, patvaresnis ir ilgaamžiškesnis. Iš beformių luistų negyvos rūdos jis sukuria nuostabaus sudėtingumo mašinas ir aparatus, sudvasintus jo proto, gyvus. Aukštiesiems savo tikslams jis pajungė gamtos jėgas, ir jos tarnauja jam,  kaip tarnauja rytų pasakų džinai karaliui Solomonui. Jis sukūrė aplink save proto atmosferą – „antrąją gamtą“, jis savo energijos įsikūnijimą mato visur: įvairiuose mechanizmuose, daiktuose, tūkstančiuose knygų, paveikslų, ir visur atsispindi iškilios pastangos jo dvasios, jo svajonės ir viltys, meilė ir neapykanta, jo abejonės ir tikėjimai, jo nerami dvasia, kurioje be perstojo kunkuliuoja naujų formų, idėjų, veikų potroškis ir kankinamas veržimasis atskleisti gamtos paslaptis, įminti būties prasmę.

Būdamas priklausomas nuo valstybės, miestietis savo viduje lieka laisvas, ir būtent ši jo dvasios laisvė sugriauna nusenusias gyvenimo formas ir kuria naujas. Kaip veiklos žmogus, jis sukūrė sau kankinamai sudėtingą gyvenimą, nuodėmingą, bet dėl savo pilnatvės – nuostabų. Jis yra sukėlėjas visų dvasinių ligų, kūno ir dvasios iškrypimų, autorius melo ir socialinio veidmainiavimo, bet jis taip pat yra sukūrėjas savikritikos mikroskopo, kuris įgalina su siaubingu aiškumu matyti visas savo ydas ir nusikaltimus, visas sąmoningas ir nesąmoningas savo klaidas, menkiausius virptelėjimus savo visada ir amžiams nepasotinamos dvasios.

Didelis nusidėjėlis prieš artimą ir, gal būt, dar didesnis –  prieš save patį, jis yra kankinys savo norų, kurie, griaudami jį patį, gimdo vis naujas ir naujas būties  kančias ir džiaugsmus. Jo dvasia, kaip prakeiktasis Agasferas² , eina už ateities horizontų, kažkur į Kosmoso širdį ar į Visatos šaltą tuštumą, kurią jis – gal būt– užpildys savo psichofizinės energijos emanacija, sukūręs – su laiku – kažką šiuo metu nesuvokiama protu.

Instinktui yra reikalingi tik utilitariniai dvasios kultūros vystymosi rezultatai, tiktai tai, kas gerina išorinę, materialinę gyvenimo gerovę, nors tai ir būtų akivaizdus ir žeminantis melas.

Intelektui kūrybos procesas reikalingas pats savaime; intelektas yra kvailas kaip saulė, – jis dirba nesavanaudiškai.

Buvo Rusijoje toks Ivanas Bolotnikovas, žmogus originalaus likimo: vaikas per vieną totorių antpuolį į Maskvos karalystės pasienio miestus pakliuvo į nelaisvę, jaunuolis buvo parduotas į vergovę turkams, – irklavo turkų galerose, iš vergovės jį išpirko venecijiečiai, ir, pagyvenęs kurį laiką Dožų Respublikoje, jis grįžo į Rusiją

Tai buvo 1606 metais; Maskvos bojarinai³  ką tik buvo nunuodiję talentingą carą Borisą Godunovą ir užmušę protingą drąsuolį, paslaptingą jaunuolį, kuris, pasivadinęs Dmitrijumi, Ivano Rūsčiojo sūnaus vardu, užėmė Maskvos sostą ir, bandydamas pakeisti moskovitų⁴  azijatišką būdą, kalbėjo jiems į akis:

„Jūs laikote save pačia teisuoliškiausia liaudimi Pasaulyje, bet jūs – ištvirkėliai, piktavaliai, nemylite artimo ir nelinkę daryti gEra“.

Jį nužudė, caru išsirinko gudrų, išverstaskūrį Šuiskį, kunigaikštį Vasilijų; atsiranda antras apsišaukėlis, taip pat apsiskelbęs Rūsčiojo sūnumi, ir taip Rusijoje prasidėjo kruvina tragedija politinio pakrikimo, istorijoje žinomo Smutos vardu. Ivanas Bolotnikovas susidėjo su antruoju apsišaukėliu, iš jo gavo teisę vadovauti nedideliam būriui apsišaukėlio šalininkų ir patraukė su jais į Maskvą, skelbdamas cholopams⁵ ir valstiečiams:

„Žudykite bojarinus, paimkite jų žmonas ir visą jų turtą. Žudykite pirklius ir turtingus žmones, dalinkitės jų gerU!“

Ši gundanti primityviojo komunizmo programa pritraukė pas Bolotnikovą dešimtis tūkstančių cholopų, valstiečių ir valkatų, jie ne kartą mušė caro Vasilijaus kariauną, geriau už juos ginkluotą ir organizuotą; jie apgulė Maskvą ir tik su didžiuliu vargu buvo nuo jos atblokšti bojarinų ir pirklių kariuomenės. Galų gale šis pirmas galingas valstiečių maištas buvo nuskandintas kraujuje, Bolotnikovą paėmė į nelaisvę, išdūrė jam akis ir nuskandino [eketėje].

Bolotnikovo vardas neišliko valstietijos atmintyje, jo gyvenimas ir veikla nebuvo įamžinta nei dainomis, nei legendomis. Ir, apskritai, žodinėje rusų valstiečių kūryboje nėra nei žodžio apie dešimties metų epochą – 1602–1603⁶ m. – kruvinąjį maištą, apie kurią istorikas kalba kaip apie „mokyklą savivalės, bevaldystės, politinio paikumo, dviveidiškumo, apgaulės, lengvabūdiškumo ir smulkaus egoizmo, nesugebėjimą apibrėžti bendrųjų vertybių“. Bet visa tai nepaliko jokių žymių nei buityje, nei atmintyje rusų valstietijos.

Italijos legendose yra išlikusi atmintis apie Fra Dolcino, čekai atsimena Janą Žižką taip pat, kaip Vokietijos valstiečiai Tomą Miuncerį, Florianą Geyerį, o prancūzai – Žakerijos⁷ didvyrius ir kankinius ir anglai Voto Tailerio vardą, – apie visus tuos žmones liaudyje išliko dainos, legendos, pasakojimai.

Rusų valstietija nežino savo didvyrių, vadų, meilės, teisybės ieškojimo, keršto fanatikų

Praėjus 50 metų po Bolotnikovo, Dono kazokas Stepanas Razinas, užvaldytas tos pačios politinės ir ekonominės lygybės idėjos, sukėlė beveik viso Pavolgio valstiečius ir pajudėjo su jais link Maskvos. Beveik trejus metus jo gaujos plėšė ir pjovė bojarinus ir pirklius, atlaikė tiesiogines kovas su caro Aleksejaus Romanovo kariuomene, jo maištas galėjo pakelti visą Rusijos kaimą. Jį sutriuškino, paskui ketvirčiavo. Liaudies atmintyje jis išliko dvejose-trijose dainose, bet yra abejojama grynai liaudiška jų kilme, o [paties maišto] prasmė jau XIX amžiaus pradžioje kaimo žmogui buvo nesuprantama.

Ne mažiau galingas ir platus buvo maištas, sukeltas Uralo kazoko [Jemeljano] Pugačiovo prie Jekaterinos Didžiosios, – „tai paskutinis kazokijos bandymas susigrumti su valstybės režimu“ – šitaip apibrėžė šį maištą istorikas S. F. Platonovas. Apie Pugačiovą valstietijoje neliko ryškių atsiminimų, kaip ir apie visus kitus, mažiau reikšmingus, politinius rusų liaudies pasiekimus.

Apie juos galima pasakyti visiškai tą patį, ką istorikas yra pasakęs apie grėsmingą Smutos epochą:

„Visi tie sukilimai nieko nepakeitė, neįnešė nieko naujo į valstybės mechanizmą, į reiškinių įsisąmonimą, papročius ir troškimus...“

Prie šio pastebėjimo verta pridėti išvadą užsieniečio, atidžiai stebėjusio rusų liaudį: „Ši tauta neturi istorinės atminties. Ji nežino savo praeities ir netgi, tarytum, nė nenori jos žinoti“. Didysis kunigaikštis Sergejus Romanovas man pasakojo, kad 1913 metais, kai buvo švenčiamas Romanovų dinastijos trijų šimtų metų jubiliejus ir caras Nikolajus buvo Kostromoje, – Nikolajus Michailovičius – taip pat didysis kunigaikštis, talentingas daugelio solidžių istorinių darbų autorius, – pasakė carui, rodydamas į daugiatūkstantinę valstiečių minią:

„O juk jie yra visiškai tokie, kokie buvo XVII amžiuje, rinkdami caru Michailą⁸, – visiškai tokie pat; ar tai – blogai, kaip tu galvoji?“

Caras pratylėjo. Sako, kad jis visada tylėjo, gavęs sunkų klausimą. Tai – savotiška išmintis, jei tik nėra gudravimas arba – sukelta baimės.

Žiaurumas – štai kas visą gyvenimą stebino ir kankino mane. Iš kur, kur šaknys žmonių žiaurumo? Aš daug galvojau apie tai ir – nieko nesupratau, nesuprantu.

Kažkada seniai perskaičiau knygą grėsminga antrašte: „Progresas kaip žiaurumo evoliucija“.

Autorius, vykusiai parinkdamas faktus, įrodinėjo, kad, besivystant civilizacijai, žmonės vis subtiliau, išradingiau kankina vieni kitus ir fiziškai, ir dvasiškai. Skaičiau tą knygą pykdamas, netikėjau ja ir greitai užmiršau jos paradoksus.

O dabar, po siaubingų beprotybių Europiniame kare ir kruvinos revoliucijos, – dabar vis dažniau prisimenu tuos dygius paradoksus. Bet – turiu pastebėti, kad rusiškasis žiaurumas tarytum ir neevoliucionuoja, jo formos išlieka tos pačios.

XVII amžiaus pradžios metraštininkas papasakoja, kad jo laikais kankino taip: „pripildavo į burną parako ir jį padegdavo, kitiems parako prikimšdavo iš apačios; moterims prapjaudavo krūtis ir, įvėrę pro žaizdas virvę, pakabindavo ant jos“.

18-aisiais ir 19-aisiais metais tą patį darė prie Dono ir Urale: įstatę žmogui – apačioje – dinamito šovinį, jį susprogdindavo.

Galvoju, kad vien tik rusų liaudžiai – taip kaip humoro jausmas vien tik anglui – yra būdingas jausmas ypatingo žiaurumo, šaltakraujiško, tarsi bandančio nustatyti žmogaus ištvermės skausmui ribas, tarsi tyrinėjančio kibumą gyvenimui, atsparumą mirčiai.

Ruso žiaurume jaučiamas velniškas rafinuotumas, jame yra kažkas tokio ištobulinto, išradingo. Šį bruožą vargu ar būtų galima paaiškinti žodžiais „psichozė“, „sadizmas“, žodžiais, kurie ir iš esmės, ir apskritai nieko nepaaiškina. Pasekmė alkoholizmo? Nemanau, kad rusų liaudis yra apnuodyta alkoholio nuodais stipriau nei kitos Europos tautos, nors galima daleisti, kad dėl prastesnio maitinimosi Rusijos valstiečių psichiką alkoholio nuodai paveikia stipriau nei kitų šalių, kur valgoma gausiau ir įvairiau.

Galima prileisti, kad prie išsiugdymo išmoningo žiaurumo prisidėjo skaitymas šventųjų kankinių gyvenimų, – mėgstami rašto pramokusių žmonių skaitiniai atokiuose kaimuose.

Jeigu žiaurumo pasireiškimai būtų tik pavienių žmonių iškrypusios psichikos išdava – apie tai būtų galima nė nekalbėti, nes šiuo atveju jie būtų objektas psichiatrų, o ne istorikų. Bet aš kalbu vien tik apie kolektyvinį mėgavimąsi žmonių kančiomis.

Sibire valstiečiai, iškasę duobes, nuleisdavo į jas – galvomis žemyn– belaisvius raudonarmiečius, jų kojas – iki kelių – palikdami paviršiuje; po to jie kartkarčiais vis įberdavo į duobes žemės, ir, stebėdami kojų traukulius, nustatydavo, kurie iš kankinamųjų yra ištvermingiausi ir gyvybingiausi, kas užduso visų vėliausiai.

Užbaikalės kazokai jaunimą kovinio kirtimo mokė su belaisviais.

Tambovo gubernijoje komunistams gelžkelio bėgių vinimis prikaldavo kairę ranką ir kairę koją prie medžių metro virš žemės aukštyje ir stebėdavo, kaip šitie – tyčia netaisyklingai nukryžiuoti žmonės – kankinasi.

Prapjovę belaisviui pilvą ištraukdavo plonosios žarnos galą ir prikalę jį vinimi prie medžio ar telegrafo stulpo ir, smūgiais gindavo žmogų apie medį, žiūrėdami kaip iš žaizdos vyniojasi žarna. Išrengę belaisvį karininką nuogai, nudirdavo jam ant pečių antpečių formos odos gabalus, o žvaigždučių vietose sukaldavo vinis; nudirdavo odą pagal portupėjų ir lampasų linijas – ši „operacija“ vadinosi „aprengti uniforma“. Ji, be abejonės, reikalavo nemažai laiko ir didelio „kruopštumo“.

Buvo daroma daugybė kitų panašių šlykštybių, pasibjaurėjimas tuo neleidžia tęsti šių kruvinų pramogų aprašymo.

Kurie buvo žiauresni: baltieji ar raudonieji? Veikiausiai – vienodai žiaurūs, juk ir vieni, ir kiti – rusai. Tarp kitko, į klausimą apie žiaurumo gradacijas gana aiškiai atsako istorija: patys aktyviausi – patys žiauriausi...

Manau, kad niekur nėra taip negailestingai ir baisiai mušamos moterys, kaip Rusijos kaime, ir, neabejotina, jog jokioje kitoje šalyje nėra tokių priežodžių-patarimų:

„Mušk žmoną su tvokle, prikniubęs pasižiūrėk – ar kvėpuoja? – dumia akis – dar dadėk“. „Žmona dukart būna miela: kai į namus įveda ir kai į kapus išneša“. „Galvijams ir moterims teismų nereikia“, „Kuo labiau moterį muši, tuo barščiai skanesni“.

Šimtai tokių aforizmų, – juose įkūnyta per amžius sukaupta liaudies „išmintis“, – vartojama kalbinėje kaimiečių aplinkoje: vaikai tokius „patarimus“ girdi, pagal juos yra auklėjami.

Vaikai irgi noriai mušami. Norėdamas susipažinti su nusikalstamumo pobūdžiu Maskvos apygardos gubernijose, peržiūrėjau dešimties metų – 1900–1910 m. – „Maskvos teismo rūmų ataskaitą“ ir buvau priblokštas vaikų kankinimo atvejų skaičiaus, o taip pat ir kitokio pavidalo nusikaltimų prieš mažamečius. Apskritai, Rusijoje labai mėgstama mušti, nesvarbu – už ką. „Liaudies išmintis“ laiko muštą žmogų itin vertingu: „Už vieną muštą du nemuštus duoda, o ir tai nepaima“.

Yra netgi priežodžių, pagal kuriuos muštynės laikomos gyvenimo pilnatvės pasireiškimu. „Ak, gyventi smagu, tik ko mušt – neturiu“. Aš klausinėjau aktyvius pilietinio karo dalyvius: ar nejautė jie šiokio tokio nemalonaus jausmo, žudydami vieni kitus/

Ne, nejautė.

„Jis – ginkluotas, aš – ginkluotas, vadinasi – mes lygūs; nužudysime vienas kitą – ant žemės atsiras daugiau vietos“.

Kartą aš gavau į šį klausimą kraštutinai originalų atsakymą, jį man davė Europinio karo kareivis, dabar vadovaujantis stambiam Raudonosios armijos daliniui.

– Vidaus karas – tai nieko! O štai tarpusavio, prieš svetimus, – sunkus atvejis sielai. Aš jums, drauge, tiesiai pasakysiu: rusą mušti yra lengviau. Žmonių pas mus daug, ūkis mūsų silpnas; na, sudegins kaimą, – o ko jis vertas! Jis ir pats būtų sudegęs, atėjus laikui. Ir apskritai, tai mūsų vidaus reikalas, kažkas panašaus į manevrus, mokslo reikalui, taip sakant. O štai kai aš karo pradžioje atsidūriau Prūsijoje – Dieve, kaip man pasidarė gaila tenykštės liaudies, jų kaimų, miestų ir apskritai ūkio! Kokį nuostabų ūkį mes niokojome dėl nežinomų priežasčių. Vemti verčia!.. Kai mane sužeidė, tai aš beveik apsidžiaugiau, – taip buvo sunku žiūrėti į gyvenimo šlykštumą. Vėliau – papuoliau aš į Kaukazą, pas Judeničių, ten turkai ir kitos juodašiknės asmenybės. Vargingiausia liaudis, geraširdžiai, šypsosi, žinote, – neaišku kodėl. Jį muša, o jis šypsosi. Taip pat – gaila, juk pas juos, pas kiekvieną jų yra savas užsiėmimas, savas ryšys su gyvenimu...

Taip kalbėjo žmogus, savotiškai humaniškas, jis gerai elgiasi su savo kareiviais, jie, matomai, gerbia ir netgi myli jį, o jis mėgsta kario amatą. Aš pabandžiau papasakoti jam šį tą apie Rusiją, apie jos vietą pasaulyje, – jis susimąstęs klausėsi manęs, pasirūkydamas papirosą, po to jo akys pasidarė nelinksmos, atsikvėpęs jis pasakė:

– Taip, žinoma, deržava buvo specifinė, netgi visai savotiška, na, bet dabar, mano manymu, galutinai suniekšėjo!

Man atrodo, kad karas suformavo nemažai žmonių, panašių į jį, ir kad vadai nesuskaičiuojamų ir beprasmiškų gaujų – žmonės su šia psichologija.

Kalbant apie žiaurenybes, negalima neužsiminti ir apie žydų pogromų charakterį Rusijoje. Tas faktas, kad žydų pogromai buvo leidžiami valdžioje buvusių piktų idiotų, – nieko nei pateisina, nei išteisina. Leisdami mušti ir plėšti žydus, idiotai juk nebuvo įteigę šimtams pogromščikų nupjaudinėti žydėms krūtis, mušti jų vaikus, kalti vinis į žydų kaukoles, – visuose šituose kruvinuose niekšiškumuose būtina matyti „masių asmeninės iniciatyvos pasireiškimą“.

Na, bet kur – galų gale – yra tas geraširdis, mąslus rusas valstietis, nenurimstantis tiesos ir teisingumo ieškotojas, apie kurį taip įtikinamai ir gražiai pasakojo pasauliui XIX amžiaus rusų literatūra?

Savo jaunystėje aš labai ieškojau tokio žmogaus Rusijos kaime ir – neradau jo. Aš sutikau ten šiurkštų realistą ir gudreivą, kuris, kai jam tai naudinga, moka nuostabai apsimesti prasčioku. Iš prigimties jis nėra kvailas ir pats tai gerai žino. Jis sukūrė daugybę liūdnų dainų, šiurkščių ir žiaurių pasakų, sukūrė tūkstančius priežodžių, kuriose yra įkūnytas jo sunkaus gyvenimo patyrimas. Jis žino, kad „mužikas nėra kvailas, bet pasaulis – išprotėjęs“ ir kad „pasaulis galingas kaip vanduo, bet kvailas, kaip kiaulė“.

Jis kalba: „Nebijok velnių, bet bijok žmonių“. „Mušk savus, kad įgąsdintum svetimus“.

Apie tiesą jis nėra pačios geriausios nuomonės: „Tiesa sotus nebūsi“, „Na ir kas, kad melavau, bet užtat duonos gavau“, „Iš teisuolio naudos tiek, kiek ir iš kvailio“.

Jausdamas, kad yra gabus įvairiam darbui, jis sako: „Mušamas rusas padarys ir laikrodį“. O mušti reikia, nes „valgyti norisi, o dirbti – ne“.

Tokių ir panašių aforizmų jis turi tūkstančius, jis mikliai jais manipuliuoja, juos girdi nuo vaikystės ir nuo vaikystės įsitikina, kiek daug juose yra didelės tiesos ir didelio liūdesio, kiek daug šaipymosi iš savęs pačio ir įtūžio ant kitų žmonių. Žmonės – ypatingai miesto žmonės, jam labai kliudo gyventi, jis mano, jog anie yra nereikalingi žemei, įtręštai tiesiogiai jų prakaitu ir krauju, žemei, kurią jis mistiškai myli, kuria neapsakomai tiki ir jaučia šitą žemę esant jo esybės dalimi, gyvybiška jo nuosavybe, iš jo plėšikiškai atimta. Jis gerokai prieš Baironą žinojo, jog „valstiečio prakaitas tiek pat vertingas, kiek ir žemvaldžio dvaras“. Liaudies mylėtojų literatūra buvo politinio agitavimo priemonė, todėl ji idealizavo kaimo žmones. Bet jau XIX amžiaus gale literatūros nuostatos į kaimą ir kaimietį pradėjo ryškiai kisti, darėsi mažiau gailios, labiau  tikroviškos. Pradžią naujam požiūriui į valstietiją davė Antonas Čechovas apysakose „Dauboje“ ir „Kaimiečiai“.

Pačioje XX šimtmečio pradžioje pasirodo geriausio šiuolaikinio rusų žodžio menininko Ivano Bunino apsakymai; jo „Nakties pokalbis“ ir kita, nuostabi savo kalbos grožiu ir rūsčia tiesa, apysaka  „Kaimas“, įtvirtino naują, kritišką požiūrį į rusų valstietiją.

Rusijoje apie Buniną sako, kad „jis, kaip dvarininkas, į valstiečius žiūri šališkai ir netgi priešiškai“. Žinoma, tai netiesa – Buninas yra nuostabus menininkas ir tik tiek. Bet šio amžiaus rusų literatūroje yra dar ryškesnių ir liūdnesnių paliudijimų apie baisų kaimo tamsumą – tai „Jaunystė“, patikėkite, parašyta talentingo Orlovo gubernijos valstiečio Ivano Volino⁹. tai apsakymas Maskvos [gubernijos]  valstiečio Semiono Podjačevo¹⁰, o taip pat apsakymai Sibiro valstiečio Vsevolodo IvAnovo¹¹, jauno, ypatingos išraiškos ir meninės įtaigos rašytojo.

Šiuos žmones vargu ar galima įtarti neobjektyvumu ir priešišku nusistatymu savajai aplinkai, artimai pagal kūną ir kraują, – aplinkai, ryšys su kuria dar tebėra gyvas. Jiems, labiau nei kam nors kitam, yra pažįstamas ir suprantamas valstiečių gyvenimas – širdies skausmas ir šiurkščios kaimo pramogos, aklas protas ir jausmų atžarumas.

Baigdamas šią nelinksmą apybraižą, pateiksiu pasakojimą dalyvio mokslinės ekspedicijos, dirbusios 1921 metais Urale. Vienas valstietis jų paklausė:

– Jūs žmonės mokyti, pasakykite, ką man daryti. Baškiras paskerdė mano karvę, aš baškirą, suprantama, užmušiau, o paskui pats išsivedžiau karvę iš jo šeimos; taigi: ar mane už tą karvę nubaus?

Kai jo paklausė: o už žmogaus nužudymą ar jis nelaukia bausmės, – kaimietis ramiai atsakė:

– Tai – nieko, žmogus dabar pigus.

Čia charakteringas žodis „suprantama“, jis liudija , kad žmogžudystė yra pasidariusi paprastu, įprastiniu dalyku. Tai – atspindys pilietinio karo ir banditizmo.

O čia pavyzdys to, kaip – retkarčiais – kaimietiškas protas suvokia naujas idėjas.

Kaimo mokytojas, valstiečio sūnus, rašo man: „Kadangi žinomas mokslininkas Darvinas nustatė mokslinį būtinumą negailestingos kovos už išlikimą ir neprieštarauja silpnų ir nenaudingų žmonių naikinimui, o senovėje senius nugabendavo į daubas mirčiai nuo bado arba, susodinę medyje, juos nupurtydavo, kad jie užsimuštų, – tai aš, protestuodamas prieš tokius žiaurumus, siūlau nenaudingus žmones naikinti labiau gailestingais būdais. Pavyzdžiui, – apnuodyti juos kuo nors skaniu ir taip toliau. Ši priemonė palengvintų kovą už išlikimą, tai yra sušvelnintų jos metodus. Taip reiktų pasielgti ir su silpnapročiais idiotais, su bepročiais ir su apsigimusiais nusikaltėliais, o, gal būt, ir su neišgydomais ligoniais, kuprotais, aklais ir kitais. Tokie įstatymai, aišku, nepatiktų mūsų verkšlenančiai  inteligentijai, bet jau būtų laikas nustoti taikstytis su jos konservatyvia ir kontrrevoliucine ideologija. Nenaudingų žmonių išlaikymas atsieina mūsų liaudžiai pernelyg brangiai, ir tokių išlaidų straipsnį reikia sumažinti iki nulio“.

Šiuo metu Rusijoje rašoma daugybė tokių ir panašių projektų, laiškų, pranešimų, – labai jau jie slogūs, bet ir jie, nežiūrint į jų moralinį išsigėmimą, verčia pajusti, kad liaudies mintis budinasi ir nors veikia neišmanėliškai, bet visiškai jai neįprasta kryptimi: kaimas bando mąstyti ir visos valstybės mastu.

Yra nuomonė, kad rusų valstietis yra kažkaip ypatingai giliai religingas. Aš to niekada nejaučiau, nors, regis, gana įdėmiai stebėjau liaudies dvasinį gyvenimą. Aš galvoju, kad beraštis ir neįpratęs mąstyti žmogus negali būti tikru teistu ar ateistu ir kad keliasi į tvirtą, pastovų tikėjimą driekiasi per dykumą netikėjimo.

Kalbėdamasis su tikinčiais valstiečiais, įsižiūrėdamas į įvairių sektų gyvenimą, aš visų pirma mačiau organišką, aklą nepasitikėjimą minties ieškojimais, jos darbu, įžvelgiau galvoseną, kurią tiktų vadinti tamsuomenės skepticizmu.

Sektantų siekyje užsisklęsti, pasitraukti į šoną nuo valstybinės bažnytinės organizacijos aš visada jaučiau neigiamą požiūrį ne tiktai į apeigas ir –  dar mažiau – į dogmatiką, bet apskritai į visą valstybės ir miesto gyvenimo tvarką. Ir šiame visame neigiamame požiūryje aš negalėjau apčiuopti menkiausios savos originalios idėjos, požymių kūrybiškos minties, naujų kelių sielos ieškojimuose. Tai tiesiog pasyvus, nevaisingas atmetimas reiškinių ir įvykių, kurių reikšmės ir sąsajų neišvystyta mąstymas negali suvoki.

Man atrodo, kad revoliucija gana aiškiai įrodė klaidingumą įsitikinimo apie stiprų Rusijos valstietijos religingumą. Aš nelaikau reikšmingais faktų apie teatrų ir klubų įsteigimą kaimo cerkvėse, nes tai buvo daroma – kartais – ne todėl, kad nebuvo patalpų, labiau tinkamų teatrams, o su aiškiu tikslu demonstruoti laisvamanybę. Buvo pastebimi ir labiau šiurkštūs šventvagiški išpuoliai prieš cerkvę, – juos būtų galima paaiškinti priešiškumu „popams“, noru pažeminti šventikus, o kartais ir įžūliu,  lengvabūdišku jaunatvės smalsumu: o kas man bus, jei išniekinsiu tai, kas visų gerbiama?

Nepalyginamai reikšmingesni yra šie faktai: sugriovimas liaudyje ypatingai gerbiamų vienuolynų – senosios Kijevo Peсorų lauros ir turėjusio milžinišką istorinį ir religinį vaidmenį ŠvenčiausiosiosTrejybės ir švento Sergijaus lauros – nesukėlė valstietijoje nei protestų, nei bruzdėjimų, – kurių tikėjosi kai kurie politikai. Tarytum šie religinio gyvenimo centrai staiga būtų praradę savo magiškąją galią, pritraukdavusią tikinčiuosius iš visų plačiosios rusų žemės kraštų. O juk šimtus tūkstančių pūdų grūdų, paslėptų nuo badaujančių Maskvos ir Peterburgo, kaimas gynė su ginklu rankose, netausodami savo gyvybės.

Kai provincijose sovietai atverdavo „netrūnius  palaikus“, tikinčiųjų ypatingai garbinamas relikvijas, – liaudis pasižiūrėjo į šiuos [vandalizmo] aktus visiškai abejingai, su tyliu, buku smalsumu. Relikvijorių su šventųjų palaikais atidarymas buvo vykdomas pabrėžiamai įžeidžiamai ir dažnai labai grubia forma – aktyviai dalyvaujant kitataučiams, kitatikiams, įžūliai tyčiojantis iš žmonių tikėjimo palaikų šventumu, jų galia daryti stebuklus. Bet – net ir tai nesukėlė protestų tų žmonių, kurie dar vakar lenkė galvas „stebukladarių“ kapavietėms. Aš apklausiau ne vieną dešimtį bažnytinės apgaulės demaskavimo liudininkų ir dalyvių: ką jie jautė, kai vietoje netrūnaus ir skleidžiančio malonų kvapą kūno prieš akis atsiverdavo vaizdas atmestinai padarytos lėlės ar pusiau sudūlėjusių kaulų? Vieni sakydavo, kad įvyko stebuklas: šventos relikvijos, žinodamos apie jas laukiantį išniekinimą, užmanytą netikėlių, apleido savo kapavietes ir pradingo. Kiti tvirtino, kad pakaitą vienuoliai įvykdė tik tada, kai jie sužinojo apie valdžios ketinimą sunaikinti šventųjų palaikus: „Jie išėmė tikruosius, nedūlančius, palaikus ir pakeitė juos iškamšomis“.

Taip kalbėjo vien tik senojo, neraštingojo, kaimo atstovai. Jaunesni, raštingi kaimiečiai pripažino, kad, žinoma,  apgaudinėjama buvo ir sako:

– Tai padaryta vykusiai, – viena apgaule mažiau.

Bet po to jiems kildavo tokios mintys, – aš jas atkuriu pažodžiui, kaip jos buvo mano užrašytos.

– Dabar, kai vienuolynų fokusai yra atskleisti, – daktarus reikia pačiupinėti ir visokius mokslinčius – jų darbelius parodyti liaudžiai.

Man reikėjo ilgokai įtikinėti savo pašnekovą, kad jis išaiškintų savųjų žodžių prasmę. Šiek tiek drovėdamasis, jis pasakė:

– Žinoma, jūs tuo netikite... O juk kalbama, kad dabar galima užnuodyti vėją ir – galas viskam, kas gyva, ir žmogui, ir galvijams. Dabar – visi įniršę, gailesčio niekas nebeturi...

Kitas kaimietis, apskrities sovieto narys, pavadinęs save komunistu, dar labiau pagilino šią gąsdinančią mintį.

– Mums jokių stebuklų nereikia. Norime gyventi aiškioje šviesoje, be pavojų, be baimės. O stebuklų prigalvota – daug. Nusprendėme nutiesti elektros šviesą į kaimus, tikina: bus mažiau gaisrų. Tai – gerai, Dieve duok! Kad tik klaidų nepridarytume, pasuksite kokį nors sraigtelį ne į tą pusę ir– visas kaimas supleškės! Matote, kaip pavojinga? Prie to dar pridėsiu: miesto žmonės – gudrūs, o kaimas kvailas, jį apgauti nesunku. O čia – sumanytas didelis dalykas. Kareiviai pasakojo, kad kare ir elektra ištisus pulkus užmušinėjo.

Aš pasistengiau išsklaidyti Kalibano baimes¹² – ir išgirdau iš jo protingus žodžius:

– Vienas – viską žino, o kitas – nieko; iš čia ir kyla visokios bėdos. Kaip aš galiu sumeluoti, nieko neišmanydamas?

Kaimo nusiskundimai dėl savo tamsumo pasigirsta vis dažniau, skamba vis nerimastingiau. Sibirietis, energingas vaikinas, partizanų būrio Kolčako užnugaryje organizatorius, niūrai porina:

– Mūsų liaudis nėra pasiruošusi įvykiams. Šlitinėja tai šen, tai ten, protas aklas. Sumušėme mes kolčakininkų būrį, atėmėme tris kulkosvaidžius, patrankėlę, užgrobėme nedidelę gurguolę, nukovėme per pusšimtį jų žmonių, patys praradome septyniasdešimt vieną, sėdim, ilsimės, staiga mano vyrukai klausia manęs: o ką, ar ne Kolčako tiesa? Ar ne prieš save einam? Tai ir pas mane būna dienų, kai gyvenu kaip avinas– nieko nebesuprantu. Vaidai visur! Man vienas gydytojas Tomske – geras žmogus – pasakojo man apie jus, kad jūs jau nuo devyni šimtai penktųjų metų  japonams tarnaujate už didelius pinigus. O vienas belaisvis, kolčakininkų kareivis iš matrosų, sužeistas, mums įrodinėjo, kad Leninas veikia vokiečių naudai. Jis turėjo dokumentus, o juose įrodoma, jog Leninas susirašinėjo dėl pinigų su vokiečių generolais¹³. Aš įsakiau kareivį sušaudyti, kad nedrumstų žmonėms proto. – o vis dėlto ilgai buvo sunku ant širdies. Nieko kaip reikiant nežinai – kuo tikėti? Visi prieš visus. Ir savimi tikėti baimė ima.

Esu nemažai kalbėjęs įvairiomis temomis su valstiečiais ir tai, apskritai imant, man padarė slogų įspūdį: žmonės daug ką mato, bet – velnioniškai menkai supranta. Pavyzdžiui, pokalbiai apie šventąsias relikvijas parodė man, kad atskleistos cerkvės apgaulės sustiprino kaimo įtarumą ir nepasitikėjimą miestu. Ne dvasininkija, ne valdžia, o būtent miestu, sudėtinga organizacija gudrių žmonių, kurie minta kaimo duona ir gyvena iš jo darbo, prigamina begalę daiktų, kaimiečiui nereikalingų, visokiais būdais siekia jį apgauti ir mikliai apgauna.

Dirbdamas neraštingumo likvidavimo komisijoje, kartą kalbėjausi su Peterburgo pamiesčių¹⁴ valstiečiais mokslo ir technikos pasiekimų tema.

– Taip, – pasakė vienas klausytojas, barzdotas gražuolis, – ore skraidom kaip žuvėdros, po vandeniu plaukiojam kaip lydekos, o ant žemės nemokam gyventi. Iš pradžių tai ant žemės reiktų tvirtai įsikurti, o ore – po to. Ir nemėtyti pinigų šitiems žaisliukams!

Kitas piktai pridėjo::

– Naudos mums iš šitų fokusų nėra, o sąnaudos didelės – ir žmonėmis, ir pinigais. Man pasagų reikia, kirvio, vinių neturiu, o jūs čia gatvėse paminklus statinėjate – tai nerimta!

– Vaikelių nėra kuo aprengti, o pas jus visur vėliavos maskatuoja...

Ir pabaigoje, po ilgos, žiaurios miestiškų „žaidimų“ kritikos, barzdotasis kaimietis atsidusęs pasakė:

– Jeigu revoliuciją būtume darę mes patys, – jau seniai žemėje būtų nusistojusi ramybė ir atsiradusi tvarka...

Kartais nusistatymas miestiečių atžvilgiu yra išdėstomas tokia  nesudėtinga, bet radikalia forma:

– Nupjauti reikia nuo žemės visus mokslinčius, tada mums, kvailiams, bus lengva gyventi, o tai – priveikėte mus visai!

1919 metais malonusis kaimo gyventojas ramiausiai nuavė, nurengė ir apskritai visiškai apiplėšė miestietį, už duoną ir bulves išviliodamas iš jo viską, ko kaimui reikėjo ir nereikėjo¹⁵.

Nesinori kalbėti apie šiurkščiai pagiežingą, kerštingą tyčiojimąsi, kurį kaimas rodė, pasitikdamas išbadėjusius miesto žmones.

Nors apgaudinėdami kaimiečiai visada išlošdavo, bet – dauguma jų – stengėsi ir sugebėjo suteikti apgaulei žeminantį pavidalą išmaldos, kurią jie nenoromis duodavo ponui, „prasigyvenusiam iš revoliucijos“. Buvo pastebėta, kad su darbininkais jie elgdavosi nepasakytum, kad žmogiškiau, bet atsargiau. Veikiausiai, šį atsargumą paaiškina anekdotiškas patarimas vieno valstiečio kitam:

– Tu su juo atsargiau, jis, sako, kažkur ten Sovdepą laikė.

 Inteligentas beveik neišvengiamai patirdavo moralinį kankinimą. Pavyzdžiui: po ilgų derybų sutarus tikslias mainų sąlygas, vyras ar žmona abejingai sakydavo žmogui, kurio vaikai serga skorbutu:

– Ne, eik su Dievu. Persigalvojome mes, neduosime bulvių...

Kai žmogus sakydavo, kad pernelyg ilgai teks laukti, jam atsakydavo pagiežingais dėl nepamirštų skriaudų  žodžiais:

– Mes – būdavo, išmaldos iš jūsų dar ilgiau laukdavome.

Taip, kuo jau kuo, o didžiadvasiškumu rusų valstietis nepasižymėjo. Apie jį būtų galima sakyti, kad jis neprisimena padaryto pikto, turint galvoje, kad jis neprisimena tik savo paties padarytų skriaudų, kaip, beje, neprisimena ir to gero, kurį yra patyręs iš kitų.

Vienas inžinierius, pasipiktinęs kaimiečių elgesiu su grupe miesto gyventojų, atkiūtinusių į kaimą [pliaupiant] rudens lietui ir ilgai negalėjusių rasti, kur galėtų išsidžiovinti ir sušilti, – inžinierius, dirbęs šiame kaime durpyne, pasakė kaimiečiams kalbą apie inteligentijos nuopelnus politinio liaudies išlaisvinimo istorijoje. Iš rusvaplaukio, mėlynakio slavo lūpų jis susilaukė tokio sauso atsakymo:

– Skaitėme mes, kad jūsiškiai iš tikro stipriai nukentėjo už politiką, bet juk tai buvo parašyta jūsų pačių. Ir jūs savo valia, o ne mūsų nusamdyti, ėjote į revoliuciją, – vadinasi, už jūsų patirtas skriaudas mes neatsakome – už viską su jumis atsiskaitys Viešpats...

Aš jums nebūčiau pateikęs šių žodžių, jei nelaikyčiau jų tipiškais – įvairiais deriniais juos buvau girdėjęs dešimtis kartų.

Bet būtina pažymėti, kad gudragalvio miestelėno pažeminimas turėjo kaimui rimtą ir pamokamą reikšmę: kaimas gerai suprato miesto priklausomybę nuo jo; iki tol jis jausdavo tik savo priklausomybę nuo miesto.

Rusijoje – nepaprastas, siaubingas badas, jis numarina dešimtis tūkstančių žmonių, milijonus dar numarins. Ši drama žadina užuojautą netgi žmonėms, nusiteikusiems priešiškai Rusijai, šaliai, kurioje, vieno amerikiečio žodžiais, „visada arba cholera, arba revoliucija“. Kaip į šią dramą žiūri dabar rusas valstietis, kol kas palyginus sotus?

– „Neverkia riazaniškiai dėl nederliaus Pskove“, – atsako jis į šį klausimą senovišku priežodžiu.

– „Žmonės miršta – mums kelią mina“, –pasakė man senas novgorodiškis, o jo sūnus, gražuolis, karo mokyklos kursantas, tėvo mintį išplėtojo taip:

 –Nelaimė – didelė ir žmonių numirs – daugybė. Bet – kas numirs? Silpnieji, išvanotieji gyvenimo; tiems, kurie liks gyventi, bus penkiskart lengviau.

Štai balsas tikro rusų valstiečio, kuriam priklauso ateitis. Tokio tipo žmogus samprotauja ramiai ir gana ciniškai, jis jaučia savo jėgą, savo svarbą.

– Su valstiečiu – dabar nesusidorosite, – kalba jis, – Valstietis pagaliau suprato: kieno rankose duona, tose ir valdžia, ir jėga.

Taip kalba valstietis, kuris nacionalizacijos politiką sutiko sumažindamas pasėlius – lygiai tiek, kad miesto gyventojai liktų be duonos, o valdžia neturėtų ko išvežti į užsienį.

– Kaimietis kaip miškas: jį ir degina, ir kerta, o jis iš savisėjos vis atauga ir atauga, – kalbėjo man valstietis, atvažiavęs rugsėjį iš Voronežo į Maskvą knygų žemės ūkio klausimais. – Pas mus nėra žymu, kad karas būtų praretinęs liaudį. O dabar štai, kalba, milijonai išmirs, – žinoma, taps pastebimiau. O tu paskaičiuok: jei, sakykime, imsime po dvi dešimtines numirėliui – kiek išsilaisvins žemės? Tatai. Tada mes taip griebsimės darbo – visas pasaulis aiktelės. Valstietis moka dirbti, tik duok jam – kur. Streikų jis nekelia, – žemė to neleidžia!

Apskritai, sočioji ir pusiau sočioji valstietija žiūri į tragediją dėl bado ramiai, kaip nuo senovės yra įpratus žiūrėti į stichines nelaimes. O į ateitį kaimietis žiūri vis su didesniu pasitikėjimu, ir jo tone, kai jis ima samprotauti, juntamas žmogus, suvokiantis save vieninteliu ir tikruoju rusų žemės šeimininku.

Labai įdomią sistemą ūkininkavimo srityje man išdėstė vienas riazaniškis:

– Mums, drauge, didelių fabrikų nereikia, iš jų tik maištai ir visoks ištvirkavimas. Mes tai sutvarkytume šitaip: šimto darbo vietų milo vėlyklą, odų dirbtuvę – taip pat nedidelę, ir taip vis nedidelius fabrikėlius, ir kad atokiau vieną nuo kito, kad darbininkų neprisikauptų vienoje vietoje, ir taip, palengva, visą guberniją apstatyti nedidelėmis gamyklėlėmis; kitoj gubernijoj – lygiai taip pat. Kiekvienoje – viskas savo, niekam nieko netrūksta. Ir darbininkų sotus gyvenimas, ir visiem – ramu. Darbininkas – jis godus, jam viską paduok, ko jam norisi, o valstietis – patenkintas mažu...

– Ar daug kas šitaip galvoja? – paklausiau aš.

– Kai kas galvoja, kurie protingesni.

– Darbininkų nemėgstate?

– Kodėl taip? Aš tik sakau, kad ši liaudis pasidaro nerami, kai jos daug. Reikia ją išskirstyti po nedideles arteles – ten šimtas, čia šimtas...

O valstiečių požiūris į komunistus, mano manymu, visų nuoširdžiausiai ir tiksliausiai išreikštas patarimu, duotu vieno kaimo žemdirbių saviškiui – mano pažįstamam valstiečiui, talentingam poetui:

– Tu, Ivanai, žiūrėk, į komuną nestok, o tai mes tavo tėvą ir brolį nugalabysime, ir – be to – ir abu tavo kaimynus taip pat.

– O kaimynus tai už ką?

– Net jūsų smarvę reikia išnaikinti.

Kokias išvadas padariau aš?

Visų pirma: neapykantą niekšiškumui ir kvailumui nereikėtų suprasti kaip stoką palankaus dėmesio žmogui, nors niekšiškumas ir kvailumas egzistuoja tik žmoguje. Aš apibrėžiau – taip, kaip aš tai suprantu, – aplinką, kurioje įsisiautėjo, įsidūko ir tebedūksta rusų revoliucijos tragedija. Aplinka ši – puslaukiniai žmonės.

Revoliucijos žiaurumą aš paaiškinu išimtinai rusų žmonių žiaurumu.

Kai „žvėriškumu“ kaltina revoliucijos vadus – grupę labiausiai aktyvių inteligentų, – aš vertinu tuos kaltinimus kaip melą ir šmeižtą, neišvengiamus politinių partijų kovoje, arba – padorių žmonių – kaip nesavanaudišką klydimą.

Priminsiu, kad visada ir visur ypatingai piktybiškas ir begėdiškas formas įgyja nuskriaustųjų ir pralaimėjusiųjų melas. Iš to jokiu būdu neseka, jog nugalėtojų tiesą aš laikau esant neginčytina ir šventa. Ne, aš tenoriu išsakyti tai, ką gerai žinau ir ką – delikačiu pavidalu – galima išreikšti žodžiais rūsčios, bet tikros tiesos: kokiomis tik gražiomis idėjomis besivadovautų žmonės, – savo praktinėje veikloje jie vis dar išlieka žvėrys. Ir dažnai – pasiutę, be to, kartais tą pasiutimą galima paaiškinti baime. Kaltinimus egoistišku savanaudiškumu, šlovės troškimu ir negarbingumu aš manau apskritai negalima priskirti nei vienai rusų inteligentijos grupei – nepagrįstumą visų tų kaltinimų puikiausiai žino visi tie, kurie jais svaidosi.

Neneigiu, jog politikai yra patys didžiausi nusidėjėliai iš visų žemės nuodėmingųjų, bet taip yra todėl, kad veiklos pobūdis juos neišvengiamai verčia vadovautis jėzuitišku principu „tikslas pateisina priemones“.

Bet žmonės nuoširdžiai mylintys ir fanatikai idėjos savo sielą neretai sąmoningai sudarko dėl kitų gerovės. Tai ypatingai tinka didžiulei daliai aktyviosios rusų inteligentijos – ji visada gyvenimo prasmės klausimą pakeisdavo nusistatymu gausiai patenkinti žmonių primityvius poreikius ir pirmykščius instinktus.

Tuos, kurie apsiėmė katorgišku, heraklišku darbu išvalyti rusiško gyvenimo Augėjos arklides, aš negaliu laikyti „liaudies kankintojais“, – mano akimis jie – greičiau aukos.

Aš taip kalbu, išeidamas iš tvirtai įsisąmoninto įsitikinimo, jog visa rusų inteligentija, bandžiusi vyriškai pastatyti ant kojų sunkiasvorę rusų liaudį, tingiai išdribusiai, apgailėtinai užgulusiai savo žemę, – visa ta inteligentija yra auka liaudies gyvaliojimo istorijos, išsigudrinusios neapsakomai skurdžiai gyventi pasakiškai turtingoje žemėje. Rusų valstietis, kurio sveikas protas dabar yra prikeltas revoliucijos, galėtų apie savo inteligentiją pasakyti: kvaila, kaip saulė, – dirba lygiai taip pat nesavanaudiškai.

Ji žinoma, nepasakys taip, nes jai dar neaiški nulemiančioji  intelektualinio darbo reikšmė.

Beveik visa intelektualinės energijos atsarga, Rusijos sukaupta XIX amžiuje, yra revoliucijos išeikvota, ištirpo valstiečių masėje. Inteligentas, dvasinės duonos augintojas, darbininkas, miesto kultūros mechanizmo įsukėjas, palaipsniui ir su pagreičiu yra paglemžiamas valstietijos, godžiai įsisavinančios visa tai, kas naudinga jai ir kas buvo sukurta per šiuos ketverius metus pasiutusiu darbu.

Dabar galima užtikrintai pasakyti, kad inteligentijos ir darbininkų klasės žūties kaina Rusijos valstietija atgijo¹⁶.

Taip kaimiečiui tai brangiai atsiėjo, o ir jis vis dar ne už viską atsilygino: tragedija dar nebaigta. Bet revoliucija, įvykdyta menkos – kiekybiškai – inteligentų grupelės, priekyje kelių tūkstančių jos išugdytų darbininkų, ši revoliucija plieno plūgu išvagojo visą liaudies masę taip giliai, kad valstietija vargu ar begalės kad grįžti prie senųjų, į druzgus ir visiems laikams sudaužytų gyvenimo formų; kaip žydai, išvesti iš vergovės Egipte, išmirs puslaukiniai, , taip ir kvaili, vargani Rusijos kaimų ir kaimelių žmonės – visi tie beveik baisūs žmonės, apie kuriuos kalbėjome anksčiau, ir juos pakeis naujos kartos – raštingų, protingų, energingų žmonių.

Mano akimis, tai bus nelabai „miela ir simpatiška rusų tauta“, bet tai bus – pagaliau – versli bei veržli tauta, nepasitikintis ir abejingas viskam tam, kas neturi tiesioginio ryšio su jos poreikiais.

Ji dar negreit perpras Einšteino teoriją ir išmoks suvokti Šekspyro ar Leonardo de Vinči reikšmę, bet, veikiausiai, ji skirs pinigų Šteinacho¹⁷ tyrimams ir, neabejotina, labai greit supras elektrifikavimo reikšmę, mokyto agronomo vertę, traktoriaus naudingumą, būtinumą turėti kiekviename kaime gydytoją ir plentų būtinumą.

Ji išsiugdys puikią istorinę atmintį ir, nepamiršdama savo nesenos sunkios praeities, – pradiniu naujo gyvenimo statybos laikotarpiu – ims žiūrėti gana nepatikliai, jeigu ne visiškai priešiškai, į inteligentą ir darbininką, įvairių neramumų ir maištų kėlėjus.

Ir miestas, neužpučiama liepsna reiklios, visur įsiskverbiančios minties, šaltinis erzinančių, ne visada suvokiamų reiškinių ir įvykių, negreit sulauks teisingo įvertinimo iš šito žmogaus, negreit jo bus suprastas kaip dirbtuvė, kur be perstojo gimdomos naujos idėjos, padaromos naujos mašinos, daiktai, kurių paskirtis – palengvinti, pagražinti liaudies gyvenimą.

Tokia būtų mano įspūdžių ir minčių apie rusų tautą schema.

 

(Baigta versti 2025 m. liepos 2 dieną)     

 

Išnašos:

 

¹ Rusų kalbos žodis „страда“ reiškia: vasaros laikotarpio žemės ūkio intensyviausieji darbai, kaip antai šienapjūtė, javapjūtė ir derliaus nuėmimas, kai reikia per trumpą laiką, apribotą oro sąlygų, atlikti didžiuosius ūkininkavimo darbus. Rusų kalbos žodis „страдание“ reiškia: visuma ypač nemalonių, varginančių ar kankinamų gyvos būtybės būsenų, per kurias ji patiria fizinį bei emocinį diskomfortą, skausmą, sukrėtimą, įtampą, kančią

²  Amžinasis žydas, Ahasveras – vėlyvųjų vidurinių amžių Vakarų Europos krikščioniškų legendų personažas. Pasak legendos buvo pasmerktas klajoti po pasaulį iki Jėzaus Kristaus Antrojo atėjimo, nes vedamam į Golgotą Jzui Kristui sudavęs ir neleidęs pailsėti

³ Bojarinai – IX a.–XVIII a. pradžios Rusios, Rusijos stambiųjų žemvaldžių aukščiausiasis luomas ir titulas. Nuo XIV a. jų teises didieji kunigaikščiai pamažu ėmė riboti. Centralizuotoje Rusijoje (nuo XV a. pabaigos) – tarnybinių žmonių aukščiausias titulas. XVIII pradžioje Petras I bojarinų titulą panaikino.

⁴ Moskovitai – Maskvos didžiosios kunigaikštystės (iki 1547 m.), o vėliau – carų Rusijos gyventojų vadinimas (taip pat:  maskvėnai, maskoliai)

⁵ Cholopas – X a.–XVIII a. pradžios Rusijos nelaisvieji žmonės, teisiškai beveik prilygstantys vergams. Cholopais tapdavo karo belaisviai, skolininkai, cholopų sutuoktiniai. Nuo XVII a. gaudavo žemės, už kurią atlikdavo prievoles. 1772 m. buvo apmokestinti pagalvės mokesčiu ir tapo baudžiauninkais.

⁶ Veikiausia tipografijos klaida. Turimas galvoje Smutos, arba Didžiosios suirutės laikotarpis, prasidėjęs po siaubingo 1601–1603 m. bado ir trukęs iki 1613m.

⁷ Žakerijos – valstiečių sukilimai prieš bajorų savivalę1358 m. Prancūzijoje ir Šimto metų karo laikotarpiu (1337–1453 m.)

⁸ Michailas Romanovas (1596–1645) yra Rusijos carų Romanų dinastijos (1613–1917) pradininkas. Caru jis buvo išrinktas 1613 m. Zemskio susirinkime (Rusijos luominė atstovaujamoji institucija) po Didžiosios suirutės (Smutos) laikotarpio

⁹ Semionas Podjačevas (1866–1934) – rusų valstiečių rašytojas, gimė Maskvos gubernijos Dmitrovskio apskrities Nikolskojės-Oboljanovo kaime

¹⁰ Vsevolodas IvAnovas (1895– 1963) – rusų rašytojas, gimė Lebiažjės gyvenvietėje (Semipalatinsko gubernijos Pavlodaro apskritis). Vasario revoliucijos ir Spalio perversmo dalyvis (eseras, menševikas, raudonarmietis). Pasaulinio garso kalbininko, semiotiko, antropologo, mąstytojo Viačeslavo IvAnovo (1929–2017) tėvas

¹¹ Kalibanas – vienas pagrindinių Viljamo Šekspyro romantinės tragikomedijos „Audra“ personažų. Pjesėje Kalibanas, raganos sūnus, vergas – atgrasus, piktas laukinis – sukyla prieš savo šeimininką stebukladarį Prosperą

¹² „Vokiečiai nukreipė į Rusiją patį baisiausią iš visų ginklų. Jie pergabeno Leniną iš Šveicarijos į Rusiją plombuotame vagone lyg maro bacilą“. (Vinstonas Čerčilis. „Pasaulinė krizė“, T. 2, 1929). Ši citata paimta iš Viktoro Šebeštjeno (Victor Sebestyen) kapitalinės studijos „Leninas“ (2017; lietuvių kalba 2019). Jos skyriuje „Plombuotas traukinys“ smulkiai išdėstyta kokiomis aplinkybėmis 1917 metų kovo mėnesį Vladimiras Leninas buvo pergabentas iš Šveicarijos į Rusiją

¹³ Pamiestys – žemės ūkio naudmenos prie miesto

¹⁴ Natūralu, kad iškart po Europinio karo ir pačiame Rusų pilietinių pjautynių įkarštyje Petrogrado ir Maskvos didmiesčiai ėmė trūkti maisto – ant buržujų ir proletarų grindinių javai ir daržovės juk neauga ir valstiečiai, kaip klasė, čia niekuo dėta! Istorinis 1921–1922 metų holodomoras įsibėgėjo ir pasiekė savo kulminaciją 1921–1922 žiemą po 1919 metų sausio 11 d. Liaudies Komisarų Tarybos dekreto apie perteklinių maisto produktų nusavinimą iš valstietijos. Prie karų ir dekreto sukelto bado prisidėjo ir sausra, kylanti, beje, kažkodėl kaip tik tuo metu, kai žmogaus kvailiojimo ir nusikaltimų „genijus“ pasiekia savo epogėjų. 1921–1922 metų katastrofa  apėmė milžiniškas teritorijas su maždaug 70 milijonų gyventojų, per kurią iš bado mirė apytikriai apie 5 milijonai žmonių.

¹⁵ Čia, pranašaudamas, Maksimas Gorkis prašovė ne pro šalį, bet pataikė tiesiog ponui Dievui į langus: bolševikinis Lenino-Stalino maras sunaikino ne tik darbščiąją tų regionų valstietiją, bet ir visiškai pajungė savo nusikalstamai valiai rusų inteligentiją bei proletariatą 

¹⁶ Eugenas Steinachas (1861–1944) – tuo metu labai populiarus austrų fiziologas, endokrinologas, seksologas. E Steinacho idėjomis ir darbais žmogaus organizmo atjauninimo srityje remiasi lietuvių literatūros klasiko Igno Šeiniaus politinė-fantastinė satyra „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ (1934 m.)

Komentaras I

 

Šį straipsnį Maksimas Gorkis rašė Vokietijoje 1921 m. gruodžio pabaigoje –1922 m. sausio pradžioje, kuris brošiūros pavidalu rusų kalba išėjo Berlyne 1922 m. spalio mėnesį.

Parašyta prieš gerą 100 metų nuo mūsų dienų. Apie Rusijos tuometinę liaudį ir Lenino bolševikų eksperimentą  su ja. Kokias išvadas galima padaryti, palyginus mūsų nūdienį istorinį žinojimą su M. Gorkio pavaizduota tuometinės visuomenės būsena ir jo paties nuostatomis bei ateities numatymais?

Vos tik užbaigęs tekstą, M. Gorkis laiške A. Pinkevičiui rašė: „...baigiau straipsnį apie mužiką – už jį ims keikti mane iš dešinės, kairės, iš vidurio, viršaus ir apačios“.

Iš kokios  „pusės“ straipsnio autorių mes galėtume keikti dabar? Dėl jo poveikio politiniams procesams – iš jokios: pačioje Rusijoje jis nepadarė absoliučiai jokio įtakos – tiesiog per visą Sovietų valdžios laikotarpį straipsnis-pamfletas  nebuvo nė karto atspausdintas... Tad dėl poveikio – viskas aišku. O dėl turinio –pateikiamų faktų, asmeninių teiginių, peršamų idėjų?

Perskaičius „Apie rusų valstietiją“, darosi aiškiau, kodėl Gorkis simpatizavo Lenino bolševizmui, pritarė Spalio perversmui, neužstojo valstiečių per masinę prievartinę kolektyvizaciją ir visiškai susiliejo, susitapatino su stalinistine gulagine Rusija.

Straipsnyje M. Gorkis rašo apie du dalykus: apie rusų valstietiją, arba Rusijos liaudį, kaip reiškinį apskritai ir, antra, apie jos vietą, vaidmenį bolševikinio perversmo realizavime ir jo sukeltame pilietiniame kare.

M. Gorkis išskiria, du fatališkus, tarpusavyje susijusius rusiškos natūros bruožus: polinkį agresijai, prievartai ir siaubingą ruso žmogaus žiaurumą.

Antonas Čechovas apysakos „Mužikai“ (1897) pirmame puslapyje taip „pristato“ paprastą ir įprastą rusų kaimiečių žiaurumą:

„Apačioje balta katė brūžinosi į puodšakę.

– Kac, kac! – pašaukė ją Saša. – Kac!

– Ji negirdi, – pratarė mergaitė. –Apkurto.

– Kodėl!

– Taip. Primušė.“

Prieš skaitytojo akis iškart stoja vaizdas, kaip girtas mužikas nei iš šio, nei iš to, abejingai apspardo pasipainiojusią jam po kojomis katę.

Kiekvienoje tautoje yra žiaurių žmonių, iškrypėlių. Kiekvienos tautos gyvenime būna epizodų, netgi laikotarpių, kai ji pademonstruoja savo sadistinius instinktus ir polinkius. (Prisiminkime, kaip viduramžiais minios plebėjų, arba prasčiokų, plūsdavo pasižiūrėti inkvizicijos laužų ar viešų kankinimų). Tai buvo tarsi istorijos eigos nulemta liga, lyg kokia skarlatina: tautos ją persirgdavo, kartais atkrisdamos, bet galų gale pagydavo. Kitaip atsitiko su rusų liaudimi. Žiaurumas jai yra tapęs „tautine“ liga, besitęsiančia, perimama – paveldima jau šimtus metų.. Ji yra tapusi sava, įprastine, todėl labai sunkiai pastebima ir identifikuojama. Ir taip tęsiasi  iki pat šių dienų: Putino Rusija, tai ta pati Lenino ir Stalino laikų Rusija, Jemeljano Pugačiovo ir Jekaterinos II, Ivano Žiauriojo ir Maskvos kunigaikštystės Rusija – buka, siautulinga, negailestinga, gyvybės vertės ir prasmės nesuvokianti Rusija... (Panašiai ir lygiagrečiai rusams išeina ir su keiksmažodžiavimu: jie tiek yra užteršę savo kalbą šlykščiausiais išsireiškimais, kad nuo dažno kartojimo jų pirmykštės prasmės nebesuvokia, – jie tampa vienokių ar kitokių emocijų išreiškimo garsais ir intonacijomis priemone).

M. Gorkis rusiško žiaurumo ištakų bei šaknų neieško, prigimties neanalizuoja, jis tik konstatuoja jo buvimą ir konkrečiais faktais bei pavyzdžiais paliudija. Pagrindinė straipsnio mintis, kad „Revoliucija“ ir pilietinis karas yra tokie kruvini ir žiaurūs ne dėl iškeltų idėjų beprotiškumo, tikslų ir metodų nežmoniškumo, o kad juos įgyvendino akla, žiauri ir negailestinga masių stichija, besimėgaujanti savo jėga bei  nenubaudžiamumu, yra įsijautusi, įnikusi į nusikaltimų darymą kaip koks aklys, siurbdamas kraują.

M. Gorkis iškreipia vykstančių istorinių procesų esmę arba, kaip rašė jo amžininkai emigracijoje, „yra nesąžiningas rašytojas“, „velnio advokatas“ (A. Jablonovskis). kad jo pateikiama tiesa yra „nepilna“, kad, teigdamas, jog „žiaurumų pasireiškimą revoliucijoje paaiškinu išimtinai rusų liaudies žiaurumu...“, šis „rusų rašytojas, ne tik simpatizuojantis rusiškajam komunizmui, bet ir turėjęs su juo tiesmukesnių ryšių, teroristinės sistemos organizatorių  kaltę perkelia tamsiai liaudžiai“ (S. Melgunovas).

Tai patvirtina ir pats M. Gorkis. Štai, prieš pradėdamas rašyti aptariamą straipsnį, laiške Vladimirui Leninui jis dėsto: „Vis dėlto nemalonu matyti apėjusį raupsais tėvynainį. Rengiuosi parašyti knygelę apie rusų liaudį. kitaip sakant – apie mūsų mužiką, apie tą svetimą dėdę, kurio labui dirbate Jūs ir kuris pamažu siurbia Rusijos darbininkų energijos likučius. Knygelė, žinomas, bus apologija tarybų valdžios  – vien tik ji ir tegalėjo išjudinti tą inertišką masę Rusijos kaimo, ir jau vien tik tai visiškai pateisina visas jos (tai yra tarybų valdžios. – Vertėjas) nuodėmes – priverstines ir savanoriškas“.

M. Gorkis čia gudražodžiauja, nes – „išjudinimas inertiškų Rusijos masių“ – už ką jis giria V. Leniną – kaip tik ir pastūmėjo rusą kaimietį realizuoti potencialų savo žiaurumą praktikoje.

Straipsnyje, priminsime, rašoma:

„Revoliucijos žiaurumą aš paaiškinu išimtinai rusų žmonių žiaurumu. Kai „žvėriškumu“ kaltina revoliucijos vadus – grupę labiausiai aktyvių inteligentų – aš vertinu tuos kaltinimus kaip melą ir šmeižtą, neišvengiamą politinių partijų kovoje, arba – padorių žmonių – kaip nesavanaudišką klydimą“. 

Šiame melagingame viraže jis kategoriškai atskiria liaudies padarytus nusikaltimus, nuo nusikalstamų lenininių „teorijų“. Kitaip sakant, atskiria nusikaltimų vykdytoją nuo nusikaltimų užsakovo. Šitaip jis konkretizuoja laiške Leninui pažadėtą sovietų valdžios politikos moralinį palaikymą, skelbia amnestiją bolševikų režimo  „priverstiniams ir savanoriškiems“ nusikaltimams. M. Gorkis, straipsnyje teisingai parodydamas kaimiečių žiaurumą, taip sąmoningai pridengia žvėrišką bolševizmo snukį, užmaskuoja kruvinas jo vadų liemenes. Jis nukreipia skaitytojo žvilgsnį į šoną nuo istorinės tiesos, nuo to, jog Leninas, fanatiškas beprotiškų, fantastiškų, nusikalstamų idėjų autorius ir įgyvendintojas, savo tikslams pasiekti pasinaudoja  rusų liaudies tamsumu ir žiaurumu. M. Gorkis, kaip melagingą, fiktyvų kontrastą toms nuožmiom rusų žmonių nuotaikom ir praktikom, nurodo „revoliucijos vadus – grupę labiausiai aktyvių inteligentų“, kurie vardan gerų darbų ir tikslų.

Maksimas Gorkis buvo talentingas rašytojas, bet neaiškus žmogus – neaiškus „tipas“. Neaišku, su kokiu socialiniu sluoksniu jis tapatino save, neaišku, ką jis iš tikrųjų jautė, kai likdavo vienas su savimi... Nebuvo jis inteligentas – negali juo būti asmuo, GULAGo archipelago salyne buvęs vienoje pusėje su konclagerių prižiūrėtojais ir budeliais. Nebuvo jis valstietis, nebuvo jis ir proletaras. Teko girdėti, kad artimiausi jam pagal savijautas (kitaip sakant – „socialiai saviausi“) buvo valkatos, bastūnai, kokiu buvo jo apsakymo „Čelkašas“ herojus Čelkašas – blatniojo romantiška „laisve“ ir realityvia „morale“ žavus vagis.

 

Komentaras II

 

Kodėl prireikė antrojo komentaro? Versdamas straipsnį, rašydamas jam 14 -tą išnašą bei pirmąjį komentarą, išleidai iš akių, jog publicistinę tikrovę reikia gretinti ir palyginti su realiai egzistavusia tikrove. Antraip gali leisti būti apgaunamas publicistinių rašytojo kerų. Taip ir atsitiko. Turiu galvoje tą straipsnio vietą, kurioje kalbama apie Rusijoje prasidėjusį badavimą (viena iš priežasčių, privedusių prie Romanovų dinastijos žlugimo 1917 m. kovą, buvo sutrikęs Petrogrado aprūpinimas duona) bei valstiečių vaidmenį ir požiūrį į jį. M. Gorkis savo matymą ir vertinimą pagrindžia ne statistika, istoriniais dokumentais, o abstrakčiais pastebėjimais (valstiečiai yra savanaudžiai, godūs, egoistai, cinikai), pavyzdžiais iš gyvenimo, pokalbiais su žmonėmis, liaudies priežodžiais. Tokią įvykių ir procesų apžvalgą M. Gorkis panaudoja tiesos iškraipymui ir net netiesos rašymui. Pats akiplėšiškiausias tokio dezinformavimo pavyzdys būtų šis. M. Gorkis teigia:

„1919 metais mielaširdingas kaimo gyventojas ramiai sau nuavė, nurengė ir apskritai apiplėšė miestietį, už duoną ir bulves išvilioja iš jo viską, ko reikia ir nereikia kaimui.“

Gyvenimas ir dokumentai liudija visiškai priešingai. Sovietų Rusijoje, siekiant aprūpinti Raudonąją armiją ir miestų gyventojus maistu, nuo 1919 m. sausio 11 d. iki 1921 m. kovo 21 dienos buvo vykdomas prievartinis žemės ūkio produkcijos pertekliaus/perviršio nusavinimas iš valstiečių. Tai buvo vienas pagrindinių bolševikų vykdytos „karinio komunizmo“ politikos elementų. Ūkiams turėjo būti paliekama tiek grūdų, mėsos, bulvių ir kito užsiauginto gėrio, kad užtektų asmeniniam vartojimui ir ūkinės veiklos tęsimui. Kitaip sakant, žemdirbiai nebegalėjo auginti pardavimui, o vien tik savo šeimos bei ūkio poreikiams ir...  nusavinimui. „Nusavinimas“ – inteligentiškas žodis, eufemizmas. „Eufemizmai“ – tai švelnesni, neutralesni, žodžiai, pavartoti vietoj šiurkščių, bauginančių žodžių ar posakių, pridengiantys brutaliąją veiksmo ar reiškinio pusę. Liaudis nusavinimą suprato kaip apiplėšimą, o tokią tarybų valdžios vykdytą politiką– „valstybiniu plėšikavimu“. Praktiškai „maisto nacionalizavimas“ būdavo vykdomas šitaip; į kaimiečio ūkį atvykdavo ginkluotas svetimų žmonių būrys, vadinamasis „prodotriad“, nuspręsdavo kokią dalį derliaus ir prieauglio palikti ūkininkui, o visa kita išsiveždavo su savimi neatlygintinai ar už mažyčius įkainius.

Suprantama, kad  dėl 1919 m. pradžioje pradėtos įgyvendinti kaimo apiplėšimo (M. Gorkis tai vadina nacionalizavimu) politikos, valstietis nebeturėjo kuo, anot M. Gorkio, vilioti (tai yra ko mainyti) iš miesto „viską, ko reikia ir nereikia kaimui“, ir todėl rašytojo kalbos apie tai, kad kaimiečiai  „nuavinėjo, nurengimą ir apskritai apiplėšinėjo“ miestiečius yra iš piršto laužti svaičiojimai. (Galima būtų spėti, kad M. Gorkis suklydo ir vietoje „1918 m.“ parašė „1919 m.“, bet tai vis tiek nebepakeist  vaizdo, kuris susiklostė 1919 m. ir daug vėliau). Tokiu pat tikrovės iškraipymo faktu reikėtų laikyti ir M. Gorkio kaltinimą, jog į „nacionalizavimo politiką“, tai yra į „perteklinių“ maisto produktų nusavinimą žemdirbys sureagavo nusikalstamai, „sumažindamas pasėlių plotus tiek, kad paliktų miesto gyventojus be duonos, ir neturėtų iš ko duoti valdžiai grūdų išvežimui į užsienį“. Šitaip kaltindamas kaimiečius, M. Gorkis nusikaltimu kaltina pačius ekonomikos dėsnius. Žodžiu: pats muša ir pats rėkia!

Ir šis ilgalaikis Tarybų valdžios kovos su ekonomikos dėsniais epizodas baigėsi visiška katastrofa: vadinamoji „prodrazverstka“ – prievartinis maisto produktų nusavinimas – buvo viena iš 1921–1922 masinio masinio bado priežasčių, kulminaciją pasiekusio 1922 m. pavasarį (kiek daugiau apie 1921–1922 m. badą 14 išnašoje). Paskaičiuokime: 1919 m. derlius buvo konfiskuotas 1919 metų rudenį; 1920 m. derlius – 1920 metų rudenį; 1921 metų rudenį, matyt, jau nebebuvo ko ir iš ko konfiskuoti, nes įsisiautėjo badas. Tai liudytų ir tai, jog „prodrazverstkos“ buvo atsisakyta 1921 m kovo 21 d. ir pereita prie „prodnalogo“ (žemės ūkio produkcijos apmokestinimo).

M. Gorkio straipsnyje gan įkyriai prasikiša mintis. kad valstiečiai tarsi yra suinteresuoti badmečiais, kad tai esą yra jiems net naudinga. Tai ypač aiškiai matoma iš straipsnyje pateiktų vieno valstiečio samprotavimų, jog atsiradusios laisvos iš bado mirusių ūkininkų dešimtinės atiteks išlikusiems gyviems, kurie, jas gavę, „taip kibs į darbą, jog visas pasaulis aiktels“. M. Gorkis tokią racionalią, nors žmogėdrišką, žemdirbių „taktiką“ racionaliai ir paaiškina: atseit, „soti ir pusiau soti valstietija į bado tragediją žiūri ramiai, kaip jau nuo senų senovės buvo įpratusi žiūrėti į stichines nelaimes“.

Kad būtų dar aiškiau, kas tuo metu dėjosi „amžinose  rusų žemėse“, pateiksiu chronologinę seką šių trijų procesų ir veiksmų:

1) priverstinis maisto produktų nusavinimas buvo įvestas 1919 m. sausio 11 dieną, o nutrauktas 1921 m. kovo 21 dieną

2) akivaizdus maisto trūkumas prasidėjo 1918 metais ir baigėsi po 1922 metų, o nuožmus badas didelėse teritorijose siautėjo 1921–1922 metais

3) straipsnį-pamfletą „Apie rusų valstietiją“ Maksimas Gorkis rašė nuo 1921 m. gruodžio pabaigos iki 1922 metų sausio 8 dienos, tai yra per patį bado įsisiūbavimą. M. Gorkis taip ir rašo: „Rusijoje – nebūtas, siaubingas badas, jis pražudo dešimtis tūkstančių žmonių, pražudys milijonus“.

Žymos: Maksimas Gorkis, Rusija, Leninas, Smuta, Ignas Šeinius