Šviesos kova su Tamsa

 

         Šviesos kova su Tamsa

 

  „Mes kovojame su ikitvaniniu blogiu“

 

 

Aleksejus Arestovičius Julijos Latyninos kassavaitinėje laidoje ketvirtadieniais „LatyninaTV“. 2022 m. birželio 2 d.

 

https://www.youtube.com/watch?v=ROv0xjKk8HM

  (nuo 38minutės 40 sekundžių  iki 58 minutės 30 sekundės)

 

Julija Latynina. Pats svarbiausias klausimas būtų toks: kokia bus to, naujojo, pasaulio konfigūracija po Rusijos pralaimėjimo (jeigu pralaimėtų). Taip klausiu, nes visiems atrodė, kad, subyrėjus Sovietų Sąjungai, (tapusiai įpėdine carinės imperijos, o tai, savo ruožtu, – prieš ją buvusios Kijevo Rusios), jos tąsa bus kažkoks naujas, natūralus darinys su sostine Maskvoje. Bet štai dabar dėl Putino veiksmų įvykiai rutuliuojasi taip, kad tikrąja šito darinio, šitos kultūros perėmėja gali pasidaryti valstybė su sostine Kijeve, o valstybė su sostine Maskvoje, apytikriai kalbant, taps Ordos (kaip ją jau dabar daug kas ir pravardžiuoja) įpėdine. Kijevo Rusia prieš Maskoliją ir Ordą?

Aleksejus Arestovičius. Na, galiu pasakyti, kad jaučiu, jog viskas yra žymiai prasčiau, gerokai prasčiau... Galiu pasakyti kodėl. Orda – tai tik drabužis to, ką įkūnija Maskva. Kaip čia delikačiau išdėsčius? Energija, kurią ji, aš jaučiu, skleidžia, archetipai, kurie už jos, aš jaučiu, stovi – tai labai, labai sena istorija, dar ikimongolinė. Būna tiesiog pelkės. Bet būna miškingos pelkės. Ir tokios pelkės yra šiaurės rytinėje Rusios dalyje ir dar plačiau. Ir buvo tokia pelkių karalija, kurios gyventojai praktikavo Mirties kultą. Ir aš įtariu, kad jie buvo kanibalai – mito žmogiena. Yra tokia nuojauta, yra kai kurių požymių, kuriuos jaučiu – aš gerai jaučiu kolektyvinę pasąmonę, aš labai gerai jaučiu ištakas, archetipus – netgi kitus to mokinu. Taigi, jie lepinosi kanibalizmu ir sureikšmino mirties aktą. Ypatingą malonumą jiems teikdavo gyvų padarų kankinimas, ta emanacija, kuri juos ištikdavo tuo momentu, kai gyvas padaras mirdavo siaubinga mirtimi. Be to, jiems buvo visiškai nesvarbu, ar taip miršta savi, ar taip miršta svetimi. Absoliučiai. Ir štai su tokiu keistu reiškiniu mes dabar turime reikalą. Kijevo kunigaikščiai nesutrukdė jiems pasklisti, vadinasi, – tai mūsų kaltė, ir, užbėgdamas į priekį, pasakysiu, kad kaip tik mes ir turėsime padaryti jiems galą. Ir štai, kai jie ten atslinko, jie primetė aplinkiniam pasauliui Mirties karalijos papročius. O tas nekromaniškas kultas tapo Maskvos viešpatavimo šerdimi. Ten, suprantama, buvo įvairūs periodai, nešioję įvairų rūbą. Ir dabar yra. Štai pažiūrėkite: viso to viršūnė kaip tik yra Raudonojoje aikštėje. Joje paguldytas žmogus, nužudęs labai daug žmonių. Sienoje guli žmonės, nužudę labai daug kitų. Ir visa tai greta mirties bausmių vykdymo vietos... Tai Mirties kultas. Jie šitaip siautėjo Bučoje ir daugelyje kitų vietų, nes jie yra tokie. Ir štai su tokiu senoviniu, dar gerokai ikimongoliniu, blogiu mes turime reikalą. Iš mongolų jie perėmė kinietišką-mongolišką reikalų tvarkymą. (Kinai visa tai parodė mongolams). Buvo įsisavinti kinietiški-mongoliški puolimų ir antpuolių organizavimo būdai, jėgų ir kariuomenės koncentravimo, geležinės disciplinos ir centralizacijos įtvirtinimo metodai ir kita. Jie daug ką perėmė ir iš Bizantijos. Bet stačiatikybė, rusiškoji, buvo tai taip pat apnuodyta tuo pačiu, kanibališkuoju, Mirties kultu, kuris išlindo iš tų kraupių pelkių, bet dar labai, labai senoviškas, labai, labai primityvus. Ir dar: prie Petro I jie perėmė europietišką aprangą. Taigi, galima sakyti, kad europiečiam mulkinti, jų akims muilinti – drabužiai buvo vakarietiški, apatiniai baltiniai – mongoliški, tačiau jų vidus, jų esmė liko absoliučiai žvėriška, juoda. Ji rėmėsi pačiu blogiausiu, ką tik turi žmogus, ji išbudina, prikelia juose archaiškus instinktus ir ji įteigia, kad kaip tik taip ir yra normalu, ir ji mėgaujasi gyvų būtybių kankinimusi – ne pačia jų mirtimi, o būtent tomis energijomis, kurios išsiskiria mirties momentu, šiurpios mirties momentu, kai žagina, kai žudo, kai kankina. Šioje istorijoje labiausiai pribloškia, glumina tai, kad visiems šitiems iš amžių glūdumų išlindusiems šamanams, visoms toms personalijoms absoliučiai nusispjauti, kas konkrečiai miršta kankinama mirtimi, svarbiausia, kad skirtųsi, skleistųsi, sklistų, plistų  štai tos mirimo ir kentėjimo energijos. Kai miršta jų pačių kareiviai, tai tųjų kentėjimais jie „kaifuoja“ nė kiek ne mažiau. Kultas mirties, kultas netekčių, nuostolių, kultas užmušto herojaus, kultas kareivio – visa tai gali būti sušiuolaikinta, modernizuota, apkultūrinta, bet tai yra absoliučiai kultas. Tai kaukė mirties. O pas tuos Mirties kulto garbintojus vietoje kaukių yra kaukolės, kaip pas laukinius smurtautojus filme „Sostų karai“. Tiktai už šių stovėjo normalūs žmonės, o anie, „pelkiniai“, kaip paaiškėjo, yra nenormalūs, blogesni už demonus. Tai štai tokie žmogystos, pakilę nuo absoliučiai, absoliučiai juodo tų pelkių dugno, užsiimantys psichiniu kanibalizmu –  savotišku realiojo kanibalizmo pakaitalu, –  emociniu kanibalizmu ir, apskritai, jų atrama – vien mirtis, mirtis, mirtis! Jeigu dabar paskaitytume Ochlobystiną, paskaitytume visus tuos užkariavimų dainius, tai jie apdainuoja griovimo kultą, kultą Dugino ir taip toliau, ir panašiai. Ir štai šitaip apiforminta, apuniforminta, aprengta ši gelsva, gelsvai juoda bjaurastis yra iš ten. Iš mongolų ji gavo tik organizavimosi būdus ir priemones. Tai toli gražu ne vien Orda, tai žymiai archaiškesnis blogis, tai stipriai pavojingesnis blogis. Mongolai palyginus su jais yra tiesiog „cacos“. Mongolai... kaip čia pasakius... Orda, žinoma, organizmas sudėtingas... Bet pas juos buvo civilizacijos kažkokios užuomazgos, tegu ir savotiškai suprantamos ir visa kita. O šitie mėgaujasi vien mirtimi, vien aukų kankinimusi . Kodėl jie taip elgėsi Bučoje? Jie yra taip užkoduoti? Jie yra į tai įsijautę? Jie tiesiog nepajėgia, nesugeba, nenori elgtis kitaip, nes tik taip išsireiškia jų esmė? Ir visa ši šlykštuma greit užvaldo net normalius žmones, išryškindama juose vien tai, kas yra blogiausia... Visa tai yra pilama per televiziją, todėl yra labai svarbu rusišką televiziją, jos įtaką Europoje sustabdyti. Štai apie ką aš kalbu. Ir tik labai nedaugelis yra pajėgūs prieš tokią  propagandą atsilaikyti, nes ji yra kaip šešėlis, kaip radiacija, nepastebimai persmelkianti, apgožianti žmogų ir palengva, palengva graužianti, graužianti, graužianti...  Žmoguje yra prikeliama, sužadinama visa tai, kas jame yra blogiausia, jis nepastebimai įklampinamas, įsiurbdamas į tos propagandos adoruojamą liūną. Jis nejunta, kaip keičiasi jo sąmonės būsenos, kaip palaipsniui žvėriškumai jam ima darytis norma, o vėliau – malonumu. Tai šlykštus reikalas ir tam reikalui jau... Ta istorija senesnė negu mongolai. Mongolai – tai tik priemonės, formos, metodai, kaip vykdyti puolimus, antpuolius, apsiaustis... O tiems rūpi įtraukti, įsiurbti teritorijas. Jų tikslas...

Latynina J. Štai čia aš, kaip daktaras Vatsonas, Jums šiek tiek paprieštarausiu. Kad ir dėl mauzoliejaus, kuriame dabar paguldytas žmogus, užmušęs labai daug žmonių. Tuose mauzoliejuose ir piramidėse paprastai ir guli tie, kurie yra nužudę be galo daug žmonių. Žmonės, kurie nėra nieko nužudę, kaip taisyklė, ramiai sau dūlija kapeliuose. Kas dėl žmonių aukojimo, tai aš Jums tiesiog priminsiu, kad netgi Romos imperijoje buvo uždraustos dvi religijos, praktikavusios žmonių atnašavimą. Tai buvo keltai, kurie yra dabartinių Prancūzijos gyventojų pirmtakai. Buvo taip pat Dioniso kultas, kuris šiais laikais irgi nėra smerkiamas. Taip, kad man atrodo, jog žymiai tikslesnė yra Aleksandro Glebovičiaus Nevzorovo hipotezė, kuri skamba maždaug taip: Putino režimas išbudina, išjudina žmonėse tai, kas pas juose yra blogiausio, barbariškiausio, archajiškiausio. Štai kaip tik tokie žmones ir yra laidojami mauzoliejuose, piramidėse, pavyzdžiui, faraonai. Mūsų klausytojai gali ir nežinoti, o Jūs tikrai žinote, kad Egipto kariuomenė turėjo savotišką priešo lavonų skaičiavimo metodiką: jie, atsiprašau, nupjaudavo jų falus – vyriškosios lyties organus – ir juos suskaičiuodavo. Atitinkamai anų laikų obeliskuose taip ir iškaldavo: tokios tai genties – 5000 falų; tokios tai genties – 4000 falų ir taip toliau, ir taip toliau. Žodžiu, lengva būti primityviu, sunku būti civilizuotu. Taip, kad aš vis tik manau, jog visa tai vis dėlto ne iš pelkių, jog tai iš žmogaus sielos gelmių...

Arestovičius A. Neabejotinai, bet mūsų atveju labai svarbu yra geografija ir linkmė, proceso kryptis. Matote, pas neandertaliečius ir kromanjoniečius kanibalizmo buvo. Bet pas juos egzistavo sudėtingi ritualai. Pas juos buvo trauka į Šviesą, Saulės kultas, kitokios visokios apeigos ir taip toliau, ir panašiai. O čia mes turime reikalą (šitai būtina aiškiai suprast, o aš tai dar ir jaučiu) su nepaprastai reta ir, be to, ne itin vegetariška žmoniškąja istorija. Štai piramidžių laikais žmonės žmogienos nevengė, visko pasitaikydavo, ypač badmečiais, bet sąmoningas mirties ir kankinimų kulto išpažinimas reiškėsi toli gražu ne pas visus. O pas šituos reiškėsi. Pas juos visa tai tūno už visų tų čekistinių, čekistinių-karinių, čekistinių-mauzoliejinių sąmokslų ir operacijų. Aš tai jaučiu. Vargšai mongolai veikiausiai būtų praradę žadą, jei būtų visa tai matę. Žinote, į ką visa tai yra panašu? Tai yra panašu į Melo Gibsono „Apokalipsę“, į majų, inkų, actekų civilizacijas, kuriose buvo paaukojama šimtai tūkstančių žmonių*. Ir kai Korteso, kai jis ten atvyko ir visa tai matė, paklausė: „Ko jums į talką daugiau atsiųsti: kareivių ar dvasininkų?“, Kortesas atsakė: „Dvasininkų reikia labiau, nes aš vienas su tuo nesusidorosiu – tai grynas satanizmas“

Bet tai yra kažkas tokio... kažkas tokio labai, labai specifiško – pelkiškai miškiško, pekliško. Štai, mums visiems yra aiškus, priimtinas šiuolaikinio Senio Šalčio įvaizdis, toks, kokį esame susidarę sau dabar. O kokio jo būta tikro, tai yra pradžioje, iki to, kai šis kultas buvo sutaurintas?

Latynina J. Aš, apskritai, nesu susipažinusi su šio personažo kilmės istorija. Man visada rodėsi, kad tai kažkoks importinio Santa Klauso pakaitalas.

Arestovičius A. O yra štai koks ryšys. Egzistavo  toks personažas (vėliau sukilnintas Senio Šalčio pavidalu ir įvaizdžiu), kuris buvo absoliučiai satanistiškas, kažkas tarpinio tarp Juodojo girinio ir to, kuris ateidavo prie trobos, užhipnotizuodavo joje buvusius žmones, išviliodavo juos laukan ir surydavo. Surydavo tuos, kurie patys, savo noru,  išeidavo į speigą ir sustingdavo nuo šalčio. Siaubinga pabaisa. Panašiais aš jaučiu ir matau ir šituos, pelkinius. Kaip tik tos jėgos vėl sukilo, jos visada ten tūnojo, o dabar vėl ėmė brautis pas mus. O mes esame ta nacija, kuri kliaujasi, remiasi Valia, Laisve ir Šviesa, ir mes juo sustabdysime ir atblokšime. Nemalonus jausmas užeina, kai suvoki, kad pas mus pačius viso to blogio yra daug. Buvo 400 metų, o gal ir ilgiau, bendros istorijos ir aš be perstojo kartoju ir kovoju, kad mes patys nepratrūktume tokia pat neapykanta: štai imkime neapkęsti visų maskolių, štai imkime juos kastruoti, jų lavonams nupjaudinėti, belaisvius šaudyti... Jokiu būdu negalima šito sau leisti! Visi tie neapykantos žodžiai gali įkristi į palankią dirvą, gali mūsų pačių kraujuje atgaivinti tą pačią Mirties kulto bacilą. O tai būtų pats blogiausias atvejis, blogiau nei Buča, blogiau už pralaimėjimą. Tai būtų gerokai blogiau nei Buča, netgi jei dėl to tuo momentu nenukristų nei vienas plaukas nei nuo vienos galvos. Visi jie nukristų vėliau. Jokiu būdu negalima susikruvinti Mirties kultu, susitepti patyčių kultu, tuo mėgavimusi aukų kančiomis – tais nežmogiškais jų bruožais. Visa tai aš gerai jaučiu, matau, ir todėl visa tai reikia sustabdyti, užkardyti ir todėl aš nuolatos skelbiu: esame europietiškos šalies europietiška armija. Mes išpažįstame Šviesą, mes remiamės Valia, mes kliaujamės Laisve ir mes esame pajėgūs tai bjaurasčiai sukliudyti. Ir dabar kaip tik vyksta kova, kad rusai nebūtų šito kulto praryti. Reikia gelbėti Rusijos tautas nuo viso šito, nuo to pridvisusio, pūliuojančio reiškinio, nuo tų apdavų, kuriuos įtaigoja negeros, sužvėrėjusios jėgos, prisidengdamos šamanizmu. Arba visa tai kursto patys šamanai, prisidengę tomis jėgomis. Arba čia turime kažkokią pavojingą jų simbiozę. Bet aišku, kad už viso to „Sanktuarijaus“, viso to čekistiško kipšyno stovi absoliučiai mėsėdiška, netgi žmogėdriška, tokia barbariška, ir ne kažkiek ikimongališka, bet gerokai iki-iki-iki-iki-iki-ikimongoliška gentis ar genčių sąjunga, kuri Mirties kultą padarė savu, kuri gyvybei, gyvenimui skiepija, įtaiginėja  žavesį mirties. Ir štai iš ten kilo, liejosi tas drumzlinas, pridusintas vanduo. Ir štai visa tai aš apčiuopiamai, aiškiai regiu ir jaučiu. Todėl, kad esu (aš jau sakiau) labai jautrus kolektyvinės pasąmonės impulsams, puikiai suprantu iš kur ir kodėl visa tai kyla. Norėtųsi reabilituoti visus tuos nelaimingus mongolus ir ordas ir pasakyti, kad Orda tebuvo tik dalis viso šito proceso. Buvo įsisavinti kai kurie iš Ordos perimti įgūdžiai, buvo pasinaudota kai kuriais jos įvaldytais valstybės tvarkymo ir kariavimo būdais. Bet viso šito „pelkinio“ blogio šerdis yra žymiai ydingesnė, žymiai siaubingesnė. Tai šešiamečių vaikų žudynės, vaikų prievartavimas savaitėmis tėvų akivaizdoje. Nušaudavo, papjaudavo, išmesdavo į Žitomiro kelią, bandydavo sudeginti. Ir visa tai atėjo iš ten, suprantate, iš tų balingų, miškingų, atšiaurių  vietų... Ir todėl  dabar reikia gelbėti ne tik Rusijos liaudį, reikia visą pasaulį gelbėti. Kai kurie europiečiai tai labai gerai jaučia. Bet toli gražu ne visi. Jiems tai reikia aiškinti ir aiškinti, rodyti ir rodyti, kad tas kvaitulys, sąmonės aptemimas yra grėsmė visai žmonijai. Ir reikalas visai ne geopolitiniame pralaimėjime, ne geopolitiniame Ukrainos pralaimėjime, ne geopolitinėje Rusijos pergalėje. Visa tai... – ne, ne, ne – reikalas žymiai blogesnis: kalba eina tiesiog apie grėsmę visai civilizacijai.

Latynina J. Kalbant apie civilizaciją, aš su Jumis sutinku štai dėl ko. Kaip jau sakiau, aš taip giliai į istoriją nelendu, bet visas mirties ir kankynių charakteris yra puikiai aprašytas Dž. Freizerio veikale „Aukso šakelė“. Tai išties yra būdinga visoms tautoms. Ir civilizacija yra tai, kas ją [mirties reiškinį] yra aprėpęs protu. Šiuo požiūriu aš žiūriu į reikalą maždaug taip: kas, apytikriai sakant, buvo Kijevo Rusia – buvo europietiška šalis. Bet Edigėjaus  Rusia išnyko ir į jos vietą atėjo Maskolija, kuri buvo Ordos kraštu.

Arestovičius A. Tai buvo didžiausia istorijoje vagystė. Labai gerai žinoma, kaip ji buvo įvykdyta. Kai Teofanas Prokopovičius (Kijevo Mohylos akademijos auklėtinis ir rektorius, kijevietis, 9 metus mokęsis Vakarų kolegijose)  suprato, kad turi kovoti už stačiatikybę, – tuomet, žlugus valstybiškai suformuotai stačiatikybei, žlugus Bizantijai,  vienintele stačiatikybe buvo Maskvos stačiatikybė. Ir jis – Teofanas Prokopovičius –  nusprendė, kad ukrainiečiai ims visa tai valdyti, o dėl to reikia kai ką išaiškinti Petrui I, prieš kurį buvo iškilusi didelė dilema. Dilemos esmė buvo ta, kad jis neturėjo teisės paveldėti sosto, o tiksliau, į dinastinį paveldėjimą žemių, kurias jis ruošėsi pasiglemžti. Nes tos žemės buvo arba Riurikovų, arba Gediminaičių, bet jis pats tai buvo Romanovas... Netgi šiais laikais dinastiniai argumentai turi milžinišką reikšmę, tiesiog jie įgavo kitokius pavidalus, nors dalis ir išliko. O jau tais laikais Petras Pirmasis niekam nebūtų galėjęs išaiškinti, kokiu pagrindu yra jo, pavyzdžiui, Smolensko žemės, nes jos yra Gediminaičių ar bent jau Riurikovų... „O jūs juk tai esate Romanovai... Kuo jūs čia dėti?“...  Ir T. Prokopovičius padaro triuką. Jis tuo metu faktiškai vadovauja Šventajam Sinodui. Jis pertvarko cerkvę tam tikru būdu. Jis pasako: „Vaikeliai, – imkime ir paskelbkime imperiją! (O tai jau visiškai kitas reikalas: į imperiją žemės surenkamos visai pagal kitus principus). O Jus – imperatoriumi! Tada Romanovai iškart įgaus teises į naują dinastiją, į realizavimą naujų galimybių“. – „Kokią imperiją?“ – pasitikslino Petras. (Tu metu ten buvo Maskolija). – „Mes persivardysime į Rusią ir ją paveldėsime. (Kaip dabar pasakytų, tai buvo milžiniška mitodizaino sukūrimo operacija. „Rossija“ – taip graikiškai vadinasi Rusia).  O Rusią imsime vadinti graikiškai – Rossija. Persivadinsime ir tada...“

Tris metus įkalbinėjo Romanovus. Jie atsakydavo, kad „kažkaip jau keistai visa tai skamba...“. Galų gale įkalbėjo – „Ir galų gale įkalbėjo“, – jei pacituotume Vysockį. Veikiai Maskolija tapo Rusija, o Petras Pirmasis – jos imperatoriumi. Toliau visa tai buvo apiforminama darbuose Kliučevskio ir vokiečių profesūros, kuri privertė mus Prancūzijos karalius Lui vadinti Liudvikais, o Anri – Henrikais – pagal vokišką tartį. Taip visa tai buvo įteisinta rusų literatūroje ir rusų kalboje, ir... visur kitur. Ir todėl ši operacija tęsėsi ir... tęsiasi, o, kaip neseniai sakė Michailas Veleris: „Pati didžiausia valstybės paslaptis, pati didžiausia Rusijos paslaptis yra jos istorija“. Tad štai – aš kažkur esu pasakęs, kad „tai, ką kažkada surentė Prokopovičius, dabar sugriaus Arestovičius“. Reikia, neišvengiamai būtina situaciją apversti ir susigrąžinti sau, sugrąžinti ir išaiškinti visam pasauliui, kad Rusia, tikroji Rusia, yra čia, o Kremliaus režimas (aš nesakau „rusai“) – tai didžiausias istorijoje vagis, didžiausias sukčius istorijoje, didžiausias sadistas ir žmogžudys. Ir jam reikia nuplėšti kaukę, parodyti tikrąjį veidą, demaskuoti. Reikia jam, tam blogiui, sulaužyti stuburkaulį. Ir tai bus pavyzdys, naudingas visam Žemės rutuliui. Kad, pasirodo, viso pasaulio akivaizdoje yra įmanoma ištemti į šviesą globalų – atleiskite – sąmokslą, globalų melą, globalią neteisybę. Ir sugrąžinti į šią žemę tiesą ir teisingumą. O štai Šventoji Rusia: ji yra čia, ji dabar visu kuo ima reikštis! O anoji Rusia, net nežinau kaip apibūdinti, – „sumongolėjusi“, – štai toks variantas arba – „apmongolėjusi“, – tai iš tikro dalis, esminga dalis, rusiškojo valstybingumo, net jei dabar nekalbėtume apie tamsiuosius kultus, kuriuos ką tik aptarėme. Valstybinės įpėdinystės prasmes – taip, be abejonės, mes turime sugrąžinti teisę į sostą, o tiksliau, – į Rusios teisę čia vyrauti ir visam pasauliui tai aiškinti. Todėl manasis projektas taip ir vadinasi „Rusia–Ukraina“. „Ukrainos“ išsižadėti negalima. Tai – ženklas, markė. Jis irgi iškentėtas krauju per šimtmečius. Bet čia visų pirma yra Rusia. Ji pirminis elementas. Ir štai, kai mes susiesime tai, kas čia mezgėsi 4–6 amžiuose, kai buvo įkurtas Kijevas, su ateities Rusia, su būsima Seče, kuri yra perspektyvoje ir apie kurią irgi mėgstu pakalbėti. Štai tada bus atkurtas, galutinai užbaigtas tūkstantmetis projektas, ištaisytas milžiniškas istorinis neteisingumas ir viskas stosis į savas vietas. Tada suras savąją erdvę ir baltarusiai, ir visa tai, kas esminga, visa tai, kas yra gera ir šviesaus Rusijos Federacijoje, o europinėje Rusijoje – tai jau tikrai. Ir rasis ta ankstesnė, puiki Rusia nuo Baltijos iki Baltosios ir Juodosios jūrų. Tai štai kokia istorija mūsų dar laukia ateityje ir tik tada baigsis tas sąmonės aptemimas, kuris užslinko iš pelkių, esančių kiek į šiaurę nuo Maskvos. Tai štai kokia ta ateities istorija ir kas privalės atsitikti. Ir visa ši atsakomybė gulasi ant mūsų pečių. „Laikas pasirinko mus“ – buvo toks sovietinis...

Latynina J. Taip. Šios laidos pabaigoje noris įkišti savo trigrašį, nes iš tikro visa ta istorija su sąvokos „imperija“ savinimusi prasidėjo ne prie Petro. Jos istorija labai sena. (Aš čia  noriu mūsų klausytojams priminti, kad žodis „imperija“ kažkada buvo tikrinis daiktavardis ir jis įvardijo tik Romos Imperiją – Romos Imperiją ir nieko daugiau. Todėl pirmąją vagystę iš tikro įvykdė ne Petras I, o Karolis Didysis, kai jis įkūrė frankų Šventąją Romos imperiją.

 

Temos pratęsimas

 

       Šviesos pergalė prieš požemių tamsą

 

Ištrauka iš 2022 metų birželio mėnesio 9 dienos Julijos Latyninos ir Aleksejaus Arestovičiaus kassavaitinio ketvirtadieninio pokalbio J. Latyninos kanale „LatyninaTV“

 

https://www.youtube.com/watch?v=30VTFgt8S98

(nuo 51min. 40 sek. iki 1valanda 2 min. 25 sek.)

 

Latynina J. Aš negali nesugrįžti prie mūsų pokalbio, kurį mes pradėjome praėjusioje laidoje. Tada Jūs pasakėte, kad Ukraina kovoja su chtoniškuoju pradu žmonijos civilizacijoje. Ir man norisi pasitikslinti: ar tas chtoniškasis pradas, visa ta požemių tamsa, visas tas siaubas, kurį mes pamatėme Jagodnoje, Bučoje, kitose vietose – ar jis reiškia, kad Rusija genetiškai užkoduota būti šio užkrato nešiotoja ir eksponuotoja, ar kiekvienas... kiekvieno žmogaus pasąmonėje tūno ši tamsa ir siaubas, ir kad civilizuotos valstybės su šiuo košmaru žmonėse kovoja, o necivilizuotos, tokios kaip dabartinė Rusija, priešingai, šitą košmarą skatina?

Arestovičius A. Be abejonės, tai antrasis atvejis: visa tai, ta Blogio jėga, tūno bet kuriame žmoguje. Bet vienos visuomenės ir kultūros, ir valstybės kupiūruoja tą Blogį, kovoja su juo, o yra tokių, kurios jį palaiko, eskaluoja. Rusijos Federacija keistu būdu jau nuo Ivano Vasiljevičiaus Rūsčiojo laikų tikrai (greičiausiai dar anksčiau) vėl ir vėl (su retomis šviesesnėmis išimtimis, pavyzdžiui, Aleksandras II) remiasi, chroniškai remiasi būtent tokiomis rusiško charakterio ypatybėmis, tiksliau būtų netgi šitaip: daro šitas savybes ir kliovimąsi jomis, tą chtoniškumą,  valstybine politika, nes gali šitokią... Buvo Indijoje tokia „tagų“ (smaugikų) sekta...

Latynina J. Primenu, kad pavadinimas yra kilęs iš angliško žodžio „thug“.

Arestovičius A. ...tai štai jie, tiesiog dėl to, kad praktikavo deivės Kali, Mirties deivės, kultą, per metus ar dvejus Indijoje nužudė pusantro milijono žmonių; jų net neapiplėšdavo, o tiesiog pasmaugdavo su skarelėmis ar kitais būdais. Tai tęsėsi tol, kol vienas britų karininkas nusprendė šitam viskam padaryti galą. Jis buvo ten gimęs, mokėjo vietinį dialektą, buvo panašus į indą. Jam pavyko įsiskverbti į tą sektą, demaskuoti, o britų kolonijinė kariuomenė ją sunaikino. Skarelėmis pasmaugta  1,5 milijonų žmonių vien dėl savotiškai suprasto deivės Kali kulto. Tai štai: vieni kultivuoja Chtoną, o kiti jam priešinasi. Štai, pavyzdžiui, britai turi puikią kovos su panašiais kultais patirtį. Lenkai turi. Jei Jūs prisimintumėte Andžejų Sapkovskį, tai jis yra parašęs „pelkių ciklą“ su visais tais giriniais, raganomis, visais tais, kurie aukojo vaikus, kitais nelabaisiais. Lenkai visa tai yra gerai išjautę, patyrę Mozūrijos pelkynuose. Todėl lenkai mus supranta, mus supranta baltai, britai mus supranta, o ir mes patys gerai suvokiame, kas tai yra. O vokiečiai mūsų nesupranta, o prancūzai, bent jau didžioji jų dalis, ir nenori suprasti. Į Džo Baideno teiginį, kad pasaulis yra pasidalinęs į autokratiją ir demokratiją, aš atsakyčiau taip: pasaulis susiskirsto ne į komunistus ir fašistus, ne į liberalus ir į maoistus – jis visada dalinasi į tuos, kurie remiasi Chtonu ir tuos, kurie kliaujasi Šviesa, kaip vieni ir kiti bebūtų vadinami. Mes kliaujamės, pasitikime Šviesa, o Putino režimas išpažįsta Chtoną. Vadinasi, iš to seka dvi išvados: pirma, mūsų reikalas teisus, priešas bus sumuštas ir mes laimėsime ir, antra: įveikti Chtoną – tai viso pasaulio pažangių žmonių reikalas, taip pat šviesiosios Rusijos visuomenės dalies, rusų kultūros. Kas tai yra Chtonas galėčiau nusakyti naudodamasis ukrainietiškos politikos pavyzdžiais. Štai kilo diskusija, galima ar negalima suteikti Ukrainos pilietybę Aleksandrui Nevzorovui bei apskritai rusams. Kartais pasigirsta balsų, prakeikiančių tris rusų kartas, šaukiančių žudyti vaikus, daryti kitas beprotystes. Čia išsiveržia tas pats Chtonas, kuris, kaip jie galvoja šūkautojai, esamu atveju kaip tik ir yra patriotizmas. Bet aš be perstojo Jums aiškinu, kad tai visai ne patriotizmas, kad tai tas pats Chtonas, kuris šėldavo ir pelkių karalijoje, ir NKVD požemiuose. O kad tai yra išreiškiama ukrainiečių kalba, nieko nekeičia, tik padeda blogiui maskuotis. Ir mes stengiamės su tuo žmonėse tūnančiu Chtonu kovoti, nes tai yra pagrindinis mano uždavinys. Tuo tikslu aš ir skaitau seminarus, ir aiškinu, ir konsultuoju, ir užsiimu vieša veikla, vardan to, kad būtų nugalėtas tas Chtonas, kad žmonėse daugiau nebebūtų to Chtono ar bent jau būtų suvaržytos sąlygos ir erdvė jam reikštis. Visuose žmonėse ir visose tautose.

Latynina J. O kuriose šalyse ir teritorijose dabar Chtonas yra išpažįstamas, juo tikima? Klausiu, nes man atrodo, kad Putinas yra ne vienintelis toks.

Arestovičius A. Atsakymą duodu paklausdamas: o kas daroma su uigūrų etnine mažuma Sinddziango autonominiame regione Kinijoje? Kaip reiktų vertinti skaitmeninę konclagerizaciją ir visą, visą su tuo susijusią istoriją? Kas įvyko tarp tutsių ir hutsių? Kas per reiškinys buvo ISIL – Islamo Valstybė? ISIL – tai yra Chtonas gryniausiu pavidalu. Tai kryptis į Niekur – Juodasis Chtonas. ISIL buvo visai neblogai technologizuota. Vakarai įsitraukė, kad ji būtų sunaikinta Bet nesugebėjo tai atlikti iki galo. Kad ir todėl, jog ISIL turėjo tam tikrus ryšius su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

Latynina J. Nagi, nagi, – nuo šio momento smulkiau.

Arestovičius A. Na, juk ten, ISIL, buvo milžiniškas rusakalbių desantas, ypatingai iš Vidurinės Azijos, Centrinės, ir taip toliau. Tai vyko visai ne atsitiktinai. Ją , tą „valstybę“, kūrė BAAS partijos Sirijoje funkcionieriai ir Irako buvusių specialiųjų tarnybų karininkai, kurie visada turėjo stiprius ryšius su Sovietų Sąjungos, Rusijos specialiosiomis tarnybomis. ISIL klestėjimo laikotarpiu galimai kas ketvirtas jos ginkluotas narys buvo rusakalbis iš Kaukazo, Pavolgio islamiškų respublikų, Centrinės Azijos ir taip toliau. Ar taip vykti galėjo be kontrolės, be poveikio rusų tarnybų? Žinoma, ne! Tai jos kurstė ISIL prieš Vakarus, prieš amerikiečius... Istorijoje mes žinome egzistavus tokias civilizacijas, kaip majų ir actekų, kurios pasižymėjo ir tuo, jog aukojo žmones. Todėl, kai kartą Korteso paklausė, ko jam į pagalbą daugiau atsiųsti – kareivių ar dvasininkų, jis atsakė: „Siųskite dvasininkų, o kareivių man kaip nors užteks“... Na, štai tie žmonių aukojimo kultai... Juos tik dvasininkai galėjo nugalėti. O Afrikoje tokių dalykų dėjosi labai daug: hutsių ir tutsių pjautynės... Uganda... Kongas... Ir taip toliau, ir taip toliau. O gana civilizuotoje  Europoje?..  Buvo toks Prancūzijos maršalas baronas Žilis de Rė, Žanos d’Ark bendražygis, kuris juodąja magija užsiiminėjo visiškai oficialiai...

Latynina J. Mėlynabarzdžio prototipas.

Arestovičius A. ...taip, maudėsi vaikų kraujo voniose, kol Bažnyčia jo galų gale nenuteisė ir, pasmaugus, neįkišo į laužą...* Tokių atvejų buvo daug, visada, bet problema buvo ta, kad... Bet imkime ir pacituokime Vladimirą Semionovičių iš „Susitikimo vietos pakeisti negalima“: „Teisėsaugos būklę šalyje apsprendžia ne pats vagių buvimas, o valstybės sugebėjimas juos nukenksminti“.  Taigi, ne pats egzistavimas Chtono, kuris tūno kiekvieno žmogaus sieloje, išskyrus pačius švenčiausius, ir ne buvimas kolektyvinės pasąmonės nulemia šio pasaulio tvarką, o mūsų sugebėjimas kliautis Šviesa, kuri mums, žmonėms, yra labiau sava nei Chtonas. Kova vyksta už Šviesos pergalę prieš Chtoną, o Putino režimas Chtonu kaip tik sąmoningai remiasi, jį išpažįsta. Būna, kai karo aplinkybėmis netgi civilizuočiausių šalių civilizuoti žmonės įvykdo karinius ekscesus, nusikaltimus. Bet visai kitas reikalas, kai tai vyksta įgyvendinant valstybės politiką, kai brigadai, kurios narai padarė žvėriškus nusikaltimus Bučoje, Putinas suteikia gvardijos vardą. Tai valstybinė politika.

Latynina J. Aš tik norėčiau papildyti istoriją apie Mirties deivę Kali garbinusią Indijos sektą, kurios nariai žudė pakelingus žmones, ir iš kurios pavadinimo yra kilęs angliškas žodis “thug“ („chuliganas“), o iš tikro – „banditas“. Taip, beje, ir yra vadinamas Putinas. Kaip matote, čia turime prasmingą sąšauką. Ši tiesioginė paralelė turi ir dar vieną liūdną momentą, galbūt leidžiantį mums suprasti, kodėl Europa taip ilgai pakančiai žiūrėjo į Putiną. Reikalas tas, kad jeigu perskaitytumėte istorikus revizionistus, tai yra visus tuos, kurie „kovoja“ su rasizmu ir panašiai, tai jūs su nuostaba sužinosite, jog jokia tagų sekta nėra egzistavusi, kad tai vien tik tų niekšingų britaniškųjų imperialistų skleidžiamas čiabuvių šmeižtas. O vietiniai gyventojai turi savo ypatingą, unikalią kultūrą, savo tapatybę, iš kurios niekingi britų imperialistai tyčiojasi. Kai aš kartą vienoje Karibų jūros saloje užėjau į muziejų, apie čiabuvius jame perskaičiau: „Apie senuosius vietos gyventojus mes nieko nežinome, nes europiečiai juos negailestingai išnaikino, tepalikdami apie jų papročių tik kažkokius aprašymus, kuriais negalima tikėti, nes juos rašė  žiaurūs kolonizatoriai.“ Tuo tarpu mes žinome, kad tai buvo žmogėdros. Kai Kolumbas įėjo į jų trobą, tai pamatė ten verdamą žmogaus koją... Europiečiai ir patys, suprantama, buvo ne angelai, bet tas vaizdas juos šokiravo...

Arestovičius A. Taip, sugriovė „iškilią“  majų civilizaciją, kurioje paaukodavo po 100.000 žmonių, kaip kad mes matėme Melo Gibsono filme „Apokalipsė“. Aš šiek tiek esu domėjęsis inkais, todėl žinau, kad pagrindiniais Korteso pagalbininkais buvo indėnų gentys, pusė kurių sunaikino save pačios, nuosekliai vykdydamos žmonių aukojimo praktiką. Žyniai tuo tarpu įteikdavo masėms, kad viskas, kas vyksta, yra jų kontroliuojama... Visai, kaip šiuolaikinėje Rusijoje.

Latynina J. Taip pat reiktų priminti, kad vieno ar kito actekų imperatoriaus valdymo didybė tais ar anais metais priklausė nuo to, kiek žmonių tais ar anais metais jam pavyko nužudyti ar paaukoti.

 

 

 

*Nori nenori, bet peršasi mintis, kad tų senovės tautų savanoriškai vykdyti masiniai žmonių aukojimai, genčių savinaika (kai pomirtinis pasaulis yra realesnis už tikrovę, kai pomirtiniu, įsivaizduojamu, gyvenimu tikima labiau nei ikimirtiniu, apčiuopiamu – tai kodėl gi ne?) yra gerokai panašūs į Stalino periodu vykusį totalinį žmonių naikinimo procesą. Kažkoks visuotinis nuolankumas, paklusnus žmonių sutikimas, kad su bet kuriuo iš jų būtų daroma kas tik nori, tas begalinis noras patikėti, jog žmogaus gyvybė jokia vertybė, fikcija, tik pagalbinis inventorius, kad tos milžiniškos, beprasmiškos „Komunizmo“ strojkos ant dešimčių tūkstančių pačių statytojų kaulų yra kažkas didingo, epochiško, kolosalus šuolis į ateitį, beveik dangiško... Tai gali vykti tik tada, kai žmonės priima tuos kliedesius, tą juos engiančią, naikinančią sistemą kaip savą, išaugusią iš jų pačių išsvajotų siekių, troškimų, lūkesčių, vilčių... Bet vien dėl to, kad ši masė būtų efektyviai valdoma, kad būtų palaikoma tvarka ir rimtis pačioje sistemoje, visai nereikėjo demonstratyviai nukankinti badu milijonus valstiečių. Jie jau buvo palaužti, „įtikinti“ ankstesnių ekscesų. Holodomoras viso labo tebuvo tik ritualinis viso to apiforminimas – ritualinis žmonių aukojimas socialistinio realizmo metodu. Archipelago GULAG salyne žuvo, mirė, kankinosi irgi milijonai žmonių. Visas aukų kelias nuo suėmimo iki išmetimo į lavonvietę buvo reglamentuotas, pagrįstas, įteisintas, apibrėžtas dešimtimis tūkstančių, šimtais tūkstančių, instrukcijų, taisyklių, potvarkių, paragrafų... Kitaip sakant, buvo nustatyta tvarka, pagal kurią šis žmonių naikinimo procesas buvo ritualizuotas ir taip funkcionavo.

 

** Barono Žilio de Rė (1404–1440)  nusikaltimai ir bausmė yra ginčytini. Jį teisė ir bažnytinis, ir pasaulietinis teismai. Ž. de Rė buvo kaltinamas ritualiniu žmonių aukojimu demonui, burtininkavimu, berniukų ir mergaičių kankinimu, žudymu. jų kūnų darkymu ir deginimu, gašlavimu, iškrypėliška kopuliacija su mažamečiais, Bažnyčios ir krikščionių tikėjimo įžeidimu... Kaltinimo aktas apėmė 47 punktus ir rėmėsi110 liudininkų apklausa. Iki kankinimų, Žilis de Rė pripažino tik savo domėjimąsi alchemija. Po kankinimų „kopėčiomis“ jis sutiko su visais jam mestais kaltinimais ir patvirtino tai su „su ašaromis akyse, laisvanoriškai ir niekieno neverčiamas“. Liudininkai iš jo artimiausios aplinkos taip pat buvo kankinami. Nors baronas Ž. dr Rė kaltintas kelių šimtų vaikų pagrobimu ir nukankinimu, bet nei didiko rezidencijoje, nei jos apylinkėse nebuvo rasta jokių daiktinių įrodymų, viskas rėmėsi liudininkų „parodymais“, o ir patys proceso organizatoriai, regis, pretendavo į barono žemes... Todėl logiška, kad XX a. pabaigoje kilo noras teisiškai įvertinti šį anų laikų procesą. Šiam tikslui sušaukto Prancūzijos Senato tribunolo nariai bei ekspertai atliko tyrimą ir nusprendė, kad baronas Žilis de Rė buvo nekaltas...

Ir dar dvi pastabos. Pirma, Žilio de Rė teismas savo metodais ir tikslais labai primena Stalino laikais vykdytus teisminio susidorojimo su politiniais oponentais ir įvykių dalyviais procesus: aukos sutikdavo su joms mestais, kad ir absurdiškiausiais, kaltinimais po psichologinio spaudimo ar fizinio poveikio priemonių panaudojimo, tai yra po kankinimų. Ir, antra. Yra pastebėta, kad žmonės, žmonių grupės su nepasitikėjimu ir įtarimu žiūri į žmones ar žmonių grupes, kuriuos kuo nors nuo jų pačių besiskiriančias: tautybe, religija, papročiais, išvaizda, apranga, įpročiais, elgesiu, interesais... Baronas Žilis de Rė, suprantama, negalėjo neatkreipti į save aplinkinių dėmesio , nes domėjosi keistais ir įtartinais dalykais – alchemija bei okultizmu, o jį supo, apie jį telkėsi panašūs įtartini asmenys – visokie pranašautojai, alchemikai, dvasių kvietėjai ir panašūs keistuoliai... Tai vyko prieš 600 metų. O štai prieš 60 metų, prisimenu, gimtose apylinkėse buvo dingus imergaitė. Tai savo ausimis girdėjau žmones kalbant, jog jos kraujas gal būt panaudotas apeiginiams paplotėliams kepti...

žymos: Aleksejus Arestovičius, Julija Latynina