Rusų mentalitetas
Andrejus Končalovskis
Rusų
mentalitetas ir pasaulio civilizacijos procesas
„Žymiai sunkiau problemą pamatyti,
nei išspręsti.
Pirmuoju atveju reikia vaizduotės.
Antruoju
– tik išmanymo“.
Dž.
Bernalas
Šio straipsnio pagrindą
sudaro kalba, kurią aš pasakiau tarptautiniame simpoziume „Kultūra, kultūriniai pokyčiai ir ekonominė pažanga“.
Šiame simpoziume dalyvavo tiek Rusijos, tiek ir žinomi visame pasaulyje užsienio
mokslininkai – ekonomistai, sociologai ir kultūrologai, tarp jų buvo ir keletas
Nobelio premijos laureatų. Suprantama, buvo itin vertinga pabendrauti su
amerikiečiu Lourensu Harrisonu ir argentiniečiu Mariano Grondonu, kuriais aš
žaviuosi ir kuriuos laikau savo mokytojais kultūrologijos srityje. Savąjį
požiūrį į mano šalies likimą aš susiformavau paveiktas daugiausia jų darbų, o
taip pat, žinoma, darbų jau mus palikusio profesoriaus Samuelio Hantingtono.
Pats faktas, jog į Maskvą rinkosi
iškilūs mokslininkai, kad apsvarstytų nacionalinio mentaliteto įtaką Rusijos
ekonominei ir politinei raidai, buvo nepaprastas įvykis, ir jis įvyko mūsų
puikaus ekonomisto, Aukštosios ekonomikos mokyklos direktoriaus Jevgenijaus
Jasino pastangų ir atkaklumo dėka. Savo dalyvavimą šiame forume aš branginau kad ir dėl to, nes žinojau galėsiąs čia
pasisemti daug išminties, kurią, praėjus kažkiek laiko, imsiu pristatinėti kaip
savą...
Dėl to, kad šis tekstas
neglumintų ir nekeltų klausimų nepasiruošusiam skaitytojui, kalbą perdirbau į straipsnį,
pridėdamas papildomų paaiškinimų. Pradėkime nuo konferencijos pavadinimo, nes
sąvoką „kultūra“ įvairūs žmonės supranta įvairiai. Tad, kas tai yra „kultūra“? Dažnai
ją supranta, kaip meno ir literatūros kūrinius ar išauklėto žmogaus manieras. Bet
ši sąvoka turi ir kitų, žymiai gilesnių prasmių. Prancūzų sociologas Aleksis De Tokvilis XIX
amžiaus viduryje, tyrinėdamas amerikiečių mentalitetą, apibūdino (nusakė) jį
žodžiu „papročiai“. Jis rašė: „Savo papročių dėka žmonės gali prisitaikyti prie
pačių nepalankiausių klimatinių sąlygų, prie pačių bjauriausių įstatymų. Jokia
konstitucija neveiks, jei ji neatlieps
papročių“ (cituoju iš atminties).
L. Harrisonas 20 metų
praleido Lotynų Amerikos kraštuose, stengdamasis perprasti tų šalių lėtos ekonominės
ir politinės raidos priežastis. Jis rašė: „Reikia pripažinti, kad žodis
„kultūra“ yra gana miglotas ir
daugiareikšmis, bet jei imtume tyrinėti tuos kultūros aspektus, kurie
daro įtaką ekonominei, politinei ir socialinei tautų elgsenai, tai šitos sąvokos
reikšmė darosi labiau apibrėžta. Kultūra – tai logiškai susietų vertybių,
nuostatų ir institutų sistema, daranti poveikį visiems individualios ir
kolektyvinės elgsenos aspektams“. Vadinasi, kultūra – tai sistema vertybių,
įsitikinimų, kurie tos kultūros žmonėms yra privalomi, kultūra – tai etikos
kodas, tai mentalitetas, papročiai, tai... Trumpai kalbant, kasdieniniame
gyvenime mes dažniausiai pavartojame išsireiškimą „nacionaliniai ypatumai“.
Kultūra formuojasi veikiama daugelio faktorių – geografinių, erdvinių,
religinių, istorinių, populiacinių, klimatinių ir taip toliau. Bet kurios
kultūros formavimosi procesas, mano protu, yra toks pat organiškas ir
neskubrus, kaip ir ekologinės sistemos. Tai tokia pat kaip ir gamta stichija,
kurioje irgi taip pat neskubriai sluoksniuojasi viena ant kitos aplinkybės. Ir,
žinoma, kadangi mes turime reikalą su „mąstančiomis nendrėmis“, religija turi
pirmaeilę reikšmę tos nacijos etikos ir kultūros formavimuisi.
Lotynų Amerikoje Harrrisonui
prireikė daugelio metų kasdieninio darbo, kad galėtų nustatyti, kokios iberų
kultūros vertybės ir nuostatos stabdo progreso ir ekonominio klestėjimo raidą.
Jis priėjo išvadą, kad kai kurios kultūros ne tik priešinasi progresui, bet
stačiai dusina jį. (Jis turėjo galvoje Haitį). Harrisonas nusprendė nustatyti,
kas sudaro, reprezentuoja esmę kultūrinių reiškinių , skatinančių ar
slopinančių kūrybinius žmonių gebėjimus. Jis atrado keturis fundamentalius
faktorius, parodančius uždara ar atvira yra viena ar kita kultūra naujovėms, inertiška
ji ar dinamiška:
1. Bendravimo (pasitikėjimo)
ratas (radiusas). „Tai geba (galėjimas) susitapatinti su kitais visuomenės
nariais, kartu su jais dėl ko nors sielotis, džiaugtis kitų sėkme ar krimstis
dėl nesėkmių – štai kas nusako bendravimą. Daugumoje atsilikusių šalių bendravimas
apribotas šeimos ratu. Visa, kas yra už šeimos ribų, jiems yra neįdomu ar net
kelia priešiškumą. Tokio tipo visuomenėms yra būdingas nepotizmas ir kitokio
pobūdžio korupcija...“. Nieko neprimena? Ar nėra į kažką panašu? Klausykite
toliau...
2. Visuomenės moralinio kodekso
žiaurumas. Paprastai etika ir moralė susiformuoja religijos pagrindu.
Judėjų-krikščionių moralės žmogus
atsakingas prieš Dievą už visas savo
veikas – tiek kitų žmonių atžvilgiu, tiek požiūryje į darbą. Bet įvairiose
konfesijose ta atsakomybė yra skirtinga.
Dar daugiau: tų poelgių ir moralės pažeidimų atpirkimas yra galimas arba
negalimas. Dėl to įvairiose kultūrose asmenybės individuali atsakomybė labai
įvairuoja.
3. Naudojimasis valdžia.
„Lotynų Amerikoje valdžia tradiciškai suvokiama kaip licencija, teisė
praturtėti... Jeigu kam nors šis stereotipas pasirodytų esąs įžeidus ir
nepagrįstas, tegu jis pasvarsto, kodėl
Lotynų Amerikoje yra įprasta, jog valstybių prezidentai apleidžia savo postus
nepaprastai praturtėję...“. Kažkas pažįstamo, tiesa?
4. Požiūris į darbą.
naujoves, turtą.
Novatoriškumas yra suvokiamas kaip grėsmė
nusistovėjusiam stabilumui, kaip erezija. Požiūris į turtą yra apspręstas
melagingos koncepcijos, kad bendras turto dydis yra nekintamas, o vyksta tik jo
perskirstymas. Sutinkamai su tuo, išeitų, kad pagerėjus vieno gyvenimui,
automatiškai pablogėja kito. Kad kaimyno sėkmė, tai grėsmė tavo gerovei.
Dinamiškose kultūrose turtas suvokiamas kaip kintantis dydis, didėjantis tik dėl
įdėto darbo ir pastangų ir todėl eliminuojantis pačią turto perskirstymo idėją.
Šie Harrisono atradimai prieš dešimt metų, kai aš susipažinau su jais, tiesiog
sukrėtė mane. Bet dar didesnį susižavėjimą patyriau, kai Harrisonas supažindino
mane su darbais argentiniečių sociologo Grandono, kuris nepriklausomai nuo
kitų, išgvildeno ir nustatė kultūrinių vertybių tipus, įsišaknijusius pas
Lotynų Amerikos valstiečius. Jis savarankiškai priėjo prie išvadų, daugeliu
atvejų sutampančių su Harrisono išvadomis, ir pavadino savo sistemą – „valstietiškosios
sąmonės tipai“. Natūralu, jog valstietiškosios etikos kodas, užsimezgęs žmonių civilizacijos
aušroje, turi būti bendras visoms pasaulio tautoms. Bet ilgainiui, dėl įvairiausių
poveikio aplinkybių – karų, migracijų, klimato, populiacijų ir, žinoma,
religijos jis ėmė evoliucionuoti į įvairias puses ir skirtingais greičiais, o
kai kur apmirė ankstyvuose viduramžiuose.
Pasitelkus Grandono-Harrisono
sistemą, buvo įdomu paanalizuoti ir rusų kultūrą. Sistema įgalino nustatyti tas
psichologines nuostatas, kurių reiktų atsikratyti, norint judėti į priekį.
Įstatymų nesilaikymas, valdžios savivalė, žmonių nenoras bendradarbiauti,
pasyvumas susidūrus su sunkumais, stoka pilietinės sąmonės ir nuožmus įgyvendinimas
egoistinių asmeninių tikslų – štai kokie yra
pagrindiniai valstietiškos
sąmonės bruožai. Suprantama, su šiomis nemaloniomis problemomis susiduria ir
kitos šalys, netgi tokios kaip Amerika ir Švedija. Bet Rusijoje, kaip ir Lotynų
Amerikoje ar Afrikoje, aukščiau išvardinti reiškiniai yra ypatingai svarbūs ir
vaidina kolosalų vaidmenį, stabdydami visuomenės vystymąsi.
Man rodosi, jog išsireiškimas
„valstietiškoji kultūra“ glumina, nors istoriškai yra visiškai tikslus.
Daugelis šį apibrėžimą supranta klaidingai. Netgi Jevgenijus Jasinas, kai aš
Rusiją įvardinau kaip šalį, turinčią valstietišką mentalitetą, įsitraukė į
polemiką ir pareiškė, kad dabar didžioji dalis Rusijos gyventojų gyvena
miestuose. Bet reikalas kaip tik tas ir yra, kad valstietiškąja etika yra
persiėmę ne tik tie, kurie dirba žemę, bet ir tie, kurie šiuo metu triūsia gamyklose, bankuose, netgi Kremliuje! Galima
užmiršti konkrečius savuosius protėvius, bet išpažinti jų vertybes, bent jau pasitikėjimo
tik pačiais artimiausiais, pageidautina giminaičiais, principą.
Tuo būdu, esminių vertybių
analizė ir leidžia nustatyti, kiek tyrinėjamasis mentalitetas yra pajėgus
priimti naujoves ir tobulėti. Tai kaip tik tas instrumentas, galvojau aš, kuris
mums padės tyrinėti rusų nacionalinį etinį kodą bei apčiuopti nacionalinės
sąmonės formavimosi kelius. Vildamasis gauti atsakymus į mane dominusius
klausimus, aš ir ėjau į šią konferenciją. <...>
žymos: Andrejus Končalovskis, Lourensas Harrisonas
P. S. Išversta tik straipsnio http://deming.ru/Statyi/RusskayaMentalnostIMir.htm pradžia.
Komentarai
Rašyti komentarą