Vileišių Rūmų slėpiniai: Tąsa

 

Vileišių Rūmų slėpiniai : Tąsa

 

 

Dar palyginus neseniai – 2004  metų antrajame  „Tarp knygų“ numeryje –  Sigitas Narbutas straipsnyje „Vileišių rūmų slėpiniai“¹ glaustai priminęs apie Mykolo Biržiškos ir Marcelės Kubiliūtės archyvų atradimą Petro Vileišio centrinių rūmų palėpės slėptuvėje 1999 metų rudenį, plačiau aprašė naujausius radinius: Jonui Basanavičiui priklaususių  XIX a. medžio raižinių kolekciją ir pluoštą antinacinio  lietuvių pogrindžio spaudos. Per praėjusius po to dvejus metus  P.Vileišio rūmų ansamblio gyvenime įvyko didelių permainų: rūmai prie Antakalnio gatvės buvo atnaujinti ir sumoderninti, ūkinis-gyvenamasis pastatas iškraustytas ir pritaikytas kitoms reikmėms, centrinių rūmų kabinetai, knygų ir periodikos fondų patalpos atlaisvintos pertvarkymo darbams. Žodžiu, buvo sujudintas storas sluoksnis užmaršties ir tikrųjų dulkių, pradrėksti nuo metų pajuodę vorų tinklai, išgriozti neprieinamiausi užkaboriai – pažvelgta ten, kur kasdienių rūpesčių žvilgsnis neužsibūdavo.

Visų tų perkraustymų metu atsivėrė viena kita nauja Petro Vileišio rūmų paslaptis, ne vienas  radinys privertė smarkiau plakti jį palietusių širdis. Su mielais žurnalo „Tarp knygų“ skaitytojais ir norėtume pasidalinti didesniais ar mažesniais atradimų džiaugsmais, dėl to kilusiomis mintimis, abejonėmis, spėjimais.

 

Antspaudai. 2005 metų sausyje, iškart po  Trijų Karalių,  Prano Razmuko šeimai išsikėlus iš buto, buvusio ūkiniame-gyvenamajame ansamblio pastatėlyje, tarp po išsikraustymo likusių įvairių sendaikčių ir kito šlamšto  Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja Ona Maciulevičienė aptiko polietileninį maišelį su antspaudų rinkiniu. Visai atsitiktinai radimo momentą pavyko nufotografuoti (1 nuotr.) Iš viso buvo rasta apie 100  vienetų antspaudų ir žymeklių: apvalių ir stačiakampių, guminių ir metalinių, lietuviškų ir lenkiškų, aiškių ir paslaptingų… (2 nuotr.). Centre matome atspaustą didžiąją raidę „B“. Spėtume, kad tai inicialo dešinioji raidė ir kad nutrupėjusi kairioji buvusi „J“.Jei taip, tai antspaudu „J.B.“ galėjo būti žymimi Jonui Basanavičiui priklausę spaudiniai. Didžioji dalis kitų radinio antspaudų priklausė lenkų okupuotame Vilniaus krašte veikusioms lietuviškoms organizacijoms, draugijoms, įstaigoms ar jų  padaliniams bei valdymo organams: „LIETUVIŲ MOKSLO DRAUGIJA“; „Lietuvių Švietimo Draugija „RYTAS“: Centro Valdyba“; „Lietuvių Šv. Kazimiero Draugijos Skyrius Grybuose“; „L.S.S. Vilniaus Lietuvių Skautų Gedimino draugovė“; „VILN. LIET. STUD. SĄJ. VALGYKLOS VEDĖJAS“; „ZWIĄZEK AKADEMIKÓW LITWINÓW U.S.B.“; „Lietuvių Mokslo Mylėtojų Draugija“ir panašiai. Kai kuriais antspaudais žymimos pareigybės, su šiomis susijęs veiksmas ar daikto rūšis: „Reikalų Vedėjas“; „Valdybos narys“; „Generalinis–Sekret[orius]“; „Vyr. Komiteto Pirmininkas“;  „Buhalteris“; „Raštvedys“; „Apmokėjau“; „Tvirtinu“; „Spaudinys“; „Banderolė“ ir taip toliau.Yra du šūkius reiškiantys antspaudai: „BUDĖK!“ ir „Vaduokime pavergtą Vilnių!“ . Esama ir trupučiuką vėlesnio, nei minėta, laikotarpio žymių: „LITUANISTIKOS INSTITUTAS“; „Lietuvių Literatūros Instituto Biblioteka“; „LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJA“ ir dar keletas. Taip pat rasta krūvelė paslaptingų žymeklių,  daugiausia vaizduojančių įvairių konfigūracijų kryželius. Vartant ir rūšiuojant šio kuklius  radinius, peršasi mintis: net toks XX a.biurokratijos atributas kaip antspaudas praėjus keliems dešimtmečiams tampa ne tik informacijos šaltiniu, bet ir, norom nenorom, laikmečio kultūros žyme.

 

 

Tarp laikraščių ir žurnalų. 2005 metų gruodžio mėnesį, pakuojant perkraustomą periodiką, buvo nuspręsta perversti viename palėpės užkampių gulinčią XIX a. pabaigos – XX a. pradžios laikraščių ir žurnalų, daugiausia medicininių, krūvą – gal tai būsianti d-ro Jono Basanavičiaus nuosavybė? Šio darbo ėmėsi jau minėtoji Ona Maciulevičienė, smalsi ir atkakli Vileišių rūmų slėpinių ieškotoja savanorė, praeities reliktų vertintoja ir narsi saugotoja. Viena ieškai, kita randi  – sako žmonių patirtis. Mūsų atvejis dar įspūdingesnis: rasta ir viena, ir kita. Bet apie viską iš eilės.

Gruodžio 7  dieną dvisavaitinio prancūziško žurnalo „La presse médicale“ komplekte (1899-1907 m.) rasta:

1.„Lietuvių Sąjūdžio programa“ (rašalu rašyto rankraščio pradžia; 1 lapas).

2.„Lietuvių Sąjūdžio programa“ ( nebaigtas  pieštuku rašytas rankraštis; 11 puslapių 6 lapuose; kaip įdomu skaityti: „Lietuvių Sąjūdis siekia atkurti nepriklausomą valstybę jos istoriškai etnografinėse ribose ir organizuoti ją naujais pagrindais ‹…› Lietuvių Sąjūdis siekia gilinti ir plėsti tautinę kultūrą visose ūkinio ir dvasinio gyvenimo srityse vykdant paspartintą kūrybą. Lietuvių Sąjūdis siekia ugdyti  tautoje tautinę savigarbą, pareigingumą, aktyvumą, tautinį solidarumą bei plačią  toleranciją” ‹…›. Ir taip toliau.

3. Lietuvių Laisvės Kovotojų Sąjungos atsišaukimas „Lietuvi, jau kolonizuojama Lietuva“ ( 1 mašinraščio lapas).

4. 1942 metų lapkričio 9 dienos buvusio Lietuvos Respublikos Prezidento dr. K. Griniaus, buvusio Lietuvos Žemės Ūkio ministro kun. M. Krupavičiaus ir buvusio Lietuvos Žemės Ūkio ministro prof. J. Aleknos laiškas-memorandumas „Ponui Generaliniam Komisarui Kaune“ Lietuvos žemių kolonizacijos sustabdymo reikalu, kainavęs, kaip žinome, jo autoriams laisvę (pirmas mašinraščio egzempliorius, rašytas per raudonos spalvos juostelę; 3 puslapiai 2 lapuose).

5. Tas pats (per juodą kalkę rašytas mašinraštis; 4 lapai).

6. „Lietuvių Mokslo Draugijos senų dokumentų sąrašas“ (1 mašinraščio lapas).

7. „Lietuvių Mokslo Draugijos dokumentų sąrašas“ (4 mašinraščio puslapiai 3 lapuose)

8. „Lietuvių Mokslo Draugijos bylų-dokumentų provizorinis sąrašas“ (3 mašinraščio lapai).

9. „Laikinojo Vilniaus Lietuvių Komiteto tekų-dokumentų provizorinis sąrašas“ (3 mašinraščio lapai).

10.Provokiškas atsišaukimas-plakatas „Visu smarkumu!“ (nepaprastai ekspresyvus raudonos spalvos bulius su Stalino ūsais ir antakiais atvaizdas (3 nuotr.) bei tekstas; [1944 m.]; 1 spausdintas lapas).

11. Atsišaukimas lenkų kalba  „Młodzieży od 15-20 lat“ (1 spausdintas lapas).

12. Sąrašas „Suimtieji , išvežtieji ir išsiųstieji į Rusiją lietuviai karininkai“ (1 mašinraščio lapas).

Tą pačią , gruodžio 7 , dieną  aptikti dar du paslėptų rankraščių bei spaudinių pluošteliai. Tarp laikraščio „Berliner Lokal-Anzeiger“numerių buvo įkišta:

1. Bostone įsikūrusio Vilniui vaduoti sąjungos skyriaus skelbimas (1 spausdintas lapas).

2. Vilniui vaduoti sąjungos Bostono skyriaus komiteto kvietimas (1 mašinraščio lapas-blankas).

3. 1937 m. kovo 10 dienos laiškas Vincui Uždaviniui² , kaip Vilniui vaduoti sąjungos atstovui (1 rankraščio lapas).

4. 1936 m. gruodžio 23 dienos laiškelis V. Uždaviniui (1 rankraščio lapas).

5. Juozo Petronio³ 1942 m. balandžio 23 d. laiškas V. Uždaviniui (1 rankraščio lapas).

6. Mokytojo I. Augonio 1939 m. spalio 29 d. sveikinimas V. Uždaviniui Vilniaus susigrąžinimo proga (1 rankraščio lapas).

7. Vilniaus miesto Švaros Savaitės komiteto kreipimasis į vilniečius, parašytas Vinco Uždavinio 1942 m. gegužės 14 dieną (1 mašinraščio lapas).

8. 1941 m. gruodžio 11 dienos Vinco Uždavinio laiškas Juozui Petroniui (2 mašinraščio lapai).

9. V. Uždavinio pasirašyta skundo tipo informacija apie fanatišką bolševiką mokytoją Stasį Liubič-Majevski.

10. Vinco Uždavinio kūrybinė (auto)biografija, (pasi)rašyta vokiečių okupacijos metais (1 mašinraščio lapas).

11. Rusų ir vokiečių okupacijos metais Vinco Uždavinio rašytų straipsnių rankraščiai ir mašinraščiai (10 rankraščio lapų; 78 mašinraščio lapai). Iš įdomesnių paminėtini: informacija apie prof. Jurgio Gerulio apsilankymą Vilniuje, straipsnis-vadovas po Raudonojo Teroro parodą Vilniuje, kelionių įspūdžiai „Gegužės Pirmoji Maskvoje“, „Iš Maskvos į Rostovą ties Donu“, „Sovchozas 110000 ha“ ir pan., straipsneliai „Apie Vilniaus  lenkus“, „Keletas žodžių apie Vilniaus rusus“, „Vilniaus suaugusiųjų pradžios mokykloje Nr.1“ bei keliolika kitų.

Kitas pluoštelis rastas tarp žurnalo „Die Therapie der Gegegenwart“numerių. Čia buvo suslėpti tokie atinacinio lietuvių pogrindžio leidiniai: „Nepriklausoma Lietuva“, 1942 m. , Nr.7; „Vieninga kova“, 1943 m. Nr.6 , 1944 m. Nr.4(12); „Vardan tiesos“, 1943 m. Nr.1; „Į Laisvę“, 1943 m. Nr.20; „Lietuvos Judas“, 1943 m. rugsėjo 13 d. numeris, tikriausiai, „Apžvalgos“ 135 ir, turbūt, 136 numeriai; „Moterų talkos“, 1944 m. Nr.1. Tarp pasipriešinimo spaudos buvo įkišti slapyvardžiu „Lietuvis“ pasirašiusio autoriaus apmąstymai  „Lietuva po II Didžiojo karo“ (25 puslapiai mašinraščio) bei Rytų Lietuvos Gynimo Sąjungos 1944 birželio 28 dienos atsišaukimas „Vilniaus Lietuviai ir Lietuvės“.

Apžvelgtus radinius pagal turinį galime suskirstyti į keturias sąlygines grupes. Pirmajai priskirtume žurnalisto Vinco Uždavinio rankraštinius ir mašinraštinius tekstus,  jam rašytus laiškus ar su jo asmeniu bei veikla susijusius tekstus; antrajai – Lietuvių Mokslo Draugijos ir Laikinojo Vilniaus  Lietuvių  Komiteto dokumentų sąrašus; trečiajai – lietuvių pogrindžio laikraščius ir atsišaukimus bei kitą slaptam platinimui skirtą medžiagą; ketvirtai – apmąstymus ir programinius tekstus apie Lietuvos ateitį po karo.

Dėsningai kyla du klausimai: kam rastoji medžiaga priklausė ir kas ją paslėpė? Nors ir nėra tiesioginių nuorodų, į pastarąjį klausimą galime atsakyti vienareikšmiškai: Marcelė Kubiliūtė⁴. Pagrįsime šią savo išvadą. Karo metu iki pat suėmimo 1944 metų rugpjūčio 17 dieną M. Kubiliūtė dirbo Lietuvių literatūros instituto, įsikūrusio Vileišių centriniuose rūmuose, bibliotekoje. 1999 metų rudenį palėpėje rastą jau minėtą rankraštinį lobį sudarė Mykolo Biržiškos archyvas ir Marcelės Kubiliūtės archyvas. Paslėpimo vietą parodęs buvęs M. Kubiliūtės bendradarbis a.a. Pranas Razmukas pasakojo, jog prieš pat rusams užimant Vilnių, greičiausiai 1944 metų birželio pabaigoje , prof. M. Biržiška savo archyvą „atboginęs“ iki instituto vartų, kuriuos saugojo kareiviai, mat Vileišių rūmų ansamblio pastate prie gatvės buvo įsitaisęs vokiečių karo štabas. Nešulį pro vartus pranešusi ir centrinių rūmų pirmame aukšte ant stalų sudėjusi Marcelė Kubiliūtė, o palėpėje paslėpęs jis – Pranas Razmukas. Tarp čia rastų M. Kubiliūtės dokumentų buvusiame dienoraštyje yra toks 1944 metų liepos 21 dienos įrašas: „Ėjau į darbą. Nešiau M.B. rankraščius“⁵. Kodėl kiek skiriasi Razmuko papasakotos Biržiškos archyvo slėpimo aplinkybės ir įrašas dienoraštyje, dabar nenagrinėsime – tai kita istorija. Mums svarbiau pastebėti, kad  Marcelė Kubiliūtė ne tik organizavo, bet ir pati asmeniškai slėpė archyvinį palikimą nuo naujųjų-senųjų okupantų. Be to, kaip neseniai minėta, į aptariamą radinį įeina ir tokie sąrašai: „Lietuvių Mokslo Draugijos senų dokumentų sąrašas“, „Lietuvių Mokslo Draugijos bylų-dokumentų provizorinis sąrašas“, „Lietuvių Mokslo Draugijos dokumentų sąrašas“, „Laikinojo Vilniaus Lietuvių Komiteto tekų-dokumentų provizorinis sąrašas“. Tikėtiniausia , kad tuos sąrašus paslėpė Lietuvių mokslo draugijos rankraštyną tuomet  tvarkiusi Marcelė Kubiliūtė. Iš pirmo žvilgsnio tik nesuprantama, kaip tarp paslėptų dokumentų atsirado dalis žurnalisto Vinco Uždavinio archyvo. Pasirodo , viskas labai paprasta: Vincas Uždavinys ir Marcelė Kubiliūtė buvo geri pažįstami. V. Uždavinio duktė Saulė Uždavinytė-Sudikienė prisimena: „Vėliau teko matyti p. M. Kubiliūtę Vilniuje, kai ji neramiais vokiečių okupacijos metais lankydavosi mūsų bute Aušros Vartų gatvėje”⁶. Matyt, bolševikams jau užėmus Vilnių, kai kilo reali suėmimo grėsmė, V. Uždavinys dalį jį kompromituojančių rašinių paskubomis perdavė Kubiliūtei. Beje, jie abu rusų saugumo buvo suimti tais pačiais 1944 metais. Ir dar vienas šį spėjimą patvirtinantis argumentas: palyginę M. Kubiliūtės dienoraščio ir jau minėtų rankraščių „Lietuvių Sąjūdžio programa“ rašysenas,  pastebėsime tarp jų esant didelį panašumą.

Taigi, visi pateikti faktai daugiau mažiau rodo šių radinių slėpėja buvus Marcelę Kubiliūtę. Ji, be abejo, paslėpė ir kiek anksčiau rastą straipsnio pradžioje paminėtą pluoštą antinacinės spaudos. Taip pat galėtume teigti, kad visa rastoji medžiaga, išskyrus V. Uždavinio rankraščius, prieš paslepiant buvo M. Kubiliūtės nuosavybė arba jos žinioje. Istorikas Arvydas Anušauskas, remdamasis Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentais, teigia, kad M. Kubiliūtė „1943 metų sausį įsteigė pogrindinį Moterų komitetą ir platino nelegalią priešvokišką spaudą“⁷. Beje, mūsų aprašomuoju atveju tai patvirtintų  rasti 138(!) egzemplioriai nespėto išplatinti moterims skirto pogrindinio laikraštėlio „Moterų talka“. Taip pat įdomu, jog enkavedistai, darydami kratą Kubiliūtės kambaryje, „rado atsišaukimus į studentus , kad nestotų vokiečių kariuomenėn“⁸. Šiuos atsišaukimus, manytume, Kubiliūtė arba užmiršo paslėpti, arba paliko sąmoningai: gal jausdama arešto grėsmę, naiviai tikėjosi tardytojų palankumo dėl tų atsišaukimų antivokiškos krypties?

 

„Liet. nepriklausomybė“. Kaip jau pažymėjome, suslėptieji dalykai buvo aptikti įdėmiai perverčiant užkampin nukištų medicininių ir politinių žurnalų bei laikraščių krūvą, siekiant išsiaiškinti, ar jie kadaise nepriklausė asmeninei dr. Jono Basanavičiaus bibliotekai. Ir tikrai, – trys iš penkių krūvoje gulėjusių leidinių komplektų neabejotinai buvo J. Basanavičiaus nuosavybė! Ant kai kurių leidinių jo ranka užrašytos vienokios ar kitokios pastabos ar bent jau  yra jam būdingų pabraukimų ir pažymėjimų. Pateikiame pora pavyzdžių. Atkreipkime dėmesį, kokiu valdingu ( juokaudami pasakytume – diktatorišku) mostu užbaigiamas jo pavardės inicialas „B“ ant medicininio žurnalo „Die Therapie der Gegenwart“pirmo puslapio (4 nuotr.). Tikro valstybės vyro braižas ir bruožas! Virš 1918 m. kovo 24 dienos laikraščio „Berliner Lokal – Anzeiger“ („Vietinis Berlyno laikraštis“) antraštės pieštuku užrašyta: „Liet. nepriklausomybė“ (5 nuotr.). Atsivertę priešpaskutinį  laikraščio puslapį rasime mėlynai pabrauktą straipsnį „Annerkenung Litauens“ („Lietuvos pripažinimas“), pasirašytą inicialu „B“ (v. B.). Šis inicialas buvo vienas iš Jono Basanavičiaus slapyvardžių. Todėl kyla savaime suprantamas klausimas, ar jis nėra šios publikacijos autorius? . Bet pasižiūrėkime atidžiau. Publikacija susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje pateikiamas Vokietijos kaizerio Vilhelmo II vardu skelbiamas 1918 m. kovo 23 dienos aktas apie „laisvos ir nepriklausomos“ Lietuvos valstybės pripažinimą⁹. Tai oficialus, ne autorinis tekstas. Antrojoje dalyje glaustai nusakoma politinė padėtis Lietuvoje, sienų klausimas ir būsimi Lietuvos valstybės santykiai su tautinėmis mažumomis. Pateikiamos tezės tiek turiniu, tiek savo tonu gana palankios Lietuvai. Veikiausiai tai laikraščio pozicija, o ne kurio nors lietuvių politiko nuomonė. Nors visiškai neatmestina ir versija, jog ta nuomonė galėjo būti perteikta laikraščio korespondento žodžiais, savaip. Dėl viso pikto perskaitykime kovo 24 dienos įrašą Jono Basanavičiaus „Užrašų kningelėje“. Štai pilnas jo  tekstas: „24 [kovo]. Sekm. Užmigęs apie 10, miegojau su pertraukomis iki 6; visą dieną namie; po piet – trumpas miegas; pavakare vaikštynės Aušros Bromo gatve iki rusų kapinių. Šios dienos „Wilnaer Zeitung“ telegrama iš Berlyno praneša, kad vakar Vokietijos kancleris gr. Hertlingas priėmęs Lietuvos Tarybos delegatus ir pareiškęs, kad Vokietija pripažįstanti Lietuvą „als ein freier und uabhängiger Staat“¹⁰. Pateikta citata tarsi paneigia J. Basanavičius sąsają su minėta kovo 24 d. publikacija Berlyno laikraštyje.                                                                                                         

 

 

Daktaro Jono Basanavičiaus lova? Kaip žinia, dr. J. Basanavičiui mirus, jo rankraščiai, biblioteka, meno kūriniai,  ikonografija, baldai ir asmeniniai daiktai tapo Lietuvių Mokslo Draugijos nuosavybe. 1932 metų sausio 12  dieną drauge su kitu LMD turtu išvardytas palikimas buvo perkraustytas į Vileišių rūmus ant aukšto Neries kranto. Čia prieškarį ir karo metais veikė dr. J. Basanavičiaus memorialinė ekspozicija. Sovietmečiu J. Basanavičiaus baldai ir asmeniniai daiktai nuo nelabos akies buvo sugrūsti į vieną iš rūmų palėpės patalpų vadinamąjį „Basanavičiaus kambarėlį“. Prieš kelis metus, jau laisvoj Lietuvoj, kambarėlis aptuštėjo – J. Basanavičiaus memorialinis palikimas laikinam saugojimui buvo perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui. Dabartinio persikraustymo metu 2006 m. sausio 12  d. šalia „Basanavičiaus kambarėlio“ esančiame tamsiame užkampyje buvo aptikti į sieną atremti metalinės lovos galai: galvūgalis ir kojūgalis (6 nuotr.). Visai gali būti, jog surastos J. Basanavičiaus lovos dalys, bet tai patvirtinančių patikimų liudijimų kol kas neturime. Skaitytojams palyginimui pateikiame „d-ro Jono Basanavičiaus darbo ir miegamojo kambario tuoj po jo mirties“¹¹ nuotrauką (7 nuotr.) bei dar vieną mūsų rastųjų lovos dalių nuotrauką (8 nuotr.). Matome, jog ką nors kategoriškai teigti yra sunku: lovos vaizdas miegamajame kambaryje pernelyg fragmentiškas ir neaiškus. Beje, 1940 m. rugpjūčio 29 dieną pasirašytame Lietuvių Mokslo Mylėtojų Draugijos (buvusi LMD) turto perdavimo Lituanistikos Institutui akte rašoma, jog „dr. Jonui Basanavičiui atminti įrengtame kambaryje“ ¹² be kitų baldų ir įvairių daiktų yra ir „1 geležinė lova su matracu ir pataline“¹³. Tačiau prie Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (iki 1952 m. – Lietuvių literatūros instituto) veikusio Vilniaus literatūrinio muziejaus (1941-1963) inventorinėje knygoje, kurioje buvo suregistruoti ir J. Basanavičiaus memorialiniai daiktai, geležinė lova su matracu jau neminimi, likusi tik patalynė: antklodė, užvalkalas antklodei, raudonas impilas, paklodė, pagalvėlė, lovos užtiesalas ir pan.

Tai tiek informacijos apie naujausius Vileišynės slėpinius. Straipsnio autorius apgailestauja, kad neturėjo nei laiko, nei kvalifikacijų platesniam ir gilesniam aprašytų radinių tyrinėjimui bei pristatymui. Baigiant belieka tik pritarti nuomonei, jog iš tam tikro atstumo viskas tampa buvusio gyvenimo, arba istorijos, liudininkais: butelio ar puodo šukė, laikraščio ar pergamento skiautė, lovos užtiesalas ar įkapių drobulė.

 

 

 

 Post scriptum. Po to, kai buvo užbaigtas šitas rašinys, jau kitą – gegužės 2 –, dieną, ponia Ona Maciulevičienė ištraukė iš Petro Vileišio ansamblio rekonstruojamame vidiniame kiemelyje dirbusio ekskavatoriaus kaušo emaliuotą rūdijančią metalinę plokštę su užrašu: „Vilniui Vaduoti Sąjunga: Vykdomasis Komitetas“¹⁴(9 nuotr.). Tai buvo bene pačios masiškiausios ir patriotiškiausios nepriklausomos Lietuvos istorijoje visuomeninės organizacijos vyriausio vykdomojo organo iškaba. Aišku, kad į Vilnių, į šiuos rūmus ją atsigabeno Marcelė Kubiliūtė. Jau sovietmečiu, kaip anos, laisvos valstybės žymę, kažkieno stribiška ranka nudrėbė lentelę į kiemelio kampe palei tvorą riogsojusį santechnikos atliekų laužą, užvertė žemėmis ir, galų gale, rodos, amžinai palaidojo po pilkai juodu, negyvu, šlykščiu  asfaltu. Lyg išniekintus palaikus Lietuvos partizano.

 

 

 

¹Narbutas Sigitas. Vileišių rūmų slėpiniai // Tarp knygų, 2004 , nr.2 , p.8-10.

²Vincas Uždavinys (1902-1983), žurnalistas, visuomenės veikėjas. 1925 m. dėl lenkų okupacinės valdžios persekiojimo buvo priverstas iš Vilniaus pasitraukti į nepriklausomą Lietuvą. Čia kartu su Marcele Kubiliūte darbavosi Vilniui vaduoti sąjungoje. Per maždaug dešimt metų, keldamas Vilniaus klausimą ir steigdamas VVS skyrius, perskaitė, pasakė apie 2250 paskaitų ir kalbų įvairiose Lietuvos vietose bei per Kauno radiją. 1936 m. Sąjungos reikalais 14 mėnesių išvyko pas Amerikos lietuvius. Atgavus Vilnių, vėl apsigyveno atkurtoje sostinėje. 1944 m. rusiškųjų okupantų suimtas, o 1945 m. išvežtas į Sibirą.

³Juozas Petronis (1899-1967), agronomas, visuomenės veikėjas. Per vokiečių okupaciją nepilnus metus dirbo žemės ūkio generaliniu tarėju.

⁴Marcelė Kubiliūtė (1898-1963), tauri idealistė, vienas labiausiai XX amžiuje Lietuvai  nusipelniusių žmonių. 1919 metais drauge su Aldona  Čarneckaite ir Petru Vrublevskiu atskleidė Lenkijos planus ginkluoto maišto būdu aneksuoti visą  Lietuvą, taip išgelbėdami Tėvynę nuo mirtino pavojaus. Po rusų saugumo rūsių ir GULAGO’o salyno Golgotos grįžo suluošinta, bet nepalaužta. Palaidota Rasose, visai netoli  Lietuvos savanorių, kuriuos sergančius slaugė, karšino, dažniausiai vienui viena vežė per visą miestą į  amžinos ramybės vietą ir vienui viena laidojo.Daugiau apie šią narsią humanistę, patriotę, šventąją iš kūno ir kraujo galima pasiskaityti jos 100-osioms gimimo metinėms paminėti skirtoje knygoje „Dek, širdie, ant amžinojo aukuro…“.

⁵ [Kubiliūtė Marcelė. Dienoraščio fragmentas: 1944 m. liepos 2 – rugpjūčio 14 d.] // Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinės bibliotekos  Rankraštynas (toliau – LLTI R), F97–103.

⁶Uždavinytė-Sudikienė Saulė. Atėjo panelė Marcelė Kubiliūtė // Dek, širdie, ant amžinojo aukuro… Vilnius, 1999, p.101.

⁷Anušauskas Arvydas. Marcelė Kubiliūtė KGB akiratyje // Dek, širdie, ant amžinojo aukuro… Vilnius, 1999, p. 52.

⁸M. Kubiliūtės „Atsiminimai“ // Dek, širdie, ant amžinojo aukuro… Vilnius, 1999, p. 143.

⁹Žiūrint iš istorinės perspektyvos – tai nepaprastai svarbus, principinės reikšmės dokumentas: pirmą kartą Naujųjų laikų istorijoje Lietuvai pripažįstamas laisvos ir nepriklausomos valstybės statusas! Ypač reikšminga, kad  pripažinimo aktą atliko šalis okupantė – tuo metu pati stipriausia ir įtakingiausia regiono jėga – Vokietija. Nors šis pripažinimas konjunktūrins, apnarpliotas „amžinos ir tvirtos sąjungos“ saitais, bet kelis šimtmečius Lietuvos valstybės kūną kaustęs ir slėgęs svetimųjų priespaudos  ledynas ėmė aižėti ir trauktis.

¹⁰Basanavičius Jonas. Užrašų kningelė: Nuo kovo 1 d. 1917 iki liepos 24 d. 1919 m. // LLTI R, F2-48. – Įdomumo dėlei dar pateikiu pilną taip pat šioje knygelėje esantį 1918 m. vasario 16 dienos įrašą: „16 [vasario]. Šešt. Užmigęs apie ½11 su pertraukomis miegojau iki 6; prieš piet 11-3 ir vakare 6-¾10 Lietuvos Tarybos posėdžiuose. ½1 prieš piet. man pirmininkaujant, visų 20 Tarybos narių nutarimu nuspręsta paskelbti Lietuvos nepriklausomybę Vokietijai, Rusijai ir k. valstybėms. Šiandien šalčio buvo 10-12°R”. Ar begali būti lakoniškiau?!

¹¹Užrašas kitoje nuotraukos pusėje // Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinės bibliotekos Fototeka, inv. nr. 371/apl. 24.

¹² [Perdavimo – perėmimo aktas] // LLTI R, F22-4.

¹³Ten pat.

¹⁴Vilniui vaduoti sąjunga (VVS) įsteigta 1925 m., uždaryta 1938 m., po Lenkijos ultimatumo. Turėjo apie 30000 aktyvių narių ir 600000 narių rėmėjų. Jos tikslas – atvaduoti Lietuvai sostinę Vilnių ir kitas okupuotas žemes; vienas uždavinių – remti Lenkijos užgrobtoje teritorijoje gyvenančius ir nuo svetimos valdžios represijų kenčiančius ir besiginančius lietuvius. Sąjunga du kartus modifikavo savo pavadinimą kalbine prasme: iki 1930 m. vadinosi Sąjunga Vilniui vaduoti, nuo 1930 m. – Vilniui vaduoti sąjunga, o nuo 1936 m. – Vilniaus vadavimo sąjunga. Kito ir jai vadovaujančiojo organo įvardijimas. Pagal 1925 m. įstatus jis vadinosi Vykdomasis Sąjungos Komitetas, pagal 1930 m.– Centro Vykdomasis Komitetas, pagal 1936 m. – Centro Komitetas. Spaudoje  vyriausio vykdomojo VVS organo pavadinimas dar labiau įvairavo.Užrašas ant mūsų rastos iškabos rodo, jog ji buvo pakabinta ne anksčiau kaip 1930 metais. Kada nukabinta – sunku pasakyti: gal 1936 m., pasikeitus organizacijos pavadinimui, gal 1938 m., kai buvo uždaryta, gal net po Vilniaus grįžimo Lietuvai 1939 m. spalio mėnesį, nes iki II pasaulinio karo pradžios Sąjunga vis dar nebuvo iki galo likviduota…(Kemėšis Fabijonas. Vilnius ir jo Vadavimo Sąjunga // Židinys, 1939, nr.10, p.349). Įdomumo dėlei pateikiame pirmojo ir paskutiniojo – tryliktojo(!) VVS centrinio organo sudėtis: 1925/1926 m. jį sudarė: pirmininkas – Mykolas Biržiška, vicepirmininkas – Fabijonas Kemėšis, sekretorius – Andrius Randomanskis, iždininkas – Zigmas Žemaitis, nariai – Marcelė Kubiliūtė, Antanas Žmuidzinavičius, Mečislovas Reinys, Juozas Čiburas, Vladas Putvinskis; 1937/1938 m. sudėtis: pirmininkas Juozas Papečkys, I vicepirmininkas – Antanas Juška, II vicepirmininkas – Jonas Navakas, sekretorius – Vytautas Alseika, iždininkas – Balys Vitkus, nariai – Marcelė Kubiliūtė, Fabijonas Kemėšis, Dovas Zaunius, Petras Babickas.

žymos: Vileišių Rūmai, Ona Maciulevičienė, Marcelė Kubiliūtė