Dalios Grinkevičiūtės dalia

   Dalios GRINKEVIČIŪTĖS dalia

 

 

Žemiau publikuojamos keturios pozicijos: dvi Dalios Grinkevičiūtės grožinės autobiografinės miniatiūros „Laikrodukas“ ir „Talismanas“, jos publicistinis straipsnelis „Sovietinė sveikatos apsauga“ bei jos pusbrolio Vitalijaus  Stacinskio (pasirašo: „Твой брат Виталиус Стачокус) pristatomasis žodis antrašte „Argi tai aukščiausiojo teisingumo įkūnijimas?“ (ši antraštė panaudota ir bendram visos šios publikacijos pavadinimui). Išvardyti keturi tekstai buvo paskelbti Paryžiuje rusų emigrantų laikraštyje „Rusų mintis“ („Русская мысль“) 1989 metų Nr. 3760. Šiam vertimui pasinaudota Virginijaus Gasiliūno  tinklaraštyje „Šis tas apie šį tą“ (pozicija 1270) paviešinta medžiaga.

Pačioje apačioje šios publikacijos pridedu savo paties sumąstymus „Dalios Grinkevičiūtės paradoksai“.

                                                 Pranas Vasiliauskas

 

 

 

Dalia  Grinkevičiūtė

 

 Sovietinė  sveikatos  apsauga

 

Negalima kalbėti apie sovietinę sveikatos apsaugą apskritai, kadangi nėra vieningos sovietinės sveikatos apsaugos. Yra privilegijuotosios klasės sveikatos apsauga ir sveikatos apsauga visų kitų, tai yra darbo liaudies. O skirtumas tarp jų – neišmatuojamas.

SSRS Sveikatos apsaugos ministerijoje ir atitinkamai visų sąjunginių respublikų sveikatos apsaugos ministerijose yra valdyba, skirtingai nei kitose – be pavadinimo, bet yra įvardijama „ketvirtąja“. „Ketvirtoji valdyba užsiima  privilegijuotos klasės medicininiu aprūpinimu. Jos kontingentas: rajonų, miestų, sričių partijos komitetų ir vykdomųjų komitetų atsakingi darbuotojai, atsakingi prokuratūrų, teismų, ministerijų, spaudos darbuotojai, stambiųjų įmonių direktoriai ir taip toliau. Žodžiu, partinės viršūnės, nekalbant jau apie valdžios aparatą: partijos Centro Komitete, Ministrų Taryboje, Aukščiausioje Taryboje ir taip toliau. Šio tikslo įgyvendinimui Ketvirtosios valdybos žinioje yra specialios ligoninės, specialios poliklinikos, specialios vaistinės, specialios sanatorijos, kurių su liaudžiai skirtomis atitinkamomis įstaigomis negalima nė lyginti.

Liaudis jas vadina paprastai – „ponų“. Jose viskas kitaip, nei ligoninėse, kuriose gydosi darbininkai, kolchozninkai, mokytojai, gydytojai, inžinieriai ir taip toliau. Viskas, pradedant vienvietėmis ir dvivietėmis palatomis su kilimais, o ne 5-ių, 10-ties ir 18-kos vietų.

Ligonių maitinimui skiriama kelis kartus daugiau lėšų. Darbininkas, sveikstantis nuo pneumonijos, maitinamas daug kartų blogiau, nei partijos aparato darbuotojas. Negi jo kitoks organizmas? Negi jam reikia mažiau sustiprėti, kad galėtų stoti prie staklių? Jie irgi nori kuo greičiau pasveikti.

Kokią reikšmę ligoniui turi maitinimas –  suprantama ne tik gydytojams. Sergantis darbininkas irgi nori ir ko nors aštresnio, ir ko nors skanesnio. Bet jam yra skirta 81 kapeika dienai. Kad ir kaip besisuktum ties meniu – jis labai, labai menkas. O specligoninėje maitinimas apskaičiuojamas ne kapeikomis, o rubliais. Čia kiaurus metus ir švieži vaisiai, ir šviežios daržovės, ir ikrai, ir sotus maistas pagal individualų užsakymą.

Kaip mokslo požiūriu pagrįsti tą faktą, kad paprastam piliečiui ar jo vaikui vaistams ligoninėje skiriama keletą kartų mažiau lėšų (65 kap. dienai ir tik paskutiniu metu –80 kap.), nei partiniam darbuotojui ar jo vaikui specligoninėje? Negi jam yra reikalingos mažesnės dozės antibiotikų arba sulfanilamidų, vitaminų ar vaistų širdininkams? Negi jo širdis, plaučiai, skrandis – kitokie?

Betgi yra visa eilė medikamentų, kurie apskritai nepatenka į liaudies vaistines ir ligonines, kurie liaudžiai yra neprieinami. Tai ypatingai efektyvūs preparatai, nuperkami užsienyje už valiutą. Kadangi už juos moka auksu, tai jie atitenka žmonėms, kurie partijai irgi yra „auksiniai“. Ir nors visus turtus (taip pat ir auksą) sukuria darbo žmonės, o ne partiniai veikėjai, bet teisių bent jau į vaistus, pirktus už tą auksą, darbo žmonės neturi.

Paimkime, pavyzdžiui, sintetinį antibiotiką ceporiną, užperkamą Anglijoje. Tam pačiam speckontingentui jį jau 1974 metais turėjo specligoninės ir respublikinių ligoninių vyriausiųjų  gydytojų specfondai, bet iki šiol savo akyse jo nėra regėję rajoninių ir miesto ligoninių farmaceutai. Jis tiesiog yra jiems nepasiekiamas. Įprastinėms ligoninėms taip pat. Rajoninių ligoninių, kuriose gydoma 95 % vaikų, gydytojai jo taip pat nėra iki šiol matę.

Kokia teise medikamentai, kurie yra žmogaus proto ir mokslinių ieškojimų vaisius, nėra visos medicinos nuosavybė?

Lai šis preparatas būna brangus. Bet jis turi būti prieinamas žmonėms. Juk pakliuvus į bėdą, galima surinkti pinigų ir nusipirkti. Gyvenimas ir sveikata yra brangiau už viską. Bet už jokius pinigus paprastas darbininkas ar inžinierius šito vaisto negali nusipirkti sau ar savo sergančiam vaikui, nes jis užperkamas ne jiems, o „pirmarūšiams piliečiams“, ir jo visiems prieinamose vaistinėse nėra. Tokių preparatų Ketvirtosios valdybos arsenaluose daug. Bet jie mums, eilinių žmonių gydytojams, yra nepasiekiami. Mums draudžiama išrašyti jiems receptus.

Kokioje vergų prekyvietėje, panašiai kaip senovės vergvaldžiai, jie nustato žmogaus gyvybės kainą? Kuo remdamiesi jie iš sunkiai sergančio žmogaus atima galimybę už uždirbtus pinigus įsigyti vaistų savo gyvybės išgelbėjimui?

Teisė į gyvenimą – šventa kiekvieno teisė. Atimti ją iš žmogaus – tai beribis XX amžiaus vergvaldžių cinizmas ir žiaurumas.  

                                                            1974–78

 

 

 

Vitalijus Stačiokas

 

 

               Argi tai yra aukščiausiojo teisingumo                                                                  įkūnijimas?   

 

               Šviesiam Dalios Grinkevičiūtės atminimui  

 

Rinkinyje „Pamiat`“, Nr. 2 (Maskva–Paryžius, 1977–1979 m., leidykla IMKA-Press) buvo paskelbtos ištraukos iš gydytojos Dalios Grinkevičiūtės autobiografinių užrašų „Lietuviai tremtiniai Jakutijoje“. Vėliau pilnesnis jų tekstas  buvo išleistas lietuvių kalba Čikagoje pavadinimu „Lietuviai Sibire“. 

Gyva būdama autorė taip ir nepalaikė šių leidinių savo rankose. Ir tik kai buvo iššaukta į vietinę, Lietuvos, KGB, ji pamatė ant viršininko stalo pavienius „Pamiat`“ puslapius. Šefas rėkė ant jos, kad  ji „sukėlė ant kojų visą emigraciją ir Vakarų žmones, nes atsiminimus išvertė ir į kitas kalbas... Viso pasaulio akyse MUS apkaltino genocidu!“ Dalia atsakė: „Trofimovske (viena iš suimtųjų  lietuvių šeimų – žmonų ir vaikų – tremties vietų) genocidas BUVO!..“ Pateikė nenuginčijamų įrodymų, o mirtingumo procentą ten prilygino apsiaustame Leningrade iš bado mirusiųjų mirtingumui. Apklausos pabaigoje gebistas tiesiog tylėjo.

Jau sunkiai sirgdama, Dalia Grinkevičiūtė daugiau nei dešimt metų prašėsi išleidžiama gydytis į Vakarus. Paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais valdžia neva ketino ją išleisti, bet liga aplenkė – ir Dalios nebeliko...

1988 metų gruodžio 25, per jos mirties metines, aš perdaviau „Rusų minties“ redakcijai keletą niekur nespausdintų jos apsakymėlių-istorijėlių („Laikrodukas“ ir „Talismanas“) bei nedidelę apybraižą „Sovietinė sveikatos apsauga“. Visa tai Dalia buvo parašiusi 1974–78 metais.

 Kaip gaila, kad jai pritrūko kelių mėnesių iki naujųjų įvykių Pabaltijyje ir konkrečiai Lietuvoje – juk tame buvo lašelis ir jos kraujo...

Šviesaus atminimo Tau, Dalia!

                                 Tavo brolis Vitalijus Stačiokus

 

 

 

Dalia Grinkevičiūtė

 

Laikrodukas

 

 

Jį man padovanojo tėvas vienuoliktojo gimtadienio proga  ir tai atnešė man daug džiaugsmo.

1941 metų birželio14 naktį mane pažadino milicininkas. Liepė keltis ir tiesiog su naktiniais marškiniais nusiuntė pas tėvus. Tėvų miegamajame  pamačiau čekistą, nukreipusį į tėvą revolverį, išbalusią motiną. Išgirdau: „Tremtis į Sibirą iki gyvos galvos“. 

Kai grįžau į savo kambarį, kad apsirengčiau, ant naktinio staliuko manojo laikroduko jau nebebuvo.

Kur tu dabar esi, „riteri su šalta galva, karšta širdimi ir švariomis rankomis“, sovietinės milicijos atstove, su kuriuo pirmuoju tokiu aš susidūriau gyvenime, kuris apvogei vaiką tą valandą, kai atiminėjai iš jo Tėvynę, laisvę, tėvą, o jį patį pasiuntei į žūtį?

Ar tu besi gyvas? Ar prisimeni retkarčiais, kaip trėmei vaikus į Sibirą? Daugelis jų ten ir liko. Aš kažin kaip išgyvenau. Ir tavęs neužmiršau.

Ar mano laikrodukas atnešė tau laimę? Gal jis būtų pagelbėjęs šiurpiais 1942-ais? Nors trumpam  atitolinęs bado kančias.

Ne, tu – ne vagis. Klajodama per vienuolika kalėjimų aš mačiau vagis, kuriems kalėjimas – gimtieji namai. Jie neplėšė pasmerktųjų žūti.

Nejaugi mano tėvai, kuriems sąžiningumas, darbštumas, padorumas buvo gyvenimo dėsnis, turėjo mirti vien dėl to, kad užleistų vietą tokiems kaip tu?

Negi toks yra aukščiausiojo socialinio teisingumo įkūnijimas?

Vardan ko tu atėjai į mūsų namus?

                                                              1978

 

 

 

Dalia Grinkevičiūtė

 

Talismanas

 

Kai po arešto čekistai išvedė mūsų šeimą iš namo, buvo jau ankstus rytas. Aiškus, gaivus. Dangus neįprasto žydrumo. Oras permatomas. Saulė teka didžiulė, raudona. Perkūno alėja skęsta žalumoje ir gėlynuose. Ošia šimtamečiai ąžuolai. Birželis. Vasaros pradžia.

Visa tai per vieną akimirką įsirėžė į mano atmintį visam gyvenimui. Staiga su persmelkiamu skausmu įsisąmoninu, kad visa tai matau paskutinįjį kartą. Visiems laikams atima namus, gimtą miestą, Tėvynę, visa, kas buvo ir turėjo būti mano gyvenimu. Priekyje nežinoma svetima žemė, sielvartas ir nelaisvė iki gyvos galvos. Baigėsi vaikystė – ir visa susiję su ja. Daugiau nebebus nieko.

Kaimynų languose žmonių  nesimato. Užuolaidos  nuleistos. Staigia atsiveria vienas langas. Jame, lyg suakmenėjusi, sudėjusi rankas ant krūtinės, stovi pagyvenusi moteris. Ji – iš Leningrado. Kartais aš ją matydavau su dukterimi ir žentu – jaunu lakūnu. Jos akyse užuojauta ir dar kažkas. Taip, veikiausiai, žvelgiama į myriop pasmerktųjų procesiją. Jos akyse perskaitau, jog ji žino, kur mus veža, žino, kas mūsų laukia.

Sunkvežimis pajuda. Pasisukus, paskutinį kartą žiūriu į tėvų namus. Ir vėl matau ją, pribėgusią jau prie kito lango. Ji peržegnoja mus plačiu rusišku kryžiumi.

Ir šį rusų Motinos žvilgsnį, kupiną begalinio gerumo ir užuojautos, jos palaiminimą, aš ir išsivežiau su savimi  – kaip vienintelį talismaną – į savo naują gyvenimą, į savo erškėčiuotą kelią.

 

 

                     #             #              #

 

 

Pranas Vasiliauskas

 

Dalios  Grinkevičiūtės  paradoksai

 

Pirmas. Jeigu atidžiai (arba neatidžiai) perskaitysite Dalios Grinkevičiūtės sovietinę sveikatos apsaugą demaskuojantį tekstą „Sovietinė sveikatos apsauga“, tai nerasite jame nei vieno vaizdingo išsireiškimo, nei vieno grožinės raiškos funkciją vykdančio žodžio. Į žmonių jausmus apeliuojama  ne estetinėmis, meninėmis, vaizduotę kurstančiomis priemonėmis, o sausais, nuogais faktais ir skaičiais. Į žmonių emocinius ir socialinius jausmus kreipiamasi ne gražiu, o abstrakčiu žodžiu, labai konkrečiais gyvenimo materijos pavyzdžiais . Kitaip sakant, šis tekstas jokia estetine užuomina neišduoda, jog jo autorė yra Nobelio premijos lygio rašytoja. Nebent bendra humanistine nuotaika, visų žmonių vienodo reikšmingumo ir reikalingumo nuostata.

Antras. Kūrinėlyje „Laikrodukas“ yra toks liudijimas: „Perklajojusi vienuolika kalėjimų, sutikau vagių, kuriems kalėjimas – gimtieji namai. Jie neapiplėšinėjo pasmerktųjų myriop“. Būtų visiškas absurdas neigti šią grynai asmeninę Dalios Grinkevičiūtės patirtį.  Bet yra šimtai, tūkstančiai, matyt, šimtai tūkstančių kitų, absoliučiai priešingų, liudijimų, teigusių, kad vagys apiplėšinėjo ne tik mirštančius ar jau mirusius. Jie darė žymiai baisesnius nusikaltimus. Varlamas Šalamovas tų „vagių“ nelaikė žmonėmis. Nežmogiai. Nuo išorės kankintojų – enkavedistų, prižiūrėtojų, sargybinių – tremtiniai, kaliniai, lagerininkai buvo vis dėlto atskirti tam tikros laiko ir atstumo distancijos, šiokių ar tokių „sienų“, tuo tarpu nuo blatnųjų – anot N. Zabolockio „banditais virtusių vagių“, jie kentėjo „iš vidaus“, tai yra tie terorizavo “dabar ir čia“, neapsakomai. Negaliu neprisiminti  aktoriaus Vaclavo Dvoržeckio atsiminimų „Didžiųjų etapų keliais“ skyriuje „Tuloma“ aprašyto nusikaltimo, kai praloštą kortomis niekuo dėtą Leningrado studentę Julią nuprievartavo dešimt nežmogių, ir ji pasikorė savo kasomis lagerio ligoninėje. D. Grinkevičiūtė retoriškai klausia ano ilgapirščio milicininko „švariomis rankomis“ , ar atnešęs tas iš vaiko nugvelbtas laikrodėlis jam laimę? Toks klausimas galimas, netgi žada kažkokią diskusiją, tęsinį... lyg kažkokią viltį... Bet nežmogiams neįmanoma net klausimo rasti. Nes jo nėra. Šitos būtybės asocijuojasi su kažkokia juoda juoda, tamsia tamsia kaip antracitas spengiančia skyle ar tuštuma, kuri išnyks ir nutils tik pasibaigus Pasauliui.

Trečias. „Talismane“ pagrindiniu veikiančiu asmeniu  yra „rusė Motina“, pro langą peržegnojusi išvežamų į nebūtį Grinkevičių šeimą. Ši  palaiminimo scena dėl savo idėjinio tapatumo man iš karto priminė Petro Cvirkos apsakymo herojų „rusų karininką“, kuris nuo vokiečių pas rusus bėgančius lietuvius irgi palaimino – palaimino  žodžiais: „Jus priglaus Motina Rusija“. O kaip ji priglaudė prie Laptevų jūros nudangintus lietuvius mes kaip tik ir sužinojome iš Dalios Grinkevičiūtės genialiosios knygos.

Ir dar. Tarsi būtų nevisai „mandagu“ kapstytis po tos rusės Motinos situaciją. Bet, kita vertus, juk nereikia būti išminčium, kad paklaustum, o kaip ji su dukterimi ir žentu, jaunu rusu lakūnu, atsidūrė kaimynystėje su Grinkevičiais? Neabejotina, kad „okupanto teise“ jie užėmė kitos, jau buvusios, Grinkevičių kaimynės – nužudytos, ištremtos ar išvarytos – šeimos vietą!

žymos: Dalia Grinkevičiūtė, Vitalijus Stacinskis (Stačiokas), Pranas Vasiliauskas, Virginijus Gasiliūnas