Potvynio peizažas

 

Brodskis

 

 

Potvynio peizažas

 

Visai standartinis peizažas, tik pagerintas potvynio.

Matosi medžių viršūnės, kupolai, smeigenos špilių.

Noris kažką išreikšti, išrėkti, tik nepaspringti iš jaudulio,

nes iš žodžių peizažo vien „nebeliko“ beliko.

 

Senatvėje – antakiai, o kam – plikė taip atsispindi

veidrody, bet tik ne veidas, o juolab – mašna vandeny.

Aplinkui – viskas išplauta: tiek raštas, tiek kraštas.

Viršuje debesų draiskalai, o žemai – stoviu skystyje aš.

 

Veikiausiai tai atsitiko permirkusioj Olandijoj

dar laikais iki dambų ir gobelenų, kai van Deikų

 nei de Frizų nebuvo. O gal – tropikų Azijoj,

kur dirvas apsemia; bet juk aš – ne ryžio daigas?

 

Nors aišku: ne vieną dieną, o gal – ne šimtmetį vieną

šliejosi gėlas lašas prie lašo, sapnuodami įsisūrėjusią jūrą.

Yra pats laikas užsikelt ant pečių kaip periskopą vaiką,

kad pamatytumėm toliuose artėjančio priešo eskadrą.

 

1993, Amsterdamas

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Čechovas A. Kaimiečiai

                                             Čechovas Antonas                     Kaimiečiai                                       I   Maskvos viešbučio „Slavų Turgus“ liokajus Nikolajus Čikildejevas susirgo. Jam pakirsdavo kojas, pasikeitė eisena ir kartą, eidamas koridoriumi, jis suklupo ir griuvo kartu su padėklu, kuriame nešė kumpį su žirneliais. Turėjo išeiti iš darbo. Santaupas, savo ir žmonos, išleido gydymuisi, Gyventi nebeliko iš ko, be darbo buvo nuobodu, ir jis nusprendė, kad reikia ...
Read more »

Gorkis M. Apie rusų valstietiją

                                   Maksimas Gorkis       Apie rusų valstietiją   Žmonės, kuriuos esu įpratęs gerbti, klausia: ką aš galvoju apie Rusiją? Mane slegia visa tai, ką aš galvoju apie savo šalį, tiksliau kalbant, apie rusų liaudį, iš esmės – apie valstietiją. Man būtų žymiai parankiau neatsakinėti į šį klausimą, bet esu pernelyg daug patyręs ir žinau, kad turėčiau teisę tylėti. Tačiau prašau suprasti, kad aš nieko nei smerkiu, nei pateisinu, – aš tiesiog pasakoju, į kokius pavidalus susigulėjo mano įspūdžių masyvas. Nuomonė nėra pasmerkimas, ir jei mano nuomonės pasirodys buvusios klaidingos, tai manęs nenuliūdins. Esmingai kalbant – kiekviena liaudis yra anarchiška stichija; liaudis nori kuo daugiau ėsti ir kiek galint mažiau dirbti, nori turėti visas teises ir neturėti jo...
Read more »

Dainų krepšelis

 Bus jau pora metų, kai supratau, jog kai kurių dainų melodijos kažkaip ypatingai užgauna mano sielos ir klausos stygas ir nusprendžiau susidaryti jų sąrašėlį, kurį, kažkokiu, man dar nežinomu būdu, techniškai materializuoti ir kokiom nors proga (ar be progos) pasidalinti su kitomis, man artimomis, sielomis. Kūriniai šiame sąraše išdėlioti (sunumeruoti visiškai atsitiktinai, sąmoningai neiškeliant ko nors į priekį, ar nenustumiant į apačią 1. Oratorija „Rusai nori karo“ jaučiasi, gimė stichiškai, prasiveržusi iš pačių jų kūrėjų širdžių gelmių karo pradžioje, gal net 2022 metų pirmą pusmetį. Ji man padarė tokį pat neišdildomą įspūdį tiek tada, – karo pradžioje  – tiek dabar, kai po 3 metų pertraukos vėl pasiklausiau. 2. Irūna ir Marius: „Tu ir Aš“ . Mano manymu (be viso kito) – talentinga vaizdo dramaturgija. Irūna – namų šeimininkė; Marius – aktorius 3  Irūna Puzaraitė ir Marius Jampolskis: „Iš Suvalkijos lygumų“ .  Veronika Vasiliauskienė-Ivanauskaitė yra suvalkiet...
Read more »