Angelės Bartaševičienės gėda

 

        Angelės Bartaševičienės gėda

(Apie Angelės Bartaševičienės rašinį „Apgailėtinas būdas       atkreipti į save dėmesį“ laikraštyje „Šilalės artojas“)

 

 

Pretekstu rastis Angelės Bartaševičienės rašiniui¹ buvo Šilalės rajono savivaldybei pateiktas prašymas leisti Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejų pervadinti Šilalės krašto muziejumi. Tokį siūlymą pateikė muziejaus direktorius Antanas Ivinskis.

 

Trys preambulės, arba įvadiniai pastebėjimai

 

a) klaidinimų abėcėlė

 

Kadangi kelis kartus atidžiai ir įdėmiai perskaičiau Angelės Bartaševičienės (toliau – Autorė) rašinį, tai pamačiau ir įsitikinau, jog jame nuo pirmo sakinio, tiksliau – jau nuo antraštės, Autorės pozicija dėstoma tendencingai, suktai, klaidinamai, todėl ryžausi nuosekliai ir detaliai peržvelgti rašinio tekstą ir parodyti, kur, mano  manymu, buvo prasilenkta su tiesa, kurie argumentai yra netinkami, nė į tvorą, nė į mietą, o teiginiai melagingi arba laužti iš piršto. Todėl pabandžiau Autorės panaudotą apgaulingo argumentavimo, negarbingo diskutavimo priemonių arsenalą surūšiuoti ir suskirsčiau jas į šias sudedamąsias dalis:

1) užuot dalykiškai iškėlus oponento teiginių trūkumus, imama kritikuoti pati oponento asmenybė, tai yra bandoma įgyvendinti tokį „loginį“ šuolį: oponento teiginys yra klaidingas, nes jis, kaip žmogus, yra kažkuo kritikuotinas.

2) remiamasi savo asmenine nuomone kaip argumentu, nereikalaujančiu jo teisingumo įrodymo, kaip paskutine instancija.

3) nesąžiningumas; nesąžiningumas turi daug pavidalų, daug „veidų“ –  yra įvairialypis: netiksliai pateikiamos oponento mintys; nenaudingi faktai yra iškreipiami arba visai nutylimi; griebiamasi dezinformacijos; sąmoningai neteisingai, klaidinamai interpretuojamos oponento  mintys, o po to kritikuojama jam primetamoji interpretacija, bet ne tikroji oponento pozicija; išsigalvojami nebūti dalykai ir teiginiai, kurie priskiriami oponentui kaip jo įvykdyti ar pasakyti, o po to imami „triuškinti“; pasitelkiami absurdiški kontrargumentai;  spekuliuojama žmonių mąstymo bei suvokimo klišėmis, manipuliuojama jų sąmone, pasitelkiant retorinio klaidinimo veiksmus...

 

b) apie pavadinimus, arba iškabas

 

Norėtųsi keliais žodžiais užsiminti apie pavadinimo reikšmę įstaigos funkcionavimui ir žinomumui. Geriausia, kai pavadinimas, ypač kultūrinės ar mokslinės veiklos dalyvio, pasako ne tik veiklos pobūdį (būdingą ypatybę), bet ir turinį (pagrindinę temą). Juk yra skirtumas tarpo pavadinimų „Istorijos institutas“ ir „Lietuvos istorijos institutas“. Kai kalbama apie muziejus, tai geriausia, kai iš pavadinimo galima sužinoti jo specifiką, interesų ratą, domėjimosi laikotarpį ir teritoriją. Pavadinimas turėtų  glausčiausiu būdu išreikšti jo steigėjų ar savininkų  sumanymo koncepciją, arba sampratą. Galų gale, pavadinimas, pristatydamas muziejų (įstaigą) visuomenei, atlieka ir reklamos vaidmenį, tai yra jį turi sudaryti sąvokos, įtaigiausiai paveikiančios, efektyviausiai pritraukiančios potencialų lankytoją.

 

d) argumentas prieš argumentum ad hominem

 

Nesąžiningas diskutantas, turėdamas tik silpnus kontrargumentus arba visai jų neturėdamas, paprastai griebiasi perėjimo į asmeniškumus metodo. Šis metodas žinomas ir naudojamas nuo senų senovės ir lotyniškai yra vadinamas argumentum ad hominem, o lietuviškai – argumentas prieš žmogų. Kitaip sakant, imama kritikuoti oponento asmenybė, užuot nuginčijus jo teiginius.

Štai skaitant „Apgailėtinas būdas atkreipti į save dėmesį“, susidaro įspūdis, kad Autorės norėta ne išsiaiškinti, kuris pavadinimo variantas yra geriausias, o, visų pirma, siekta diskredituoti naująjį Šilalės rajono muziejų administratorių Antaną Ivinskį. Todėl privalu į šį miglų pūtimo spektaklį įterpti realaus gyvenimo epizodą, arba, kaip dabar madinga sakyti, – remarką: Antanui Ivinskiui nėra reikalo atkreipinėti į save dėmesį kažkokiais ekscentriškais poelgiais ir juolab „apgailėtinu būdu“. Antanas Ivinskis, dėmesiui, yra tas žmogus, kurio iniciatyva ir valia, intelektualine ir profesine kompetencija, užsispyrimu, charakterio kietumu bei organizacine energija  1999 metais buvo įkurtas Žemaičių Vyskupystės Muziejus Varniuose, ėmęs aktyviai ir prasmingai funkcionuoti, plėstis, turtėti eksponatais, garsėti ekspozicijomis, parodomis, edukacinėmis, tai yra švietėjiškomis, kultūrinėmis programomis bei renginiais. Kaip vizualinę tų pasikeitimų iliustraciją galima būtų sugretinti dvi nuotraukas: kaip atrodė Varnių kunigų seminarijos pastatas, „paveldėtas“ iš okupacinės rusų valdžios, ir tas pats pastatas-ansamblis Žemaičių Vyskupystės Muziejaus vardu 2023 metų vasarą, tai yra iškart po jo įkūrėjo ir išpuoselėtojo išstūmimo „į užasfaltuotą brukę“.

Ši preambulė, manau, yra reikalinga ir naudinga siekiant geriau perprasti Angelės Bartaševičienės rašinio tikruosius tikslus bei ketinimus ir negarbingus jų įgyvendinimo metodus.

 

Dabar nuo remarkos apie „apgailėtiną būdą atkreipti į save dėmesį“ pereikime prie nuoseklaus Angelės Bartaševičienės rašinio skaitymo ir nagrinėjimo. Akivaizdesniam teksto apžvalgos perteikimui pasirinktas analitinės revizijos žanras.

Kadangi ryžtasi kuo nuodugniau išgliaudyti rašinio nesąžiningumus, klaidinančius, į šoną vedančius „argumentus“ bei kitas logines ir faktines suktybes, tai neišvengiamai atsiranda šiam tiriamosios revizijos žanrui būdingas kontrargumentų pasikartojimas. Be to, siekiant  kuo didesnio aiškumo ir tikslumo, tenka itin daug cituoti Autorę.

 

 

 

           REVIZIJOS  PROTOKOLAS

 

Po bendresnio pobūdžio svarstymų apie nekonstruktyvių, demagoginių diskusijų metodus, įstaigų pavadinimo reikšmę jų funkcionavimui ir žinomumui, taip pat apie pagrindinį A. Blaževičienės argumentą – „argumento prieš žmogų“ (lotyniškai argumentum ad hominem) panaudojimą rašinyje, pereiname prie šios publikacijos nuoseklios, kritiškos analizės, kitaip sakant – revizijos.

 

Įžangine pastraipa, pirmaisiais dviem rašinio sakiniais, jų Autorė kaip ant lėkštutės mums patiekia savo dviveidiškos demagogijos pavyzdį, bando mus paveikti  apgaulinga „argumentacija“ ir „logika“. Štai tos pastraipos tekstas: „Vargu ar kas patikėtų, kad, pakeitus vienos ar kitos įstaigos pavadinimą ir iškabą, pagerėtų jos veikla. Ir vis dėlto pavadinimo keitimo idėja Šilalėje užgimė – vos pusmetį Vlado Statkevičiaus muziejui vadovaujantis Antanas Ivinskis šią savaitę pateikė raštą savivaldybės tarybai, prašydamas leisti atsisakyti V. Statkevičiaus vardo ir pavadinti muziejų Krašto muziejumi“. Ypač klaidinanti yra pirmoji frazė: ja iškeliama teisinga sveiko proto mintis, jog vien nuo to, jog pakeičiama iškaba, įstaigos veikla nepagerėja ir čia pat ima sukti mūsų galvas suktybe, jog siūlymu koreguoti muziejaus pavadinimą tikimasi iškart pagerinti jo veiklą. Bet visiškai apeinama, atmetama, nutylima kita galimybė: kad kuo tiksliau įstaigos pavadinimu bus perteikiama jos veiklos koncepcija, nubrėžiamos perspektyvinės gairės, akcentuojami funkcionavimo pagrindiniai tikslai, tuo neišvengiamiau, esmingiau, juntamiau tokio pavadinimo suformavimas atsilieps į įstaigos veiklos rezultatus ateityje. Prie pirmojo, sukto, sakinio prikergiamas antrasis, dar suktesnis. Kodėl antrasis sakinys „dar suktesnis“? Manau, kad įžanginės pastraipos frazėje „prašydamas leisti atsisakyti V. Statkevičiaus vardo“ žodis „atsisakyti“ pavartojamas neatsitiktinai: juo siekiama užduoti rašiniui toną, nuo pirmų sakinių kuo metodiškiau, nuosekliau įgyvendinti Autorės pasirinktą liniją: apsimesti, kad nesupranta (o gal iš tikro nesuprantama?), jog įstaigos pervadinimo esmė – muziejaus veiklos koncepcijos išryškinimas, susolidinimas, o ne garbės kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus nuožmus išstūmimas į Šilalės istorijos pavartę...

Sekančią pastraipą esu priverstas cituoti ištisą: „Toks naujojo vadovo užmojis ir prašymo motyvai daugiau nei stebina: neaišku, ar į Šilalę iš Varnių važinėjantis A. Ivinskis nežino mūsų krašto istorijos, ar pasidavė visuotinei modernumo manijai atsisakyti „praeities“, ar tiesiog tokiu būdu bando pridengti  vos vegetuojančią muziejaus veiklą. Tačiau, kaip ten bebūtų, planai atsieti V. Statkevičių nuo Šilalės istorijos ir ją saugoti turinčio muziejaus atrodo keistai“. Šį, ar tai Autorės išsigalvotų, niekuo nepagrįstų kaltinimų pliūpsnį, ar tai retorinę demagogijos tiradą, ar tai žmones klaidinančią prielaidų trydą norėtųsi demaskuoti. Pradėsim nuo to, jog Autorė, teigdama jog, ji „daugiau nei stebisi“ tuo, ko arba nesugeba, naujojo vadovo „prašymo motyvai daugiau nei stebina“, apie tuos motyvus visiškai nieko nepasako, net neužsimena. Žodžiu, arba nesiteikė, arba užmiršo įvardyti. Apkaltina neįvardyta kalte. Nonsensas, tai yra nesąmonė. Toliau suminėsime 5 kaltinimus, nukreiptus prieš oponento asmenį, bet negriaunančius jo argumentų: 1) kad į Šilalę važinėja iš Varnių; (koks ryšys tarp šio demagoginio-populistinio priekaišto ir siūlymo keisti pavadinimą?; lai važinėja kad ir iš Aliaskos ar Mėnulio, svarbu, kad iš vegetuojančio Vlado Statkevičiaus muziejaus padarytų klestintį!); 2) kad „nežino mūsų krašto istorijos“; 3) kad „pasidavė visuotinei modernumo manijai atsisakyti „praeities“; (kas per daiktas tas „visuotinis modernumas“ ir jo manija(?) „atsisakyti „praeities“?; ir ką čia reiškia sąvoka praeitis, išskirta kabutėmis, tai yra „praeitis“?); 4) kad, siūlydamas pervadinti „Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejų“, taip bando „pridengti vos vegetuojančio muziejaus veiklą“ (įsigilinkime į šio kaltinimo absurdiškumą: praėjus vos 4 mėnesiams nuo priėmimo į darbą, naujasis direktorius siūlo pakeisti įstaigos pavadinimą, kad „pridengtų vos vegetuojančio muziejaus veiklą“! Absurdo logika!); 5) kad siūlymu keisti muziejaus pavadinimą planuota „atsieti V. Statkevičių nuo Šilalės istorijos ir ją saugoti turinčio muziejaus“. Panagrinėkime pastarąjį tvirtinimą kiek atidžiau. Formaliai ir smulkmeniškai, o ne konceptualiai ir esmingai žiūrint, tikrai gali atrodyti, kad atsisakymas Vlado Statkevičiaus vardo muziejaus pavadinime galėtų reikšti tam tikrą jo vaidmens Šilalės kraštotyros istorijoje nureikšminimą, pakoregavimą. Bet tvirtinimas, kad tokiu pakeitimu norima „atsieti“, tai yra atjungti, atskirti V. Statkevičių nuo Šilalės istorijos yra nedoras, klaidinantis pramanas. Na, pagalvokime, kokia prasmė naujam vadovui nuvertinti Vlado Statkevičiaus nuopelnus Šilalės krašto istorijai? Tokio tikslo nebuvo, nėra ir negali būti! Net pati Autorė nesugebėjo pateikti nei vieno tokio menkinimo ar ignoravimo pavyzdžio, juolab ji negalėjo nurodyti nei vienos priežasties, kodėl naujasis vadovas galėjo užsimoti V. Statkevičių „atsieti“ nuo Šilalės istorijos. Kitas dalykas bus, jei pabandysime abu pavadinimus – Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus ir Šilalės krašto muziejus –  sugretinti. Nesunku matyti, kad šiais pavadinimais išreiškiamos kiek skirtingos koncepcijos. Pirmuoju atveju užbrėžiama siauresnė muziejaus veiklos sritis, tarsi labiau susieta su vieno asmens veikla (nors nebūtina taip manyti; bet pačiu pavadinimu vis dėlto tarsi apribojamas muziejinės įstaigos interesų ratas), o antruoju – platesnė, aiškiai inkorporuojanti savyje domėjimąsi viso Šilalės krašto istorija.

Toliau rašinio Autorė žarstosi dar absurdiškesniais kaltinimais. Pacitavusi Česlovo Kudabos mintį: „Žmogus be savo praeities, be gimtinės, be tėvų kultūros ir be ilgesio jai – tai siela benamė“ (pasak autorės, prisistatydamas internete, šią sentenciją cituoja muziejus), ji kategoriškai meta: „šia išmintimi bent jau naujasis jos vadovas nesivadovauja“. O vadovaujantis pačios Autorės „išmintimi“ išeitų, kad naujasis vadovas elgiasi kaip benamė siela, tai yra kaip žmogus, nevertinantis praeities, nebranginantis savo gimtinės ir tėvų kultūros. Išeitų, kad toks besielis žmogus, toks monstras šiuo metu vadovauja Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejui! Ir toks nuosprendis realiai pagrindžiamas vien tuo, kad yra siūloma dabartinį įstaigos pavadinimą pakeisti į „Šilalės krašto muziejus“!

Toliau Autorė, norėdama suniekinti siūlymą įvesti į naująjį pavadinimą „krašto“ sąvoką, ima demonstruoti dalyko, kurį nori nuginčyti, neišmanymą ir tą neišmanymą atitinkančią „minčių“ dėstymo manierą – visišką kalbėjimo ir teigimų padrikumą. Kad tai parodyčiau, esu priverstas pacituoti ilgesnį tokios „iškalbos“ gabalą:

„A. Ivinskio nuomone, „Šilalės krašto“ sąvoka yra kur kas „platesnė už bet kokius personalinius akcentus“, Krašto muziejai esantys daugelyje kitų „Lietuvos regioninių centrų“ (beje, Šilalė toli gražu nėra nei regionas, nei tuo labiau jo centras, todėl toks pareiškimas yra klaidinantis) ir, negana to, pasirodo, net kitose Europos šalyse tarp regioninių muziejų labiausiai paplitusi forma ir kryptis esanti „krašto“...

„Būtent Land arba Landmuseum“, – savo sumanymą atsisakyti V. Statkevičiaus vardo grindžia dabartinis muziejaus vadovas.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu: kiek naivumo (o gal įžūlumo) reikia turėti, kad pacituotas vienas vokiškas žodis gali tapti argumentu nubraukti istoriją?“

Visų pirma, išsiaiškinkime, ką reiškia terminas „regionas“, nes rašinio Autorė mus klaidina. Pasirodo, kad regionas yra teritorija, turinti tam tikrus bendrus bruožus (ūkinius, kalbinius, kultūrinius, istorinius...). Regionas, skirtingai nuo teritorinių vienetų, turinčių griežtai nustatytas ribas, gali būti apibrėžiamas laisvai, jo dislokacija nebūtinai nustatoma administracine tvarka. Sinonimiškai „regiono“ sąvoka gali būti pavartojama kaip „srities“, „rajono“, „krašto“, „zonos“ pakaitalas. Beje, Lietuvoje, administraciškai, tai yra formaliai, nustatytais regionais galima laikyti tik apskritis, tuo tarpu rajonai yra natūraliau, per ilgesnį istorinį laikotarpį susigulėję teritoriniai dariniai. „Krašto“ terminas suprantamas ir interpretuojamas dar laisviau, neapibrėžčiau (tiesa, yra istoriškai nulemtų išimčių). Jis gali būti sutapatinamas arba beveik sutapatinamas, sakykim, su rajono teritorija, o gali būti traktuojamas visiškai laisvai, vos ne pagal individualų suvokimą. Taigi, Autorės citatoje minima „Šilalė“ yra visai ne regionas, o miestas, tuo tarpu Šilalės regiono centru kodėl negali būti Šilalė?

Sakinys: „Būtent Land arba Landmuseum“, – savo sumanymą atsisakyti V. Statkevičiaus vardo grindžia dabartinis muziejaus vadovas“. Tik matantys Autorės intenciją, tikslą, motyvus, gali bent maždaug numanyti, kas čia norėta pasakyti, kai tuo tarpu neutralus, tų vingrybių  nenuvokiantis skaitytojas ims ir pagalvos, kad čia susipykta ir su gramatika, ir su logika...

Sekanti pastraipa  nėra nei juokinga, nei graudi, nėra ir naivi. Ji – visiškai įžūli. Ji – šio rašinio demagoginių išvedžiojimų ir loginių painiojimų kulminacija. Ja išreiškiamas centrinis šio melagingo rašinio klaidinimas. Štai toji pastraipa:

„Būtų juokinga, jei nebūtų graudu: kiek naivumo (o gal įžūlumo) reikia turėti, kad įsivaizduotum, jog pacituotas vienas vokiškas žodis gali tapti argumentu nubraukti istoriją (patamsinta mano – P. V.)?“

Galima įsivaizduoti maždaug tokią buvusio proceso eigą. Būsimasis muziejaus direktorius, kandidatuodamas į „vos vegetuojančio“ muziejaus vadovo postą, pasiūlė rajono savivaldybei savą muziejaus viziją, koncepciją, kaip paversti jį organine Šilalės rajono kultūros dalimi, bendruomeninio gyvenimo grandimi. Šie siūlymai, sprendžiant iš rašinio Autorės kai kurių užuominų, rėmėsi Lietuvos bei užsienio (labiausiai Vokietijos)  panašaus profilio muziejų darbo praktika bei jo analize. Muziejaus perorientavimas iš parapinės, vos vegetuojančios, nuobodžios, veikiau formaliai nei misionieriškai dirbančios įstaigos į šiuolaikinį, gyvą, patrauklų kultūrinio-istorinio paveldo kaupimo, saugojimo ir eksponavimo organizmą, prašyte prašėsi ir šviežio požiūrio į jo, muziejaus, ateities tikslus, planus ir darbus. Kitaip sakant, naujo požiūrio sukonkretinimu, atskleidimu, būtinumo pereiti nuo „seno“ – nuobodaus, įkyrėjusio, sustingusio prie „naujo“ – įtaigaus, patrauklaus, perspektyvaus pagrindimu ir rėmėsi kandidato į muziejaus vadovo pareigas siūlymai. Tapęs vadovu, naujasis direktorius, natūralu, ėmėsi reformų ir pasiūlė – logiška – darbą pradėti nuo įstaigos iškabos pervadinimo: senąjį užvardijimą „Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus“ pakeičiant į „Šilalės krašto muziejus“, kaip konceptualiai teisingiau atspindintį naująją muziejaus sampratą, tiksliau išreiškiantį perspektyvinius, siekiamybinius tikslus.

Dabar grįžkime prie pajuodintos frazės iš ką tik cituotos Autorės rašinio pastraipos: „vienas vokiškas žodis gali tapti argumentu nubraukti istoriją“. Talentinga: vienoje mažytėje frazėje sukoncentruoti du dideli melai! Pasiaiškinkime. Patogumo dėlei perskelkime šią frazę į dvi dalis: pirmą – „vienas vokiškas žodis gali tapti argumentu“ ir antrą – „nubraukti istoriją“.        

 Pirmasis melas. Paimame tvirtinimą: „vienas vokiškas žodis gali tapti argumentu“. Nors prieš tai tekste Autorė yra pavartojusi du žodžius: „Land“, tai yra „kraštas“ ir „Landmuseum“, tai yra „krašto muziejus“, bet manykime, kad čia omenyje ji turėjo „Land“ – „kraštas“. Šis, pirmasis, melas įgyvendinamas, apvertus situaciją aukštyn kojom: atseit, kadangi yra toks vokiškas žodis „Land“ (lietuviškai „kraštas“), tai naujajam įstaigos vadovui kilo mintis jo pagrindu pervadinti muziejaus pavadinimą, kitaip sakant, pats žodis „Land“ („kraštas“), pagal Autorę, ir paskatino suformuoti naujovišką muziejaus veiklos koncepciją. O juk realybė tegalėjo būti visiškai priešinga: pirma vadovo galvoje susikristalizavo aiški tolimesnės muziejaus veiklos koncepcija ir tik po to išryškėjo, kad geriausiai ją nusako žodyje „kraštas“ akumuliuojamas, sutelkiamas turinys!

Antrasis melas. Žodžių „nubraukti istoriją“ junginys. Jis nugąsdina: negi kažkoks niektauzys pabandė vienu vokišku žodžiu nubraukti visos žmonijos istoriją? O gal vien tik Lietuvos? Bet momentaliai nustūmiau šią niūrią valktį nuo savo smegenų ir ėmiau aiškintis, į kokią „istoriją“ rašinyje kelis kartus daro užuominas Autorė. Ir išmąsčiau, kad ne į žmonijos, ne Lietuvos, ne į Šilalės krašto, ne į Šilalės ir net ne į Šilalės muziejaus, o viso labo tik į Šilalės kraštotyros muziejaus pavadinimo istoriją. Bet kyla natūralus klausimas: o kur čia toji didžioji nuodėmė, kai argumentuotai siūloma keisti vieną ar kitą pavadinimą? Kyla įtarimas, kad šuo šioje „istorijoje“ yra pakastas kažkur kitur...

Tą įtarimą įtikinamai sustiprina po to einantis rašinio tekstas. Autorė užuot vienokiais ar kitokiais kontrargumentais pabandžiusi nurungti oponento siūlymus, ima pulti ir kaltinti būtais ir nebūtais dalykais patį oponento asmenį, prikišdama jam, kad apie savo sumanymą „bent puse lūpų“ neužsiminė Šilalės bendruomenei, kad nesiteikė apie tai informuoti Vlado Statkevičiaus dukters, kad nepateikė „su kraštotyrininko V. Statkevičiaus asmenybe susijusių prieštaringų faktų ar pan.“ Apskritai, rašinio autorė šią, per visą tekstą vedamą ryškią liniją grindžia dviem pramanais, fikcijom: kad pasiūlymas koreguoti muziejaus pavadinimą yra susijęs 1) su noru atkreipti į save dėmesį, patenkinti (rašo „užganėdinti“) „šio „proceso“ sumanytojų ambicijas“ ir 2) su tikslu  (susigalvok tu man!) pažeminti Kraštotyros draugijos Šilalės skyriaus įkūrėjo Vlado Statkevičiaus garbingą vardą, sumenkinti jo atliktų darbų vertę, tiesiog „nubraukti“, „ištrinti“ su jo asmeniu susijusią Šilalės krašto istorijos tarpsnį. Apsurdas! Bet būtent ant šitokio plokščio kaip plekšnė  banginio ir yra suręsta visa šio šmeižikišk rašinio esmė bei intonacija.

Bet didžiausią Skaitytojo nuostabą ir nusivylimą sukėlė tai, kad Autorė, būdama per ketvirtį žingsnio nuo šio beprasmiško „ginčo“ saliamoniško išsprendimo: pervardinti muziejų „Šilalės krašto Vlado Statkevičiaus muziejus“ vardu, tai yra pavadinime įtvirtinant ir muziejaus egzistavimo prasmės koncepciją ir pagerbiant šilališkių kraštotyrininkų patriarcho Vlado Statkevičiaus vardą bei nuopelnus. Bet buvo nueita absurdiškos konfrontacijos ir destruktyvios demagogijos bei šmeižto, kaip pagrindinių argumentų, eskalavimo keliu. Abgailėtina!

Kadangi Autorės rašinyje buvo pasileista niekur nevedančios aklavietės linkme, tai ir aš, kaip koks rusiškas „kolobokas“ ar lietuviškas „kepalaitis“ imu ristis ta pačia –  beprasmiška kryptimi. Juk mano sąmonę nuo pat pirmos šio rašinio pastraipos užvaldė įtarimas, kad Autorei rūpės visai ne tai, kaip kuo tiksliau, esmiškiau įvardinti Šilalės kraštotyros muziejų, bet kaip efektingiau „sudoroti“, diskredituoti naująjį šio muziejaus vadovą – ateivį iš kitur, Varnių, nepažįstamą, nenuspėjamą, dar neįsiurbtą į drungną vietinę pelkę, neįtrauktą į vienas kitą kiaurai žinančių šūdvabalių kompaniją... O jeigu jis – kaip skambina kai kurie Telšių ir Varnių parapijų varpai – dar yra ir principingas, ir kompetentingas (kas jau visai visai blogai), ir ambicingas, o dar, ko gero, kieto, užsispyrėliško – žemaitiško – charakterio, o dar priimantis tik dalykiškus, argumentuotus pasiūlymus...

Bet nemaloniausia yra stebėti, kaip atkakliai tiesmukai, tiesiog bukagalviškai bandoma skaitytojams įpiršti  falsifikatą, jog siūlymu pervadinti muziejų vien tik kėslaujama sumenkinti Vlado Statkevičiaus asmenį ir veiklą. Kad „piršliautoja“ tepia kitus tuo, kuo pati kvepia, puikiausiai iliustruoja priekaištas: kodėl siūlant keisti pavadinimą, nebuvo pateikta „kokių nors su kraštotyrininko V. Statkevičiaus asmenybe susijusių prieštaringų faktų“ (!). Visiškai nenorima matyti pagrindinio (jis ir vienintelis!) pavadinimo keitimo preteksto: kad būtų kuo tiksliau išreikšta muziejaus veiklos perspektyva – jos kryptis, tikslai, ribos. Kitais žodžiais – muziejaus koncepcija, arba samprata, grynu, lakonišku pavidalu. Tiktai piktavalis, suktas oponentas šitame siūlyme galėtų įžvelgti piktus, suktus kėslus – ką nors pažeminti ar sumenkinti, „ištrinti“ ar „nubraukti“, Beje, teiginys, kad siūlymas koreguoti pavadinimą yra nukreiptas prieš konkrečią personą – Vladą Statkevičių – grindžiamas dar dviem „argumentais“. Pirma, priekaištaujama, kad apie ketinimą siūlyti nebuvo informuota Šilalės bendruomenė ir kad siūlymas nebuvęs su ja išdiskutuotas. Ir, antra, siūlymo iniciatoriui priekaištaujama, kad jis „net nesiteikė informuoti“ V. Statkevičiaus dukterį „apie tai, kad nuspręsta muziejų pervadinti, atsisakant jos tėvo vardo“. Šiais dviem priekaištais iš sąmoningo įžūlumo ar dėl visiško nesusigaudymo painiojamos dvi visuomeninio gyvenimo kategorijos: pasiūlymų siūlymo ir sprendimų priėmimo. Apytikriai kalbant, pasiūlymus siūlo vienos personos ar institucijos, o sprendimus priima jau kitos personos ar institucijos. Mūsų atveju, keisti Šilalės muziejaus pavadinimą gali siūlyti bet kas: bet kuris Lietuvos pilietis, bet kuris šilališkis, juo labiau – Šilalės bendruomenė ar Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius. Tuo tarpu priimti sprendimą: keisti pavadinimą ar palikti seną gali tik vienintelė Šilalės savivaldybė. Deja, rašinio Autorė savo dviprasmiškomis formuluotėmis bando mums įteigti, kad sprendimą priima tarsi pats siūlymo pateikėjas ir todėl jis privalantis ir išdiskutuoti tą klausimą su Šilalės bendruomene, ir atsiprašinėti V. Statkevičiaus giminaičių...

Visas šis teigimų ir „argumentų“ jovalas dar labiau sujovalinamas, sujaukiamas, kai vienoje vietoje tvirtinama, „kad nuspręsta (paryškinta mano – P. V.) muziejų pervadinti, atsisakant jos (tai yra Vlado Statkevičiaus dukters Aušrelės Baublienės – P. V.) tėvo vardo“, tokiu būdu skaitytojui tvirtinama, kad sprendimas pervardinti muziejų jau yra priimtas, nes yra pavartojamas  būtasis laikas – eksponuojantis praeityje įvykdytą veiksmą. Tuo tarpu keliolika eilučių prieš tai skaitome: „Tačiau kokį sprendimą priims (paryškinta mano – P. V.) valdančiajai daugumai priklausantys politikai, šiandien prognozuoti negali niekas“. Veiksmažodžio forma „priims“ čia reiškia būsimąjį laiką, tai yra ateitį. Kaip paaiškinti šitokį Autorės nesusikalbėjimą su pačia savimi?

 

Analitinės Revizijos emocinės išvados

 

Asmeninė patirtis rodo, kad demaskuoti tokio tipo rašinių nedorus siekius ir suktus, negarbingus metodus yra labai sunkus – intelektualiai varginantis, o emociškai nemalonus uždavinys. Jautiesi kaip bokso teisėjas, stebintis kovą iš žiūrovų salės ir negalintis nieko padaryti, matydamas, kaip pastoviai, metodiškai pažeidžiamos doro, džentelmeniško rungtyniavimo taisyklės ir kad tai daroma itin plačiame diapazone – nuo trenkimo atvira pirštine į veidą iki smūgiavimų žemiau juosmens, nuo rafinuotų, subtilių išvedžiojimų iki primityvaus melo. Ir tokiam teisėjui belieka viena: parėjus namo, užsibarikaduoti tarp 4 sienų ir pabandyti virtualiai, neakivaizdžiai diskvalifikuoti nesąžiningą, garbės kodekso nesilaikantį „sportininką“ („autorių“): atlikti ant popieriaus matyto reginio (skaityto rašinio) argumentuotą Analitinę Reviziją.

Apibendrindami, dar kartą prisiminkime Autorės panaudotas normaliai – garbingai diskusijai nepriimtinas priemones, neduodančias nieko gero tiesos išsiaiškinimui ir teisingo sprendimo priėmimui:

&) netiesos sakymą

&) demagoginius išvedžiojimus

&) populistinius kaltinimus

&) sofistines vingrybes, sąmoningai klaidingus samprotavimus

&) spekuliatyvius, abstrakčius kaltinimus

&) perėjimo į asmeniškumus, t. y. argumentum ad hominem – „argumentų prieš žmogų“ naudojimą

&) asmeninės nuomonės, kaip neginčytino argumento, primetimą

&) nesąžiningumų eskalavimą (iškreiptas citavimas, klaidinantis oponento minčių perteikimas ir poelgių pristatymas, manipuliavimas faktais, jų išsigalvojimas ar nutylėjimas, žongliravimas dviprasmybėmis ir taip toliau)

Pastebėsime, kad šios, civilizuotame, sąžiningame, garbingame diskutavime nepriimtinos, priemonės Autorės išvedžiojimuose nebūtinai reiškiasi grynu pavidalu. Jos gali būti persipynusios, susiliejusios, susikabinusios...

 

 

Analitinės Revizijos moralinės išvados

 

 

Negaliu nors trumpam neužsiminti apie žmonių pasaulyje vykstančią nesiliaujamą kovą tarp Gėrio ir Blogio, tarp Tiesos ir Melo, Šviesos ir Tamsos, Meilės ir Neapykantos, tarp Balta ir Juoda, Kristaus ir Antikristo...

Negaliu, nes negaliu nematyti ryšio tarp Angelės Bartaševičienės rašinio skleidžiamo demagogiško, nedoro, nekrikščioniško, savanaudiško, melagingo, smulkmeniško  žmogaus gyvenimo prasmės suvokimo ir kolosalių, totalių Blogio, Melo, Tamsos pragaro tikslų.

Rodos, kas čia tokio... Toks nereikšmingas, mažytis, korpuskulinis , atomo dydžio reikalas – niekam nereikalingas, laiko ir proto sąnaudų nevertas... Kaip pavadinsi muziejų, taip nepagadinsi...  Taip iš tikrųjų ir yra – nėra principinio, vertybinio skirtumo tarp vieno ar kito pavadinimo varianto! Pilietiniai karai dėl tokių prieštaravimų, nuomonių skirtumo nekyla! Tai kur čia pakastas šuo? Kur konflikto esmė, svarbiausia priežastis? Įsijausti į autorės galvoseną neturiu nei sugebėjimų, nei noro, tirti jos paskatų sistemą neįdomu, brautis iki geluonių gamybos cechų – tuo labiau. Mane patį užkliudė (a)moralinė šio reikalo pusė, tiksliau – ta pseudomoralinė ekvilibristika, kurios metodais ir triukais bandoma užmaskuoti nedorus kėslus. Tas ribų trynimas tarp gero ir blogo, altruizmo ir egoizmo, garbingumo ir niekšybės yra be galo pavojingas žmonijos ateičiai.

Jei materijos atomas, ta menkutė, nereikšminga, neįžvelgiama, neutrali žmogaus aplinkos ir egzistencijos dalelytė, prie tam tikrų susiklosčiusių ar suklostytų aplinkybių gali tapti visos protingos žmonijos siaubu – Atomine Bomba, tai tuo labiau išsižadėjimas, paneigimas tokių subtilių, jautrių, gramais neišmatuojamų žmonijos fenomenų kaip sąžinė, meilė, moralinės normos gresia Absoliučiu – tiek dvasiniu, tiek fiziniu išsigimimu ir visišku susinaikinimu.

 

 

 

Analitinės Revizijos konstruktyvios išvados

 

Žodžiu, klostosi trys galimi šio muziejaus pavadinimo variantai.

Pirmasis, dabartinis: „Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus“.  Privalumas – juo pagerbiamas žymiausias Šilalės krašto tyrinėtojas; pavadinimo trūkumai: iš jo negalima susidaryti aiškaus, perspektyvinio muziejaus veiklos vaizdo: ar tai vien tik su Vlado Statkevičiaus asmenybe susijusių eksponatų rodymo ir renginių organizavimo vieta ar kažkas plačiau ir daugiau; antra, prisipažinkim, kad už Šilalės ribų šio žmogaus vardas per mažai žinomas ar visai negirdėtas (taip pat ir man – šių eilučių autoriui, varniškiui), kad pritrauktų į muziejų papildomą  lankytojų kontingentą.

Antrasis, siūlomasis: „Šilalės krašto muziejus“. Jo privalumas – konceptualumas, aiškumas (nusakoma ir teritorija, ir interesų ratas). Trūkumas: susidėjusiomis aplinkybėmis įteisinus tokį pavadinimą, labai norint galima tame įžvelgti (tariamai) sąmoningai išreiškiamą nepagarbą nusipelniusiam, garbingam žmogui.

Trečiasis, kompromisinis, kurį pasiūlė Albinas Bagdonas: „Šilalės krašto Vlado Statkevičiaus muziejus“. Šis pavadinimas trūkumų neturi, o privalumai visi: aiškiai išreiškiama jo samprata, arba koncepcija, pagerbiami žinomiausio krašto tyrinėtojo nuopelnai bei išlaikomas muziejaus pavadinimo tęstinumas. Šiam, kompromisiniam, pavadinimo variantui pritarčiau ir aš, šio rašinėlio autorius. Papildomas, asmeniškas mano argumentas būtų ir toks: taip būtų pagerbiama ne tik konkreti, nusipelniusi, bet Lietuvos mastu nedaug kam žinoma asmenybė, bet ir visi tie šimtai ir tūkstančiai darbščių, kuklių, patriotiškų Lietuvos kraštotyrininkų, menkai beprisimenamų arba visai primirštų. Beje, konkreti kultūrinė, mokslinė įstaiga, mano supratimu, savo pavadinime gali turėti inkorporuotą vardą ir pavardę trimis atvejais:

# kai, sakykim, muziejaus tikslas yra kaupti, tirti, saugoti tik vieno žmogaus kultūrinį ir memorialinį palikimą

# kai norima pagerbti ir įamžinti iškilią, visoje Lietuvoje žinomą, pripažįstamą ir gerbiamą istorinę asmenybe („Šilalės artojo“ rašinyje kaip tik pateikiamas Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pavadinimo pavyzdys). Ta proga norėtųsi pasiūlyti, kad Žemaičių Vyskupystės Muziejui Varniuose būtų suteiktas vyskupo Motiejaus Valančiaus vardas ir ji vadintųsi, pavyzdžiui, „Žemaičių Vyskupystės Motiejaus Valančiaus muziejus“ ar kažkaip panašiai. Taip būtų dar kartą pabrėžta ypatingas Vyskupo vaidmuo mūsų krašto ir valstybės istorijoje (Alfredas Bumblauskas yra pavadinęs Motiejų Valančių  – ir absoliučiai logiškai – pirmuoju naujųjų amžių Lietuvos Prezidentu). Taip pat kažkiek, bent emocinėje plotmėje, būtų atstatytas Žemaičių Vyskupystės Muziejaus statusas, kurį prieš keletą metų (2014 m.) pažemino Telšių „Alkos“ muziejus, įvairių manipuliacijų ir machinacijų būdu jį „prichvatizuodamas“ ir patuštindamas, ir iš savarankiškos kultūros įstaigos paversdamas savo padaliniu.

# Kuriame nors krašte gimusios, gyvenusios, dirbusios asmenybės vardu pavadintas muziejus. Paprastai tokių asmenų gyvenimas, veikla, talentai yra žinomi plačiai, net visos Lietuvos mastu. Taip, pasinaudojant tų iškilių žmonių garsu, tokiuose muziejuose dažnai saugomas bei eksponuojamas ir kitų žymių to krašto atstovų kultūrinis, memorialinis palikimas, apylinkių, gyvenviečių istorija, gamtos paminklų apžvalgos. Tokiu kultūros židiniu Šilalės rajone gali tapti šiuo metu kuriamas Dalios Grinkevičiūtės namas-muziejus Laukuvoje. Dalios Grinkevičiūtės, genialių atsiminimų apie „tarybų“ valdžios suorganizuotos šimtų tūkstančių žmonių kankinimo ir naikinimo sistemos (geriausiai žinomos „GULAGo archipeLAGo“ vardu pagal Aleksandro Solženicyno knygos pavadinimą) mažytę konclagerio „salytę“ realios, gamtinės, Lenos žiočių salos Trofimovsko mirtvietėje.

Tarp kitko1. Beieškodamas internetinėje erdvėje informacijos apie šio namo-muziejaus radimosi eigą, perskaičiau įdomių dalykų. Pavyzdžiui, sužinojau, kad, cituoju: „Prieš atleidimą (Dalios Grinkevičiūtės – P. V.) 1974 metais laikraštyje „Šilalės artojas“ (netikslu: 1962–1993 metais laikraštis vadinosi: „Artojas“ – P. V.) buvo parašytas didžiulis straipsnis apie „suteptą baltą chalatą“, neva daktarė kažką ne taip prižiūrėjo, ne taip gydė...“ (Rasa Baškienė. „Atsiminimus ji skyrė kaip paminklą savo tėvams ir daugybei tų, kurie nebesugrįžo“. Dalią Grinkevičiūtę prisimenant)². Perskaičius šią frazę, toptelėjo bjauri analogija: „Dievutėliau tu mano!“ – vos nesiriktelėjo.  Kokia neįtikėtina sąšauka tarp 1974-ųjų metų ir 2023-iųjų! Ir tada Šilalės rajonas, ir dabar, tada laikraštis vadinosi „Artojas“, dabar – „Šilalės artojas“. Tada – „suteptas baltas chalatas“, dabar – „apgailėtinas būdas atkreipti į save dėmesį“, tada – „ne taip prižiūrėjo, ne taip gydė“, dabar – ne taip „pasiūlė“, ne taip „informavo“, ne taip pavadino... Bet tada pjudymo užsakovai buvo aiškūs: okupacinės valdžios struktūros („darbo žmonių deputatų tarybos“, „vykdomieji komitetai“, „saugumo organai“, „Maskva“, „CėKa“ ir panašiai). O dabar kas? Kam knieti išuiti iš darbo energingą, iniciatyvų žmogų, vos tespėjusį sušilti kojas naujose pareigose?

 

Tarp kitko2. O gal Redakcijai reikėtų „kūrybinį ir pilietinį“ paraką eikvoti ne naujo paskvilio kurpimui prieš „kažkam“ neįtinkantį asmenį, bet atsigręžti į savo pačios 50 metų senumo praeitį, atlikti objektyvų žurnalistinį tyrimą ir pagaliau viešai paskelbti, kas konkrečiai ir kaip prisidėjo prie viešo ir užkulisinio susidorojimo su garsiausia Lietuvos rašytoja (šiuo metu jos veikalas „Lietuviai prie Laptevų jūros“ yra išverstas į 13 kalbų: albanų, ispanų, olandų, prancūzų, graikų, anglų, vokiečių, islandų, baltarusių, lenkų, suomių, italų, serbų), sovietinių konclagerių pragaro demaskuotoja Dalia Grinkevičiūte. Tyrinėti yra daug ką. Pavyzdžiui, kokiomis aplinkybėmis tuometiniame rajoniniame laikraštyje „Artojas“ (redaktorius Alfonsas Briedis) buvo patalpintas Dalią Grybauskaitę pjudantis, juodinantis rašinys „Dėmės baltame chalate“³. Kas jo užsakovas?  Kokiomis aplinkybėmis ir kam dalyvaujant ji buvo atleista iš darbo Laukuvos ambulatorijoje ir išvaryta iš tarnybinio buto? Kokį vaidmenį šiose akcijose suvaidino, kokią iniciatyvą parodė tuometinis rajono „vadovas“ Vladas Bartašis, apylinkės pirmininkas Vincas Sakalauskas? Kaip jiems vadovavo KGB „organai“ ir kas konkrečiai tai darė? (Beje, Zigmas Vitkus straipsnyje „Sugrąžinti (veik) prarastą: ar bus Dalios Grinkevičiūtės muziejus Laukuvoje“⁴ užsimena, jog į sovietų valdžios vykdytą kitamintės iš Laukuvos šmeižimo, skundimo, terorizavimo veiksmą buvo „įtraukta dalis užguitų vietos žmonių“).

Tarp kitko3. Belieka atsakyti į patį svarbiausią ir, rodos, patį niūriausią klausimą: kaip galėjo atsitikti, kad, praėjus beveik 50 metų po „Dėmės baltame chalate“ išvėmimo, tame pačiame laikraštyje pasirodė jo tipologinis dvynys, toks pat išsigimėlis savo esme kaip ir anas, – „Apgailėtinas būdas atkreipti į save dėmesį“? Rodos, abu išlindo iš skirtingų, nesutaikomų epochų: pirmasis – rusų okupuotoje Lietuvoje, antrasis – Nepriklausomoje Lietuvoje, pirmasis – bolševikinės-komunistinės „moralės“ primestomis, neapykantą kurstančiomis, diegiančiomis ir skleidžiančiomis sąlygomis, antrasis – krikščioniškus – humaniškus priesakus išpažįstančioje, žmogų ir jo moralinį tobulėjimą aukščiausia vertybe laikančioje visuomenėje. Istoriniai laikmečiai skirtingi, ideologinės nuostatos priešingos, moraliniai kriterijai nesuderinami, psichologinės-materialinės žmonių gyvenimo sąlygos nepalyginamos. O ir rajoninio laikraščio redakcijoje per tą laiką, nori nenori, pasikeitė kelios žurnalistų kartos: sovietine ideologija ir pažiūromis užsikrėtę, sovietinės žurnalistikos raugu persisunkę „kadrai“ turėjo užleisti vietą jauniems, Laisvos Lietuvos ir Laisvojo Pasaulio principais, moraliniais-doroviniais kriterijais persiėmusiais žurnalistais. Bet kodėl taip atsitiko, kad 1974 ir 2023 metų rašiniai yra panašūs kaip du drumzlini tos pačios pelkės lašai? Parašyta visai kitomis aplinkybėmis, rašinių autoriai skirtingi, siužetai bei jų herojai kiti. Bet nusidėta vienodai, dėmės ant žurnalistinių mundurų tos pačiOs – nuodėmĖs spalvOs.

Tad: kodėl taip atsitiko? Kur šio reiškinio šaknys? Kokios šio fenomeno (išeities padėtys skirtingos, o rezultatas toks pat) priežastys?

Apie io reiškinio esmę ir priežastis žmogaus socialinės elgsenos tyrinėtojai, matyt, yra parašę ir dar parašys šimtus studijų. Bet paprastai, liaudiškai, ūkiškai galvojant atrodo, kad daugelį žmogaus poelgiu nulemia ne tai, kas vyksta aplinkui jį, o tai kas dedasi jo galvoje. O tai, kas jo sąmonėje ir pasąmonėje buvo susiklostę per šimtus ir tūkstančius metų, jo sąmoningoji ir intuityvioji patirtis, jos poveikis  yra labai konservatyvus, sunkiai pasiduodantis permainoms. Kai kada tai duoda gerus rezultatus, o kai kada stabdo žmonių tobulėjimą, bet tai tegu apskaičiuoja, nustatinėja mokslininkai. Be to, šitokie, bendrieji, samprotavimai, tarsi nutoldo, sumažina, anuliuoja asmeninę žmonių atsakomybę už konkrečius poelgius. Mūsų atveju turime du panašius poelgius, kuriuos skiria 50 metų ir kuriuos atliko skirtingi asmenys. Išorinės aplinkybės jų įvykdymo metu visiškai kitos, o rezultatas toks pat. Manyčiau, kad taip atsitikti galėjo tik todėl, kad procesai, kurie vyko autorių galvose, buvo identiški, rėmėsi tais pačiais (a)moraliniais asmeninės naudos, gyvenimo prasmės, atsakomybės už asocialią elgseną suvokimais.

Protai skirtingi, o protavimas toks pat.

 

 

¹Angelė Bartaševičienė. Apgailėtinas būdas atkreipti į save dėmesį. – „Šilalės artojas“ (Šilalė), 2023 m. lapkričio 17 d., Nr, 87 (8043), p. 1, 3. – Pastaba1: Perrašytas šios publikacijos tekstas pateikiamas šio rašinio pabaigoje po išnašų

²https://www.bernardinai.lt/atsiminimus-ji-skyre-kaip-paminkla-savo-tevams-ir-daugybei-tu-kurie-nebesugrizo-dalia-grinkeviciute-prisimenant/

³Marija Vitkevičienė. Dėmės baltame chalate. – „Artojas“ (Šilalė), 1974 m. birželio 12 d., p. 3-4.

⁴https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1502000/zigmas-vitkus-sugrazinti-veik-prarasta-ar-bus-dalios-grinkeviciutes-muziejus-laukuvoje

žymos: Angelė Bartaševičienė, Antanas Ivinskis, Dalia Grinkevičiūtė, Vladas Statkevičius, Rasa Baškienė, Zigmas Vitkus, „Šilalės artojas“, manipuliavimas sąmone, demagogija

 

 

Apgailėtinas būdas atkreipti į save dėmesį

 

Vargu ar kas patikėtų, kad pakeitus vienos ar kitos įstaigos pavadinimą ir iškabą, pagerėtų jos veikla. Ir vis dėlto pavadinimo keitimo idėja Šilalėje užgimė – vos pusmetį^# Vlado Statkevičiaus muziejui vadovaujantis Antanas Ivinskis šią savaitę pateikė raštą savivaldybės Tarybai, prašydamas leisti atsisakyti V. Statkevičiaus vardo ir pavadinti muziejų Krašto muziejumi.

Toks naujojo vadovo užmojis ir prašymo motyvai daugiau nei stebina: neaišku, ar į Šilalę iš Varnių važinėjantis A. Ivinskis nežino mūsų krašto istorijos, ar pasidavė visuotinei modernumo manijai atsisakyti „praeities“, ar tiesiog tokiu būdu bando pridengti vos vegetuojančią muziejaus veiklą. Tačiau kaip ten bebūtų, planai atsieti V. Statkevičių nuo Šilalės istorijos ir ją saugoti turinčio muziejaus atrodo keistai.

„Žmogus be savo praeities, be gimtinės, be tėvų kultūros ir be ilgesio jai – tai siela benamė“, – prisistatydamas internete, geografo, gamtininko, politinio veikėjo Česlovo Kudabos mintį cituoja Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus.

Tačiau akivaizdu, jog šia išmintimi bent jau naujasis jos vadovas nesivadovauja. Tokia išvada peršasi, perskaičius A. Ivinskio raštą „Dėl muziejaus pavadinimo keitimo“, adresuotą Šilalės savivaldybės tarybai. Jame muziejaus vadovas nurodo, jog naujuose muziejaus nuostatuose yra numatytas ir dabartinio pavadinimo keitimas į „Šilalės krašto muziejus“. Tačiau motyvai, kodėl šitaip sugalvota, tikrai neatrodo rimtai.

A. Ivinskio nuomone, „Šilalės krašto“ sąvoka yra kur kas „platesnė už bet kokius personalinius akcentus“, Krašto muziejai esantys daugelyje kitų „Lietuvos regioninių centrų“ (beje, Šilalė toli gražu nėra nei regionas, nei tuo labiau jo centras, todėl toks pareiškimas yra klaidinantis) ir, negana to, pasirodo, net kitose Europos šalyse tarp regioninių muziejų labiausiai paplitusi forma ir kryptis esanti „krašto“...

„Būtent Land arba Landmuseum“, – savo sumanymą atsisakyti V. Statkevičiaus vardo grindžia dabartinis muziejaus vadovas.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu: kiek naivumo ( o gal įžūlumo) reikia turėti, kad įsivaizduotum, jog pacituotas vienas vokiškas žodis gali tapti argumentu nubraukti istoriją?

Kita vertus, gal dar ir būtų galima mėginti suprasti tokius ketinimus, jei apie tai bent puse lūpų būtų užsiminta Šilalės bendruomenei ir ši, tarkime, būtų diskutavusi, ar tikrai to reikia, jei muziejus būtų pateikęs neginčijamų argumentų ar kokių nors su kraštotyrininko V. Statkevičiaus asmenybe susijusių prieštaringų faktų ar pan. Bet kai toks sprendimas gimsta vienašališkai, o visoje Lietuvoje žinomas ir vertintas, daugiau nei 50 metų Šilalėje gyvenęs bei ją savo darbais garsinęs Garbės kraštotyrininkas, atradęs ir išsamiai išanalizavęs daugybę mūsų rajono senkapių ir pilkapių (kai kurie jų tik V.Statkevičiaus dėka paskelbti archeologijos paminklais), ne vieno šimto straipsnių, knygos „Šilališkiai. Darbai ir papročiai“ autorius bei kt. įvardijamas „bet kokiu personaliniu akcentu“, kyla abejonių, ar muziejaus vadovas tikrai pradeda veiklą „nuo to galo“...

Tuo abejoja ir Šilalės kraštiečių draugija Vilniuje, ir nemažai savivaldybės tarybos narių. Tačiau kokį sprendimą priims valdančiajai daugumai priklausantys politikai, šiandien prognozuoti negali niekas.

Mūsų kraštietis, ilgametis Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas, profesorius, „Šilalės artojo“ bendraautorius Albinas Bagdonas mano, kad planas be rimtų argumentų pakeisti muziejaus pavadinimą kelia daug abejonių. O jei jau taip norisi permainų, anot jo, galima pavadinti Šilalės krašto-V. Statkevičiaus muziejus.

„Yra gi Nacionalinė Martyno Mažvydo  biblioteka ir daug kitų pavyzdžių“, – stebisi šilališkių muziejininkų ketinimais kraštietis.

Be to, yra ir dar vienas šio sumanymo niuansas: prieš 17 metų suteikiant muziejui V. Statkevičiaus vardą, buvo kreiptasi į jo šeimą dėl sutikimo. Tačiau dabar, redakcijos žiniomis, muziejaus direktorius net nesiteikė informuoti Šilalėje gyvenančios kraštotyrininko dukros mokytojos Aušrelės Baublienės apie tai, kad nuspręsta muziejų pervadinti, atsisakant jos tėvo vardo. Nors, regis, to reikalautų paprasčiausias mandagumas. Gal vis tik šiek tiek gėda?

Šilalės muziejaus ištakos siekia 1962-uosius. Istoriniai šaltiniai skelbia, jog tų metų gruodį, dalyvaujant 37 žmonėms, buvo įkurtas Kraštotyros draugijos Šilalės skyrius. Steigiamajame susirinkime skyriaus tarybos pirmininku išrinktas V. Statkevičius jam vadovavo dešimt metų, per kuriuos subūrė gausų šio krašto mylėtojų būrį.

 Dabartinis muziejus Šilalėje buvo įsteigtas 2005 m. spalio 1 d. Maždaug po metų, 2005-ųjų liepos 27 d., muziejui suteiktas kraštotyrininko V. Statkevičiaus vardas. Prieš porą metų muziejuje paminėtos jo 110-osios gimimo metinės. Ateinančią vasarą (liepos 27 d.) sueis 25 metai nuo šios asmenybės mirties. Ir nors didžiausias V. Statkevičiaus troškimas buvo „aprašyti kiekvieną rajono kampelį ir palikti šias žinias jaunimui“, šiandien akivaizdu, kad tai, kur mūsų pradžia, mėginama ištrinti...

Bet kitoks muziejaus pavadinimas tikrai nieko nepakeis, gal tik „užganėdins“ šio „proceso“ sumanytojų ambicijas.

 

                                 Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

 

(„Šilalės artojas“, 2023 m. lapkričio 17 d., Nr. 87, p. 1, 3)

 

^#Šio laikraščio numerio pasirodymo dieną Antanas Ivinskis Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktoriaus pareigose buvo išdirbęs 4 mėnesius ir 2 dienas

„Artojo“ ir Pirmyndrebedami PRIEDAS „Moralės temomis“:

          Dėmės baltame chalate

 

Duris pravėrė senukas. Ėjo lėtai, apsidairydamas, tarsi ieškodamas pažįstamų. Į redakciją užsuko pirmą kartą savo gyvenime.

– Ne, ne, nenoriu sėstis, – mostelėjo ranka. – Ilgai sėdėjau ir gulėjau. O kad atsikėliau, tai ir čia atėjau. Noriu padėkoti geriems žmonėms.

– Kam? – paklausiau.

– Kaip tai kam? – nustebo senukas. – Daktarams. Tai jie mane iš lovos prikėlė. Gydė, žiūrėjo, ir nė kapeikos nekainavo.

Nesvarbu, kokiems gydytojams skirti jo žodžiai. Prigesusios senos akys švietė begaliniu džiaugsmu ir dėkingumu humaniškiausios pasaulyje profesijos žmogui – gydytojui. Ir, tur būt, tie žodžiai, tas žvilgsnis – brangiausias atpildas gydytojui už rūpestį, už bemieges naktis, praleistas prie silpno ligonio lovos.

Šis pokalbis su senuku įvyko prieš keletą metų, bet jį prisiminiau neatsitiktinai. Ar visada apie žmones baltais chalatais kalbame su pagarba? Ar neišeina ligonis iš gydymo įstaigos su nuoskauda, širdgėla, piktindamasis abejingumu, storžieviškumu, nepagarba žmogui? Reikia pasakyti atvirai: būna, visko būna...

Ši istorija – ne eilinė. Galima nesugyventi su vienu, su keliais žmonėmis. Bet jeigu visa apylinkė sukyla prieš, tai jau, sakyčiau, žmogaus tragedija. Šis pasakojimas bus apie Laukuvos ligoninės gydytoją Dalią Grinkevičiūtę.

Prieš 14 metų ji atvyko į kaimo ligoninę. Būčiau neteisi, jeigu šio ilgo laikotarpio triūsą ir rūpesčius užbraukčiau storu juodu brūkšniu. Buvo ir džiaugsmo valandėlių, ir šiltų padėkos žodžių, ir pagarbos gydytojai. Bet šiandien apie tai galima kalbėti tik būtuoju laiku. Taip, būtuoju. Gydytoja D. Grinkevičiūtė tapo nesugyvenama nei su kolektyvu, nei su apylinkės gyventojais, kurie kreipiasi į ją medicininės pagalbos. Beje, dabar beveik nesikreipia, o važiuoja kitur, sveikatos ieškodami.

Į Laukuvos apylinkės vykdomąjį komitetą suplaukė nemažai pareiškimų. Žmonės įžeisti, nepatenkinti gydytojos elgesiu. Nesiimsiu nagrinėti jos, kaip specialistės, darbo. Tai jau medikų reikalas. Be diagnozės ir receptų, dar egzistuoja ir gydytojos bei ligonių tarpusavio santykiai. O jie taip pat vaistai. Juk nuo senų senovės žinomos trys žmogaus gydymo priemonės: žodis, žolė, peilis. Žodis – pirmoje vietoje. O tų gerų žodžių, laiku ištiestos pagalbos rankos iš gydytojos D. Grinkevičiūtės labai ir labai pasigenda laukuviškiai.

– Beširdė mūsų daktarė, – apsipylusi ašaromis, pasakoja R. Ukrinienė.

Daugiau kaip prieš metus susirgo jos tėvas, buvęs liaudies gynėjas St. Misevičius. Ilgą laiką gulėjo įvairiose ligoninėse, paskui parvyko į namus. Liga buvo sunki ir nepagydoma. O namuose gerai priežiūrai sąlygų trūko. Žmogus kankinosi baisiuose skausmuose. Kelis kartus namiškiai nuolankiausiai kreipėsi į D. Grinkevičiūtę, tikėdamiesi nors mažytės jos paslaugos, kad palengvintų artimo žmogaus kančias, bet D. Grinkevičiūtė taip ir nepasirodė buvusio liaudies gynėjo namuose. Nereikėjo jos vežti ištaiginga mašina – prieš pat ligoninę gyveno šis žmogus. Pagaliau D.Grinkevičiūtė privalėjo  (tada ji turėjo etatą ir ambulatorijoje) ne tik užeiti į namus, bet ir gydyti St. Misevičių ligoninėje. To reikalavo paprasčiausias žmogiškumas.

Balandžio 26 d. St. Misevičiaus namiškiai kreipėsi pagalbos į apylinkės pirmininką V. Sakalauską. Buvo iškviesta greitosios pagalbos mašina, tačiau ji neišvežė ligonio, o medikai pasakė, kad St. Misevičių privalo gydyti D. Grinkevičiūtė. Ir po to gydytojos širdis nesugebėjo. Ji iki pat žmogaus mirties nesurado kelio į jo namus. Ligonis mirė dideliuose skausmuose, nesulaukęs nors trumpalaikės D. Grinkevičiūtės pagalbos. Užeidavo tik felčerė J. Kolyčienė, suleisdavo vaistų, ir viskas. Tai ar gali geru žodžiu D.Grinkevičiūtę prisiminti velionio namiškiai? Ar ramiai šias eilutes galite skaityti jūs, skaitytojai?

Septynerius metus St. Misevičius buvo liaudies gynėju. Kai kiti siekė aukštųjų  mokslų, kūrė savo ateitį, jis su ginklu rankose saugojo mūsų visų ramybę. Tokie žmonės kaip St. Misevičius negalvojo apie save. Jis kūrė naują gyvenimą. Kad šiandien mes esam laimingi, turime būti dėkingi ir jiems, buvusiems liaudies gynėjams. Kas to nesupranta, skatiko nevertas jo žmogiškas orumas. O jeigu to nesupranta gydytojas, – tai dvigubas nusikaltimas. Kiekvienam žmogui, kas jis bebūtų, medikas privalo suteikti pagalbą net paskutinę jo gyvenimo minutę.

D. Grinkevičiūtė globoja vieną sergančią mokytoją. Tai, sakytume, kilnu. Bet ko vertas tas kilnumas, jeigu visą dieną galima išsėdėti prie vieno ligonio lovos, užmiršus kitus. Praėjusį antradienį (birželio 4 d.) D. Grinkevičiūtė nebuvo atėjusi netgi į ligoninę, kur jos laukė13 sergančių žmonių. Ko vertas tas kilnumas, jeigu D. Grinkevičiūtė galėjo šaltą dieną išvaryti sergantį paauglį ieškoti telefono, kad šis pasiskambintų  į Šilalės greitąją medicininę pagalbą. Ko jis vertas?

O buvo taip. Gegužės pradžioje į „Spartako“ kolūkio raštinę atėjo Jucaičių apylinkės gyventojas St. Ašmontas. Sušalęs, sustyręs, vienu švarkeliu apsivilkęs. Buvo matyti, kad paaugliui labai bloga. Pasirodo, jis gulėjo Rietavo ligoninėje. Iš ten greitosios pagalbos mašina atvežė jį ir paliko likimo valiai Laukuvoje. Tai irgi daug pasakantis faktas. Vaikinukas užėjo pas D. Grinkevičiūtę. Ji matė, kad šis serga, turi temperatūros, tačiau jokios pagalbos jam nesuteikė. Užuot pati iškvietusi greitąją medicinos pagalbą, pasiūlė jam pasiieškoti telefono. Kaip jis, sergantis, grįš namo, ar turi kapeiką kišenėje, tuo nepasidomėjo. Iš kolūkio raštinės buvo iškviesta greitosios pagalbos mašina, kuri ir pasiėmė St. Ašmontą.

Sunkiomis gyvenimo valandomis jautrumo, pagarbos, žmogiškumo mes ieškome, kaip paklydęs keleivis žiburio. Ieškojo jo ir laukuviškė mokytoja Z. Bliūdžiuvienė. Bet tegu ji pati pasakoja:

– Daug metų sergu. O jeigu tą dieną gydytoja D. Grinkevičiūtė būtų man pagalbą suteikusi, gal ir šiandien būčiau sveika. Staiga susirgau. Išeiti į ambulatoriją neturėjau jėgų. Parašiau raštelį gydytojai, nurodžiau ligą ir prašiau, kad atvyktų. Sūnus Aldevinas nubėgo pas D. Grinkevičiūtę, tačiau ši neatėjo. O jėgos seko. Išėjau į gatvę, galvoju, gal kas pro šalį eis ir padės man. Bet buvo žiema, lauke netekau sąmonės, stipriai sušalau. Apie pietus nuvežė mane į Šilalę. Paskui paguldė į Laukuvos ligoninę. Buvau netekusi žado. Gydytoja ant manęs šaukė, kodėl nekalbu, gal man gulbės pieno reikia. Dešimt metų man skamba tie baisūs jos žodžiai.

Vėliau susirgo mano duktė Laimutė. Nuėjau pas D. Grinkevičiūtę. Ji, net nepažiūrėjusi mergaitės, pasakė, kad kirminai. Antrą kartą nusižeminusi ėjau, kai vaikui pilvukas sutino. Gydytoja ir vėl jos neapžiūrėjo, o pasakė, kad kirminų turinti. Mergaitė turėjo kasas, tai gydytoja pradėjo [iš]pinti kasas – atseit, ieškoti gyvių. Buvau labai įžeista, išbėgau iš jos kabineto ir nuvažiavau į Šilalę. Kad dukrą šiandien sveiką turiu, dėkoju tik gydytojai J. Zobėlienei. Kas beatsitiktų, niekada į D. Grinkevičiūtę nesikreipsiu pagalbos.

D. Grinkevičiūtės elgesys su ligoniais buvo apsvarstytas Laukuvos apylinkės Tarybos sesijoje. Iš joje dalyvavusių 42 deputatų nė vienas nepasakė gero žodžio apie gydytoją.

– Pernai sunkiai susirgo mūsų darbininko P. Bliuto motina, – sesijoje kalbėjo Trumpainių rinkiminės apygardos deputatas St. Stasiulis. – Vairuotojas Vyt. Kėdys išvažiavo parvežti gydytojos. Tiesa, gydytoja išsiruošė važiuoti, tačiau vidury kelio pareiškė, kad mašinos kabinoje jai šalta. Į ūkį grįžo be gydytojos. Buvo pasiųsta kita, kuri pavijo D. Grinkevičiūtę netoli Laukuvos. Ar jai, einant pėsčiai, lauke nepūtė vėjas?

Krenta į akis tai, kad už tokį vizitą D. Grinkevičiūtė drįso iš ligonio paimti 25 rublius. Beje, apie „davimą“ ir „ėmimą“ Laukuvoje kalbama pilna burna. Ne redakcijos reikalas aiškintis, kiek kas davė D. Grinkevičiūtei pinigų. Tai jau rajono prokuratūros bei vidaus reikalų skyriaus darbuotojų pareiga. Tuo labiau, kad tokie atvejai – ne atsitiktiniai, o sistema.

– Būna, kad į vaistinę atėję ligoniai su receptais verkia, gydytojos iškolioti, sunervinti, nusivylę. Daugelis visiškai vengia gydytojos, o tiesiog ateina į vaistinę, nupasakoja savo ligą ir prašo vaistų, – kalbėjo sesijoje Laukuvos vaistinės asistentė A. Jokubauskienė.

– Į gydytoją dauguma ligonių nesikreipia, nes jos bijo, – pritarė ambulatorijos vyr. medicinos sesuo E. Bugienė. – Atėjęs žmogus nežino ar sėstis, ar stovėti. Stacionare ligoniai gydomi blogai. Jie suskirstyti tartum į atskiras rūšis. Yra grupė žmonių, kuriems parenkamos geresnės palatos, geresni vaistai, geresnis aptarnavimas. Tačiau yra ligonių, kuriems pasakoma, kad čia ne senelių namai ir gulėti nėra reikalo. Mes, darbuotojai, nežinome ir gydytojos darbo valandų. Priėmusi vieną ligonį, o kartais ir nė vieno, ji pasako, kad pas ją daugiau neregistruotų. Atsilanko po 1–2 žmones per dieną, į dokumentus užrašoma tiek, kiek turi būti patikrinti.

Labai sunku dirbti ir darbuotojams, nes gydytoja grubi, netaktiška. Iškviesta į namus, gydytoja dažniausiai nevažiuoja, o pirmiausia išklausinėja, kas ją veš, kuo veš. Užtat į iškvietimą visada išvyksta felčerė J. Kolyčienė, ir dauguma ligonių kreipiasi tik į ją. D. Grinkevičiūtė yra įspėjusi laukuviškius, kad po 20 val. į ją nesikreiptų jokiais klausimais nei darbuotojai, nei gyventojai. Net po autoavarijos atvežtą ligonį sutvarko ne gydytoja, o J. Kolyčienė ir medicinos seserys.

Tą dieną susitikau su daugeliu žmonių. Beveik visi, prisiminę D. Grinkevičiūtės padarytas skriaudas, apsipildavo ašaromis. Iš kur tiek pykčio ir neapykantos žmonėse? Kai pateikiau šį klausimą D. Grinkevičiūtei, ji bandė kaltę suversti ant pačių laukuviškių. Girdi, tas beprotis, tas girtuoklis. Nė vieno gero. Kodėl taip atsitiko? Kodėl per darbo metus gydytojos širdyje užgeso pagalbos ir pagarbos žmogui žiburėlis? Skaičiau vieno gydytojo knygą, kurioje jis rašė, kad ilgą laiką, pastoviai susidurdami su žmogaus skausmu, kai kurie gydytojai (tokių labai reta) prie jo pripranta, tampa nebejautrūs. „Jei su tavimi taip atsitiko, – rašė autorius, – nebegali būti gydytoju. Tu virsti sadistu“.

Ką toliau daryti? Kaip gyventi?

– Iš Laukuvos aš niekur nevažiuosiu, – mūsų pokalbio metu pareiškė D. Grinkevičiūtė ir dar pridėjo: – Turiu ligonį, kurį gal reikės į ubagyną išvežti...

Buvo skaudu, kad gydytojai, žmogui su aukštuoju mokslu, kurį davė Tarybų valdžia, reikėjo paaiškinti, kad mūsų socialistinėje visuomenėje nėra „ubagynų“, o yra senelių-invalidų namai, kurių gyventojai pilnaverčiai žmonės, turintys puikias gyvenimo ir poilsio sąlygas. O gal D. Grinkevičiūtė norėtų, kad būtų „ubagynai“? Deja, negrįžtamai praėjo tie laikai. Tie laikai, kurie D. Grinkevičiūtės biografijoje turi tam tikrą spalvą...

Šiame rašinyje pateikiau tik dalį faktų, tik dalį žmonių, kuriuos nuskriaudė ir įžeidė D. Grinkevičiūtė, pavardžių. Sesijos protokole ir mano bloknote jų mirgėte mirga. Bet užtenka. Nuo jų ir taip galva svaigsta. Nekėliau sau tikslo ir perauklėti gydytoją. Ne taip lengva tai padaryti. Juo labiau, kad gydytoja nenori pripažinti savo klaidų. Per daug ir nemoralizavau. Pateikti faktai kalba daugiau, negu šimtai graudžių žodžių. Šis rašinys tegul bus pamoka ir kitiems. Pamoka, kad reikia dažniau pasidairyti, kaip sakoma, po savo valdas, pasižiūrėti į save. Nemažai nejautrumo dar galima rasti ir kitur.

 

Viena aišku: D. Grinkevičiūtė negali likti Laukuvos ligoninėje (to pageidavo ir laukuviškiai). Prarastas pasitikėjimas, pagarba negreit sugrąžinami. Gydytojo chalate neturi būti purvo dėmių!

 

                                       Marija VITKEVIČIENĖ

                                             „Artojo“ koresp.

 

(„Artojas“ (Šilalė), 1974 m. birželio 12 d., p. 3-4.)

Pastaba2: Tai perrašyta laikraštinė publikacija (iš jos ne itin kokybiškos kopijos)