Dmitrijaus Muratovo kalba

 

Nobelio Taikos premijos laureato Dmitrijaus Muratovo kalba apdovanojimo įteikimo ceremonijoje Osle, 2021 metų gruodžio 10 diena

 

Jūsų Didenybės! Jūsų karališkosios didenybės, gerbiami Nobelio komiteto nariai, gerbiami svečiai!

 

Spalio 8-osios rytą man paskambino mama. Paklausė, kas naujesnio.

– Tai štai, – sakau, – mama, gavome Nobelio premiją…

– Tai gerai. O kas dar naujesnio?

–  ...Dabar, mama, aš Tau viską papasakosiu.

 

* * *

 

„Esu įsitikinęs, kad įsitikinimų laisvė, lygia greta su kitomis pilietinėmis teisėmis, yra progreso pagrindas“

 

Aš pritariu tezei apie lemiamą pilietinių ir politinių laisvių vaidmenį žmonijos ateičiai.

 

Esu įsitikinęs, kad tarptautinis pasitikėjimas, <...> nusiginklavimas ir saugumas yra neįmanomi be atvirų visuomenių buvimo, be informavimo, įsitikinimų, viešumo laisvės <...>.

 

Taika, pažanga, žmogaus teisės – šie trys tikslai yra neperskiriamai susiję“.

 

Tai mintys iš Žemės piliečio, didžiojo mąstytojo, akademiko Anrejaus Sacharovo Nobelio lekcijos.

Šią lekciją kaip tik čia, šiame mieste, 1975 metų gruodžio 11 dieną, ketvirtadienį, perskaitė jo žmona Jelena Boner.

Aš laikiau būtinu, kad Sacharovo žodžiai šioje, visame pasaulyje žinomoje salėje, nuskambėtų antrą kartą.

Kodėl tai yra taip svarbu mums, man dabar?

 

Pasaulis nebevertina demokratijos.

Pasaulis nusivylė valdančiaisiais.

Pasaulis vėl pamėgo diktatūras.

 

Radosi iliuzija, kad pažangą pasieksime naudodami technologijas ir pavartoję prievartą, o ne prisilaikydami žmogaus teisių ir laisvių.

 

Tokia pažanga be laisvės.

 

Kaip kad pienas be karvės...

Diktatūra – tai laidas neteisėtam prievartos pavartojimui

Diktatūra – tai reikalingų neteisėtam prievartos pavartojimui aplinkybių sudarymas

Diktatūros užsitikrina neteisėto prievartos pavartojimo galimybes

Mūsų šalyje (ir ne tik mūsų) populiari mintis: tie politikai, kurie vengia kraujo praliejimo, yra silpni žmonės.

 

O štai grąsinti pasauliui karu  – tikro patrioto pareiga.

 

Valdžia aktyviai propaguoja karo idėją.

 

Agresyvi karo propaganda žmonės pripratina manyti, kad karas nėra blogis.

 

Vyriausybės ir joms tarnaujantys propagandistai yra visiškai atsakingi dėl karo propagandos valstybiniuose televizijos kanaluose.

 

Bet aš esu matęs ir kitus žmones ir prie kitokių televizorių. Dorus ir baisius.

 

Per Čečenijos karą vienoje stotyje stovėjo penki balti vagonai-šaldytuvai. Juos ištisą parą saugojo sargybiniai. Tai buvo Gynybos ministerijos 124-osios laboratorijos lavoninė ant ratų.

 

Refrižeratoriuose laikė neatpažintų kareivių ir karininkų kūnus.

 

Daugelis jų dėl tiesioginių pataikymų ar kankinimų jau nebeturėjo veidų. Laboratorijos viršininkas pirmojo rango kapitonas Ščerbakovas darė viską, kad jie būtų atpažinti. Nedideliame namelyje šalia bėgių stovėjo televizorius. Suoluose, lyg laukimo salėje, sėdėjo motinos ir tėvai nežinia kur dingusių kareivių. Tuo pat metu operatorius su video kamera į ekraną vieną po kito transliavo vaizdus žuvusiųjų kūnų. Vieną po kito. 458 kartus. Tiek kariškių gulėjo minus 15 laipsnių pagal Celsijų temperatūroje šitų vagonų lentynose savo paskutinėje kelionėje maršrutu „Karas – Mirtis“.

 

Motinos, kurios daug mėnesių ieškojo Čečėnijos kalnuose ir olose savo vaikų, pamačiusios juos ekrane, rėkė: „Tai ne jis! Tai juk ne jis!“

 

Bet tai buvo jis.

 

Dabartiniai ideologai prastūminėja mirties už Tėvynę idėją, o ne gyvenimą vardan Tėvynės. Neleisime tam jų televizoriui ir vėl mus apgauti.

 

Hibridiniai karo veiksmai, tragiška, skandalinga, nusikalstama istorija su „Boing MH-17“ sugriovė Rusijos ir Ukrainos santykius, ir aš nežinau, ar būsimos kartos sugebės juos normalizuoti. Tuo labiau, kad kliedinčiose geopolitikų galvose karas tarp Rusijos ir Ukrainos yra kone privalomas...

 

Bet aš žinau– karai baigiasi žuvusiųjų atpažinimu ir belaisvių apsikeitimu. Per Čečėnijos karą „Naujas laikraštis“ ir mūsų apžvalgininkas majoras Izmailovas sugebėjo išlaisvinti iš nelaisvės 174 žmones. Ir jeigu dabar, kai esu šiek tiek kitame amplua, galėčiau kuo nors prisidėti prie dar gyvų belaisvių sugrįžimo namo, – tai pasakykite. Aš su pasiruošęs.

 

Aš noriu prisiminti dar vieną žmogų, gavusį šioje salėje Nobelio premiją 1990 metais.

 

Maskva. Kremlius. 1988 metų balandžio 18 diena. Vyksta Politinio biuro posėdis. Vienas iš sovietinių ministrų reikalauja tęsti karą Afganistane. Michailas Gorbačiovas šiurkščiai jį nutraukia: „Baikite tą savo peslio kleketavimą!“

 

„Baikite peslišką kleketavimą!“

 

Kuo ne šiuolaikiška programa politikai ir žurnalistikai – imti gyventi be galimybės žūti fronte.

 

* * *

 

Bet centre Europos, be įvykių rytų Ukrainoje, kur gali būti pralieta daug kraujo, dar prisidėjo Lukašenkos intrigos. Jo automatais ginkluoti žmonės stumia bėglius iš Artimųjų Rytų ant automatų užtvaros, saugančios rytines Eurosąjungos sienas. Abi pusės kaltina viena kitą, o nuovoką praradę žmonės tiesiog blaškosi tarp dviejų ugnių.

 

Mes – žurnalistai, mūsų darbas aiškus: parodyti, kur tiesa, o kur melas. Naujoji karta žurnalistų-profesionalų moka dirbti su didžiulėmis informacinių duomenų bazėmis. Ir mes jas išstudijavome, mes nustatėme, kurie lėktuvai atgabeno bėglius į konflikto vietą. Tokie faktai.

 

Šį rudenį Baltarusijos lėktuvų skrydžių skaičius iš Artimųjų Rytų į Minską išaugo daugiau nei keturis kartus. Šeši reisai buvo per 2020 metų rugpjūčio– lapkričio mėnesius ir 27 reisai – per atitinkamą 2021 metų laikotarpį. Baltarusiškos kompanijos šiais metais atskraidino 4,5 tūkstančio žmonių galimam jų veržimuisi per sieną, ir tik 600 – praėjusiais metais. Ir dar tiek – 6000 bėglių – atgabeno Irako aviakompanija.

 

Taip yra organizuojami ginkluoti konfliktai ir provokacijos. Mes, žurnalistai, išaiškinę, kaip tai yra daroma, atlikome savo pareigą. Toliau – politikų darbas.

 

Žmonės valstybei ar valstybė žmonėms? Tai pagrindinis šių dienų konfliktas.

 

Stalinas šį konfliktą sprendė masinėmis represijomis.

 

Kankinimų kalėjimuose ir per tardymus praktika veikia ir šiuolaikinėje Rusijoje. Žiaurus elgesys, prievartavimai, siaubingos kalėjimo sąlygos, pasimatymų draudimas, net telefoninio pokalbio su motina per jos gimimo dieną, nesibaigiantys suėmimo terminų pratęsinėjimai. Dar iki teismo už grotų sodina sunkiai sergiančius žmones, įkaitais padaro sergančius vaikus, reikalauja prisipažinti padarius nusikaltimus, nepateikdami kaltės įrodymų.

 

Politiniams režimo priešininkams keliamos bylos su melagingais kriminaliniais kaltinimais. Opozicinį politiką Aleksejų Navalną kalina lageryje pagal melagingą stambios Prancūzijos parfumerijos kompanijos direktoriaus Rusijoje skundą. Pareiškimą direktorius parašė, bet į teismą iškviestas nebuvo, ir savę nukentėjusiu nelaiko... O Navalnas  – sėdi. Pati parfumerijos kompanija bevelijo likti šone, vildamasi, kad šios bylos smarvė nesubjauros jos produkcijos aromato.

 

Mes vis dažniau girdime apie kankinamus kalinius ir sulaikytuosius. Žmones kankina, kad juos palaužtų, kad bausmė būtų dar žiauresnė, nei numato nuosprendis. Tai laukiniškumas.

 

Aš siūlau įsteigti Tarptautinį tribunolą prieš kankinimus, kurio uždavinys būtų rinkti duomenis apie kankinimus visame pasaulyje, visose valstybėse. Nustatyti budelius ir jų šeiminininkus, šitokių nusikaltimų įkvėpėjus.

 

Visų pirma tikiuosi viso pasaulio žurnalistų-tyrėjų pagalbos.

 

Kankinimai turi būti pripažinti ypatingai sunkiu nusikaltimu humaniškumui

 

Beje, tebeišeina ir popierinis „Naujas laikraštis“. Tam, kad jį galėtų skaityti kalėjimuose, nes ten nėra interneto.

 

* * *

 

Rusijoje šiuo metu susidūrė dvi tendencijos.

 

Viena vertus, Rusijos prezidentas remia paminklo akademikui Sacharovui jo šimtmečio proga pastatymui.

 

Antra vertus, mūsų šalies Generalinė prokuratūra reikalauja likviduoti „Memorialo“ bendriją*.

„Memorialas“ užsiima stalininių represijų aukų reabilitacija. O prokurorai jį kaltina „žmogaus teisių pažeidinėjimu“! O gal būt taip yra dėl to, kad visai neseniai mūsų šalyje FSB vėl įslaptino vardus stalinistinių tardytojų ir budelių?

 

*Priminsiu, kad „Memorialą“ įsteigė Sacharovas.

 

Galbūt, paminklas mirusiam Sacharovui nėra toks pavojingas, kaip gyvas, veikiantis jo projektas?

 

„Memorialas“ nėra „liaudies priešas“.

„Memorialas“ yra liaudies draugas.

 

* * *

 

...Mes, žinoma, suprantame: ši premija – visai tikrų žurnalistų profesinei bendruomenei.

 

Mano kolegos išaiškino „pinigų plovimo“ technologijas ir taip grąžino į biudžetą milijardus vogtų rublių, atskleidė ofšorus, sustabdė Sibiro miškų iškirtimus. Vyriausybė palaikė „Naujo laikraščio“, „Maskvos aido“, „Lietaus“** ir kitų kolegų pastangas padėti vaikams, sergantiems retomis ligomis, kurioms gydyti reikalingi patys brangiausi pasaulyje vaistai.

 

(Aš, beje, tikiuosi, kad vaistų industrijos atstovai, nuo kurių priklauso vaikų ir jaunų suaugusiųjų, sergančių orfaninėmis ligomis (tarp jų ir nugaros raumenų atrofija (NRA), susės su mumis už „apvaliojo stalo“. Gal būt jie paišlaidaus prienamesnių (pigesnių) vaistų sukūrimui ir paankstintos diagnostikos – skriningo – tobulinimui?

 

Gal būt, pinigingasis pasaulis suras lėšų kelioms dešimtims tūkstančių berniukų ir mergaičių, kurie dar yra gyvi, išgydymui?)

 

Mes šitą premiją perduodame sergantiems žmonėms pagelbėti ir nepriklausomai žurnalistikai paremti.

 

* * *

 

Rusijos žurnalistikai atėjo tamsūs laikai. Per keletą pastarųjų mėnesių jau daugiau kaip 100 žurnalistų, žiniasklaidos priemonių, žmogaus teisių gynėjų ir nekomercinių organizacijų gavo „užsienio agentų“ statusą. Rusijoje tai – „liaudies priešai“. Daugelis mūsų kolegų prarado darbą. Kai kurie buvo priversti emigruoti.

 

Iš žmogaus atima įprastą gyvenimą nežinia kuriam laikotarpiui. Gal ir visam laikui... Mūsų istorijoje taip jau yra buvę.

 

2022 m. rugsėjo 29 d. sukaks lygiai 100 metų, kai iš Sankt-Peterburgo į Vokietiją, į Štetino uostą, eiliniu reisu išplaukė vadinamasis „filosofų garlaivis“ – taip bolševikai atsikratė beveik 300 iškiliausių Rusijos intelektualų. Garlaiviu „Oberburgermeister Haken“ ištrėmė būsimą malūnsparnių išradėją Sikorskį, televizijos sukūrėją Zvorykiną, filosofus Franką, Iljiną, Pitirimą Sorokiną. Ryškiausias mąstytojas Nikolajus Berdiajevas irgi ten buvo. Kaip ir kitiems, jam leido pasiimti pižamą, dvejus marškinius, dvi poras koinių ir žieminį paltą. Taip Tėvynė atsisveikino su didžiaisiais savo piliečiais: daiktus palikite mums, savo smegenines galite pasiimti su savimi.

 

Dabar tas pats kartojama su žurnalistais ir teisių gynėjais.

 

Dabar vietoje „filosofų garlaivio“ išplukdymo vyksta „žurnalistų lėktuvo“ išskraidinimai.

 

Tai, suprantama, metafora, bet dešimtys mūsų profesijos atstovų apleidžia Rusiją.

 

O kai kuriems nužudyta ir ši galimybė.

 

Rusijos žurnalistus Orchaną Džemalį, Kirilą Radčenko, Aleksandrą Rastorgujevą negailestingai nušovė Centrinėje Afrikos Respublikoje, į kurią jie buvo atvažiavę tyrinėti vienos privačios karinės kompanijos iš Rusijos veiklą. Orchano našlė Ira Gordijenko dirba pas mus „Naujame laikraštyje“. Nuo pat nužudymo momento, 2018 metų birželio 30 dienos, ji demaskuoja oficialaus „tyrimo“ melą. Pateiksiu Jums tik vieną detalę: neįkainojimus daiktinius įrodymus, – nužudytųjų aprangą, CAR policija tiesiog sudegino! Nieko neišsiaiškino ir Rusijos atliktas tyrimas. Tarptautinis taip pat. JTO Generalinis sekretorius Antonijas Guterešas žadėjo paremti tyrimą. Jis, veikiausiai, užmiršo apie tai. Tad primenu.

 

...Manęs, žinoma, kaip visada paklaus: o  ko Jūsų kolegos ten nusibeldė?

 

Kad paliudytų. Kad parodytų. Kad savo akimis pamatytų. Kad, kaip pasakė garsus karo fotografas Robertas Kapa: „Jei tau nepatinka tavo daryta nuotrauka, vadinasi, fotografavai pernelyg iš toli“.

 

„Negi nebaisu?“ – dažniausiai mano kolegoms užduodamas klausimas.

 

Tai yra jų misija. Jei vyriausybės siekia pagerinti praeitį, tai žurnalistai nori pagerinti ateitį.

 

* * *

 

Ši premija – visai tikrajai žurnalistikai. Ši premija – nužudytiems mano kolegoms iš „Naujo laikraščio“: Igoriui Domnikovui, Jurijui Ščekočichinui, Anai Politkovskajai, Anastasijai Baburovai, Stasui Markelovui, Natašai Estemirovai. Ši premija taip pat ir gyviesiems kolegoms, žurnalistų bendruomenei, kuri atlieka profesinę pareigą.

 

...Dieną prieš apdovanojimo paskelbimą mes paminėjome Anos Politkovskajos  nužudymo 15 metines. Žudikai gavo teisingas bausmes, bet nusikaltimo užsakovas nesurastas, o senaties terminas atėjo. Oficialiai pareiškiu: „Naujo laikraščio“ redakcija šio senaties termino nepripažįsta.

 

* * *

 

Rusų ir anglų, ir kitose kalbose yra priežodis: „Šunys loja, o karavanas eina“ – The dog barks, but the caravan goes on. Jį traktuoja taip: karavano žygiavimo niekas nesutrukdys. Kartais valdžia šitaip niekinamai pasisako apie žurnalistus. Jie loja, bet niekas dėl to nesustoja.

 

Neseniai sužinojau, kad priežodžio prasmė yra priešinga.

 

Karavanas nesustoja, nes šunys loja.

 

Urzgia ir puola ant plėšrūnų kalnuose ir dykumose. Todėl judėjimas pirmyn yra įmanomas tik tada, kai jie saugo ir gina karavaną.

 

Taip, mes urzgiame ir kandame. Mes turime iltis ir aštrius, stiprius dantis

 

Ir mes – judėjimo pirmyn sąlyga.

 

Mes – priešnuodis nuo tironijos.

 

P. S.

 

Norėjau sutaupyti minutę.

 

Pagerbkime minutės tyla mūsų su Marija Ressa kolegas-reporterius, atidavusius gyvybes už šią profesiją, ir palaikykime tuos, kurie yra persekiojami.

 

Aš noriu, kad žurnalistai mirtų seni.

 

 

 

Įspūdis

 

 

Pats gyvenimas 2021 metų Nobelio taikos premiją atidavinėjo Aleksejui Navalnui į rankas. Bet Norvegijos Nobelio komitetas išsigando Rusijos valdytojo ir nuėjo kompromiso keliu, apdovanojimą paskirdamas ne Putino priešui, jo politiniam ir moraliniam oponentui A. Navalnui, o kitam rusui – „Naujo laikraščio“ redaktoriui Dmitrijui Muratovui. Jei Putinas A. Navalno neapkančia, tai D. Muratovą –pakenčia. Muratovo, kaip redaktoriaus, vedama  politika neperžengia, o tik kartkartėmis priartėja prie vadinamųjų raudonųjų linijų, kurias asmeniškai braižo  pats Putinas ir už kurių pažeidimą pažeidėjui mažu mažiausia prilipdoma „užsienio agento“ etiketė. D. Muratovo valdžia nemėgsta, bet pakenčia.

Kalba Osle. Kadangi Muratovui atiteko Navalnui skirta premija, tai buvo įdomu, kokią poziciją jis užims šio Putino kalinio atžvilgiu. Teoriškai buvo įmanomos dvi kraštinės (visiškai nepaminima A. Navalno pavardė ir, antra, žudiku įvardijamas V. Putinas) bei daug tarpinių. D. Muratovas, aišku, pasirinko vieną iš tarpinių – kompromisinę poziciją. Jis kalba apie A. Navalno bylą, bet akcentuoja ne pačius svarbiausius momentus, o šalutinį – kad ši byla buvo apgaulingai kriminalizuota. Putinas yra išgarinamas nežinia kur, o jo vietą užima ir svarbiausiu kaltininku tampa kažokia Prancūzijos parfumerijos kompanija... Tai A. Navalno šalininkams leido šią kalbą visiškai teisingai įvertinti kaip „bedantę“.

Žodžiu, su šia per Nobelio taikos premijos įteikimo ceremoniją pasakyta kalba išėjo kažkoks paradoksas. Joje D. Muratovas tikrąją, tiriamąją žurnalistiką prilygino piktai urzgiantiems, aštriadančiams,  bebaimiams šunims, apginantiems pirmyn žygiuojantį progreso karavaną, tai yra visuomenę, nuo pavojų, grėsmių ir užpuolimų.

Tarsi turime situaciją, kai aštriailtę žurnalistiką propaguojančiam žurnalistui pačiam atšipo žurnalistinės iltys. Aplojo už blogai (bet ne už tai, kad nusikaltėliškai) besielgiantį savo šeimininką (juk ne priešas) ir pabruko uodegą... Bet tokios yra valdovo  primestos taisyklės: peržengsi jo užbrėžtą liniją – atsidursi už sienos: arba valstybės, arba mūro...

Pasigilinkime į tekstą. Ten pasisakoma už: už taiką, demokratiją, teisę ir teisingumą, laisvę, progresą, istrinę atmintį, humanizmą... ir prieš: prieš karą, kankinimus, diktatūrą, tironus, prievartą, provokacijas, represijas...

Kalbos mintys teisingos, užimta pozicija teisinga.  Žurnalistinis šuo irgi paloja, retkarčiais suurzgia, gal net grybžteli per klešnę nudildyta iltimi kuriam nors šeimininko pareigūnui ar institucijai. Bet nieko neįvyksta, net šeimininkas nesupyksta, o tik nepatenkintas susiraukia. O karavanas kaip kinkavo, taip ir toliau kinkuoja nurodyta kryptimi į... pražūtį.

Kas čia atsitiko, tiksliau – kodėl nieko neatsitiko?

Nobelio Taikos premijos laureto kalba! Tokia proga išsakyti pasauliui, bendraminčiams, kolegoms ir pačiam sau pačias svarbiausias, aukščiausias, lemtingiausias – likimines žmonių bendrijos problemas! Kada, jeigu ne dabar, kalbėti ne apie dalinius, taktinius reikalus, o apie esminius – strateginius. Kalbėti apie žmonijos Sąžinės būseną. Gal netgi apie Pažangiosios Žmonijos Sąžinės būseną. Bet tai būtų milžiniška –  absoliuti rizika laikraščiui ir jo redaktoriui. Taigi pasirinkimas – ARBA : arba.

Paimkime kelis pavyzdžius iš Muratovo kalbos.

Čečėnijos karas. Tai, matyt, emocine prasme pati stipriausia kalbos vieta. Ji apie tai, kaip rusai – motinos ir tėvai – video ekrane atpažinėja grobuoniškam kare žuvusius savo vaikus. (Beje, šis epizodas man padėjo suprasti vieną Aleksandro Nevzorovo pokalbio su estų ar latvių žurnalistu vietą apie žuvusius berniokus Grozno geležinkelio stotyje; matyti stotyje vaizdai iš imperialisto Nevzorovą galutinai padarė normalų žmogų). Bet Nobelio taikos premijos laureatas čia nepasakė to, ką privalėjo pasakyti: kad „Čečėnijos karas“ iš Rusijos pusės buvo imperialistinis, užgrobiamasis karas, o iš čečėnų tautos pusės – nacionalinio išsivadavimo iš priespaudos ir okupacijos karas. Tai esminis skirtumas. Lemtingas konstatavimas. Egzistencinis mazgas. Kol Rusija sieks būti imperija, įsitvirtinti tokia pasaulyje, tol ji netaps, tiesiog negalės būti demokratine. Nes imperializmas ir demokratija yra nesuderinami dalykai – antipodai. ARBA viena, arba kita. Bet jei valstybė nėra demokratiška, jos gyventojai – nori jie to ar nenori –  nėra lasvi, o nelaisvas žmogus niekada nepasieks ekonominės ir emocinės asmeninės gerovės. Žodžiu, šiuo klausimu D. Muratovas nėra iki galo teisingas ir tikslus. Bet vis dėlto teisingų, blaivių minčių išgirstame: „Valdžia aktyviai propaguoja karo idėją“ ir „Dabartinė ideologija skatina mirties už Tėvynę, o ne gyvenimo vardan Tėvynės idėją“. Taip, visiškai teisingos, blaivios mintys. Bet juk kažkokio žodžio šitose frazėse trūksta! Kažkokios smulkmenėlės. Ir tas žodis yra ! Ir tas žodis-smulkmenėlė yra „RUSIJA“. Tad ką tik pacituotos frazės turėjo skambėti šitaip: „Rusijos valdžia aktyviai propaguoja karo idėją“, „Dabartinė Rusijos ideologija skatina mirties už Tėvynę, o ne gyvenimo vardan Tėvynės idėją“. Šiek tiek teisingiau, nors ir skaudžiau. Ar ne?

Navalno byla. Vos buvo paskelbta, kad Nobelio taikos premija skirta ne Navalnui, o Muratovui, pirmas klausimas, kilęs mano galvoje, buvo: paminės kalboje Navalno pavardę, ar ne? Lyg tai turėtų paminėti, bet.... Paminėjo, o kokiam kontekste – tai jau aptarinėjome. Žodžiu, teiginio, kad Rusijos valdovas, be viso kito, dar yra ir savo politinių bei ideologinių priešininkų nuodytojas, neišgirdome. O kada tokia tiesa Pasauliui gali būti paskelbta, jei ne per viso pasaulio žurnalistus prikausčiusį renginį?

Migrantų „krizė“. Labai gerai, kad Dmitrijus Muratovas, kaip ir Darja Navalna, savo kalboje palietė Lukašenkos ir Putino agresijos prieš rytines Europos Sąjungos sienas temą. Ne visiškai tiksliai, bet pagrindiniai akcentai sudėlioti teisingai. Tačiau visiškai nepalytėtas prieš civilizuotą pasaulį iškilęs grandiozinis uždavinys: išsiaiškinti, kas vis dėlto dedasi vadinamųjų emigrantų, arba geresnio gyvenimo ieškotojų, galvose. Šie žmonės dėl savo veiksmų tarsi prieš nieką nėra atsakingi. Ir iš viso: iš kur jie atsirado, per kokio puodo kraštus ši persikaupusi, perteklinė biologinė masė išvirto? Vienintelis dalykas, kurį jie sugeba – tai daugintis. Vienintelis tikslas, kurį jie turi – tai atsidurti ten, kur, jų nuomone, žemėje yra sukurtas rojus, kuriuo pagal jų sumnenę šiuo metu yra Vokietija, kurioje visko yra, dirbti nereikia ir gali užsiimti tuo vieninteli dalyku, kurį sugebi. Juk ne Lukašenkos automatai suvarė tuos jaunus žmones iš Artimųjų Rytų į Minską? Kad viena iš kelių didžiųjų pasaulio grėsmių kyla būtent dėl perteklinio žmonių, nesugebančių ir nenoričių save išlaikyti, skaičiaus. Tam tikros įtakingos, bet itin nedoros, o gal tik kvailos jėgos, net bando uždrausti kalbėti, net galvoti apie šį pavojų. Jei tik prasižioji, iškart esi apkaltinamas neapykanta žmonėms, kuriai nors spalvai, lyčiai ar puslytei, religijai arba esi paskelbiamas kūdikių žudiku, „žmogaus teisių“ pažeidinėtoju, rasistu, fašistu ar dar kokia nors velniava, nors, tiesą sakant, patys kaltintojai kaip tik ir yra iš šėtono giminės.

Šitie „gerieji žmonės“, suplūdę iš įvairių Artimųjų Rytų ir kitų tolimų kraštų, masiškai, tūkstančiais, pažeidinėja valstybių sienas ir nieko: jie paliekami nuošalyje, tiksliau – iš jų daromi skriaudžiamieji, kankiniai, „žmogaus teisių pažeidinėtojų“ aukos... Ir jokios, absoliučiai jokios, atsakomybės iš jų, tų vargšų bėglių, pusės nebuvimas... Ir bet kokių europinių pareigų jiems negaliojimas. Bet jeigu tų bėglių į rojų žemėje nebūtų, tai neturėtų Lukašenka ir Putinas hibridinių kareivių savo provokacijoms ir kitiems nusikalstamiems sumanymams!

Ir privalu atkreipti visų, ypač pasaulinių žmogaus teisių gynimo organizacijų ir jų aktyvisčių dėmesį į akivaizdžiausią žmogaus teisių pažeidinėjimą, vykstantį viso pasaulio akyse, bet kurio niekas nenori matyti. Turiu galvoje tą itin išplitusį atvejį, kai moterys, motinos, pažeidinėja kūdikių ir mažamečių vaikų teises, panaudodamos juos kaip „įrankius“ tam tikros grupės (kurioms ir jos pačios priklauso) žmonių merkantiliškiems tikslams pasiekti. Turiu galvoje, kad neteisėto prasiveržimo per ES sienas grupių priekyje atsidurdavo moterys su savo mažamečiais vaikais. Taip buvo siekiama dar labiau emociškais argumentais apginkluoti kitoje sienos pusėje įsitaisiusius „naudingus idijotus“ ir už nemažą algą uždarbiaujančius žmogaus teisių „gynėjus“, arba morališkai palaužti savo pareigas sąžiningai vykdančius pasieniečius. Kas nors pasakys, kad tai Lukašenkos automatčikai išstūmė motinas su vaikais į priekines sienos pažeidėjų eiles. Matyt, kad taip. Bet kaip tos, savo vaikus, kaip akies vyzdį, rodos, privalančios saugoti  motinos, atsidūrė pavojingoje pasienio zonoje, toje išprotėjusio sadisto valdomoje Baltarusijoje? Atskleisiu viešą, bet visų nutylimą „paslaptį“: jų, tų „motinų“, tikslas buvo, panaudojus vaikus ir kūdikius kaip „įrankius“, atsidurti rojuje Žemėje – Vokietijoje.

Artimųjų ir Tolimųjų Rytų moterys nieko naujo neišrado. Sovietmečiu taxi stotelėse susidarydavo ilgokos eilės, todėl sovietų valdžia, siekdama apsaugoti vaikų ir kūdikių, ir nėščių moterų interesus, nustatė tvarką, pagal kurią atsistoti tų eilių priekyje suteikiama teisė (vadinamoji teisė „be eilės“) asmenims su mažamečiais vaikais arba nėščiosioms. Prisimenu: tų eilių priekyje visada būriavosi tos pačios socialinės-etninės grupės kontingentas su verkiančiais, krykščiančiais, miegančiais pagalbiniais  „įrankiais“ ant rankų.

Negalima nutylėti ir to, kad yra tokia, apsišaukusi ginanti žmogaus teises, o iš tikrųjų už Europos mokesčių mokėtojų pinigus išlaikoma nusikalstama organizacija –  „Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūros (Frontex) Fundamentalių teisių biuras“, skatinanti kolektyvinę, tai yra masinę, migraciją, per kurią žūsta sausumose, nuskęsta vandenyse, suserga, miršta daugybė žmonių, tarp jų silpnasveikačiai, vaikai ir kūdikiai, seniai, nėščios moterys. Šitas Frontex biuras yra suinterasuotas, kad kuo daugiau planetos žmonių susigundytų nelegaliu sienų kirtimu, nes jei tokių būtų nedaug, tai nereikėtų ir pačios organizacijos. Frontex nekovoja su tais, kurie koordinuoja  prekybą žmonėmis, kurie įtraukia žmones į šias, jiems patiems ir jų vaikams pavojingas, avantiūras. O šitieji yra: arba  „naudingi  idijotai“, arba nupirkti prekiaujančių žmonėmis kartelių, arba paveikti ideologų, norinčių išvalyti Europą nuo europiečių. Tokių asmenų visiškai nedomina šios dirbtinai sukeltos migracijos priežastys, jiems visiškai nerūpi nustatyti nusikalstamo hibridino karo sukėlėjus. Ta organizacija, priešingai, nenori pastebėti  tų apkvailintų ar apkvaišusių žmonių tikrųjų žūties kaltininkų, o gal net, norėdama nukreipti nuo jų dėmesį, kaltaisiais daro tuos, kurie stabdo specialiai suorganizuotą nusikalstamą žmogaus teisių ir pareigų pažeidinėjimo konvejerį. Frontex Fundamentalių(!) teisių biuras yra dviveidė, apsimetėlė, fariziejiška organizacija. Reikalaudama, kad vaikai su tėvais būtų įsileidžiami ten, kur jie nori, tai yra faktiškai reikalaudami nevaržomo migravimo į Europą ir po Europą, jie faktiškai skatina, tiksliau – kursto kūdikių ir vaikų motinas, kad tos, rizikuodamos savo atžalų gyvybėmis, prisidengdamos savo vaikais kaip skydu, paversdamos juos įrankiais, savotiškais visrakčiais, veržtųsi į pavojingas, pasienio, zonas, kad įsibrautų į svetimus namus.  Žodžiu, pradžioje įvelia į pavojingas, nusikalstamas avantiūras tuos savanaudžius lengvatikius, o po to,  apsimesdami  geradariais, rėkia, kad piktnaudžiavimas vaikų bejėgiškumu „neturi jokios reikšmės – vaikai bet kuriuo atveju yra pažeidžiami ir jiems turi būti užtikrinama visiška apsauga“. Visiškai teisiškai teisingai, gyvenimiška prasme realistiškai, moralės plotmėj – logiškai preparuoja šį „humanistiškos agresijos“ atvejį, reiškinį politikas Laurynas Kasčiūnas. Jis mato, mąsto, samprotauja ir daro išvadas: „Lukašenka, sukurdamas humanitarinę krizę, skaičiavo , kad visuomenėje atsiras nevyriausybininkų, savanorių, politikų, kurie galvos, kad apgręžimas, neteisėtas, kad valstybės neturi sienų, aš oponuoju šiam požiūriui. Aš manau, kad tai tragedija valstybei, visuomenei rimčiai. apgręžimo politika savotiškai tarnauja žmogaus  teisėms. Mes nutraukėme daug ką, pasipelnymą žmonių gabentojams, galimybę pasipelnytiLukašenkai. Bet kartumes nutraukėme ir daugybę atvejų, kaižmonės, rizikuodamisavo, savo artimųjų, vaikų likimais, nebeskrenda čia. Stabdydami nelegalią migraciją ms stabdome žmogaus teisių pažeidimus, stabdome tų galimas aukas, tragiškus likimus. Atvirų durų politika yra kvietimas nelegaliai migruoti, vežti vaikus, žiemą eiti per miškus. Šita prasme, palaikydamas apgręžimą, aš esu žmogaus teisių gynėjas“. Tai puiki, įžvalgi, realią padėtį atspindinti analizė, adekvatus žmonių priešų sudarytos situacijos suvokimas.

Dar kartą noriu pastebėti, iškelti, pabrėžti visų nutylimą, apeinamą gėdingą reiškinį ir problemą – apie kūdikių ir vaikų teisių pažeidinėjimą, vykdomą jų motinų ir giminaičių. Kai vaikai panaudojami kaip įrankiai, kaip skydai, kaip visrakčiai jų tėvų ir „globėjų“ vykdomose merkantiliškose kombinacijose.

 

 

Pirmą kartą skaitydamas Dmitrijaus Muratovo kalbą, atkreipiau dėmesį, kad joje cituojami garsių žmonių, taip pat ir Nobelio taikos premijos laureatų, posakiai. Ir man susidarė įspūdis, kad ką tik „iškepto“ laureato tekste tokių originalių minties ir visuomeninio skambesio perliukų nėra. Bet vis dėlto nutariau pasitikrinti atidesniu skaitymu. Ir paaiškėjo, kad klydau! Štai tie įspūdingesni kalbos akcentai, gal būt praversiantys būsimųjų Nobelio taikos premijų laureatų prakalboms:

 

„Pasaulis išsižada demokratijos. <...> Pasaulis išsiilgo diktatūros“.

„Radosi iliuzija, kad pažangai siekti pakanka technologijų ir prievartos, o ne žmogaus teisių ir laisvių laikymosi“.

„Valdžia aktyviai eskaluoja karo idėją“.

„Valdžios ir joms pavaldūs propagandistai yra visiškai atsakingi už militaristinę retoriką valstybiniuose tetelevizijos kanaluose“,

„Dabartiniai ideologai skatina mirties už Tėvynę, o ne gyvenimo vardan Tėvynės idėją“.

„Mes – žurnalistai, mūsų darbas yra aiškus: parodyti kur faktai, o kur melas“.

„Žmonių kankinimas turi būti pripažintas ypatingai sunkiu nusikaltimu humanizmui“.

„„Memorialas“ nėra „liaudies priešas““. „Memorialas“ yra liaudies draugas“.

„Aš noriu, kad žurnalistai sulauktų senatvės“.

Neabejoju, jog kiti rado ir kitų teisingų, įdomių, aforistiškų minčių.

Žodžiu – klydau: cituoti bus ką.