Sibiro žiema

 

 

Kazimieras Ralys                       

Sibiro  žiema.

 

Šaltis 45. Baltas sausas rūkas. Žemė, dangus, trobos, lūšnos viskas balta. Virš kaimo dangun kyla milžiniškas, baltų garų – dumų parašiutas – debesys. Tyla. Savotiška balta šviesa. Neaišku – saulė patekėjusi ar ne. Retkarčiais susigieda gaidžiai, sugirgžda durys ar sniegas, suloja šunys.

Plačioj be jokiu medžių gatvėj ima rodytis neaiškūs šešėliai. Pirmas iš rūko išryškėja didelis raguotis. Visas baltai apšerkšnijęs lyg sniego pusnis. Iš jo šnerviu vertėsi garo kamuoliai o panosėj karojo ledo latakai (varvekliai). Tai „Miška“ visuomeninis gyvulys – zubrų padermės bulius kolchozninkų reikalams. Jis savo tvarto neturi ir nakvoja gatvėj kur papuola – kur yra reikalas… Paskiau pasipylė eilė apsikarsčiusių kibirais naščiais, apsirengusiu vatinkomis, veltiniais, apsimuturusiu galvas kuo papuolė – moterų vandennešių… Visa ši grandinė girgždindama cypentį sniegą, barškindama kibirais traukė upelin – balon, kur yra bendras visiems keturkojams ir dvikojams kolchozninkams visuomenis aketys.

Čia jie vandenį geria, semia; skalbinius mazgoja – vasara prausiasi maudosi ir kitus reikalus atlikinėja.

Akėčiui aptarnauti yra skirtas tam prižiūretojas, kuris kas rytas vakaras turi ji prižiūrėti: iškapoti, išvalyti ledus ir mėšlus. Tų atmatų čia per žiemą susidaro visas kauburys. Taip prašvinta rytas.

 

    ———–——

——–————————

 

– Niūra ei Niūra – Miegi?

– Ne miegu draugas brigadininke klausau!

– Šieno du vežimu avims parveši.

– Draugas Anatoliau, vakar prižadėjai man duoti jautį malkoms parsivežti; malkas pabaigiau.

– Palauk, kita kartą. Pirmoj eilei visuomeniniai reikalai…

– Ona a Ona.

– Aš draugas brigadininke duona pabaigiau, noriu į malūną.

– Į džiovyklą grūdų rūšiuoti…

– Šiurka… Kolia šieno nešti!…

– Mariūšia į džiovyklą…

– Semion ruoškis į Taigą miško kirsti…

Taip šūkaudamas palangiais kolchozo brigadininkas Anatolius Kareninas apėjo visą kaimą virš trisdešimt kiemų, bet dar liko viena be stogo lušna toliau už upelio ir reikė[s] bristi sniega…

–Vytatai, Vytatai ei Vytatai! – Niekas neatsiliepė. Lūšna buvo visiškai sniego užpustyta – sniego pusnis. Reikėjo gerokai apsidairyti, kad surasti užpustytą įėjimą. Pusny prakastas tunelis tai buvo priemenė. Atidarius duris į veidą mušė sutroškęs prarūgusiu prakaitu dvokiąs oras. Buvo beveik tamsu. Tai buvo nedidelis visokiu ryšuliu-rakandu prigrustas kambarys; vienintelis neužkaltas langas, durys ir kerčios buvo storai apšarmojusios sniego. Vieno[j] kerčio[j] molio – krestos krosnis, kito[j] kas tai panašaus į lovą, kurioj gulėjo jaunas vaikinas, storai visokiais drabužiais apklotas ir sunkiai alsavo.

– Sergi. Vakar nedirbai.

– Sergu. atsakė vaikinas.

– Kokiu pagrindu sergi?

– Nesuprantu.

– Ar turi „spravką“ tai yra dokumenta, kad esi atleistas nuo darbo ir gali sirgti.

     – Neturiu.

     – Pristatyk iš ligoninės „spravką“, kad esi nesveikas, kitaip nubausiu po tris darbadienius už nedirbta dieną

     – Kaip aš pristatysiu, kad negaliu atsikelti iš lovos?

     – Tai ne mano reikalas. Kur motyna

     – Vaikai, kur Mama.

     – Mama išėjo į mišką malku parsinešti – atsake mažesni vaikai

(Pr.V-690)

...............................

Kazimieras Ralys ir Pranas Vasiliauskas šioje žemėje, matyt, taip ir nebuvo susitikę. Vargovaikio (toks buvo Kazimiero Ralio literatūrinis slapyvardis) raštai, jų autoriaus pilietinė ir politinė laikysena darė Pranui Vasiliauskui didelį poveikį nuo jaunystės. Jie didžia dalimi atitiko jo pažiūras į pasaulį, gyvenimą, žmogų, formavo moralinius, socialinius įsitikinimus, Lietuvos raidos supratimą. Likimas mėgsta siurprizus. Buvo tokie laikai, kai skirtingu metu, iš skirtingų Lietuvos vietų už tūkstančių kilometrų nuo namų atsidūrę lietuviai ne savo noru tapdavo kaimynais. Kaip tik taip atsitiko Prano Vasiliausko broliui Vladui ir Kazimierui Raliui. Jie buvo nutremti į tą pačią vietą ir juos skyrė tik didelė Sibiro upė Čiulymas. (Vladas Vasiliauskas gyveno kairiajame upės krante buvusioje Šadrino gyvenvietėje, o Kazimiero Ralio šeima – dešiniajame krante – Toiloko gyvenvietėje). Kadangi atitrėmus Kazimierą Ralį jie tapo arčiausiai gyvenančiais lietuviais, tai netruko susipažinti ir lankytis vienas pas kitą: žiemą per upės ledą pėsčiomis, o vasarą Vladas nusiirdavo valtimi. Galima spėti, kad Pranas Vasiliauskas, patyręs kas yra naujasis jo brolio kaimynas ir gavęs ano adresą, parašė šiam, tai yra Kazimierui Raliui, laišką, ir taip užsimezgė tų dviejų šviesių žemaičių susirašinėjimas. Taip manyti leistų ir juodraštis Prano Vasiliausko 1952 metų kovo 8 dienos laiško, rašyto, neabejotina, broliui į Šadriną. (Žiūrėti: „Prano Vasiliausko laiškai“).

Žymos: Kazimieras Ralys, Pranas Vasiliauskas