Dėl rinkimų sistemos pasirinkimo

 

 Kelios pastabos dėl „Lietuvos darbų sąrašo – Respublikos atkūrimo programos “ kai kurių punktų (Aikštės žinios, Nr.11, p. 3 )

 

 

 

„Atsisakyti Seimo rinkimuose partijų sąrašų ir rinkti tautos atstovus tik tiesiogiai vienmandatėse apygardose, taip sutvirtinant Seimo narių ryšį su piliečiais ir sumažinant jų skaičių“.

Pastaba1: kaip galima sutvirtinti Seimo narių ryšį su piliečiais, sumažinant jų – Seimo narių – skaičių? Aritmetiškai (Seimo narys, atstovaudamas 20 000 rinkėjų, šiaip ar taip, yra arčiau žmonių, nei atstovaudamas 40 000) ir visai kitaip – niekaip. O tai kaip? Seimo narių sumažinimas būtų itin pavojingas dalykas. Paprastai kalbant, Rusijai nupirkti 141 Seimo narį yra žymiai sudėtingiau, nei 101, 71, 21, 11 ar 1.(Šis teiginys yra ne iš piršto laužtas, o remiamas tarpukario Estijos „politinio“ gyvenimo patirtimi). Tai populistinis, paklūstantis tamsuomenės, kuriai Seimas – Lietuvos gyventojų atstovybė – vien tik blogis, valiai punktas.

Pastaba2: Ar Respublikos atkūrimo programos šio punkto autoriams yra žinoma, jog tiesioginis atstovų rinkimas vienmandatinėse apygardose yra pats nedemokratiškiausias, tai yra, mažiausiai atstovaujantis? Argumentai:

a) pagal 2008 metų rinkimus vienmandatėse apygardose neatstovaujamais liko apie 70% rinkėjų balsų, kai tuo tarpu daugiamandatėje apygardoje tik apie 21%.

b) pagal politologijos teoretikų išvedžiojimus ir politinio gyvenimo praktika paremtus statistinius skaičiavimus tiesioginiai rinkimai vienmandatėse apygardose formuoja dvipartinę tripartinę politinę sistemą, tuo tarpu išrenkant tautos atstovus pagal partinius sąrašus randasi daugiapartinė, tai yra tiksliau, nors fragmentiškiau, rinkėjų politines pažiūras atitinkanti parlamento struktūra. Tuo būdu ir teiginys, kad tiesioginė Seimo rinkimų sistema padėtų atnaujinti parlamentą, yra gerokai nepagrįstas.

c) mažoritarinė rinkimų sistema (besiremianti daugiausiu balsų surinkimu vienmandatėje apygardoje) gimdo vietininkiškumą, o ne platų respublikonišką, valstybišką požiūrį; labiau atstovaujama apylinkei, apygardai, o ne valstybei.

Pastaba3: daugelis valstybių, kuriose yra problemų su demokratija, pasirenka mažoritarinę rinkimų sistemą. Esant tokiai sistemai yra paprasčiau valdyti ir kontroliuoti rinkimų procesą. Daryti poveikį individualiems kandidatams („asmenybėms“) tokiu atveju yra lengviau ne tik diktatoriams, bet ir kriminaliniam pasauliui, anoniminėms jėgos grupuotėms, slaptosioms tarnyboms, vietos valdžiai. Partinių sąrašų pagrindu veikianti rinkimų sistema šiuo požiūriu yra žymiai atsparesnė. Vien vienmandatėmis apygardomis besiremianti rinkimų sistema yra itin patraukli visokio plauko avantiūristams, aferistams, populistams, „mesijams“ ir „gelbėtojams“. Į ją taip pat nespjautų įvairios kriminalinės grupuotės, norėdamos prastumti į parlamentą savo „atstovus“.

 

(Apmąstydamas šias savo mintis pasinaudojau Tado Dručkaus magistro baigiamuoju darbu „Rinkimų sistemos poveikis balsavimo rezultatams: 2004 ir 2008 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų atvejų analizė“ {publikuojamas internete}, K. Girniaus straipsniu „Sąrašai tebėra politikos nevykėlių prieglobstis“, S. Spurgos straipsniu „Ar atsisakyti rinkimų sistemos pagal sąrašus?“ bei Zenono Vaigausko interviu „Apie geriausią rinkimų sistemą Lietuvai“).

 

„Suteikti piliečiams teisę inicijuoti pirmalaikius tautos atstovo rinkimus savo apygardoje“.

Ši programinė nuostata – nesusipratimas. Tai klasikinis pataikavimo tamsioms populistinėms masėms pavyzdys. Ar beįmanoma valstybėje įsivaizduoti didesnį chaosą ir sąmyšį, kurie kiltų, kai vienu metu visiems tautos atstovams būtų pareikštas nepasitikėjimas ir visose apygardose būtų inicijuoti pirmalaikiai rinkimai? Kad ir kitą dieną po eilinių rinkimų rezultato paskelbimo. Ir kur garantija, kad bus perrinkti geresni, o ne prastesni atstovai? Štai Seimo narys Naglis Puteikis 2012 spalio 22 dienos susitikime su rinkėjais pritaria šiai „Lietuvos sąrašo“ programinei nuostatai ir kaip pavyzdį siūlo tokią jos įgyvendinimo formulę: jeigu gyventojams nebepatinka Seimo nario veikla vienmandatėje apygardoje, tai jie, surinkę tiek pat parašų, kiek balsų buvo gavęs rinkimus laimėjęs Seimo narys, plius 1 parašą, galėtų nustatyta tvarka inicijuoti išankstinius Seimo nario rinkimus toje apygardoje. N. Puteikis tikriausiai jau primiršo, kad jis pats į Seimą 2011 m. liepos 17 dieną buvo išrinktas, gavęs 2640 balsus arba maždaug 6% iš 42622 sąrašuose buvusių rinkėjų. N. Puteikis kažkodėl nepagalvoja, kad tam tikros tamsios ir pinigingos jėgos Lietuvoje ir už jos ribų visados bus suinteresuotos atšaukti ne blogai, o kaip tik principingai, energingai, drąsiai dirbančius tautos atstovus. Juk Lietuvos (o ne Kanados, ne Šveicarijos!) sąlygomis 2641 parašą galima surinkti (nupirkti) už kelis tūkstančius, net kelis šimtus litų! Beveik neabejotina, kad bent kiek veiklesniam ir doresniam Seimo nariui tektų susidurti su pirmalaikių rinkimų grėsme. Beje, tas pats, regis, grėstų ir blogai dirbantiems... Lietuvoje prasidėtų niekada nesibaigiantis rinkimų maratonas

 

 

 

Politologijos teorija ir pasaulinė politinio gyvenimo praktika rodo, kad nėra tobulos rinkimų sistemos. Pastebima rinkimų sudėtingėjimo tendencija: tiek mažoritarinė, tiek sąrašinė rinkimų sistemos tobulinamos, jos tampa vis įmantresnės, „matematiškesnės“.

Kadangi turėjau gana didelį intuityvų skepsį mažoritarinės rinkimų sistemos atžvilgiu, o Lietuvos politinio gyvenimo praktika vis intensyviau rodė, kad partiniai rinkiminiai sąrašai sudaromi ne tiek vadovaujantis demokratiniais partijos vidaus gyvenimo principais, kiek ginant partijų viršūnėlių nomenklatūrinius interesus, o tai manęs kaip piliečio netenkino, todėl retkarčiais pamąstydavau, ką čia reiktų daryti. Ir vieną kartą, smegenis perskrodė paprasta lyg žaibas mintis: o kodėl nepabandžius ĮSTATYMO NUMATYTU EILIŠKUMU, CIKLIŠKAI KEIČIANT, RENGTI RINKIMUS TAI PAGAL VIENĄ RINKIMŲ SISTEMĄ, TAI PAGAL KITĄ?! Sakykim:į vieną kadenciją – pagal mišrią sistemą, į antrą – pagal mišrią, o jau į trečią – pagal mažoritarinę; po to vėl iš naujo: mišri – mišri – mažoritarinė; mišri – mišri – mažoritarinė. Galbūt, toks cikliškas kaitaliojimas neleistų, gyvenimui bėgant, įsivyrauti kiekvienos iš sistemų ydoms, o geriausias bruožus išsaugotų? Aišku, tai tik spontaniška mintis. Bet kol ji nėra paneigta rikimų praktikos ar politologijos korifėjų išmintingų samprotavimų, kodėl neleisti jai gyvuoti?

žymos: rinkimų sistema