Genadijus Burbulis

 

Burbulis  pas  Gordoną

 

(Dmitrijaus Gordono pokalbis su Genadijumi Burbuliu laidoje „Svečiuose pas Dmitrijų Gordoną“. 2016 m.)

 

https://www.youtube.com/watch?v=tMUNUHluSpY     (1 dalis)

 

https://www.youtube.com/watch?v=ZVU3W6PZILY    (2 dalis)

 

https://www.youtube.com/watch?v=zXfukpBF_L4        (3 dalis)

 

 

PRIEIGA

 

Genadijus Burbulis kartu su Vytautu Landsbergiu yra tie pasaulio politikai, kurie labiausiai prisidėjo prie sisteminio totalitarinės, represinės sistemos Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje sugriovimo. Taip pat, žinoma, Lenkijos „Solidarumo“ lyderis Lechas Valensa. Vaclavo Havelo vaidmuo buvo lokalus, o jo indėlis į demokratijos pergalę šiame regione yra gerokai supoetintas. Andrejus Sacharovas buvo mąstytojas teoretikas, bet tiesioginė jo idėjų įtaka yra sunkiau apčiuopiama. Vakarų demokratijos po Ronaldo Reigano ir Margaret Tečer neišugdė, neiškėlė nei vienos ryškios asmenybės, kuri žodžiu ir praktiniu veikimu būtų užsiangažavusi principinei, žūtbūtinei kovai su komunistinio viruso skverbimusi ir autoritarinių valstybių ideologine, ekonomine, teritorine ekspansija.

Genadijus Burbulis šiai, kovotojo su komunistiniu  raugu Rusijoje, rolei tarsi irgi visiškai netiko, nebuvo jai skirtas. Pirmojo pasaulinio karo migranto iš Lietuvos į Uralą anūkas, gimęs eilinėje šeimoje, augęs pramoninėje Sverdlovsko srities gyvenvietėje. Vidurinė mokykla, darbas šaltkalviu, kariuomenė, juodadarbis. Po to marksistinės-lenininės ir kitų filosofijų studijos Uralo universitete. Tikėjimas Leninu ir leninizmu. Narystė Sovietų Sąjungos Komunistų Partijoje. Darbas dialektinio materializmo ir marksistinės-lenininės filosofijos dėstytoju.

Ir čia – Gorbačiovo Perestroika...

1990–1992 metais, labiausiai įtemptu, neaiškiausiu, perėjimo iš diktatūrinės valdymo formos į demokratinę laikotarpiu,  G. Burbulis buvo pats artimiausias Boriso Jelcino bendražygis, įtakingiausias jo patarėjas, pačių svarbiausių, istorinių, kardinalių idėjų autorius, rėmėjas ir įteigėjas. Kol B. Jelcinas pasikliovė G. Burbuliu, rėmė jo iniciatyvas, tol jam, kaip politikui, viskas sekėsi. Kai atstūmė – prasidėjo serija taktinių ir strateginių pralaimėjimų bei klaidų iki pat Vladimiro Putino paskyrimo savo įpėdiniu imtinai.

Permąsčius žemiau publikuojamą pokalbį, išryškėja trys pamatiniai, strateginiai Genadijaus Burbulio nuopelnai Rusijai, jos raidos istorijai.

Pirmas. Jis yra 1922 metų Sutarties, suformavusios Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą (SSRS; TSRS), denonsavimo (nutraukimo) vienas iš iniciatorių ir autorius kertinės – mirties nuosprendžio – formuluotės, kuri  konstatavo, kad valstybės įsteigėjos nusprendė, jog Sovietų Sąjunga, kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realybė, nustoja egzistuoti. Tai buvo kuolas, įkaltas į kraugerės imperijos širdį.

Labai įdomus tuometinio Baltarusijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko, Belovežo Sutarties signataro Stanislavo Šuškevičiaus liudijimas: „Pirmasis mintį apie pasirašymą akto dėl SSRS jurisdikcijos nutraukimo pagarsino Genadijus Eduardovičius Burbulis. Jis pasakė nuostabią frazę: „Ar Jūs nesutiktumėte pasirašyti po tokiu sakiniu: „SSRS kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realybė nustoja egzistuoti“? Žinote, aš nesu pavydus žmogus, bet tąsyk šis jausmas kilo, – kad šis filosofas, marksistas-leninietis, taip puikiai suformulavo. Vos tik išgirdęs, aš pirmasis net ne sušukau, o išrėkiau: „Aš pasirašysiu!“ – taip man patiko“.

Antras. Genadijaus Burbulio valia buvo demontuota sovietinė ekonomika, privedusi iki to, jog gyventojai nebeturėjo nei ko valgyti, nei ko nusipirkti. Perėjimą nuo bado (deficito) ekonomikos prie rinkos (gausos)  ekonomikos įvykdė G. Burbulio pasirinkta „Jegoro Gaidaro komanda“, tapusi šio pereinamojo laikotarpio Reformų vyriausybe, vėliau prakeikta daugumos rusų: geriau visiems po lygiai neturėti, negu gyventi gausoje, bet ne po lygiai pasiskirstančioje.

Trečias nuopelnas. Genadijus Burbulis buvo vadinamosios „Jelcino Konstitucijos“ entuziastingas šalininkas. Būtent šiame pokalbyje, dėstydamas savo gyvenimo credo, jis sako, kad Rusijos ateities pagrindas yra egzistuojanti „konstitucinių vertybių sistema“, kad Konstitucija jam – „tai Rusijos sociumo piliečio Biblija“. Galima spėti, kad prie šios Konstitucijos kūrimo tiesiogiai ar netiesiogiai bus prikišęs savo pirštus ir G. Burbulis.

Įsidėmėtina, kad Vladimiro Putino požiūris į šiuos tris Genadijaus Burbulio nuopelnus yra nuožmiai neigiamas: 2020 metais jis išsityčiojo iš „Jelcino Konstitucijos“, daugiau nei 200 pataisų, priimtų vienu ypu, paversdamas ją „Putino konstitucija“, Jegoro Gaidaro reformos buvo iškreiptos ir panaudotos oligarchinio-valstybinio kapitalizmo įtvirtinimui, o Sovietų Sąjungos pražūtį jis įvardijo kaip didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą. Būtų galima netgi pasakyti, kad V. Putino asmeninė, prisiimtoji misija, jam atsidūrus valdžioje, visų pirma buvo kova su Genadijaus Burbulio idėjomis ir darbais!

Genadijus Burbulis yra socialinis mąstytojas. Todėl labai įdomus ir svarbus jo požiūris, atsiskleidęs pokalbio metu, į rusų etnoso, rusų liaudies mąstymo, galvosenos, pasąmonės ypatumus. Tuos dalykus, beje, jis labai logiškai, nuosekliai susieja su V. Putino dabar vykdomos politikos esme, jos recidyvais. Putinas jam – tai dalelytė Rusijos sociumo, tai vienas iš dešimčių milijonų rusų, tai –  jų dvasios etalonas. Ir kad ta daug kartų išlinksniuota, perlinksniuota „paslaptinga“ Rusijos dvasia, jos „nesuvokiamumas protu“, „savitumas“ viso labo tėra skaudus rezultatas vėluojančio rusų sąmonės brendimo. Kad tai įsisenėjusi liga, kurios simptomų pačios rusų masės negali nei pastebėti, nei suvokti, nes joms visa ta savijauta yra tapusi normalia būsena, jų savastimi. Rusų nacijos dar nėra – tai vis nuo jūrų iki jūrų, nuo sąsiaurio iki sąsiaurio tebeklajojanti, besiblaškanti orda. Europiečiams, vakariečiams irgi sunku susigaudyti rusų mentalitete, nes tose civilizacinėse lenktynėse jie yra atitrūkę visu sąlyginiu ratu ir todėl jiems saviapgauliškai atrodo, jog yra bėgama tarsi kartu ir vos ne su bendraminčiais... Kitaip sakant, G. Burbulis „perkando“ rusų, kaip etnoso, pačios Rusijos, kaip visumos, kaip  deržavos esmę, tikslus, jos pridarytų ir tebedaromų nusikaltimų priežastis bei pasekmes. Diagnozavo rusų liaudies instinktų archajiškumą, archajišką mąstyseną ir archajišką vertybių sistemą. Pagrindinis vidujinis – šios masės viduje, gelmėse pasireiškiantis ligos požymis – vergiškumas. O į išorę ši liga prasiveržia kaip agresija, laukiniškumas, kaip klastingas sutarčių bei susitarimų laužymas.

Dar norėtųsi aptarti dueto Jelcinasؘ–Burbulis gyvybingumą ir efektyvumą 1989–1992 metais. Borisas Jelcinas, užimdamas labai aukštą padėtį SSKP hierarchijoje, prasidėjus Perestroikai, ėmė siekti dar didesnės, platesnės valdžios, bet jau ne sovietinės nomenklatūrinės, o, žmogiškesnės, demokratiškesnės –  konkurencinės. Tam jis turėjo duomenų: nors ir buvo kompartijos bosas, bet nuo žemės ir žmonių per daug neatitrūkęs, galėjo ryžtis drąsiems, nekonformistiniams sprendimams, buvo įtaigus oratorius, pakantus kritikai, nekerštingas, suvokė laisvo žodžio būtinumą, nešabloniškai mąstė ir todėl, svarbiausia, buvo imlus naujovėms, kardinalioms iniciatyvoms bei ryžtingai jas įgyvendindavo. Jis buvo veiklos žmogus – politinis lyderis novatorius. Genadijus Burbulis Perestroikos pradžioje dirbo Uralo politechnikos institute, dėstydamas dialektinį materializmą ir marksizmą leninizmą. Bet, matyt, ne žmogus suranda Istoriją, o Istorija – žmogų. Jis turėjo retą dovaną, taip reikalingą aktyviam, priekin žiūrinčiam politikui – sugebėjo skaityti ir analizuoti visuomenėje vykstančius procesus, numatyti jų rutuliojimosi kryptį. Todėl jis ir atsidūrė įvykių smaigalyje, o ne viduryje ar šone. Jis suvokė turįs politinio stratego talentą, gerai bei blaiviai matė savo nepakeičiamumą susiklosčiusiose istorinėse aplinkybėse. Jis buvo, pasikartosime, socialinis mąstytojas, o ne politikos profesionalas.

 

 

 

 

 

POKALBIS

 

 

Dmitrijus Gordonas. Genadijau Eduardovičiau, labas vakaras. Visų pirma, esu dėkingas, kad priėmėte mano kvietimą.

Genadijus Burbulis. Labas vakaras.

Gordonas. Mes susitinkame Kijeve. Tai yra labai šaunu, nes tik retas paukštis priskrenda iki Dnepro vidurio. Turiu galvoje, kad dabar retas kas Jūsų lygio atvyksta į Kijevą iš Rusijos. Tai svarbu, mano manymu.

Norėčiau pradėti štai nuo ko. Jūsų tėvas lietuvis. Ar lietuviškos šaknys kokiu nors būdu pasireiškia? Jaučiate jų poveikį?

Burbulis (nusišypso). Gal būt šis netikėtas klausimas... Pasistengsiu į jį atsakyti, nes tai tebėra labai  mane graudinanti, pilna jaudulio, dvasiškai iki šiol svarbi aplinkybė. Mano mama –  Valentina Vasiljevna Belonogova, tėvas – Eduardas Kazimirovičius Burbulis. Jie susipažino Luganske (mano mama čia gimė), susituokė. Mano brolis, vyresnis,  Vladislavas gimė Kijeve 1937 metais. Mano sūnus Antonas gimė Kijeve 1980 metais...

Gordonas. Neįtikėtina!

Burbulis. ...„Sevastopolio“ gimdymo namuose, stovėjusiuose prie Sevastopolio aikštės. Aš, prisimenu, kaip jo ir mamytės lankyti važiavau su troleibusu.

Bet (atsidūsta). Vieną rytmetį, 1961 metais, ruošiausi eiti į pasų stalą, nes pagal Sovietų Sąjungos įstatymus jau privalėjau įsiforminti Sovietų Sąjungos piliečio pasą. Ir per pusryčius kažkaip atkreipiau dėmesį, kad mano mama labai pastebimai jaudinasi, kažkam tai kaupiasi. Ir kai jos manymu atėjo tinkamas momentas, ji staiga kreipėsi į mane, netikėtai sakydama: „Gena (paprastai ji mane vadino Geša), štai tu dabar eini įforminti pasą...

Gordonas. ...ir tavęs paklaus...

Burbulis. Ne. ...ir pagal mūsų įstatymus tu gali priimti tėvo pavardę – Burbulis arba motinos pavardę – Belonogov. Aš tavęs labai prašau, sūnau, priimk pavardę – Belonogov“. Man tai buvo absoliučiai netikėta ir tam tikra prasme net nepaprasta situacija: brangi, mylima mama ir staiga – toks posūkis! Aš sumišau, aš susijaudinau ir atsakiau jai maždaug taip: „Mamele, brangioji, aš Tave labai myliu. Tu esi visų, visų geriausia, bet kaip aš, kuris jau 16 metų esu Geška Burbulis, kurį visi mūsų Pervouralske, gamyklos gyvenvietėje, pažįsta kaip Burbulį... klasiokai, mokiniai... Tu, mamele, man jau atleisk, bet aš kol kas nesu tam pasiruošęs, aš nesuvokiu, kodėl taip reikėtų daryti...“

Praėjo 30 metų... (Atsidūsta) 1991-ieji. Po kolosalių sunkumų ir išbandymų, po milžiniško RSFSR Liaudies deputatų suvažiavimo pasipriešinimo, kuris kategoriškai nesutiko su mūsiške prezidentinės valdžios koncepcija, mes pasinaudojome labai keistu kovo 17 dienos referendumu, skirtu išsaugojimui tokios... na... sujauktos Sąjungos... Mes prastūmėme [koncepciją] suvažiavime, nes ten šiam  klausimui reikėjo jau kitokio kvorumo. O klausimas buvo toks: „Ar sutinkame, kad Rusijoje būtų įvesta Prezidento pareigybė?“. Ir referendumas pasakė: „TAIP“. Tuo remiantis, buvo priimtas įstatymas. Pradėjome ruoštis rinkimams. Aš tapau Boriso Jelcino rinkimų kompanijos vadovu, o dėl to, kad mes jau 2,5 metų bendradarbiavome labai stipriai, glaudžiai, ištikimai, savitarpio supratimo dvasioje svarstydami daug ir įvairiais požiūriais, ką daryti, kokios ateities siekti. Buvo toks sutarimas, jog Borisas Nikolajevičius paims mane viceprezidentu. Likus 4 valandom iki termino, kai pagal įstatymą Centrinei Rinkimų Komisijai turėjo būti pateiktos viceprezidentų kandidatūros, Jelcinas tiesioginio ryšio būdu (iš kabineto į kabinetą) susisiekė su manimi ir paprašė užeiti. Kai aš nuėjau, jis, pasakyčiau taip, santūriai atsiprašęs, pasakė: „Žinote, Genadijau Eduardovičiau, aš Jumis ir toliau visiškai pasitikiu, aš labai branginu mūsų bendradarbiavimą, bendražygiavimą, bet paskutinės priešrinkiminės apklausos rodo, kad Jūsų pavardė Rusijos rinkėjams kelia tam tikrų klausimų. (Atsidūsta) Todėl, kad nerizikuočiau, aš nusprendžiau, kad į viceprezidentus rekomenduosiu ar paskirsiu Aleksandrą Vladimirovičių Ruckojų“. Aš pasakiau: „Suprantu, Borisai Nikolajevičiau...

Gordonas. Širdis apmirė?

Burbulis. ...tai, veikiausiai, teisinga, nors Ruckojus, žinoma, yra didelė klaida. Bet dirbsime. Aš esu tikras, kad rinkimus mes laimėsime“.

Jūsų klausimas ir ši mano istorija šiandien, praėjus dar 25 metams, rodosi visiškai mistiška. Kodėl mama, Valentina Vasiljevna Belonogova, 1961 metais, Sovietų Sąjungoje...

Gordonas. Mama pažinojo gyvenimą...

Burbulis. ...kai tarsi jau buvo didelių sovietinės sistemos pasiekimų... Ir Gagarinas, ir Komunizmo statytojų suvažiavimas, ir dar daug, daug kas... Kodėl ji staiga man tokį pasiūlymą, tokį prašymą išreiškė? Praėjo 30 metų !.. (Atsidūsta) Bet... Aš ir dabar manau, atsiprašydamas mamos, kad tada aš pasielgiau teisingai. Mano lietuviška pavardė Urale buvo ir tebelieka maloni ausiai. Ir mūsų šeima, ir mano likimas, ir mano biografija leidžia man didžiuotis taip pat ir mano lietuviškomis šaknimis. Nes dar ir šiandien, naujausioje Rusijos istorijoje, egzistuoja toks faktas, jog pirmuoju ir vieninteliu RSFSR Valstybės sekretoriumi buvo Genadijus Burbulis, kuris 1991 metų gruodžio 8 dieną kartu su Prezidentu Boriso Jelcinu 150-milijoninės Rusijos vardu pasirašė dokumentą – Sutartį dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos sudarymo, radikaliai (pasakyta pabrėžtinai) pakeitusį mūsų istoriją ir pasaulinę istoriją taip pat.

Mes suradome unikalų, juridiškai nepriekaištingą, legitiminį būdą, užtikrinusį taikų imperijos sugriuvimą, užkirtusį kelią kruvinoms sovietinio palikimo dalyboms pilietinio karo būdu. Taip nustebinome ir apstulbinome, pritrenkėme visą pažangųjį Vakarų pasaulį, surasdami tokią formą, tokį transformacijos modelį būtent šiai, praktiškai jau suirusiai, imperijai bevaldystės, chaoso ir didžiulių rizikų sąlygomis.

Gordonas. Aš Jums vis dėlto užduosiu pavymui klausimą. Kai Jums Jelcinas... kai jau manėte tapsiąs  Rusijos viceprezidentu... likus 4 valandoms iki pristatymo, iki sąrašų pateikimo tai pasakė, ar apmirė Jūsų širdis?

Burbulis (šypsosi). Žinoma, kad ne. Jeigu mano struktūra – dvasinė, psichologinė, mentalinė – būtų buvusi tokia pažeidžiama, veikiausiai šiandien nebūtų ir Genadijaus Burbulio poveikio  tėvyninei bei pasaulinei istorijai. Tai tas atvejis, kai asmeninis – asmeninis (pasakyta pabrėžtinai) likimas teturėjo tik antraeilę reikšmę.

Gordonas. Aha.

Burbulis Aš gerai suprantu savąjį vaidmenį, jeigu norite – savąjį nepakeičiamumą. Visada stengiausi nuodugniai analizuoti tuos išbandymus, tuos iššūkius, kurie vis iškildavo prieš mus. Kaip filosofas, kaip metodologas, visada ieškojau atsakymo, kokios prielaidos yra ir kokios pasekmės seks iš vienokių ar kitokių mūsų veiksmų, kurių privalėjome griebtis.

Gordonas. Jūs veikiausiai prisimenate kultinį Stanislavo Govoruchino filmą-serialą „Susitikimo vietos pakeisti negalima“, kai Šarapovas įsiskverbia į gaują, į Kupriaus vadovaujamą banditų gaują, ir tam pataria: „Tu į jo rankas pasižiūrėk“. Štai aš kaip tik ir žiūriu į Jūsų rankas. Aš žinau, kad iškart po mokyklos Jūs dirbote šaltkalviu. Ar rankos vis dar prisimena šaltkalvio amatą?

Burbulis. Ne, ne. Ne –  paprastu šaltkalviu, o elektrošaltkalviu KMP – kontrolinių matavimo prietaisų. Dar daugiau – po armijos teko dirbti žemkasiu, kroviku. Vadinasi, šiuo požiūriu, mano rankos žino, kas tai yra mazoliai ir krūviai. (Atsidūsta)  Bet, vis dėlto, įsitraukdamas į būtent tokį mūsų nakties pokalbio scenarijų, galiu papasakoti dar apie vieną „darbinį“ išbandymą, kurį patyriau jau po mokyklos. Tame kontrolinių matavimų prietaisų ceche gyvavo tokia „įšventinimo“ į darbininkų klasę tradicija: turėjai pirmąjį atlyginimą įnešti į banką, tarsi į lošimo banką, ir pavaišinti vyresniuosius savo globėjus. Bet prieš tai dar reikėjo atlaikyti vieną išbandymą: cechas buvo garsus tuo, jog prietaisų priežiūrai skirdavo tam tikrą dozę spirito. O „įšventinimas“ reiškėsi tuo, jog vienu ypu reikėjo išgerti pusę briaunuotos stiklinės.

Gordonas. Spirito?

Burbulis. Taip. Spirito. Prisilaikoma tam tikrų taisyklių: turi iškvėpti, išgerti, nekvėpuoti, vėl iškvėpti ir tik po to galima kuo nors užsigerti. Žodžiu, šį „egzaminą“ aš išlaikiau...

Gordonas. Ir...

Burbulis. ...ir iki šiol ten neesu laikomas tikru blaivininku (juokiasi), remiantis tuo jaunystėje vykusiu mano išbandymu.

Gordonas. 10 metų Jūs dėstėte dialektinį materializmą ir marksistinę lenininę filisofiją Uralo politechnikos institute. Ar persiėmėtė per tiek metų marksizmu-leninizmu?

Burbulis. Maža to, aš dar buvau entuziastingas ir, man regis, daugeliu požiūrių įdomus dėstytojas vakarinio marksizmo-leninizmo universiteto, kuris, kaip žinote, veikė papildomo partinio mokymo sistemoje ir buvo skirtas inžinerijos-technikos darbuotojams. Man atrodo, kad taip ėmė reikštis mano dvasinė, intelektualinė esmė – į filosofijos fakultetą atėjau šiek tiek pasibastęs po pasaulį: 3 metus ištarnavau armijoje...

Gordonas. Trejus metus...

Burbulis. Taip, Strateginės paskirties raketų kariuomenėje. Tada, 1964 metais, tai buvo elitiniai...

Gordonas. Žinoma.

Burbulis. ...daliniai ir visas mūsų šaunumas pasireiškė tuo, kad mes turėjome vidurinio mokslo baigimo atestatus ir dėl to priklausėme, na... rinktinei kohortai. Po armijos, nesugebėjęs iš pirmo karto įstoti į filosofijos fakultetą – viską išlaikiau gerai ir labai gerai, bet neišlaikiau užsienio kalbos (vokiečių), prisiėmiau tokį labai keistą, akiplėšišką įsipareigojimą: nesikirpti barzdos, kol neįstosiu į filosofijos fakultetą. Ir per metus man užaugo tokia...

Gordonas. ...nepanaši į tikrą...

Burbulis. ...prašmatni barzda (rodo jos dydį), nors negalėčiau pasakyti, jog ji buvusi labai patraukli, bet, vis dėlto, ji atrodė gana pastebimai...

Kas dėl dialektinio materializmo ir marksistinės-lenininės filosofijos... Filosofija – tai mano pašaukimas. Aš labai didžiuojuosi, jog turiu bazinį filosofinį išsilavinimą. Filosofija yra žmonijos kultūros branduolys. Visa žmonijos istorijos patirtis remiasi šiuo begaliniu, jaudulingu, aistringu, stoišku filosofiniu pažinimu žmonių bendrabūvio dėsnių, pasaulėžiūrų ir, svarbiausia, tų dėsnių, kurie kiekvienam neabejingam, smalsiam žmogui išaiškina, kas yra gyvenimo prasmė ir tos svarbiausios vertybės, ir tie nesenstantys tikslai, kuriuos gindamas, kurių įgyvendinimo siekdamas, tu kaip tik ir gyveni pilnakraujį gyvenimą. Todėl aš niekada nesijaudinau ir nesijaučiau nesmagiai dėl savo filosofo marksisto praeities. Maža to, yra neabejotina, jog, sakykime, į žmonijos pažiūrų sistemą didžiulį indėlį įnešė taip pat ir Karlas Marksas. O tai, kad mano specializacija buvo dialektinis materializmas, mane tam tikra prasme reabilitavo akyse tų, kurie priekaištavo, kad štai anie yra ištikimi KPSS nurodymams, tos utopijos propagandistai, vadinasi, besąžiniai, vadinasi yra ideologai partijos, kuri propagavo prievartą, kaip būdą padaryti laimingą ne tik savąją liaudį, bet ir visą žmoniją. Man štai už šią tarsi kaltę ir tarsi bausmę visiškai ne gėda, nes aš labai ilgai tikėjau, jog gali būti ir turi būti įtvirtintos tikrosios vertybės, ir netgi kai armijoje man daug kartų siūlė stoti į partiją, aš dėl įvairių priežasčių atsisakydavau. Kai jau buvau fakultete, gerokai vyresnis už kursiokus, 2-ame kurse mano mėgstamas profesorius Isakas Jakovlevičiaus Lojfmanas, truputį varžydamasis, ėmė kalbėti apie tai, kad štai mums pagal sudėtingą skirstymo sistemą atiteko viena vieta į  SSKP kandidatus, ir kad mes norėtume rekomenduoti Jus, ir kaip Jūs į tai pažiūrėtumėte? Ir aš pasakiau, kad TAIP, kad tai būtų man priimtina. Sujaukiau visas tradicijas, kadangi vietoj ritualinio, šabloniško prašymo priimti kandidatu į SSKP narius, parašiau autentišką tekstą, kad prašau priimti mane kandidatu į SSKP narius, nes noriu prideramai ir nuosekliai  sekti Vladimiro Iljičiaus Lenino priesakais.

Gordonas. Mes jau daug metų draugaujame su pirmuoju Ukrainos Prezidentu Leonidu Makarovičiumi Kravčiuku, su kuriuo Jus artina marksizmas-leninizmas, marksistinė lenininė filosofija ir panašūs dalykai. Kartą jis man papasakojo, jog Lenino raštus yra perskaitęs du kartus su pieštuku rankoje. Jis pasakė, kad tiek, kiek jis žino Leniną, žino mažai kas. Jūs gerai įsisavinote Lenino veikalus?

Burbulis. Mes su Leonidu Makarovičiumi iš tikro esame stipriai susidraugavę. Mes bendražygiai. Jau vien tai, kad mes buvome bendraautoriai įvykio, kuris pakeitė, kokybiškai pakeitė pasaulinę istoriją 1991 m. gruodžio 8 dieną, kalba apie mano begalinę pagarbą jam, nes jo nuopelnai dėl šio įvykio yra vieni reikšmingiausių. Bet... pakartoti jo žygdarbio aš nesiruošiu.

Gordonas. Neįveikėte...

Burbulis. ...55 tomų...

Gordonas. Taip.

Burbulis. ... Vladimiro Iljičiaus Lenino Pilnų raštų su pieštuku rankoje aš, žinoma, neperskaičiau, juolab du kartus. Bet: bet labai ilgai išsaugojau savyje tokią nuostatą, jog leninizmas ir stalinizmas yra visiškai skirtingos pasaulėžiūros ir ideologijos, kad pas Leniną buvo daug aiškių, teisingų idėjų, kurios buvo sužlugdytos akivaizdžiomis stalininėmis represijomis. Ir aš labai ilgai išbuvau nelaisvėje šitų iliuzijų, kadangi...

Gordonas. ...Leninas – geras, Stalinas – blogas.

Burbulis. Taip. O jeigu jau kalbėtume iš šios dienos aukštumų apie tragišką mūsų istoriją ir tikrąją – tikrąją istoriją bolševikinio perversmo, ir realią poziciją Lenino, kuris buvo žmogus nepakantus, žmogus nevengęs jokių metodų, kad ateitų į valdžią ir primestų savo valią kitaip galvojantiems. Iš esmės Leninas buvo autorius tos pražūtingos kvazireligijos, siekusios prievartos keliu padaryti žmones laimingus. Dar daugiau, dabar aš esu tikras, kad sovietinės imperijos suirimas, esant daugeliui įvairių gelminių priežasčių ir aplinkybių, susidėjusių 1991-aisiais, buvo iš esmės nulemtas 1917 metų įvykių. Penkerius metus trukęs brolžudiškas pilietinis karas, kurį kartais nekorektiškai pavadina „kruvinuoju referendumu“, pasibaigęs 1922 metų...

Gordonas. 22 metais, taip.

Burbulis. ...gruodžio mėnesį Sovietų Socialistinės Respublikų Sąjungos  atsiradimu. Tai ir buvo tos šaknys, kurios, na, galima sakyti, fatališkai... fatališkai nulėmė tos kruvinos utopijos negyvybingumą. Taip jau išpuolė, kad nuosprendį sovietinei imperijai teko priimti mums gruodžio 8 dieną...

Gordonas. Po 69-erių metų, taip.

Burbulis. ...preambulėje, kur nuskambėjo lemiami žodžiai, lemtingoji visos Sutarties formulė, jog SSR Sąjunga, kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realybė nustoja egzistuoti. (Kelis paskutinius šios formuluotės žodžius pokalbio dalyviai ištaria kartu)

Gordonas. Jūs tapote pirmuoju ir vieninteliu RSFSR Valstybės sekretoriumi. O kaip Jūs pakliuvote į aukščiausius SSRS elito ešelonus? Kaip tai vyko? Štai            gyvenote Jūs Sverdlovske. Dėstytojavote. Kokie vėjai atpūtė Jus į Maskvą pačiu įtempčiausiu, pačiu įdomiausiu metu? Laikau Pertvarką buvus ypatingai įdomiu laikotarpiu.

Burbulis. Bet mes iš tikro ir buvome Pertvarkos pranašai ir audrašaukliai, nes mūsų karta, karta gimusi  45-aisiais – 5-ajame dešimtmetyje (atsidūsta), ir buvo, iš esmės žiūrint, Pertvarkos iniciatoriai. Ir kai Michailas Sergejevičius Gorbačiovas 1985 metais tą programą paskelbė: Pertvarka – Viešumas – Demokratija, jis ne... ne... ne tiek suteikė mums šansą, kiek išgirdo, nusiklausė ir tam tikra prasme intuityviai suvokė gyvybišką būtinybę šių pamatinių pertvarkymų, tai yra jis tam tikra prasme buvo mūsų bendraminčiu ir rėmėsi 7-ojo dešimtmečio karta...

Gordonas. Būtent.

Burbulis. ...ir mūsų veikla. Kas dėl istorijos, kaip Chrompikovo mokinukas Geška Burbulis tapo pirmuoju ir vieninteliu Rusijos Federacijos Valstybės sekretoriumi ir pirmuoju Vyriausybės Pirmininko pavaduotoju, Vyriausybės, kurią mes formavome drauge su Borisu Nikolajevičiumi, Vyriausybės – meritokratų-reformatorių.

Ir jokio stebuklo čia nėra. Taigi, 1987 metais Sverdlovske mes įkūrėme visiškai unikalią pakylą – miesto Diskusijų Tribūną, o aš tapau jos Tarybos pirmininku ir pastoviu Tribūnos posėdžių vedėju. 1987 metais (pabrėžia). Posėdžiai vykdavo didžiausiose milijoninio Sverdlovsko salėse...

Gordonas. Taip.

Burbulis. ...kur be jokių raginimų susirinkdavo po 800 – 1000 žmonių ir nuo 7 valandos vakaro iki 24 valandos nakties vykdavo...

Gordonas. ...diskusijos.

Burbulis. ...diskusijos. Bet taip temperamentingai, su tokiais nuomonių skirtumais, su tokiais teiginiais, kad mums greit teko į tuos svarstymus įtraukti atsakingus Vykdomojo komiteto, srities Vykdomojo komiteto darbuotojus, partinius, gamybos vadovus. Apskritai, nėra jokios paslapties, kad mes buvome pirmieji šalyje. Diskusijų Tribūna, kurioje marga, profesine, intelektualine, moraline prasme skirtinga publika visu balsu narpliojo opias problemas. 1989 metai.

Gordonas. I suvažiavimas.

Burbulis. Gorbačiovas, kaip sakoma, didina apsukas. Pertvarka duoda eigą naujam, absoliučiam istoriniam siužetui: tai Įstatymas apie SSRS liaudies deputatų rinkimus.

Gordonas. Revoliucija.

Burbulis. Revoliucija: pirmą kartą per tuos dešimtmečius tamsybės ir manipuliuojamų – tariamų rinkimų pusei deputatų atsiranda šansas sudalyvauti realiose varžytuvėse. Man nežinant, esu iškeliamas kandidatu kolektyvo, kurio direktoriaus pavaduotoju mokslo-metodikos reikalams tuo metu buvau. Tai buvo visiškai unikali įstaiga – SSRS spalvotosios metalurgijos specialistų kvalifikacijos kėlimo institutas. Pas mus kas mėnesį, kas 3 mėnesius suvažiuodavo visa šalis: (rodo ranka) tai direktorių korpusas, inžinierių korpusas, pagrindinių padalinių ir cechų vadovai. Ir visi tie užsiėmimai ėmė virsti nenutrūkstamu disputu apie tai, kaip mes gyvename, iš kur tokia bjaurastis ekonomikoje, valdyme.

Žodžiu, rinkiminis procesas vyksta ir aš jame dalyvauju. Liekame dviese su Arno Jakovlevičiumi Epu, labai stipriu ir sąžiningu oponentu, rinkėjų teismui. Jis buvo statybininkas – statybos projektavimo instituto direktorius, o aš –  kone  jau subrendęs politikas – programą turintis demokratas: būtinas daugiapartiškumo įstatymas, būtina įgyvendinti 2-ąjį SSRS Konstitucijos straipsnį: visa valdžia SSRS priklauso Taryboms. O tai juk rinkiminė kampanija – viskas buvo taip nauja ...

Gordonas. Taip, absoliučiai!

Burbulis. ...ir kai alinanti rinkimų kampanija jau artėjo prie finalo, Arno Jakovlevičiui pasiūliau: „Klausyk, mes vienas kitą jau kaip ir prikankinome, laiko liko nebe daug, susitikimus imkime rengti kartu (pasakoja šypsodamasis). Tegu...

Gordonas. Kokia demokratija...

Burbulis. ...žmonės renkasi esmingai“. Ir pasukome pagal šį visiškai keistą siužetą. Vienas iš paskutinių susitikimų Sverdlovsko centre – Kalnų instituto kultūros namai. Jau 3 valandas mes ten kažką kalbame: aš jį giriu, jis giria mane. Ir staiga salės centre pašoka kažkoks įpykęs seniokas ir ima šaukti: „Ko Jūs čia mums kvaršinate galvas?! Į šį susitikimą mane atsiuntė kiemas, kad grįžęs aš visiems pasakyčiau, už ką reikia balsuoti. O už ką man balsuoti, jei jūs ne konkuruojate, o tik vienas kitą liaupsinate?“ Aš sutrikau, Epas sutriko. Pauzė. Ir staiga už dviejų eilių nuo ano atsistoja kitas seniokas ir sako: „Tu ko ant jų šauki. Aš Tau dabar pasakysiu, už kurį balsuoti: jeigu Tu nori gyventi geriau – balsuok už Epą (o pas aną buvo tokia programa, profesionali, kvalifikuota: gyvenamųjų namų statyba – kiekvieną šeimą aprūpinti gyvenamuoju plotu), o jeigu tu nori Laisvės – balsuok už Burbulį.

Gordonas. Koks įdomus seniokas.

Burbulis. Jau praėjo 26, ne, daugiau – 27 metai, bet ši, visiškai pritrenkianti, ano senioko maxima mane iki šiol – jeigu norite – ir jaudina, ir stimuliuoja.

Gordonas. Viskas aišku: Jus išrinko ir Jūs atsidūrėte Maskvoje. Po to tapote ryškiu žmogumi – tada buvo ryškių žmonių poreikis, tokių kaip Jūs, kaip Sobčiakas ir taip toliau. Sakykite, kur ir kaip, kokiomis aplinkybėmis ir kada Jūs susipažinote su Jelcinu?

Burbulis. Neakivaizdžiai aš jį žinojau iš jo, kaip partijos Sverdlovsko srities komiteto pirmojo sekretoriaus, koloritinės veiklos. Dar daugiau, Borisas Nikolajevičius buvo pirmas, ėmęs viešai bendrauti Politinio švietimo namuose. Mes, jauni dėstytojai, pilna salė, rašteliai, atviri atsakymai, dygūs klausimai... O jau asmeniškai mes susipažinome kaip tik per kampaniją – 1989 metų kampaniją. Jelcinas, prakeiktas, išgrūstas iš visų partinių struktūrų...

Gordonas. Buvo Gosstrojuje (Gosstroj – SSRS Statybos reikalų valstybinis komitetas).

Burbulis. Gosstrojuje buvo pirmuoju ministro pavaduotoju ministro teisėmis. Gorbačiovas jam pagrąsino: į politiką aš tavęs daugiau neįleisiu! Na, o čia kaip tik tas rinkimų Įstatymas. Kandidatų kėlimas apygardose, tiesioginis konkuravimas... Ir kai mes supratome, jog Borisas Nikolajevičius nori į tai rimtai įsitraukti, susisiekėme su jo štabu ir susitarėme, kad padėsime padauginti jų rinkiminę medžiagą. Ir nuvažiavome, susipažinome. Jelcinas savo ruožtu atvažiavo į Sverdlovską. UDK Ural mes turėjome bendrą susitikimą. Dargi daugiau – mūsų apygardos susirinkime jis buvo iškeltas trečiuoju, kad rezervuotume Borisui Nikolajevičiui vietą, jeigu Maskvoje reikalai įstrigtų.

Gordonas. Pirmas įspūdis iš susitikimų su juo. Koks jis buvo? Ar prisimenate?

Burbulis. Man atrodo, kad taip. Taip. Jis savo politiko profesionalo, galima būtų pasakyti – „genialia“, galima būtų pasakyti – „žvėries“, intuicija jau buvo pajutęs tą azartą, tą aistrą.

Gordonas. Uosle, taip (rodo pirštu palei nosį)?

Burbulis. Taip, taip. Jis... jis... jis  pamatė... Tie žmonės, su kuriais jis turėdavo reikalų, susidurdavo su unikalios patirties išskirtiniu partijos bosu, puikiai įsisavinusiu visas taisykles...

Gordonas. ...ir niuansus.

Burbulis. ...ir niuansus to, kaip reikia išgyventi nomenklatūros terpėje, sumaniai derinusio talentą veržlaus, srities interesus ginančio I sekretoriaus su tokia, pasakyčiau, pragmatiška, populistine maniera, stilistika. Tai buvo jo stichija ir, žinoma, to rezultatas buvo fenomenali Jelcino pergalė Maskvos 1-je nacionalinėje apygardoje...

Gordonas. Taip.

Burbulis. ...kai nomenklatūrinė sostinė, į kurią penktadieniais pusė šalies važiuodavo šlapios dešros ir plataus vartojimo prekių, staiga išsižadėjo savo išskirtinumo ir sugrąžino savo pasitikėjimą išguitajam – partijos Maskvos miesto komiteto I sekretoriui. Išguitam už tai, kad išdrįso Gorbačiovui ir jo bendrams iš Politbiuro pasakyti į akis, kad Pertvarką uždusino veidmainystė ir tuščiažodžiavimas. Tai, žinoma, buvo jo triumfas. Po to su juo mes susitinkame jau kitomis aplinkybėmis – SSRS Liaudies deputatų suvažiavime. Ten ir užsimezga mūsų glaudus, pastovus, sistemiškas – rimtas bendradarbiavimas. Jis pasireiškė Tarpregioninės deputatų grupės įsteigimu. Borisas Nikolajevičius buvo...

Gordonas. ...vienu iš pirmininkų...

Burbulis. ...vienu iš pirmininkų. Aš gi buvau Uralo deputatų centro deleguotas į Tarpregioninės grupės Koordinacinę tarybą. Regis, daug ten dirbau, pasisakydavau ir mačiau savo rolę šioje misijoje būti politiniu strategu.

Gordonas. Aš manau, kad Sovietų Sąjungos suirimą, Sovietų Sąjungos subyrėjimą nulėmė 1991 metų Rugpjūčio pučas, apie kurį vis dar nėra kokios nors vienos, tikslios ir aiškios, pozicijos. Michailas Sergejevičius Gorbačiovas, su kuriuo mes buvome triskart susitikę ir bandėme užčiuopti atsakymą į šį klausimą, visokiais būdais išsisukinėjo nuo atsakymo. Kalbėjo, kad kalti, žinoma, pučistai, kad jis nieko nežinojęs, kad jokių susitarimų tarp jo ir pučistų nebuvę ir taip toliau. Antra vertus, Sovietų Sąjungos maršalas Dmitrijus Timofejevičius Jazovas, kuris tuo metu buvo SSRS Gynybos ministru, man tiesiai pasakė, kad Gorbačiovas žinojo apie būsimą pučą, kad pučo scenarijų patvirtino asmeniškai pats jis, kad rolės buvo visiems paskirstytos ir, apskritai, kai pučas žlugo, jis juos visus metė ir paskelbė: „Aš esu ne aš ir kad ne mano kiaulės, ne mano pupos“. Ar nebuvo pučas, Jūsų manymu, tik spektaklis ir kaip buvo iš tikrųjų?

Burbulis. Man tarsi nederėtų dabar būti lyg ir kokiu skrupulingu ir smulkmenišku arbitru, priimančiu nuosprendį šiam ypatingam mūsų istorijos įvykiui. Bet. (Atsidūsta) Iš tikrųjų jis klostėsi šitaip. Bet dėl daugelio priežasčių – čia veikiausiai mano atsakomybė ir mano kaltė – kad netgi pati išmintingiausia Rusijos visuomenės dalis iki šiol nežino ir nesupranta logikos...

Gordonas. ...pučo...

Burbulis. ...tų dienų ir mėnesių ir jų pasekmių šiandienai. Michailas Gorbačiovas tuo metu rodė pavojingą ir pražūtingą neryžtingumą bei nenuoseklumą. Kartais –  minkštakūniškai ir geraširdiškai – šį jo elgesį aiškina, na, polinkiu kompromisams...

Gordonas. Ir jums, ir mums.

Burbulis. Taip. ...noru išvengti kraštutinumų ir sutarimo formų ieškojimu. Bet. Žiūrint iš esmės, kompromisai neišeidavo. Buvo Kruvinasis sausis Pabaltijyje...

Gordonas. Aha.

Burbulis. ...dar turėjome...

Gordonas. ...Gruziją...

Burbulis. ...Gruzija, Sumgaitas, Fergana. Didžioji dalis sovietinės vadovybės demokratizacijos idėjos nepriėmė iš principo  ir kaltino Gorbačiovą, kad šis šokąs pagal Jelcino ir jo demokratų dūdelę, ir atkakliai – pabrėžiu – nuosekliai praktiškai visus 1991 metus prastūminėjo ypatingų įgaliojimų suteikimo Ministrų Tarybai idėją. (Tai dėsto sugniaužęs kumštį) To reikalavo Pavlovas, Ministrų Tarybos Pirmininkas, kalbėdamas SSRS Aukščiausioje Taryboje. Sutartinai jo panešimui pritarė Kriučkovas, kalbėdamas KGB, ir Pugo, kalbėdamas MVD. Jie tiesiog rėkte rėkė, kad šalis...

Gordonas. ...išslysta...

Burbulis. ...grimzta chaose, kad disciplina išsigimsta, kad ekonomikoje iškilo kolosalios problemos ir reikia nedelsiant visam tam padaryti galą. Tuo pat metu mes gana įtemptai dirbome Novoogariove, kankindamiesi su naujos sąjunginės Sutarties tekstu. Mums nepasisekė įtikinti Gorbačiovo, kad jis, kaip vienintelis evoliucinio perėjimo į naują kokybę garantas, efektyviai galės reikštis tik tuo atveju, kada respublikos sudarys tarpusavio bendravimo sutartis. Taip atsirado nevykusi formulė 9 plius 1, todėl, kad... Gorbačiovas visą laiką klausė: na gerai, jūs ten respublikos, jūs jau turite tas suvereniteto deklaracijas...

Gordonas. ...o kur aš?

Burbulis. ...o kur aš? Kur aš? Ir taip buvo iškankintas sudėtingas, neperspektyvus dokumentas apie konfederacinę sąjungą pavadinimu „Suverenių valstybių sąjunga“ [Sojuz Suverennych Gosudarstv], kuris kuluaruose imtas vadinti „Gorbačiovo išsaugojimo sąjunga“ [Sojuz Sochranenija Gorbačiova].

Gordonas. SSG.

Burbulis. Taip – SSG. Vargais ne galais šios Sąjungos pasirašymui buvo paskirta rugpjūčio 20 diena. Mes visiškai nuoširdžiai galvojome, – nepaisant didžiulės kritikos mūsų adresu iš gerbiamų žmonių – Afanasjevo, Batkino ir daugelio kolegų, kad šis tekstas nesuteikia Rusijai jokio savarankiškumo, kad tai žingsnis atgal, o ne pirmyn, – mes galvojome, kad tai gal būt paskutinė galimybė evoliuciniu keliu juridiškai nuosekliai transformuoti sovietinę imperiją į naują kokybę. Rugpjūčio 20 turėjo vykti pasirašymas. Rugpjūčio 4 bendražygiai išlydi Michailą Sergejevičių į išgarsėsiantį Farosą. Ir man visiškai akivaizdu, ir tai yra daugel kartų patvirtinta ir mačiusiųjų, ir liudininkų, ir visų... Jie jam tada pasakė: „Na, negalima juk... panašu, kad išvažiuojate, o su šalimi bėda, reikia visgi imtis priemonių...“

Gordonas. „Darykite, ką norite“...

Burbulis. Ne. Jis pasakė: „O kokios... kokios tai būtų priemonės?“, nors tą ypatingą planą jis jau žinojo. „Na, ypatingos priemonės“. Jis ir sako: „Pabandykite“. Ne „darykite, ką norite“, o „pabandykite“... Tai vėliau patvirtino ir Jazovas, ir Lukjanovas, ir tas pats Kriučkovas. Bėda ir tragedija radosi dėl to, kad Gorbačiovui trūko valios užimti aiškią vieną ar kitą poziciją ir tuo pačiu prisiimti už tą aiškumą atsakomybę. Ir išvažiuoja, atseit, atostogų...

Gordonas. Tokiu metu...

Burbulis. ...bet iš tikro jis išvažiavo į užmarštį, jis išvažiavo į niekur. GKČP pažeidė įstatymus, Konstituciją ir šia prasme jie tapo nusikaltėliais. (Atsidūsta) Bet šių dienų akimis, matant šiandienines naujosios Rusijos problemas, aš vis labiau į juos žiūriu – daugelį jų pažinojau asmeniškai, nes teko įvairiomis formomis dirbti – kaip į žmones, kurie gynė savo tikėjimą, savo įsitikinimus. Ir kai sako, kad jie siekė tik išsilaikyti valdžioje, kad jie bijojo prarasti savo pareigas – tame yra tik nedidelė dalis teisybės.

Gordonas. Na, tokie kaip Pugo ir Achromejevas – veikiausiai taip ir yra.

Burbulis. Faktiškai jie buvo įsitikinę, jie tiesiog fanatiškai tikėjo, kad sovietinė sistema yra nepriekaištinga, jog ji būtina ne tik šaliai...

Gordonas. Planinė ekonomika...

Burbulis. ...bet ir visam pasauliniam judėjimui.

Gordonas. Taip.

Burbulis. Ir dėl šitos milžiniškos savo klaidatikystės jie patyrė pačią didžiausią savitragediją – rugpjūčio 22 buvo areštuoti bei patupdyti į „Matroskaja tišina“ tardymui. Tai jie priėmė nuosprendį Sovietų Sąjungai. Aš vertinu GKČP kaip totalitarinės sovietinės sistemos politinį Černobilį.

Gordonas. Tai yra, ar Gorbačiovas bent bendrais bruožais žinojo, kas įvyks? Taip? Ir jo Farose jėga nelaikė, taip?

Burbulis. Ten tvyrojo tokia sukta, nevienareikšmė situacija.

Gordonas. Tai yra spektaklis?

Burbulis. Ne – žymiai sudėtingiau, žymiai sudėtingiau... Jis tam tikru mastu buvo iš tikro izoliuotas. Jie nenuvokė, kaip jis gali, na jei kalbėti tiesiai...

Gordonas. ...įtakoti situaciją.

Burbulis. ...pasispardyti... O jį patį ta pozicija tenkino. Bet kad nuo ryto iki vakaro prie jo būtų stovėjęs automatininkas ir lydėjęs su ginklu pietums ir į tualetą – nieko panašaus, aišku, nebuvo. Jo pozicija buvo absoliučiai niekinga ir absoliučiai veidmainiška: kaip reikalai besusiklostytų, greičiausiai triumfuojant gekačepistams, sugrįšiu į Maskvą ir jau čia mes kartu kaip nors sugebėsime...

Gordonas. ,,,priklausomai nuo situacijos...

Burbulis. Taip. ...priklausomai nuo situacijos susitarti.

Gordonas. Priartėjome prie paties svarbiausio įvykio, kuriame Jūs tiesiogiai dalyvavote. Turiu galvoje Belovežo susitarimus, kurie nulėmė tą lūžį, tiesiog – geopolitinį lūžį, faktiškai – imperijos galą. Tai pasaulinės reikšmės įvykis. Ir Jūsų parašas yra tarp 6 parašų po tuo dokumentu, ir jau vien tuo Jūs, dėstytojas eilinio neeilinio – tai neturi jau jokios reikšmės – Uralo politechnikos instituto, įėjote į istoriją ir – visiems laikams. Aš kalbėjausi apie Belovežo įvykius su jų dalyviais. Daug kalbėjausi, smulkiai su Leonidu Makarovičiumi Kravčiuku, žinoma, – su Vitoldu Pavlovičiumi Fokinu, su Šuškevičiumi kalbėjau daug ir nuodugniai, su Koržakovu, kuris taip pat ten buvo. Su Michailu Sergejevičiumi Gorbačiovu tai aptarėme ne vieną kartą. Žodžiu, apytikrį paveikslėlį prieš savo akis aš turiu. Bet, kadangi Jūs esate istorinė figūra, man būtų be galo įdomu palyginti savuosius įspūdžius su Jūsų patirtaisiais ir su Jūsų to įvykio suvestine. Pradžioje imkime ir išsiaiškinkime dėl paplitusios tezės, kuri yra šiandien, tarp kitko, primetama Rusijos propagandos, kad jie, atseit, susirinko ten, kažkur miške, šešiese, pasigėrė ir girtom galvom prašvilpė Sovietų Sąjungą. Gėrėte Beloveže ar ne?

Burbulis (ilga pauzė, atodūsis). Žinoma, tai visiška vulgarizacija ir profanacija. Jeigu ten kur nors kas nors dėl nuovargio ir išgėrė taurelę, tai tas neturėjo jokios principinės įtakos tam, ko mes ten ėmėmės ir ką ten įvykdėme. Tai buvo (minties akumuliavimo pauzė) drąsus, gailiaširdis ir išmintingas kolektyvinis istorijos kūrimo aktas. Yra kiekvieno žmogaus, kiekvienos kartos gyvenime, o kaip mūsų atvejis rodo – ir gyvenime kai kurių šalių ir valstybių...

Gordonas. ...tiesos momentas...

Burbulis. ...situacijos, kurias aš vadinu užribio situacijomis. Užribio situacija yra tokia, kai visas ankstesnis tavo žinojimas, visi įsitikinimai, taisyklės ir elgsenos nebeveikia (išraiškingai gestikuliuoja). Ji, ta situacija, reikalauja kokybiškai kito požiūrio, ji reikalauja atsakingo sprendimo, kai tu negali racionaliai apskaičiuoti pasekmių ir tuo pat metu neturi teisės vengti tokio sprendimo priėmimo. Tokia, užribio, situacija mobilizuoja žmogų, kolektyvą, grupę asmenų, visų pirma, jei jau taip, tam tikrai gyvybinei dorovinei-dvasinei nuostatai.

Gordonas. Stipru!

Burbulis. Tai... tai yra susiję su tuo ir, tarp kitko, tas užribio apibrėžimas tinka pastarųjų  metų įvykiams ir Ukrainoje, ir Rusijoje. Kai tarsi atgimstama ir... ir... ir ryškiai tvyksteli tai, dėl ko ir verta didžiuotis žmogumi. Gruodžio 8-ąją Belovežo girioje mes – mes būtent tokią situaciją ir patyrėme. Ir aš didžiuojuosi tuo, kad mes suradome vienintelį teisingą sprendimą būtent tada, kai jau nuo rugpjūčio Sovietų Sąjunga faktiškai nebeegzistavo, kai chaosas, neapibrėžtumas, bevaldystė, paralyžius visų valdymo organų...

Gordonas. ...tiesiog visko...

Burbulis. ...tapo sisteminiu, kai gruodžio 1-ąją Ukrainoje įvyko...

Gordonas. ...įvyko referendumas...

Burbulis. ...įvyko visaliaudinis konsensusas – referendumas ir Kravčiuko išrinkimas pirmuoju Prezidentu, kai Kazachstane, irgi gruodžio 1-ąją, buvo išrinktas Nazarbajevas, ir mes privalėjome toje situacijoje priiminėti sprendimus – mes negalėjome išsivažinėti, pasilikdami su tuo neaiškumu ir neatsakingumu. Ir kai buvo rasta visiškai unikali...

Gordonas. ...formuluotė...

Burbulis. ...juridiškai visiškai nuosekli formuluotė, kad valstybės, įsteigusios 1922 metų gruodyje Sovietų Sąjungą, konstatuoja, jog Sovietų Sąjunga, kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realybė, nustoja egzistuoti. Tai buvo tiek...  na kaip čia tiksliau pasakius, tiek netikėta...

Gordonas. ...tobula...

Burbulis. ...turininga, kad toliau mes ėmėmės...

Gordonas. Beje, nuomonės, kas šią formuluotę sugalvojo, yra skirtingos: vieni man sakė, kad tai Jūs, kiti gi kalbėjo, kad Kravčiukas. Jūs prisimenate, kas šios formuluotės autorius ar tai buvo kolektyvinis protas?

Burbulis (plačiai šypsosi). Na, tas visas... visas... visas... visas... visas Belovežo konsensusas, tai, suprantama, yra istorinės kolektyvinės kūrybos padarinys...

Gordonas. Na, o pati formuluotė?..

Burbulis. Bet Leonidas Makarovičius jau seniai sutiko, kad ją pasiūlė Burbulis ir čia jokių nesutarimų nėra.

Gordonas. Aš norėčiau trumpai priminti Belovežo susitikimo esmę ir chronologiją. O jau Jūs, kai tik su kuo nors nesutiksite, iškart pasakykite: „Ne, tai vyko ne taip“. Taigi, Stanislavas Stanislavovičius Šuškevičius man pasakojo, kad pradžioje buvo planuojama... planuojamas gana didelės Rusijos delegacijos vizitas į Baltarusiją aptarti tarpusavio bendradarbiavimo klausimų. Gorbačiovas man sakė, kad, kai jis sužinojo, jog į šį susitikimą yra pakviestas Kravčiukas (o Leonidą Makarovičių nuspręsta pakviesti taip pat, nes [Ukrainoje] įvyko referendumas), jis pavedė Jelcinui išzonduoti Kravčiuko poziciją, ką tas galvojąs apie Sąjunginės sutarties pasirašymą. Ir iš tikro Borisas Nikolajevičius iškėlė šitą klausimą Leonidui Makarovičiui. O toliau įdomus momentas: kaip man papasakojo keli šio susitikimo dalyviai, Leonidas Makarovičius pasisuko į Jelciną ir pasakė: „Jūs grįšite į Maskvą ir visada būsite antras, ir kai užsienio delegacijos atvažiuos į Maskvą, jos visų pirma eis pas Gorbačiovą. O kai aš grįšiu į Kijevą, aš, kaip Ukrainos Prezidentas, būsiu ten pirmas“. Atsakydamas – o tai man tvirtino ir Kravčiukas, ir Šuškevičius, ir Fokinas – Borisas Nikolajevičius neva pasakęs: „Na, ką – laikas su tuo plėmuotoju baigti“. Jūs taip pat pritarsite, kad tokia frazė buvo?

Burbulis. Na, visų pirma, aš noriu ir Jūsų paprašyti, ir mūsų gerbiamų žiūrovų, klausytojų (šypsosi), jog suprastumėte, kad tokios rūšies prisiminimai visada yra tam tikra kūryba. Žmogaus atmintis tuo ir gera, kad ji vykdo atranką. Blogiau, kai noras įvykius atgaminti objektyviau, taip, kaip jie rutuliavosi faktiškai, ir ką aš vadinu atminties kultūra, sąmoningai... sąmoningai, priklausomai nuo  situacijos yra transformuojamas į konjunktūrinę atmintį. O, kokia daugybė prirašyta visokių memuarų, užrašų, prisipažinimų, kuriuos ne tik skaityti, bet ir netgi... netgi komentuoti nėra malonu. Mūsų atveju šią poziciją aš turiu teisę ginti. Borisas Nikolajevičius prieš kelionę, tarp kitko, mes važiavome į Baltarusiją su oficialiu vizitu...

Gordonas. Buvo didelė delegacija.

Burbulis. Taip. ...pakviesti Stanislavo Stanislavovičiaus Šuškevičiaus. Jelcinas kalbėjo Baltarusijos parlamente, pasirašėme seriją tarpvyriausybinių sutarčių, ir, tarsi visa tai užviršuojant, įvyko, pavadinkime taip, fakultatyvinis susitikimas Viskuliuose (kaimas Belovežo girioje), kur būtent ir buvo pakviesti Kravčiukas bei Nazarbajevas. (Nazarbajevas „laimingai“ – už ką esu jam dėkingas – nepriskrido).

Gordonas. Nazarbajevą pakvietėte vėliau, jau susitikimo metu?

Burbulis. Ne, ne. Jis turėjo atvykti anksčiau, dar daugiau, viskas buvo suderinta, o jis neatvažiavo ir todėl, kad...

Gordonas. Pasakė, kad atvažiuos, bet neatvažiavo...

Burbulis. ...apsistojo Maskvoje ir užvažiavo pas Gorbačiovą...

Gordonas. ...pasitarti... (šypsosi)

Burbulis. ...ir jie ten, vadinasi, arbatą... arbatą gėrė tiek ilgai, jog mes jau...

Gordonas. ...nebelaukėte...

Burbulis. ...nesulaukėme. O Borisas Nikolajevičius buvo iš tikro pažadėjęs Michailui Sergejevičiui, kad jis pabandysiąs įtikinti ir sudominti Prezidentą Kravčiuką – kuris  jau savaitę buvo tokiame statuse – naujos Nepriklausomos Ukrainos vadovas – rasti nors kokią galimybę kokia nors forma grįžti prie ...

Gordonas. ...Sąjunginės sutarties...

Burbulis. ...derybinio proceso. Į ką Kravčiukas atsakydavo stačiai taip: „Aš neturiu jokių įgaliojimų tai svarstyti. Liaudis nusprendė. Aš esu Nepriklausomos Ukrainos vadovas. Ir, apskritai, apie ką mes čia kalbame? Aš nežinau, kur yra Kremlius. Aš nežinau, kas yra Gorbačiovas!“.

Gordonas. Taip ir sakė?

Burbulis. Taip. Kas dėl to vaikiško (nusišypso)...

Gordonas. Apie „plėmuotąjį“, taip?..

Burbulis. ...paerzinimo „Jūs grįšite...“ – negalėjo Kravčiukas šitaip pasakyti, nes Sovietų Sąjungos jau nebebuvo. Ir Gorbačiovas jau nieko nebevaldė. Bėda kaip tik ir radosi dėl šitos tragedijos: Sovietų Sąjunga praktiškai jau buvo subyrėjusi, o realybėje – pavojinga neapibrėžtumo, chaoso situacija (vaizduoja rankomis). Ji buvo itin grėsminga – mes galėjome būti įtraukti į kruvinas palikimo dalybas. Mums, vadinasi, grėsė kruvinas pilietinis karas.

Gordonas. O branduolinio ginklo – pilna.

Burbulis. Buvo galima ir kokia nors provokacija iš išorės, nes tai buvo bevaldystės minų laukas.

Gordonas. Aha.

Burbulis. Mes dar neturėjome stabilių valdžios institutų, o Gorbačiovas jau seniai niekuo nevaldė (mosuoja),  geriausiai iš visų tai suprato ir įsivaizdavo. Todėl... todėl Borisas Nikolajevičius atkakliai, primygtinai – kaip jis moka tai daryti – vis siūlė Leonidui Makarovičiui ir taip, ir anaip ir iš vienos pusės, ir iš kitos pusės: galvokime, galvokime. Kai paaiškėjo, kad Ukraina...

Gordonas. ...nedalyvauja...

Burbulis. ...jokių panašių temų nenori aptarinėti, šioje kritiškoje situacijoje, ribinėje situacijoje teko prisiminti istoriją apie SSRS įsteigimą ir mes pamatėme stulbinantį šansą (rodo) sisteminiam, teisiniam – legitiminiam apiforminimui.

Gordonas. Tai yra, Jelcino frazės apie „plėmuotąjį“ visai nebuvo?

Burbulis. Ne. Visų pirma, tai ne jo stilius...

Gordonas. Taip, jis, beje, niekada sau neleido...

Burbulis. ...antra, Borisas Nikolajevičius niekada nieko netujino. Niekada gyvenime...

Gordonas. ...nešvankiai keiktis.

Burbulis. ...nešvankiai nesikeikė ir niekada neleido sau įžeidžiamai išsireikšti, juo labiau tokiame viešame lygyje ir tokiomis konkurencinėmis aplinkybėmis.

Gordonas. Michailas Sergejevičius Gorbačiovas man pasakojo, kad ano susitikimo dalyviai ten važiavo jokiu būdu ne griauti Sovietų Sąjungos. Bet jau taip jiems – jis taip pasakė – taip jiems strigęs gerklėje Gorbačiovas, taip jie norėję juo atsikratyti, kad atsikratė Gorbačiovo Sovietų Sąjungos subyrėjimo sąskaita. Ar turi teisę egzistuoti tokia versija?

Burbulis. Ne, žinoma. Michailo Sergejevičiaus Gorbačiovo tragedija yra ta, kad jis fatališkai, pražūtingai, iki paskutinės valandos nesuvokė, kad tai ne šiaip sau klaida, o tiesiog nusikaltimas buvo manyti, kad gali būti kažkoks tai atgimęs sovietinis, transformuotas socialdemokratiškais pagrindais, socializmas. Tokio lygio ir tokios atsakomybės žmogui...

Gordonas. Aha.

Burbulis. ...toks neprotingumas, toks primityvumas ir, aš taip pasakyčiau, toks... tarsi naivumas buvo... buvo nusikalstami. Ir ne su Gorbačiovu mes aiškinomės santykius – jis jau niekam ir nieko nebegalėjo pasiūlyti, o juo labiau – sutrukdyti. O mes, priešingai, prisiėmėme atsakomybę už mūsų tėvynę – Sovietų Sąjungą. Ir kai mane jau 25-erius metus klausinėja: „O! Jūs ten, kai visa tai pas jus ten vyko, tikriausiai džiūgavote, šventėte, vadinasi, kėlėte ten bokalus“ (rodo ranka), – aš atsakau: „Ne, ne, nepatyriau jokio džiaugsmo. Negali normalus žmogus...

Gordonas. Bet kokia našta nukrito...

Burbulis. ...džiūgauti dėl to, kad jo tėvynė nustoja egzistuoti. Bet kadangi (atodūsis) mūsų tėvynė pasaulio istorijoje buvo pati nuožmiausia totalitarinė sistema, kadangi ji rėmėsi krauju, prievarta, sisteminiu neteisingumu tautoms, ištisoms socialinėms grupėms, savai praeičiai...

Gordonas. ...taip pat ir atskirai asmenybei...

Burbulis. Taip. ...tai Sovietų Sąjungos sugriuvimas, kurį mes taip subtiliai, grakščiai ir sistemiškai apiforminome, tai buvo... optimistinė tragedija.

Gordonas. Genadijau Eduardovičiau, ir vis dėlto yra įvairių nuomonių dėl to, kas užrašinėjo tekstą. Tai yra, ar tą tekstą padiktavo kolektyvinis protas? Vieni sako, kad tai Jūs užrašinėjote, kiti sako, kad užrašinėjo Kravčiukas. Kas užrašinėjo istorinius žodžius?

Burbulis. Mes su Leonidu Makarovičiumi jau tiek metų kartu (nusišypso), kad, kaip sakoma, kruopelė po kruopelės atstatome tą nuostabią istoriją. Taip, aš esu kategoriškai nusistatęs prieš tokį klausimo kėlimą. Vadinasi, pirma – tai buvo kolektyvinė kūryba; antra – tai buvo pritrenkiantis bendražygių būrys. Sakykim, Rusijos delegacija: Jegoras Gaidaras...

Gordonas. ...Šachrajus...

Burbulis. ... Sergejus Šachrajus ir Andrejus Kozyrevas – tai ir įkūnijo. O kai atsirado štai ta, lemtingoji, formulė, toliau vyko tik kruopšti...

Gordonas. ...techniška...

Burbulis. ...ekspertinė... ekspertinė, pasaulėžiūrinė, teisinė veika. O ji vyko šitaip: posėdžiavo trys poros iš dviejų pirmųjų kiekvienos valstybės asmenų, vadinasi taip: Rusija – Jelcinas, Burbulis; atitinkamai – Smuškevičius, Kebičius; ir – Kravčiukas, Fokinas. Mūsų bendražygiai (demonstruoja rankomis) dirbo savoje aplinkoje – su ministrais ir ekspertais. Ir tai veikė kaip luotas – ten ir atgal. Reikalavimas tebuvo vienas: visos formulės, visa struktūra, koncepcijos ir konkretūs straipsniai turėjo būti priimami konsensusu, tai yra bendru sutarimu. Ir štai dabar, praėjus 25-iems metams, mes aiškiname visam pasauliui, kokia kolosalinė vertybė yra konsensusinės praktikos. Ypač tada, kai priimami sprendimai yra tokios reikšmės, tokios apimties ir tokių istorinių pasekmių. Užtenka 5 sekundžių konstatavimui: mes užtikrinome taikų imperijos, prifarširuotos atominio ginklo, suirimą, galėjusį įvykti neįsivaizduojamomis formomis...

Gordonas. Absoliučiai.

Burbulis. ...tai, ką parodė Jugoslavija. Mes pasiekėme, kad alinančios ginklavimosi lenktynės, keistai vadintos Šaltuoju karu, gruodžio 8 ir tuo labiau 21 buvo užbaigtos. Tai leidžia sakyti, kad XX amžius baigėsi būtent 1991 metų gruodyje. Ir, pagaliau, kaip tik tada priimtas mūsų sprendimas, kad Baltarusija, Kazachstanas ir Ukraina savanoriškai atsisako nuo atominio ginklo arsenalų, buvo ir tebelieka unikaliu, fundamentaliu ir fenomenaliu globaliajame pasaulyje XX ir XXI amžių sankirtoje.

Gordonas. Nors aš asmeniškai galvoju, jog Ukrainai būtų ne pro šalį šiuo metu turėti atominį ginklą. Bet tai jau iš fantazijų srities: kas būtų atsitikę, jeigu būtų buvę. Dar vienas klausimas. Vienas iš susitikimo Beloveže dalyvių man pasakojo, kad, apgalvojant tekstą, radosi tokia situacija: Jūs, esą, pasakėte Jelcinui: „Borisai Nikolajevičiau, darykime taip: pastraipą parašome – išlenkiame taurelę, pastraipą parašome – išlenkiame taurelę“. Ir neva Vitoldas Pavlovičius Fokinas tada pasakęs Jums: „Ką tu darai, ko tu jį nugirdinėji?“. O Jūs jam atsakęs: „Nelįsk, nesikišk ne į savo reikalus“. Jis paprašęs Jūsų išeiti. Jūs išėjote ir susikibote vyriškai – kumščiais. Taip buvo ar nebuvo?

Burbulis. Visiška nesąmonė. Aš nelabai suvokiu, kam tai galėjo galvon įskristi, įsimesti. Vitoldas Fokinas man buvo ir tebėra pagarbos vertas vyras ir solidus partneris. Matote koks reikalas: kartais visiškai be reikalo priekaištauja Kebičiui ir Fokinui, kad štai jie dėl vienokių ar kitokių priežasčių išsižadėję savo parašų po dokumentu, kuris pakeitė...

Godonas. Bet, kiek aš žinau, Fokinas neišsižadėjo...

Burbulis. ...pakeitė pasaulinės istorijos veidą. O aš manau, kad niekas neturi teisės priekaištauti konkretiems žmonėms, kurie prisiėmė šį išbandymą, bet dėl įvairiausių gyvenimiškų aplinkybių dabar ar prieš dešimtmetį peržiūrėjo jo [dokumento] reikšmę. Tai lemtis kiekvieno žmogaus, apspręsta toje jo vidinėje, dvasinėje, slaptingoje instancijoje, kur susitinka jo protas ir sąžinė, kur susitinka jo tikėjimas ir jo savigarba, kur susitinka tiesa ir esmė, ir skausmas, o gal būt net pergyvenimai dėl atsakomybės už  pasekmes. Tai štai: visų pirma, visa ta istorija, žinoma, yra visiška nesąmonė. Visi, kurie žino Genadijų BUrbulį, gali tik nusijuokti ir...

Gordonas. ...koks ten kumščiavimasis, taip...

Burbulis. ...ir, taip... yra ypač susivaldantis, lietuviškos, baltiškos struktūros, santūrių emocijų, bet tuo pačiu metu pakankamai nuoseklus, valingas, o kai prireikia – ir ryžtingas žmogus, kuris savo įsitikinimus gina nuosekliai, nevengdamas atsakomybės.

Žinoma, visa tai yra mitologija, žinoma, visa tai, na, pasakyčiau taip – geidžiama dramaturgija. Mūsiškoje, rusiškoje, aplinkoje visi žinojo, kad Genadijus Burbulis buvo pačiu nuosekliausiu, pačiu primygtiniausiu žmogumi, gynusiu ir saugojusiu Borisą Nikolajevičių nuo visų tų... tokio pobūdžio pomėgių. Tai buvo tas atvejis, kai aš labai gerai supratau, kiek tai Borisui Nikolajevičiui yra kenksminga ir, gal būt, labiau už kitus pergyvenau ir jaudinausi, ir nesmagiai jaučiausi, kada retkarčiais tokios situacijos rasdavosi. Todėl...

Gordonas. Kalbant apie Belovežo Susitarimą, aš manau, kad tie 6 žmonės, kurie jį pasirašė, įvykdė įžymų, heroišką aktą, sugriovę tą, pasak R. Reigano, Blogio imperiją. Dar daugiau, aš galvoju, kad Ukraina, kuri tik dabar pradėjo iš tikrųjų veržtis į tikrąją Nepriklausomybę, turi padėkoti taip pat ir Jums už tai, kad ir Jūsų parašas yra po tuo dokumentu, nes visi tie 6 žmonės, pasirašę Belovežo susitarimus, iš esmės žiūrint, yra Ukrainos Nepriklausomybės tėvai. Malonėkite pasakyti, ar Gorbačiovas galėjo bent teoriškai pasipriešinti, ar galėjo iš jo pusės kilti kokia nors grėsmė po Belovežo Sutarties pasirašymo?

Burbulis. Aš manau, kad Jūsų akcentas yra šiek tiek nekorektiškas. Tai mes turėjome būti dėkingi Ukrainai, kad ji savaitę prieš gruodžio 8-ąją, įvykdė visos Ukrainos konsensusą: tą pačią dieną nubalsavo už...

Gordonas. ...Nepriklausomybę...

Burbulis. ...Nepriklausomybę ir išrinko naują valdžios struktūrą su pirmuoju Prezidentu. Ir jeigu... jeigu  analizuosime istoriškai, pagrįstai, objektyviai ir nuosekliai, tai Belovežo konsensusas pirminį ir fundamentalų postūmį patyrė dėl...

Gordonas. ...po rinkimų Ukrainoje...

Burbulis. ... rinkimų Ukrainoje. Ir ne mes Beloveže užtikrinome (rodo ranka) Ukrainai trokštamą, deramą ateitį, bet Ukraina sukūrė tą nepaprastą situaciją tokiam ryžtingam sprendimui. Ir, antra, niekada nereikia užmiršti, kad mūsų gruodžio 8-osis Susitarimas buvo visiškas netikėtumas pasaulinių valstybių lyderiams.

Gordonas. Kurie baiminosi dėl Sąjungos suirimo. Priešingai...

Burbulis. Dar daugiau, jie visą laiką manė, kad Jelciną ir jo komandą reikia sutramdyti (rodo ranka), kad reikia padėti Michailui išsilaikyti, tik neaišku kokioje būklėje ir neaišku kaip, bet išsaugoti tą branduolinę imperiją. Gruodžio 12-ąją, po 3-jų dienų, buvau Paryžiuje. Mes surašėme Prezidento Jelcino memorandumą ir išsivažinėjome po svarbiausias pasaulio šalis, įteikinėdami jį kaip asmeninį Prezidento laišką. Aš išvažiavau į Paryžių ir Briuselį. Briuselyje susitikau su Žaku Deloru, komisijos pirmininku, ir ponu [Manfredu] Viorneriu, NATO Generaliniu sekretoriumi, o Paryžiuje – su Prezidentu Fransua Miteranu. 12-tą gruodžio. Kaip tik tą dieną Parlamentas, Rusijos Aukščiausioji Taryba, ratifikavo Belovežo Susitarimą, įteisindamas visišką jo legitimaciją, ir denonsavo 1922 metų Sutartį. Aš pasakoju (giliai iškvepia) milžinišką patyrimą turinčiam pasaulinio masto politikui...

Gordonas. Taip, taip.

Burbulis. ...Fransua Miteranui, kuris savo metu buvo pačiu jauniausiu Prancūzijos istorijoje ministru, socialistu. Jis manęs klausėsi, klausėsi, klausėsi, paskui kažkaip visiškai neoficialiai atsiduso ir... ir pasakė: „Jūs žinote, mes net įsivaizduoti negalėjome, kad gali būti rasta tokia išeitis iš šitos situacijos“. 12-tą gruodžio. Įtakingiausias Žemės rutulio politikas.

Gordonas. Taip.

Burbulis. Per tą laiką jie dešimtis kartų tarpusavyje susiskambino, tarėsi ir svarstė (rodo rankomis), kas gi iš tikro įvyko, kaip reikia į tai reaguoti, kaip... kaip... kaip reikia tai įtakoti, kaip reikia tai suvokti. „Mes net įsivaizduoti negalėjome, kad gali būti rasta tokia išeitis“. Vadinasi, pasaulio istorija, tai ne pagal Vakarų Europos demokratijos vadovėlių grafikus vykstanti slinktis. Tai visada konkrečių žmonių konkrečių sprendimų pasirinkimas, apspręstas asmeninių įsitikinimų ir asmeninės atsakomybės.

Gordonas. Žmogiškojo faktoriaus dar niekas nėra atšaukęs.

Burbulis. Absoliučiai svarbiausias. Mūsų atveju mes tuo galime ir didžiuotis, ir remtis. Štai praėjo jau 25-eri metai. Mes – Kravčiukas, Šuškevičius ir BUrbulis – dabar daug važinėjame po pasaulį, aiškiname. Štai tik, tik, prieš 3 dienas, sugrįžome iš Valstijų. Kai tik atsiranda galimybė išaiškiname, paaiškiname ir parodome (rodo ranka) grėsmes, kurias įveikėme ir pasekmes, kurios galėjo užgriūti. Na, normalūs profesionalai ir normalūs žmonės jie... jie tik rankomis skėsčioja.

Gordonas. Taip.

Burbulis. Ir koks tai išskirtinis įvykis...

Gordonas. Taip.

Burbulis. ...globalios, tai yra, pasaulinės istorijos.

Gordonas. Aš iki šiol atsimenu 1991 metų gruodžio 25-ąją, kai mačiau per televizorių, kaip milžiniškos (mums rodėsi, kad milžiniškos – užėmė 1/6 planetos sausumos) šalies raudona vėliava lėtai, lėtai leidžiasi Kremliaus špiliumi. Prieš tai kalbėjo prislėgtas Michailas Sergejevičius Gorbačiovas – tiesioginiame eteryje perskaitė savo paskutiniąją kalbą. Laikėsi gerai, bet matėsi, kad katės niaujasi jo sieloje – ir dar kaip! Prašome pasakyti, ar tomis minutėmis Jums buvo gaila Jūsų buvusios tėvynės, ar kilo jausmas, jog tai nebesugrąžinamas praradimas. Kaip žmogui?

Burbulis (gilus atodūsis). Jūs prieš tai paklausėte – aš nespėjau atsakyti (maigo plaštakas) – ar galėjo Gorbačiovas kokiu nors būdu sukliudyti ar bent į ką nors įtakoti? Žinoma, kad ne. Bet aš esu labai jam dėkingas, Michailui Sergejevičiui, už tai kad...

Gordonas. ...net nepabandė...

Burbulis. Bet vis dėlto toje situacijoje jis laikėsi deramai, gerai suprasdamas, kad jau nieko nebevaldo. Bet ta patvara, tas.. tas viešas pripažinimas, kad jis daugiau nebemato sau vietos, kad jis pergyvena dėl pasekmių, kad visa tai įvyktų ramiai. Tai garbingas elgesys didelio politiko, iškilaus politiko, tikro vyro ir piliečio. O ta pasaulinės istorijos scena, kai virš grėslaus Kremliaus pranašiškai leidžiasi skaisčiai raudona – raudona vėliava, leidžiasi kažkur ten į tragiškos mūsų istorijos pragarmes. Ta scena, aišku, įkrito į sielą ir sąmonę kaip didžiulio sukrėtimo momentas. Aš dar kartą noriu prisipažinti ir pakartoti – normaliam žmogui jo tėvynės išnykimas yra didžiulė tragedija. Bet jeigu tuo pat metu dar esi ir dalyvis rengiant ir priimant, ir realizuojant tokios milžiniško masto, tokios gelmės fundamentalius sprendimus, tai tuomet tie jausmai yra dar sudėtingesni. Priiminėji sprendimus, suprasdamas, kad priiminėji nuosprendį savo tėvynei, bet kartu suprasdamas, kad atveri jai naujas galimybes (parodo ranka). Juk Susitarimo tekstas, tai vos 2 su trupučiu puslapiai...

Gordonas. Taip.

Burbulis. ...kurie yra akumuliavę savyje sukrečiančio lakoniškumo programą, platformą, koncepciją kaip tik tos...

Gordonas. ...ateities...

Burbulis. ...ateities, kurios pamatus padėjome ir sau, ir toms 8-ioms respublikoms, kurios gruodžio 21 dieną Alma Atoje prisidėjo prie mūsų. Ir, tarp kitko, tos programos vertė, prasmė yra aktuali iki šių dienų. Ji...ji buvo ir išliko tam tikra geidžiama svajone ir mes giname ją ir toliau.

Gordonas. Esu tikras, kad Jūs esate labai žmogiškas žmogus ir puikiai jaučiate žmogiškas emocijas. Tad štai, kaip žmogui, ar Jums buvo gaila tą dieną žmogaus, kuris,  atidaręs tą Pandoros skrynią, leido daugeliui realizuoti save, taip pat, iš esmės kalbant, ir Jums. Tiesa? Jei ne Pertvarka, tai daugelis juk nebūtų galėję atsiskleisti?

Burbulis. Na, taip, suprantama. Gebėjimas atjausti, būti gailestingu tikram, profesionaliam politikui yra svarbiausia. Dar daugiau, toks procesas su juo vyksta kiekvieną dieną. Ir man visiška aksioma yra tai, kad politikas profesionalas – tai aukščiausios prabos kūrybinė veikla, kad politikas – tai socialinis menininkas (nusišypso). Ir man begaline prakeiktimi yra tai, kad tikro politiko požymiu laikomas suįžūlėjęs veržimasis į valdžią. O ne, priešingai, siekimas meritokratijos, siekimas to, kad kiekvienas žmogus žiūrėtų į save kaip į potencialų, politiškai aktyvų subjektą ir persiimtų... ir prisiimtų pilietinę atsakomybę už tai, kaip jis gyvena ir kokioje visuomeninių santykių sistemoje jis mato savo ateitį. Todėl tomis dienomis ir tomis valandomis aš pergyvenau sudėtingus jausmus, bet aš ir šiandien didžiuojuosi tuo, ką mes tada įvykdėme. Aš matau, koks aktualus ir reikalingas šiandien yra 1991 metų Belovežo konsensuso patyrimas ir pamokos.

Gordonas. Jau 25-eri metai, kai nebėra Sovietų Sąjungos. Bet Rusijoje šiuo metu jaučiama didžiulė, netikėtai didžiulė  nostalgija Sovietų Sąjungai. Šaliai, jos galybei, jos deržavystei, sovietinei praeičiai. Aš atidžiai žiūriu Rusijos kanalus. Ir vėl gausybė filmų, naujų ir senų, kuriuose rodoma, kokia nuostabi šalis tai buvo. Bet niekas ten nepapasakoja, jog neturėta nei šlapios dešros, nei tualetinio popieriaus, kad iššaudė, išsiuntė Sibiro tremčiai, sunaikino milijonus, dešimtis milijonų žmonių. Apie tai, kad nebuvo žmoniško gyvenimo. Bet pasakojama, kokia, pasirodo, buvusi puiki šalis – geravalė, gražuolė: nemokamas mokymas, nemokamas gydymas, sveikatos apsauga, pionierių stovyklos – kaip nuostabu viskas buvo...

Ir kino filmai tokie, ir laidos ir visa kita... Iš kur ta nostalgija šiandien? Mes tai juk prisimename Sovietų Sąjungą...

Burbulis (pauzė, atodūsis). Nesinorėtų šį sudėtingą ir svarbų klausimą supaprastinti iki vienareikšmiško atsakymo. Bet stengiantis suprasti ir išreikšti esmę to, kas vyksta, tai aš turiu tokią konstataciją: „Imperija suiro, imperiškumas išliko“.

Gordonas. Kchi.

Burbulis. Ir, aišku, sovietinis imperiškumas visai nėra sovietinės santvarkos išradimas. Tai tam tikras kelių šimtmečių trukmės caristinio imperiškumo evoliucijos etapas. Tai toks sociokultūrinis kodas, kada neribota valdančiųjų valdžia, nesvarbu, kaip ta aukščiausioji valdžia bebūtų įvardijama, ir visiškas didžiosios gyventojų dalies beteisiškumas arba – nebijant to pripažinti – vergiškumas buvo ir lieka mūsų istorinio visuomeninio egzistavimo esmė. Tuo pat metu ta imperiškumo restauracija nėra jau tokia vienareikšmė. Kartais su patosu pareiškiama, kad tai imperinės ambicijos, kad mes susigrąžiname, vadinasi, išdidumą deržavos (rodo ranka), kad mes atsikovojame teises, kad su mumis būtų skaitomasi... Ne, ne – tai iš gilumų, tai ne ambicijos, nes ambicijos dažnai būna užmezgančios vaisių, jos...jos... jos tarsi energija tam tikra siekimų...

Gordonas. Ambicijos turi būti kažkuo pagrįstos...

Burbulis. ...kūrybos, o čia turime imperinį sindromą, kuris yra liga – labai sunki, labai gili, labai įvairialytė. Čia susiduriame su visa eile požymių sąmoningos-pasąmoninės baimės, būgštavimų dėl neaiškios ateities. Iš esmės, tiek Ukraina, tiek Rusija neturi suprantamos, aiškios ateities vizijos. Pasaulio paveikslas... Jis yra klipinio mąstymo ir matymo padarinys, jis sudalintas į lopus, sudėliotas iš įvairaus formato skiaučių (vaizduoja rankomis)...

Gordonas. Absoliučiai.

Burbulis. ... iš įvairaus formato vaizdinių apie praeitį ir dar aklinai, aklinai uždangstytą. Ir be ateities vaizdo. Ir dar tas traumavimasis dėl atotrūkio tarp kartų, nes pastaruosius 20 metų tėvai ir vaikai jau gyvena skirtingose vertybių sistemose.

Gordonas. Taip.

Burbulis. Prie to dar prisideda ir traumos dėl pasaulėžiūrinių skirtumų, nes vienos amžiaus grupės apeliuoja į savo praeitį ir gyvenimišką patyrimą, o kiti jau gyvena kokybiškai kitoje vertybių sistemoje, na, su beveik kažkokiu kosminio dydžio įtikėjimu, kad viskas yra tariamai įmanoma...

Gordonas. Taip.

Burbulis. Ir tuo pat metu netvirtas pagrindas po kojomis (rodo plaštakomis) dėl profesinės, socialinės ateities... Tai kompleksas sudėtingiausių susirgimų, kur reiškiasi ir paveldimumo faktoriai ir poveikis naujai įgytų įgūdžių, sudėliotų, pasakyčiau, irgi iš atsitiktinių skiaučių, nesant įsisąmonintos motyvacijų sistemos. Na, ir, be abejonės, kai režimas skiria nepaprastą dėmesį propagandai ir agitacijai, kai jis tą traumuotą, sujauktą sąmonę...

Gordonas. ...dar užpila...

Burbulis. ...užpila...

Gordonas. ...srautais...

Burbulis.  ...srautais tarsi jau girdėtų dalykų, bet jaunajai kartai jie suponuoja absoliučiai naują praeities paveikslą... Čia kyla daug pagundų...

Gordonas. Pirmaisiais naujosios Rusijos metais Jūs buvote antruoju valstybės žmogumi, po Jelcino. Jus prie Jelcino vadino „pilkuoju kardinolu“. Jūsų įtaka buvo, na, tiesiog milžiniška. Man netgi pasakojo, kad būtent Jūs pas Borisą Jelciną atvedėte Jegorą Gaidarą. Ar tai tiesa?

Burbulis. Na, visų pirma, tai nėra tiksli formuluotė: aš Gaidarą pas Jelciną ne atvedžiau (šypteli), aš jį parinkau ir pasiūliau Borisui Nikolajevičiui.

Gordonas. Tai yra, būtent Jūs jį išrinkote?

Burbulis. Taip.

Gordonas. Tai buvo Jūsų kandidatūra?

Burbulis. Taip. Taip. Tai buvo mūsų su Borisu Nikolajevičiumi bendras darbas. Valstybės Taryba buvo suformuota kaip tik tam, kad būtų parengta Rusijos strateginio vystymosi platforma. Ir štai šitoje itin sudėtingoje sankryžoje koegzistuoja: Prezidentas, yranti imperija ir visiškas neapibrėžtumas mūsų uždavinių, priemonių ir išteklių. Pučas tiesiog įvykdė postūmį, nes kaip tik 20 rugpjūčio mano padėjėjas, artimiausias bendražygis Aleksejus Golovkovas pasakė, jog yra atėjęs Gaidaras su kolegomis ir kad jis mane pristatysiąs. Mes tada susipažinome ir susitarėme, kad kai visa tai baigsis, susitiksime jau rimtai ir padirbėsime kartu. Štai šitaip „Gaidaro grupė“ atsidūrė užmiestinėje Archangelsko gyvenvietėje, vasarnamyje Nr. 6. Suformulavome užduotis. Beveik kiekvieną vakarą aš ten atvažiuodavau kaip Valstybės sekretorius, kaip užsakovas ir kaip to darbo bendraautorius. Štai taip visa tai susiklostė. Ir kai aš atvažiavau į Sočį, į vyriausybinę „Bočarov ručej“ („Bočarovo šaltinis“) rezidenciją su programos platforma, Valstybės Taryba jai buvo jau pritarusi. Tris dienas faktiškai po 12 valandų ten mes su Borisu Nikolajevičiumi bandėme susivokti tose idėjose ir siūlymuose (atodūsis), kol galų gale jis pasakė: „Na, ką, – jei to negalima nedaryti, tai pabandykime. Kas gi galėtų tai įvykdyti?“. Atsakiau, kad šio darbo autoriai mano, kad tai įgyvendinti galėtų jie. „Kaip tai jie? Jie kaip ir visai jauni, visai nepatyrę...“. Bet  paaiškėjo, kad kito kelio nėra. Nes dešimtys, šimtai platformų, programų, scenarijų, kurie buvo rašomi iki mūsų (nusišypso), ir kurie su entuziazmu kiekvieną mėnesį rašomi ir dabar, jie...

Gordonas. ...be gyvybės...

Burbulis. ...baigdavosi niekuo, kadangi nėra, nebuvo  susaistyti to nuostabaus derinio drąsos, išminties ir valios Boriso Nikolajevičiaus, charizmatiškojo šalies lyderio, neturėjo tokio profesionalumo, to komandinės atsakomybės jausmo ir bendro mūsų, regis taip, kūrybinio entuziazmo            bei nutrūktgalviško drąsumo. Ir, apskritai, aš manau, kad Reformų vyriausybė, vadovaujama Prezidento Jelcino, kaip tik ir buvo pirmoji ir vienintelė meritokratų vyriausybė (maigo plaštakas) ir kaip tik mes kūrėme būsimos, pagarbos vertos Rusijos ateitį, tą geidžiamą ateitį, šaknis kurios, šaknų sistemą (rodo pirštais) kurios mes įdiegėme tada savo valia ir veikla.

Gordonas. Borisas Nikolajevičius, pasakėte Jūs praėjus daugeliui metų, yra vertas tiek pasigerėjimo, tiek užuojautos. Kokia Boriso Nikolajevičiaus Jelcino figūra Jums matosi dabar, praėjus tiek laiko? Kaip būtų galima dviem žodžiais šį žmogų charakterizuoti?

Burbulis (giliai iškvepia). Borisas Jelcinas – įžymus reformatorius, sovietinės totalitarinės sistemos perdirbėjas ir pačia geriausia prasme – naujosios Rusijos valstybės įkūrėjas – nacijos Tėvas. Pats svarbiausias kūrybiškojo Jelcino epochos laikotarpio veiklos rezultatas yra Reformų vyriausybė, kuri ... kurios veikla leido apsaugoti Rusijos Federaciją nuo pakrikimo – toks pavojus buvo akivaizdus.

Gordonas. Taip, taip, taip.

Burbulis. Ši veikla užtikrino taikų sovietinės imperijos griuvimą, ir, galiausiai, per visiškai tragiškus sukrėtimus bei išbandymus įgalino sukurti ir visos liaudies balsavimu priimti naują Rusijos valstybės Konstituciją. Boriso Nikolajevičiaus Jelcino asmeninis... asmeninis indėlis į visa tai yra milžiniškas, genialus bei nepakartojamas.

Gordonas. Šiais metais Jūs kalbėjote, kad Jelcinas padarė dvi esmines kadrų parinkties klaidas – tai Ruckojus ir Chasbulatovas. Jūs ir šiandien taip galvojate?

Burbulis. Ir kas, ir kas iš to dabar?

Gordonas. Ar ir šiandien taip galvojate?

Burbulis. Na, taip. Tai akivaizdu.

Gordonas. Kodėl taip išėjo? Suklaidino nuojauta?

Burbulis. Egzistuoja toks išorinis Boriso Jelcino įvaizdis – valdingas, ryžtingas, veržlaus polėkio ir siekiantis konkrečių rezultatų. Politikas profesionalas, turintis žvėries intuiciją ir, vadinasi, šia prasme neprognozuojamas. Tuo pat metu Borisas Nikolajevičius buvo nepaprastai atjautus, buvo įsitikinęs pacifistas.

Gordonas. Ihi.

Burbulis. Aš gerai atsimenu, kaip stipriai jis pergyveno tą istoriją su maištininkais 1993 metų rudenį, kai po Maskvą zujo sunkvežimiai su automatais ginkluotais maištininkais, kai buvo šturmuojamas...

Gordonas. ...Ostankinas...

Burbulis. ...Ostankinas ir žuvo žmonės, kai buvo blokuojamos valstybinės įstaigos. Tie patys žmonės Aukščiausiosios Tarybos požemiuose buvo sukaupę ginklų arsenalą. O naktį iš spalio 3 į 4 tuščiais, įspėjamaisiais šoviniais buvo apšaudyti Baltieji Rūmai, kad šturmo neprireiktų, kad  būtų parodyta, jog  priešinimasis yra beprasmiškas. Bet netgi šios aplinkybės labai traumavo Jelciną, jo vidujinį „aš“. Dar labiau Borisą Nikolajevičių sukrėtė, kai 1994 metų lapkričio-gruodžio mėnesiais, jį  įtikinus, įkalbėjus, jog Čečėnijoje per 2-3 dienas galima įvykdyti pergalingą blickrygą ir taip atstatyti konstitucinę tvarką, buvo imtasi... Bet visa tai užsitęsė...

Gordonas. Košmaras.

Burbulis. ...mėnesiams. Prezidentui tai buvo nepakeliamas išbandymas ir jis, iš principo neįpratęs susitaikyti su tokiais, na, realiais pralaimėjimais, bent aš taip suprantu, patyrė vidinę traumą.

Gordonas. Jis labai pasikeitė. Štai Jūs, pažinojote jį nuo 9-to dešimtmečio pabaigos iki 10-to pabaigos. Tai buvo jau kitas žmogus?

Burbulis. Na, tuo metu mes jau taip artimai ir su tokiu patiklumu nebendravome. Na, suprantama, pasikeitė. Juk tuomet pasirodė tokie apmaudūs, keisti išsireiškimai: „tai ne Caro, Borisai Nikolajevičiau, reikalas“ ir: „kokie didžiuliai nuopelnai“, ir: „iš kokių negandų ir pairutės mes išsisukome“, ir: „kiek štai pergalių už nugaros“, o kai kas ėmė svaidyti juokelius „Caras Borisas“ ir panašiai. O juk žmogus...

Gordonas. ...yra silpnas...

Burbulis. Ne. ...buvo patyręs neįsivaizduojamą perkrovą. Na, štai, jei bent minutei vėl sugrįžtume kad ir į 1991 metus. Jelcinui... Jelcinui tada buvo 60 metų. Kasdien mes ėjome...

Gordonas. Stresas. Kiekvieną dieną.

Burbulis. ... mes dėl valdžios nebuvimo ėjome per minų laukus (išraiškingai demonstruoja), kai neturi jokio supratimo, kokia ekstremali situacija gali iškilti rytojaus dieną ir kaip ją reikės išspręsti. Ir visa tai turėjo atlaikyti taip lengvai sužeidžiama jo dvasia, jo intelektas, jo protas. O juk reikėjo ne vien tik veikti, bet ir išmąstyti (rodo į galvą)  visiškai naujos kokybės idėjas, vertybes, jas priimti, o įsisavinus, pateikti kaip nuosavas pažiūras bei įsitikinimus ir juos apginti. Nepaprastas krūvis ir jis galiausiai buvo prideramai atlaikytas.

Gordonas. Kodėl išsiskyrė Jūsų keliai keleliai? Juk dešimtojo dešimtmečio pradžioje Jūs buvote labai artimi žmonės.

Burbulis. Aš galvoju (atodūsis), kad visa tai yra gana aišku ir buvo galima numatyti. Kai mes sistemiškos suirutės ir nepaprastai gilios krizės sąlygomis ėmėmės radikalių ir gyvybiškai svarbių reformų, buvo visiškai aišku, kad prasidės kova už idėjas, už žmones, už įtakas, kad rasis konkurencija ir konfrontacija (rodo rankų judesiais). Suprantama, kad ir Genadijaus BUrbulio vaidmuo buvo ir mitologizuojamas, ir įvairiu mastu uoliai diskredituojamas. Ir kažkuriuo metu tas pats Chasbulatovas pasiūlė Borisui Nikolajevičiui mainus: „Ko ten tas BUrbulis šakojasi? Jis jau per daug suėmė į savo rankas: kažinkokią pareigybę Jūs jam ten sugalvojote – Valstybės sekretoriaus. Vyriausybė praktiškai yra jo valioje, daugelis deputatų jo negali pakęsti. Imkime ir sušvelninkime įtampą, pradėkime bendradarbiauti labiau taikiomis formomis“. Kai ši tema atsirado ir kai su Borisu Nikolajevičiumi ją aptarinėjome, man nekilo jokių dvejonių (šypteli) – tai buvo nuspėjama, numanoma...

Gordonas. Tai yra suprantama.

Burbulis. ...situacija, jog Jelcinas privalės, turės ieškoti kompromiso. Kas dėl mano paties asmeninio elgesio viso to atžvilgiu, tai tą buvome numatę mūsų strategijoje. Tai buvo galima padaryti kiek kita forma, kitokia forma, bet aš labai džiaugiuosi ir esu dėkingas likimui, jog jis padovanojo man tokią draugystę, tokį bendražygį ir tokius išmėginimus drauge su Borisu Nikolajevičiumi, gal būt, per pačias atsakingiausias, pačias dramatiškiausias valandas, dienas, minutes mūsų tėvynės istorijoje.

Gordonas. Ar atsimenate, kada paskutinį kartą Jūs matėtės su Borisu Nikolajevičiumi?

Burbulis. Na, taip, vadinasi, faktologiškai ne, bet...

Gordonas. Kuriais metais tai buvo?

Burbulis. Mes šventėme jo gimimo dieną Kremliuje. Tai vyko labai žmogiškai, lyriškai ir...

Gordonas. Tai vyko jau po prezidentavimo, taip?

Burbulis. Taip, žinoma, žinoma. Mes ir šiandien labai nuoširdžiai ir artimai bendraujame su Naina Josifovna, su Tatjana Borisovna. Taip pat ir pagal Jelcino Centro Jekaterinburge programą.

Gordonas. Jūs ten buvote, taip?

Burbulis. Taip, suprantama. Ir buvome, ir dalyvavome jo projektavime. Ir dabar ten yra plati, visiškai... Toje panoramoje kūrybinių galimybių, kurias Jelcino Centras pasiūlo, yra tokia visiškai unikali mūsų šalyje institucija – mes sukūrėme „Rusijos konstitucionalizmo Liaudies universitetą“. Tai pačia geriausia prasme mano – mūsų idėja, nieko panašaus šalies istorijoje dar nebuvo. Šiame Liaudies universitete pastoviai veikia Liaudies Tribūna „Balsas, išmintis per dialogą, pasitikėjimą“. Jekaterinburge su šypsena kalba: „Na ir nenuorama tas BUrbulis: 1987 metais „Diskusijų Tribūna“, dabar – „Liaudies Tribūna“. Na, o ką daryti?..

Gordonas. Visus tuos metus po Pertvarkos tenka girdėti, kad Rusijos liaudžiai, rusams demokratija yra svetima, kad demokratija niekada neateis į Rusiją, kad liaudžiai jos nereikia. O Jūs tuo tarpu kalbėjote – ir ne vieną kartą, kad Rusijai demokratija yra absoliučiai tinkama ir priimtina ir kad rusų liaudis yra imli demokratijai. Ir, tarp kitko, Jūs pasakėte, kad 1991 metais Rusijoje reikėjo įvykdyti liustraciją. Jūs ir šiandien taip manote?

Burbulis. Jūs esate gerai pasiruošęs...

Gordonas. Aš perskaičiau daugybę Jūsų pasisakymų.

Burbulis. ...bet...bet...bet dabar įvyko nedidelis nesusipratimas. Man po šiai dienai priekaištauja, kodėl mes neįvykdėme liustracijos. Bet aš niekada nebuvau šalininkas šios klasikinės priemonės, transformuojantis iš totalitarinių režimų į demokratinius, mūsų atveju ir mūsų sąlygomis.

Gordonas. Kodėl?

Burbulis (atodūsis). Todėl, kad liustracijai reikalinga patvari ir stabili situacija šalyje, kur funkcionuoja bent viena arba dvi valstybės valdymo institucijos – tie patys teismai, ta pati prokuratūra ir veikia veiksminga vykdomoji valdžia. Ir, antra, liustracijai būtinas profesionalus, kompetentingas ir atsakingas formavimo procesas  (ar pikta lemiančių, ar teisingumą atstatančių) sąrašų tų asmenų, kurie nusipelnė savo teisių prievartinio apribojimo...

Gordonas. Ihi.

Burbulis. ...galių artimiausiems 10–20 metų. Mes nieko panašaus nei pirmu, nei antru, nei trečiu atveju neturėjome. Dar daugiau, kai 1991 metų rugpjūtį mes priešinomės GKČP, Rusijos Federacijos Aukščiausioji Taryba praktiškai vienbalsiai buvo Prezidento pusėje ir šiuo požiūriu elgėsi be priekaištų. Tuo pat metu – tai ne paslaptis – eilėje, o gal ir daugumoje regionų jų vadovai lūkuriavo, tikėdamiesi, kad jeigu gekačepistams kartais pasisektų, tai jie atstatytų ankstesnę tvarką. Mes paveldėjome tokią susiskaidžiusią, tokią pakriką pagal interesus, pagal idealus, pagal tikslus, pagal profesinį tinkamumą terpę, kad...

Gordonas. ...liustracija būtų buvusi bomba...

Burbulis. ...bomba...

Gordonas. ...sudraskiusi Rusiją į gabalus.

Burbulis. ...kuri būtų ištaškiusi...

Gordonas. Tai jau taip.

Burbulis. ...visų pirma mus.

Gordonas. Mane, žinokite, mane labai sujaudino, kaip Jūs pagarbiai, gražiai, žmogiškai kalbate apie Jelciną. Štai pas mus įprasta, kad praėjus kuriam laikui daugelis politikų... Aš stebiu juos – jie ima dergti tuos, su kuriais kartu dirbo, ima iškelti kažkokius nemalonius dalykus. Jūs išskirtinai tauriai, širdingai kalbate. Sakykite, ar Jūs skaitėte Koržakovo knygelę apie Jelciną?

Burbulis. Na, aš galiu šitaip pasakyti: skaityti ją man būtų buvus kankynė, bet kai kurias... kai kurias nesąmones ir kvailybes teko (šypteli), taip sakant, perversti. Bet man atrodo, kad čia yra kaip tik tas atvejis, kai Aleksandrą

Vasiljevičių Koržakovą galima tik užjausti. Tai...tai tokia tragedija asmeninio... asmeninio žmogiško pasirinkimo, kai dėl įvairiausių priežasčių jis yra tiek praradęs sugebėjimą sąžiningai, teisingai, kruopščiai pažvelgti į savo darbą, į bendrą darbą su Borisu Nikolajevičiumi, kad tai net komentuoti yra nepadoru. Todėl: užjaučiu, pergyvenu, kad taip galėjo atsitikti su žmogumi, bet visai nežinau, kaip būtų galima padėti Koržakovui susigrąžinti sveiką protą šiuo atveju.

Gordonas.  8-erius metus Rusijos pasiuntiniu Ukrainoje buvo Viktoras Stepanovičius Černomirdynas, nuostabus žmogus, grynuolis, su kuriuo mes draugavome visus tuos 8-erius metus ir labai daug bendravome įvairiausiomis temomis. Su juo buvo įdomu kalbėti apie bet ką. Man rodosi, kad Viktoras Stepanovičius jautė didelį kartėlį, kad netapo Rusijos Prezidentu. Jis pasakojo, kad keletą kartų turėjo šansą. Beje, jis labai gerai žiūrėjo į Borisą Nikolajevičių. Apie jį atsiliepdavo praktiškai taip, kaip ir Jūs. Bet Alfredas Kochas ir kiti man pasakojo, kad Borisas Nikolajevičius bijojęs Viktoro Stepanovičiaus būtent kaip varžovo dėl Prezidento posto. Jūs irgi taip manote?

Burbulis. Taigi, kad ne. Čia... čia yra kažkokia kita, visiškai kitokia – tokia moralinė ir psichologinė plotmė. Iš tikro 1996 metų rinkimai, 2-asis Jelcino prezidentavimo laikotarpis galėjo istorine prasme nulemti Rusijos ateitį, pasakyčiau, gerokai kitaip. Aš buvau iš tų, kurie primygtinai reikalavo, atkakliai įrodinėjo, jog Borisą Nikolajevičių reikia pasaugoti ir jokiu būdu nekelti jo kandidatūros rinkimuose. Į klausimą „o kas vietoje jo?“ – štai tas nelemtas komunistinio revanšo pavojus – atsakymas būdavo vienas ir visiškai nepriekaištingas: Viktoras Stepanovičius Černomyrdinas. Bijojo Jelcinas ar nebijojo – niekas to niekada nesužinos. Greičiausiai, jeigu šį sprendimą būtų buvę galima priiminėti drauge, Borisą Nikolajevičių būtų buvę galima įtikinti. O baimė kilo dėl to, kad Viktoras Stepanovičius, būdamas padorus žmogus, tuo pat metu jis buvo žmogus, na, savo formacijos ir, žinoma, neatrodė esąs nepriekaištingai lojalus tai, jau oligarchinei, sistemai, kuri tuo metu susiformavo. Ir jie suprato, kad Prezidentas Černomyrdinas lems geriausiu atveju konkurencingą situaciją. Ji nebus viena, ji nebus...

Gordonas. Ir dar kaip konkurencinga!

Burbulis. ...ji nebus vienapusiška, ir dėl to atsirado pavojinga, pražūtinga idėja eiti į rinkimus su Borisu Jelcinu ir bet kokia kaina nugalėti. O ta kaina buvo jo sveikata, ta kaina buvo jo traumuota dvasia, traumuotas protas, ta kaina tapo lėta transformacija įžymaus, genialaus Naujosios Rusijos kūrėjo į Prezidentą, kurį (akivaizdžiai iškvepia) kažkas ir kažin kas valdo.

Gordonas. Vienas iš tų, kurie aktyviai įtikinėjo Borisą Jelciną 1996 metais eiti antrai kadencijai, buvo Borisas Abramovičius Berezovskis. Jis man pasakojo, kad Vladimirą Putiną pas Jelciną atvedęs būtent jis. Kiti žmonės tvirtino, kad ne, kad atvedė Valentinas Jumaševas. Kas gi atvedė Vladimirą Putiną pas Borisą Jelciną?

Burbulis (pauzė). Visiškai aišku, kad ne Genadijus BUrbulis. Man kažkaip nemalonu paneiginėti Borisą Berezovskį, todėl, kad jis žmogus savotiškas, legendinis, karštas, bet daugeliu atvejų pasirodęs kaip pavojingas ir neadekvatus. Jei susumavus, tai pasirinko Valentinas Jumaševas ir Tatjana Jumaševa. O kokios buvo tarpinės figūros – tai jau antraeilis klausimas.

Gordonas. Gal galėtumėte bent dviem žodžiais charakterizuoti Vladimirą Putiną. Bet jei tai būtų neetiška – neatsakykite į šį klausimą.

Burbulis. Aš neblogai žinau situaciją, kurioje buvo išsirinkta Putino, kaip įpėdinio, kandidatūra. Tuo metu ta kandidatūra atrodė visiškai priimtina. (Pauzė) Pareigingas, stropus ir...

Gordonas. ...ištikimas...

Burbulis. ...ištikimas, uždaras, nuspėjamas, neblogai susigaudantis valdymo technologijose. (Atodūsis) O jo priklausymas specstruktūroms tuo metu nedominavo nei kaip ypatingas privalumas, nei kaip ypatingas trūkumas. Jis tiesiog specialiai to niekaip nedemonstruodavo. O, vadinasi, tuo metu ta intriga, kai buvo renkamasi tarp Sergejaus Stepašino ir Vladimiro Putino, ta intriga įgavo grynai praktinį charakterį. Stepašinas lemiamu momentu, kaip čia pasakius, pernelyg „užsisvajojo“...

Gordonas. ...ėmė koketuoti su Primakovu, taip? Kiek aš žinau.

Burbulis. ...pernelyg nugrimzdo į savo svajones. O Putino santūrumas, kuris kaip tik ir atkreipė į jį dėmesį, lėmė, kad buvo pasirinktas būtent jis. O tolimesnis... Būtų galima ir iš gerosios pusės įvertinti pirmuosius Putino prezidentavimo žingsnius. Tai buvo gera, protinga ir naujovybiška valstybės vadovo pozicija, turinti visus logiškus ir akivaizdžius vertybinius pamatus tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Kas dėl tolimesnės evoliucijos ir dabartinio režimo, tai aš nesu linkęs manyti, kad tai apsprendė grynai asmeninės Putino savybės. Dar kartą kartoju: mes turime reikalą su ypatingu gelminiu palikimu, veldiniu ؘ– sovietiniu, totalitariniu, imperiniu. Ir kažkuriuo momentu Putinas nusprendė, kad jo misija – tai nesudėtinga, nuosekli strategija: tiek daugelio Rusijos Federacijos gyventojų mentaliteto atnaujinimas, tiek naujos kartos valdininkų formavimas pagal tokius kriterijus kaip uolus, kvalifikuotas, atsakingas darbas tėvynės naudai. Ir, na, tarytum aiški apeliacija į daugelio gyventojų jaučiamą nostalgiją praeičiai. Iš čia ir valinis sprendimas dėl himno, iš čia ir perėjimas, sakykime, nuo konkurencija paremto kadrų atrankos principo prie jų formavimo iš artimųjų rato ir daugelis kitų veiksmų, kurie kitose situacijose gali būti suprantami ar net atleistini. Tačiau ne mūsų – ne Rusijos atveju. Bet aš ir šiandien sakau, kad dargi šitoje situacijoje reikia pagelbėti Putinui. Padėti Putinui – reiškia, tuo pačiu padėti šaliai, atsidūrusiai aklavietėje, sunkioje padėtyje, kurioje apsigręžti yra ne taip jau paprasta ir ne taip aišku, kaip. Man sako: „Ir kaip iš viso galima šitaip kalbėti? Jei tokioje padėtyje atsidurtų socialinis mąstytojas, demokratas, liberalas... Bet kaip tai... kaip galime norėti padėti autoritariniam prezidentui... mes?“ Bet būtent dėl to ir reikia jam padėti (šypteli), nes jam realiai sunku rasti išėjimą iš šitokios situacijos, kurioje jis yra atsidūręs asmeniškai, o kartu su juo ir visa šalis. Mes štai ką tik sugrįžome iš Valstijų. Ir ten 24 valandas per parą aš gyniau būtent tokią poziciją. Ten yra didžiulis poreikis būtent tokioms naujoviškoms, netikėtoms rekomendacijoms, skirtoms naujajam, taip pat netikėtų poelgių Prezidentui, ir  kurį reikia apginkluoti kažkuo tai (šypteli) stebuklingu ir efektingu. Ir aš jiems kalbėjau, nežiūrėdamas nei rangų, nei titulų: „Susimildami, užmirškite apie sankcijas, užmirškite savo lėktuvnešius, užmirškite apie savo šaunius raketinius kompleksus – šios priemonės nieko pozityvaus neduos. Šiandien mes esame absoliučiai kitokioje situacijoje“. „Bet ką daryti?“, – manęs klausia. – „Ieškoti menkiausios galimybės dialogui, kad ir ant pačio trapiausio pamato. Ieškoti menkiausios galimybės užsikrėsti – išsireiškime taip – pasitikėjimo virusu, kad ir pačių mikroskopiškiausių formų. Ir tik šitoje, naujojoje, dispozicijoje mes pajėgsime palaipsniui abipusiškai sveikti. Pasaulis kokybiškai pasikeitė. Jokia... jokia... jokia politika iš jėgos pozicijos šiandien negali būti efektyvi“.

Gordonas. Viktoras Stepanovičius Černomyrdinas kažkada man išsipasakojo. Sako: „Ką, Tu manai, kad rankos mums neniežėjo štai tas lėles [lėlių teatrą] uždaryti? Kaip jos parodijavo mus! Niežėjo. Ir dar kaip! Bet Borisas Nikolajevičius man pasakė: „Viktorai Stepanovičiau, net ir nesvajokite – to daryti mes tiesiog neprivalome!“ Tai yra, Jelcinas buvo įsitikinęs demokratas. Kaip Jums atrodo, ar dabartinis Putinas Jelcinui patiktų?

Burbulis (pauzė). Manau, kad ne. Bet... bet – daug „bet“. Iškyla daug „bet“. Borisas Nikolajevičius niekada nepalaikytų tokios valstybinės politikos, kuri menkintų šalies prestižą, kuri aiškiai demonstruotų savo silpnumą daugumos gyventojų akyse. Ir galvoti, kad šioje situacijoje jis būtų elgesis kitaip, ne taip beatodairiškai, paisydamas padarinių – būtų naivu. Dar kartą (galvoja) prašau atkreipti dėmesį į štai ką. Tiek Rusijos gyventojai apskritai, tiek konkrečiai Vladimiras Putinas: mes visi esame itin glaudžiai, tiesiog kraujo ryšiais susieti su sovietine-carine sistema – neribota valdžios valdžia ir panieka pamatinėm vertybėm, žmogaus teisėms. (Atodūsis) Jeigu šis virusas egzistuoja, tai jis gana stipriai paveikia taip pat ir valstybės vadovą. Ir situacijose, kurios suvokiamos kaip pavojingos šaliai, deržavai, tas virusas paūmėja. Bet suprasdami tai ir įsisąmonindami, kad tai nėra vien tik asmeninė Putino silpnybė ir trūkumas, kad tai tam tikras istorinis-kultūrinis negalavimas, tai paveldėjimas...

Gordonas. Aš tai absoliučiai suprantu, taip.

Burbulis. ...kurių neįmanoma – jeigu jau toks susiklostė šiandieninis pasaulio paveikslas – kurių neįmanoma įveikti nei priekaištais, nei demonstracijomis, nei manifestacijomis, nei sisteminei opozicijai, nei nesisteminei. Tai sudėtingas uždavinys daugeliui metų kiekvienam iš mūsų, suprantančių savo atsakomybę prieš šalį, prieš tėvynę.

Gordonas. Lygiai prieš 3 metus Kijeve dėjosi įvykiai, kurie sukėlė virtinę kitų įvykių: prasidėjo ir baigėsi Maidanas. Po to buvo Krymas, kuris, panašu, pagal visas sutartis ir pagal visus memorandumus buvęs Ukrainos dalimi, tapo Rusijos dalimi. Po to prasidėjo ginkluoti susidūrimai Donbase, Rusijai aktyviai kišantis. Jau žuvo 10.000 žmonių. 10.000 tūkstančių! Netgi daugiau.  Daugiau nei 10.000 tūkstančių žuvusių! Ukrainoje apie 2 milijonai pabėgėlių, sugriautos įmonės, gyvenamieji namai... Šaliai padaryti milžiniški nuostoliai. Visos derybos dėl taikos, sankcijos – visa tai neatneša jokio esminio persilaužimo. Prašome pasakyti: ši situacija tarp Rusijos ir Ukrainos yra aklavietė ar Jūs matote kažkokią šviesą tunelio gale?

Burbulis (ilga pauzė). Tai tokia siaubinga, tragiška situacija, kurią, suprantama, reikia ir galima pergalėti. Tai aklavietė, išėjimas iš kurios yra. Esu tikras, kad jis bus rastas. Į klausimą – dėl kokios priežasties, kodėl iki šiol jis nėra realizuojamas, įvykdomas (atitinkami gestai rankomis)? Vadinasi, aš galiu atsakyti taip. Mes šiandien labai daug kalbėjome apie Belovežo konsensuso unikalumą.

Gordonas. Taip.

Burbulis. Ir man atrodo, kad ir mūsų dialoge kiekvienam iš mūsų pavyko paanalizuoti ir kaip tai aiškiau, įtikimiau parodyti, kad tos konsensusinės praktikos nėra nei iš aukščiau nuleistas praregėjimas, nei ryte surašytos (rodo ranka) ekspertų špargalkos ir kažkokiu stebuklingu, neįtikėtinu būdu imtos ir įgyvendintos. Nėra kitos metodologijos, nėra kitos technologijos, kaip vien dialogas. Koks jis bebūtų šiandien iliuzorinis, koks jis bebūtų nerealus ir kiek savaičių ar mėnesių jis benusitęstų (rodo rankomis), kito kelio įveikti šią istorinę nelaimę, šią teisinę tragediją nėra. Bet tam reikia ir moralinių, ir dvasinių, ir intelektualinių pastangų, tam reikalinga iš principo kita dispozicija. Štai viena iš mūsų iniciatyvų. Ateinančio mėnesio 1-ąją dieną užfiksuosime tai, ką daugybėje susitikimų įvairiose Europos ir pasaulio šalyse mes –  Kravčiukas, Šuškevičius, Burbulis, kaip pasirašę Belovežo Sutartį, esame išsakę. (Kartais karčiai pajuokauju, kad štai visas pasaulis žino italų tenorų trio, o štai mes esame (šypsosi) trio slavų misionierių, kurie platina Belovežo konsensusą, kaip svarbų, istoriškai reikšmingą, žmogaus sutvertą politinio meno kūrinį). Ir štai mums gimė idėja įsteigti tarptautinį centrą „Baltijos–Juodosios jūrų tyrinėjimai ir konsensusinės praktikos“. Ir jį sudarys prezidentai, valstybių vadovai, kurie vienu ar kitu laikotarpiu buvo savo šalių vadovai: Prezidentai, Ministrai Pirmininkai, mano atveju – Valstybės Sekretoriai, kurie dirbs drauge su įvairių socialinių-humanitarinių mokslų profesionalais, konfliktologais, prognozuotojais, futurologais, socialiniais mąstytojais, meno ir kultūros žmonėmis, teologais, religijotyrininkais. Mes kaip tik ir siekiame sukurti absoliučiai naujoviško bendradarbiavimo centrą, kuris bandytų parengti konsensusines praktikas šiuolaikinėms sąlygoms. Beje, šią mūsų iniciatyvą stumia į priekį ne tik pergyvenimai ir skausmas dėl Rusijos ir Ukrainos santykių – tai iš tikro dominuoja, bet ir tokia nepaprastai sudėtinga problema, kaip kiekvieną dieną vis stiprėjantys konfliktai, grėsmės, konfrontacijos, o būdų ir metodų juos sustabdyti, o tuo labiau ištaisyti kol kas nesimato. Mes gyvename sąlygomis primityvaus, archajiško...

Gordonas. Deja.

Burbulis. ...mąstymo, sąlygomis kokybiškai pasikeitusių gyvavimo aplinkybių tiek globalia prasme, tiek Europoje, tiek netgi Baltijos–Juodosios jūrų gyvybinėje erdvėje. Kupiniems pretenzijų, persiėmusiems vieni iš kitų praeityje patirtomis traumomis, bet neturintiems nei noro, nei sugebėjimo ieškoti pamatų kokiems nors kompromisams, koordinavimams, konsensusams. O juk be to nėra ateities! Ir – niekam! Nei labiausiai dabar klestinčioms, nei pačiom problemiškiausioms šalims! Ir mes labai tikimės, kad mūsiškė iniciatyva duos savo vaisių.

Gordonas. Genadijau Eduardovičiau, aš noriu Jums padėkoti už nuostabų interviu, už tai, kad Jūs atėjote, už Jūsų atvirumą, už įdomius Jūsų atsakymus. Už tai, kad Jūs nevengėte atsakinėti į pačius kebliausius klausimus. Kad buvote sąžiningas ir garbingas. O tai – labai svarbu. Aš, Jums leidus, užduosiu patį paskutinį klausimą. Netekęs Rusijos Valstybės sekretoriaus pareigų, Jūs daugelį metų buvote Rusijos Valstybės Dūmos deputatu. Jūs buvote Novgorodo srities vicegubernatoriumi, Valstybės Tarybos nariu. Šiandien Jūs – laisvas menininkas, laisvas filosofas. Jūs skiriate savo laiką mėgstamiems dalykams, Jūs keliaujate. Jūs matote pasaulį. Jūs dabar turite galimybę apmąstyti daugelį procesų, kurių dėl užimtumo nepavykdavo, gal būt, apmąstyti anksčiau. Malonėkite pasakyti – atsižvelgdamas į Laiko faktorių, į nugyventus metus – gyvenimas nusidavė?

Burbulis. Man, žinoma, titulas laisvo menininko (šypsosi), kuris dar mėgsta ir pakeliauti, yra šiek tiek neįprastas ir keistokas.

Gordonas. Na, bet juk laisvas?

Burbulis. Ne, ne. Aš save laikau žmogumi, asmeniškai atsakingu už tą būklę, kurioje šiandien yra mano tėvynė Rusija, ir už tuos iššūkius, ir už tas grėsmes, kurias mes patiriame, įvairiu laipsniu jas suvokdami ir asmeniškai pajusdami. (Pauzė) Kiekvieno žmogaus gyvenimas – tai stebuklas ir paslaptis. Ir jis nusidavė tik tiems, kurie nesikliauja kažkokiais buvusiais savo nuopelnais, pasiekimais ir nejaučia nostalgijos praeičiai bei su ja susijusiems įvykiams. Bet, antra vertus, gyvenimo polėkiui per mažai įkvepiami tie, kurie atsideda paikoms svajonėms, bandydami save tarsi atjukinti nuo atsakomybės už iškylančias problemas. Todėl mano gyvenimas – tai mano likimas. Tai nuolatinis mėginimas ir geismas vystytis, tobulėti, keistis. Ir aš savo kasmetiniuose palinkėjimuose anūkei Sofijai – jai dabar 10 metų – rašau, kad esu jai dėkingas už tai, kad mokausi iš jos, nes jos gyvenimiška patirtis, jos vaikystė man visada yra naujiena, kad tai visada atradimas, kad tai – netikėta. Ir, nežiūrint mano paties jau visai valiūkiško (šypsosi) amžiaus, aš norėčiau užbaigti šį mūsų vidurnakčio pokalbį strofa iš Maksimilijano Vološino. Ne atsitiktinai juk jis buvo poetas, mąstytojas ir menininkas, išgarsinęs Krymo...

Gordonas. Koktebelis.

Burbulis. ...palaimingą žemę. Jis parašė eilėraštį „Poeto namas“, kurio baigiamoji poetinė frazė tokia:

 

„Būk paprastas kaip vėjas, kaip jūra – begalinis.

Kaip žemė – pilnas praeities.

Pamilk nutolstančias laivų bures.

Ir šėlstančių bangų galingą gausmą.

Visų laikų ir rasių visi ženklai ir žymės

gyvena tavyje. Dabar. Šiandieną. Amžinai.“

 

Nusidavė. Bet norėtųsi dar daug ką nuveikti. Ir šiandien aš į  save žiūriu kaip politosofas meritokratas, kaip žmogus, kuris labai giliai ir nenukrypstamai tiki. Aš tikiu Visatos moralinę dvasinę harmoniją, aš tikiu žmogiškąjį gėrį (atodūsis), aš tikiu, kad mano tėvynės Rusijos laukia garbinga ateitis ir kad to pagrindas visų pirma yra mūsų konstitucinių vertybių  sistema. Konstitucija man – tai Rusijos sociumo piliečio Biblija. Aš tikiu naująją kartą. Aš tikiu, kad mes sugebėsime įveikti šiandieninį pairimą ir jau artimoje ateityje išmoksime deramai gyventi.

 

NUOBRUKOS

 

Deja, kai kurios G. Burbulio mintys, išreikštos pokalbyje su D. Gordonu, sukėlė abejonių ar net kategorišką nesutikimą. Kalbėtasi 2016 metais, tai yra jau po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, per karą Donbase. Fantasmagoriškai nuskambėjo atkaklus įtikinėjimas, kad šitoje situacijoje prieš Putino režimą nereikia imtis sankcijų ar vykdyti kokį nors politinį bei karinį spaudimą. Geriausia būtų, atseit, jam tiesiog padėti išeiti iš aklavietės. Bet to, kad į tą aklavietę Putinas save įvarė absoliučiai sąmoningomis avantiūromis, visiškai dėl to neapgailestaudamas ir neketindamas „pasitaisyti“, G. Burbulis nenori pastebėti. (O juk, kaip jau buvo minėta, Putino veiksmai ir planai pastaruosius 20 metų yra nukreipti būtent prieš G. Burbulio ir jo bendražygių politinius, ekonominius, teisinius pasiekimus). Veikiausiai toks „nepastabumas“ kilo dėl „Belovežo konsensuso“ sėkmės, tiksliau, dėl jos suabsoliutinimo, visiškai neįvertinus fakto, jog Beloveže susitarė bendraminčiai, o ne konfrontuojančios šalys. Kai turime reikalo su agresyvia, įžūlia, nusikaltėliška terpe, su jos maniakiškais instinktais, nežmoniškomis idėjomis ir pamišėliškais planais, su kraupiomis tikslų įgyvendinimo priemonėmis, tai šiuo atveju jokie konsensusai, arba „bendri sutarimai“, neveikia. Ta terpė, tas psichopatiškas gaivalas pripažįsta tik jėgą, tik smurtą, tik agresiją, tik iškrypimus, o visokios popierinės sutartys, civilizuoti susitarimai, moralės kodeksai jiems galioja tik tol, kol yra jų gaujai naudingi.

Nuo 2014 metų pavasario matome visus Rusijos gyventojus pasidalijusius į dvi rūšis: į tuos, kuriems „Krym naš“, ir tuos, kuriems Krymo pusiasalio okupacija ir aneksija yra tarptautinis Putino Rusijos nusikaltimas. Atskirti rusą imperialistą nuo normalaus žmogaus buvo ir tebėra labai paprasta: tereikia paklausti, kieno yra Krymas. Jei, sakykim, „demokratas“ ar „liberalas“ ima kažką nerišlaus veblenti ar ieškoti „kompromisinio problemos sprendimo“, tai yra akivaizdu, jog už tokio demokrato ir liberalo šypsenos kyšo imperialisto iltys. G. Burbulio nuostata šiuo klausimu, ačiu Dievui, yra absoliučiai skaidri. 2017 metų rugsėjo mėnesį per interviu Ukrainos televizijos kanalui „NewsOne“ savo nuotaikas Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu jis nusakė taip: „Vyksta didžiulė nelaimė. Tai ne klaida, bet tragedija. Pažeidžiami pagrindiniai tiek Rusijos, tiek tarptautinės teisės principai“. Laidoje jis pareiškė: „Krymas grįš“.

 

(https://gordonua.com/publications/burbulis-krim-vernetsja-putin-i-ego-kremlevskij-rezhim-segodnja-nahodiatsja-v-ochen-slozhnom-polozhenii-208177.html)

žymos: Genadijus Burbulis

 

 

Pokalbį vertė ir pastabas surašė Pranas Vasiliauskas

2020 rugsėjo 17 diena, Vilnius