Pirmyn, drebėdami!

  KOMENTARAS   Šį komentarą norisi pradėti citata iš Viktoro Aleknos straipsnio „Grįžtant prie Salomėjos Nėries likimo“ („Šiaurės Atėnai“, 1991, Nr. 15): „Apie Salomėją jau daug rašyta, dar daugiau prisiminimų guli archyvuose, o žmonės pasakoja nemažai ir tokių dalykų, kurie nieko bendra neturėjo su tikrove. Tik kažkodėl, prisimenant pagarsėjusius žmones, tikroji tiesa neretai stengiamasi pamiršti, o visokios pasakėlės eina iš lūpų į lūpas, išaugdamos į neįtikėtinas, bet žmonių kaip tik tikimas, pasakas...“ Kas jau kas, bet V. Alekna, autorius dvitomės knygos „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ ir parengėjas S. Nėries Raštų tritomio, gerai žinojo, ką sako. Atidžiau skaitant minėtame „Metraštyje“ aprašytą laikotarpį, kai S. Nėris gulėjo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėje (nuo 1945 m. birželio 8 dienos, kai ją ten nusiuntė, iki išskraidinimo į Maskvą birželio 26 dieną –18 parų), krenta į akis keli dalykai, jei imi gilintis, kaip atsirado paslaptingasis sąsi...

           Angelės Bartaševičienės gėda (Apie Angelės Bartaševičienės rašinį „Apgailėtinas būdas       atkreipti į save dėmesį“ laikraštyje „Šilalės artojas“)     Pretekstu rastis Angelės Bartaševičienės rašiniui 1 buvo Šilalės rajono savivaldybei pateiktas prašymas leisti Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejų pervadinti Šilalės krašto muziejumi. Tokį siūlymą pateikė muziejaus direktorius Antanas Ivinskis.   Trys preambulės, arba įvadiniai pastebėjimai   a) klaidinimų abėcėlė   Kadangi kelis kartus atidžiai ir įdėmiai perskaičiau Angelės Bartaševičienės ( toliau – Autorė ) rašinį, tai pamačiau ir įsitikinau, jog jame nuo pirmo sakinio, tiksliau – jau nuo antraštės, Autorės pozicija dėstoma tendencingai, suktai, klaidinamai, todėl ryžausi nuosekliai ir detaliai peržvelgti rašinio tekstą ir parodyti, kur, mano   manymu, buvo prasilenkta su tiesa, kurie argumentai yra netinkami, nė į tvorą, ...