dėl ŠIMONYTĖS programos

 

Elementarios pastabos ir pretenzijos dėl kandidatės į Lietuvos Respublikos Seimą 2020 metų rinkimuose INGRIDOS ŠIMONYTĖS programos teksto

 

Pradėkime nuo pirmo Programos sakinio: „Mūsų programos ašis – pasitikėjimas Valstybe, kuris šiandien yra žemumose“. Jau pats pirmas žodis įneša labai svarbų neaiškumą: Ar čia Jūsų, kandidatės į Seimą, programa, tai yra asmeninių įsipareigojimų, tikslų, planų, sumanymų, minčių suvestinė, ar čia kažkokio valdiško „mūsų“ kolektyvo surašyti žodžiai?*

Žodis „ašis“, pats savaime visiškai geras, bet šiame kontekste netinka, nes jo reikšmės, jei pasitikėsime „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“ yra kitokios, nei minėtame sakinyje norima perteikti. Pati artimiausia jai reikšmė, pateikta žodyne, skamba šitaip: „prietaiso ar mašinos dalis, ant kurios laikosi ratai, skridiniai ir kt.“ (Negi nebuvo galima rasti kito – gyvesnio, aromatingesnio, o ne mechanika, metalu ir tepalais atsiduodančio žodžio?). Metaforiškai pavartoti šį žodį šiame kontekste, manau yra įmanoma, nes jį galima traktuoti kaip kažkokios svarbios sutelkties vietą, kažkokį centrą, ant kurio ar už kurio kažkas svarbiausio laikosi. Bet pripažinkime, kad frazė „Mūsų programos ašis – pasitikėjimas Valstybe“, skamba ne tik ne metaforiškai, bet jau visai neaiškiai. (Matyt, norėta pasakyti, kad šios programos tikslas – stiprinti žmonių, visų mūsų, pasitikėjimą Valstybe. Jei taip norėta pasakyti, tai taip ir reikia daryti, o ne programinio teksto pačiu pirmuoju sakiniu klaidinti mus neaiškybių džiunglėse. Tai būtų tik pusė bėdos, jei minėta frazė neprasitęstų dar kvailesne fraze „kuris šiandien yra žemumose“. Labai gražus žodis „žemuma“ kol kas (iki šios programos pasirodymo) reiškė, kad yra „žemos vietos“, „žemos lygumos“, pavyzdžiui, Vidurio Lietuvos žemuma, kurios derlingos dirvos, beje, išmaitino ne vieną dešimtį mūsų gentainių kartų. Gyventi „žemumose“ dažnu atveju yra naudingiau, perspektyviau, reiškia gyventi turtingiau, negu „aukštumose“. Žodžiu, pirmuoju sakiniu veikiausiai norėta pasakyti mintį, kad „Programos tikslas yra stiprinti žmonių pasitikėjimą savo Valstybe, pačiais savimi, kuris kol kas yra menkas (silpnas, žemas, prastas ir pan.)“. Jei tai norima pasakyti, tai taip reikia ir rašyti. Bet čia stabtelkime. O kodėl šiuo programiniu sakiniu Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai mums brukte bruka „mintį“, kad Lietuvoje gyventi yra blogai, nors objektyvūs, istoriški ekonomistai (Ž. Mauricas) skaičių kalba ir argumentais tvirtina absoliučiai priešingai – kad per visą Lietuvos istoriją jos „aukštumose“ ir „žemumose“ dar nebuvo taip turtingai ar pasiturinčiai gyvenama. Taigi, kokiais argumentais ir kontrargumentais, kokiais skaičiais, matymais, kokiomis nuojautomis ar apklausomis remiantis teigiama, kad pasitikėjimas Lietuvos Valstybe šiandien yra „žemumose“? (Beje, tą jau tris dešimtmečius kala mums į smegenis Lietuvai priešiškos jėgos).

Dabar apie septynis „iššūkius“ (be galo politikų nuvalkiotas žodelis, turintis dvi pagrindines reikšmes: „šaukimas, kvietimas kautis, rungtis“ ir „gluminantis, netikėtas poelgis“).

Vis dėlto išsireiškimas „šlubuojanti demokratija“ politiniame dokumente yra gerokai raišas, nes lieka neaišku, kas konkrečiai norima juo pasakyti. Kritiškas apibūdinimas „chaotiškas viešasis valdymas“ irgi nėra sukonkretinamas, o reikėtų, nes tai galbūt reiškia „horizontaliąją“ savivaldą, kaip priešpriešą, sakykim, V. Putino įdiegtai drausmingai „valdžios vertikalei“. „Lėtesnė teisėkūra“ – kas čia „do čūdas“? Šitokia „kūra“ tūkstančiams rinkėjų turi būti suprantamai pateikta. Ką reiškia pasažas „prestižo dirbti Valstybei grąžinimas“? Jeigu reikalaujama „prestižą“ grąžinti, vadinasi jis jau kažkada buvo. Kada??? (Gal čia turimi galvoje Lietuvos budelio A. Sniečkaus ir kitų okupantų pakalikų laikai?). „Viešųjų paslaugų skaitmenizavimas“. Manyčiau, jog jis – tas „skaitmenizavimas“ (kodėl ne „skaitmeninimas“?) turi pagelbėti ir būti patogus (ir paslaugus) visiems gyventojams, atsiskaitantiems už paslaugas ar norintiems jomis pasinaudoti, o ne vien tiems, kurie iš to pelnosi (bankams ir jų techniniams darbuotojams, keičiantiems ir „tobulinantiems“, darantiems vis sudėtingesnes,  įmantresnes, painesnes atsiskaitymų procedūras). „Duomenų atvėrimas“ – kas tai? Katė maiše? Kaip gali normalus rinkėjas už tai balsuoti?

 „Galimybių nelygybė“, „skirtingos starto pozicijos“, „pedagogo ateities paketas“, „antro šanso programa“ – kas slypi už šių rebusų gali nuspėti tik vienas kitas pedagogikos  srities specialistas bei rebusų mėgėjas, o rinkėjų juk tūkstančiai! Kaip galima su šiomis abstrakčiomis abrakadabromis įtikinti, pritraukti balsuotojus?

Šeimos gydytojų savarankiškumo stiprinimas gal ir yra geras dalykas. Bet itin svarbu lygiagrečiai stiprinti ir pacientų savarankiškumą, o ypač jų teises. Štai dabar neįmanoma pasiskiepyti nuo gripo, negavus šeimos gydytojo leidimo. Kam to reikia?! Itin įdomi tekste pavartota eiliniam piliečiui negirdėta „kritinių ligų“ sąvoka. Ar tai tik nebus pažodinis vertimas iš anglų kalbos? Net nebandoma argumentuoti, kodėl rajoninių ligonių perprofiliavimas yra gerai ir kokia nauda ar žala iš to gal rastis gyventojams. „Perprofiliuoti“ ir – basta!

Programoje teigiama, kad Lietuvoje veikiantis ekonominis modelis yra „išsikvėpęs“. Gal ir išsikvėpė, bet Rytų ir Centrinėje Europoje vystomės bene sparčiausiai, o  mūsų BVP vienam gyventojui jau pasiekė 86% Europos Sąjungos vidurkio, o vidutinis atlyginimas – apie 1000 dolerių (1991 metais buvo tarp 10 ir 15).

Pavartotas negirdėtas neregėtas terminas „demografinė žiema“. Jis labai gražus, nes žiema yra labai gražus metų laikas, o dažnai net nuostabus, paslaptingas, pasakiškas („bėga ragana per sniegą, nepalikdama pėdų“...). Gražūs, poetiški ir kiti šio „iššūkio“ išsireiškimai: „sidabrinės kartos įgalinimas“ (rusai turi „Sidabro amžių“ poezijos srovei įvardinti), „galimybių šeimai paketas“, „neįgaliųjų padėties gerinimas“... Poezija yra gerai, tik reikia neužmiršti, kad ja perteikiamos mintys ir jausmai žmonių suprantami nevienodai, jei iš viso yra suprantami ar pajaučiami...

Mintis dėl Putino–Lukašenkos elektrinės Astrave yra visiškai teisinga, tik gaila, kad nėra akcentuotas galutinis mūsų tikslas – kuo greitesnis šios pabaisos uždarymas ir visiškas demontavimas. Keistokai nuskamba frazė „kova su dezinformacija, informacinėmis atakomis“. Kadangi „dezinformacija“ yra kableliu atskirta nuo „informacinėmis atakomis“, vadinasi informacinėse atakose dezinformacijos nėra, vadinasi jos nėra klaidinančios, meluojančius, vadinasi jos teisingos. Darosi visai neaišku, koks pavojus jose slypi, jeigu slypi. O gal čia galvoje turimos vadinamosios „kibernetinės atakos“? Jeigu taip, tai čia vėl susiduriame su kompetencijos nebuvimu, lietuviškai sakant – su neišmanėliškumu.

Gamtos, aplinkos apsauga – šventas reikalas. Todėl ir apie tuos dalykus reikia rašyti aiškia, švaria, visiems suprantama – „ekologiška“ kalba, be rebusų, kaip antai „analitinių kompetencijų stiprinimas“ ar „perėjimas prie žiedinės ekonomikos“.

Politinių partijų ar sąjūdžių programos, rinkiminiai individualių politikų įsipareigojimai yra labai rimtas dokumentas, vienas svarbiausių demokratinės rinkimų sistemos elementų. Kas laimi rinkimus, tai yra demokratiniu keliu ateina į valdžią, tas turi viešai deklaruotus savo tikslus, planus, pažadus įgyvendinti. Jei kas tos geležinės taisyklės nesilaiko ar ją tik imituoja, apdėliodamas savo „programos stalą“ visokiausiais, niekuo neįpareigojančiais populistinio skonio „patiekalais“, tas yra apgavikas, politinis sukčius.

Todėl rinkiminiai dokumentai turi būti parašyti aiškia, taisyklinga, konkrečia, visiems žmonėms suprantama kalba.

Post scriptum. Esu tikras, jog šios „programos“ autorė (rinkimų komisijos išleistoje brošiūroje po programų tekstais randame: „Už rinkimų programų turinį atsako jas pateikę kandidatai“) ne tik nėra jos autorė, bet nėra nė skaičiusi paties teksto, nes jokiu būdu nebūtų prisiėmusi tokio „kūrinio“ autorystės.

 

*Šiuos sakinius parašiau dar nežinodamas, kad Tėvynės Sąjungos, kaip organizacijos, ir asmeninės jos kandidatų į tautos atstovus rinkiminės programos sutampa žodis į žodį, kablelis į kablelį. Tai reiškia, kad tiek organizacijai, tiek atskiriems kandidatams yra nusispjauti į šį labai svarbų dokumentą. Matyt neatsitiktinai, beskaitant šį programinį popierlapį,  kilo mintis, jog tekstas verstas iš anglų kalbos (o gal ir parašytas) nelabai dar pramokusio lietuvių kalbą užsieniečio. Todėl toks negyvas, šaltas, „metalinis“ programinių „ašių“ dėstymas, perkrautas specialiais terminais ir nežinia ką reiškiančiomis frazėmis ar žodžių junginiais.

Žymos: Ingrida Šimonytė

Kaip aš perrašyčiau

TĖVYNĖS SĄJUNGOS  –  LIETUVOS KRIKŠČIONIŲ DEMOKRATŲ 

 RINKIMŲ   PROGRAMĄ

 

Mes – tai Valstybė. Valstybė – tai mes. Mes – tai Lietuvos žmonės. Stipri ir laisva Lietuvos valstybė – tai sveiki ir laimingi  Lietuvos žmonės. Didžiausias nesusipratimas, didžiausia klaida, didžiausias nusikaltimas daromas tada, kai Valstybė supriešinama su jos piliečiais. Silpna, bejėge tampa ta Valstybė, kurios  gyventojai atsiriboja nuo jos, ima ją niekinti. Niekinti, neapkęsti, tyčiotis iš savo Valstybės – tai reiškia niekinti save, neapkęsti savęs, tyčiotis iš savęs paties. Tai ne gyvenimas, o pragaras.

Todėl mes, TĖVYNĖS SĄJUNGOS – LIETUVOS KRIKŠČIONIŲ DEMOKRATŲ kandidatai į Lietuvos Respublikos Seimą, jei būtume išrinkti, pasižadame sąžiningai ir išmintingai atstovauti Jus ir taip stiprinti Lietuvos Valstybę. Tai reiškia, kad savo gabumus ir kompetencijas, dvasines ir protines galias, moralinius įsitikinimus panaudotume tam, kad kiekvienas iš JŪSŲ galėtų kuo pilniau, efektyviau atsiskleisti kaip laisvos, unikalios asmenybės, įgyvendinti savo talentus, jaustis savarankiška, reikalinga ir laiminga Lietuvos Valstybės dalimi.

Savo siekių ir įsipareigojimų įgyvendinimui per būsimą Seimo kadenciją esame numatę šią 7 punktų programą:

     1. Demokratijos,  kaip laisvų žmonių ugdymo ir stiprios Lietuvos sukūrimo priemonės pilnutinis panaudojimas. Demokratija – tai gyvas, besiplėtojantis, beaugantis, dažnai prieštaringai pasireiškiantis socialinis organizmas. Demokratija, tai mechanizmas, turintis užtikrinti daugumos valią ir mažumos teises, tai yra, kad daugumos valia neturi kėsintis į mažumų teises, o mažumų teisės neturi virsti diktatu daugumos valiai.

      Praktiniame gyvenime, ypač dabartiniu laikotarpiu, šiuolaikinės, skaitmeninės  technologijos tiesiog įžūliai primetamos visuomenei, ypač bankininkystės, mokestinių atsiskaitymų, ryšių, aptarnavimo ir kituose sektoriuose. Todėl dėsime visas pastangas, kad šiuolaikinės technologijos ne diktuotų žmonėms, toldamos nuo jų poreikių ir galimybių, o tarnautų jiems. Deja, tam trukdo šaltas, bukas technologizmas, technokratizmas, biurokratizmas. Tam padeda nuoširdus  žmoniškumas.

     2. Vaikai – mūsų ateitis. Visi gimstame skirtingi, įvairiai gabūs bei įdomūs. Tai žmonių bendruomenės stiprybė. Vadinasi, Valstybė, tai yra Lietuvos tauta, turi siekti ne visų sulyginimo, suvienodinimo, o sudaryti tokias pačias ar  panašias  galimybes puoselėti, ugdyti, lavinti įgimtus vaikų gabumus, skirtingumus, polinkius. Vienintelė teisinga tautos ir žmonijos raidos kryptis – kuo palankesnių sąlygų sudarymas jaunos asmenybės saviugdai, akiračio plėtotei, gabumų atskleidimui ir įtvirtinimui.

3. Sveikatos apsauga. Šiuo metu aktualus yra ne tik šeimos gydytojų savarankiškumo stiprinimas, bet ypač jų pacientų teisių didinimas. Kur tai matyta, kad žmogus, norėdamas pasiskiepyti nuo gripo, dar turi gauti ir šeimos gydytojo sutikimą!

4. Ekonomika. Nereikia trukdyti jokiai ekonominei iniciatyvai, kuri nesikerta su pagrindiniais teisiniais, gamtosauginiais, estetiniais, ekologiniais, doroviniais reikalavimais. Kas yra prioritetiška, o kas ne, turi nuspręsti gyvenimas. Valstybės vaidmuo čia – patariamasis, rekomendacinis, ekspertinis, jei reikia – baudžiamasis.

5. Dievas įkvepia, o gamta suteikia  žmonėms skirtingus sugebėjimus, reikalingus žmonių bendruomenės subalansuotam funkcionavimui. Darbai yra skirtingo pavojingumo, protinio ir fizinio sunkumo. Visi neįstengtų būti lėktuvų pilotais, bet daugelis pajėgtų dirbti kiemsargiais. Bet už visus darbus turi būti tinkamai, protingai atlyginama. Kitaip sakant, bendru visuomenės sutarimu turi būti nusprendžiama, kaip turi būti atsilyginama pilotams ir kaip kiemsargiams. Kuo visuomenė brandesnė bei turtingesnė, tuo skirtumai tarp įvairių profesijų ir visuomeninių sluoksnių turi įgauti vis lankstesnę, dinamiškesnę, bendruomenės supratimu, teisingesnę  išraišką, tai yra, žmones suburiančią, o ne supriešinančią . Kadangi lietuvių tauta negausi, todėl Valstybei, tai yra mums, reikia išsikelti tikslą, kad mūsų populiacija išaugtų bent iki 8-10 milijonų. Kryptingai ir itin protingai veikiant, tai galima pasiekti, nors šiuo metu visiems ir atrodytų, kad tai yra tik niekuo nepagrįstos svajonės.

6. Grėsmės valstybingumui. Pačios didžiausios grėsmės yra vidinės. Jei žmonės nebenorės kurti ir ginti savo Lietuvos, jokios amerikos ir jokie nato jos neišgelbės. Išorinės karinės grėsmės taip pat įmanomos, bet XXI amžiuje brutalus totalinis susidorojimas su tauta agresoriui  duotųsi sunkiau, nei tai buvo XX amžiuje. Kita reali išorinė grėsmė lietuvių tautos egzistavimui, aišku, yra Putino-Lukašenkos  AE buvimas Astrave. Ji turi būti demontuota! Tai Lietuvos Respublikos užsienio politikos prioritetas, Lietuvos Valstybės reikalas, kitais žodžiais kalbant – mūsų visų gyvybės ar mirties klausimas.

7. Aplinka ir mes. Kol pilnutinai neįsisąmonėsime, kad ne butai,  sodybos, ne pilys, bunkeriai, o mus supanti aplinka – oras, vandenys, miškai, laukai su visa jų flora ir fauna – yra mūsų tikrieji, natūralūs namai, tol labai sunkiai ar visai nesiseks sutarti, sugyventi su tuo, kas leidžia mums alsuoti, maitintis, džiaugtis gyvenimu, tai yra būti, – su gamta.

Pranas Vasiliauskas