Talentingiausia metų knyga

 

Talentingiausia metų knyga

 

 

 

Didysis menų, šiuo atveju vieno iš jų – grožinės literatūros – paradoksas, didžioji jos nagrinėtojų ir aiškintojų negalia: ją tyrinėjanti „pažinimo rezultatų sistemos“ atšaka literatūrologija arba lietuviškai – literatūros mokslas – visai nėra mokslas, nes neatlieka, nepajėgus atlikti pačios elementariausios funkcijos (bet ji ir fundamentaliausia!) – negali išmatuoti kūrinio grožio, o tuo pačiu – autoriaus talentingumo! Aišku, tie dešimtys, o gal šimtai  literatūros tyrinėjimo metodų, tie šimtai ir tūkstančiai įsivestų terminų, tie dešimtys tūkstančių mokslininkų ir šimtai tūkstančių, gal milijonai, jų parašytų disertacijų ir knygų yra reikalinga. Visas šis triūsas, darbas, smegenų prakaitas ir išrašytas rašalas (kartais net išgertas!), tie intelektualiniai doktorantų, daktarų, docentų, profesorių žygdarbiai praplečia žmonijos akiračius, suaria, išdrapakuoja, apakėja literatūros lankų dirvas, dar kažką naudingo padaro, bet nei per milimetrą nepriartina prie intymiausių, slaptingiausių kūrybos mįslių įminimo, prie pačių galiukų tų šaknelių, kurios galų gale užmezga, pamaitina ir užaugina saldžiarūgštį  talento vaisių.

Tuo nenorime pasakyti, jog literatūros eruditai, orakulai ir literatūros lankų dirvadirbiai neteisingai išrenka, sakykime, kūrybingiausių metų knygų dvyliktukus, o pačiose Vilniaus knygų mugių išvakarėse – ir pačias kūrybingiausias iš jų.

Dieve apsergėk!

Tenorima pareikšti tik paprastą, individualią, nesusaistytą su jokiais mokslais, teorijomis, pavardėmis, profesijomis, pažintimis ar autoritetais nuomonę.

Žinoma, rizikuojama. Nes jei, pavyzdžiui, koks nors „žmogus iš gatvės“  išsišoktų ir suabejotų, sakykim, Umberto Eko romano „Rožės vardas“ grožine verte ir pareikštų, jog tai yra didžiai mokyto vyro, bet, deja, tik grafomaniškai suveiktas veikalas, tai tas intelektualinis ir estetinis nesubrendėlis kaipmat  būtų užkapotas literatūrologinių snapelių sutartinės! Arba jei koks avantiūristas skaitytojas pareikštų, jog Birutės Pūkelevičiūtės knyga „Aštuntas lapas“ yra vertesnė Nobelio literatūros premijos nei Giunterio Graso „Skardinis būgnelis“,  ar Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (1949–1950)  nei Ernesto Hemingvėjaus „Senis ir jūra“ (1951)  (įdomu: ir  pavadinimai panašūs, ir parašyta tuo pat metu!), tai jis būtų išvadintas parapiniu patriotu arba gautų „antiskaitytojo“ nominaciją. O ką atsakytų literatūros mokslas, jei būtų paklaustas, ar Antano Škėmos „Balta drobulė“ kartais nėra pasaulinės literatūros šedevras? Arba – Balio Sruogos „Dievų miškas“, arba Vinco Mykolaičio–Putino, Salomėjos Neries, Vytauto Mačernio poezija? Ar – kuo Tomo Venclovos eilėraščiai prastesni už Josifo Brodskio, už Česlovo Milošo?

 Bet, perfrazuojant kažkurį klasiką, galima teigti: snapeliai snapeliais, nominacijos nominacijomis, brodskiai brodskiais, bet asmeninė „teisybė“, kad ir kokia ji būtų neteisinga – svarbiau!

Tai, kad literatūros mokslas nėra mokslas, kad neegzistuoja jokie literatūrologiniai dzeusai ir heros, kurie galėtų neatšaukiamai nutrenkti į pragarmes kito skonio ir kito galvojimo, „ne jų lygio“  neišmanėlius (ir autorius, ir skaitytojus), – grožinei literatūrai, kaip visuomeniniam, socialiniam, estetiniam reiškiniui, tik į naudą.

Malonu, kad ant Grožio ir Minties deivių svarstyklių su savo nuomonėmis gali stoti ir pilkas, nusmurgęs protelis ir išlavintas, išsikvėpinęs Jo Didenybė Protas. Ir svarstyklės, tai yra, Laikas, pasvyravusios kurį laiką, apsispręs ir nusvirs teisesnės pusės pusėn.

Literatūra tiesiog yra laisvo galvojimo, meninės savivokos ir saviraiškos viena iš terpių. Jos demokratiška, liaudiška, o drauge, ir aristokratiška, elitinė prigimtis ir neturinti sienų sklaida leidžia bet kam bet ką rašyti, bet kam bet ką skaityti, susidaryti savą individualią nuomonę apie kiekvieną literatūrinį reiškinį, apie vieno ir kito kūrinio vertę, apie nežinia kurio autoriaus kurio kūrinio bet kurią eilutę, kuri, it Žemaičių kario Žalgirio mūšio lauke strėlė, pataikiusi į pačio jautriausio širdies nervo centrą, gali prasimušti, prasiskverbti iki pačių žmoniškiausių ar niekšiškiausių žmogaus sielos paslapčių.

Aišku, judama ir priešinga kryptimi: bandoma suformuoti teisingiausią, „moksliškiausią“ nuomonę apie vieną ar kitą grožinį procesą, vieną ar kitą autorių, vieną ar kitą knygą.

Abi šios kryptys – „paprastoji“ ir „aristokratiškoji“ – yra reikalingos: viena kitą papildo, paneigia, pakritikuoja, pakontroliuoja, pakoreguoja.

Taigi man, kaip „paprastojo“ skonio (tegu būna taip!) atstovui, manoji istorinė patirtis, manasis kūrinio grožinės vertės supratimas, manasis subjektyvusis „maištas“ prieš „objektyvųjį“, moksliškai pagrįstą elitinį skonį, diktatą ir verdiktą įkyriai šnibžda į ausį, jog

talentingiausia 2016 metais išleista literatūros knyga yra Juozo Prapiesčio grožinės kūrybos ir apmąstymų rinktinė „Amalo uogos“.

 

Juozas Prapiestis, gimęs 1949 metais ir, deja, 2013 metais miręs,  yra  jau šiek tiek žinomas literatūrinės spaudos puslapiuose. Apie tai tiksliausia surašyta apžvelgiamos knygos užpakaliniame viršelyje: „Didumą į rinktinę „Amalo uogos“ sudėtų žanro atžvilgiu gana margų tekstų 1997–2012 m. spausdino „Literatūra ir menas“, „Liaudies kultūra“, „Naujasis židinys-Aidai“, www.alkas.lt ir kt. 1998 m. leidykla „Aidai“ išleido J. Prapiesčio knygą apie gimtąjį Gerdašių kaimą ir jo žmones „Pasaulė prasdeda sodzun“.

Taigi, žanriniu ir dalinai tematiniu požiūriu „Amalo uogos“ yra įvairialypė knyga. Joje į vieną visumą, į vieną literatūrinę krūvą, paviršutiniškai, išoriškai žiūrint, sudėti nesusiję, autonomiški kūriniai: eilėraščiai; kūdikystės sukonkretinti, vaikystės beletrizuoti vaizdiniai; jau brandaus ir politiškai, ir tautiškai sąmoningo Lietuvos patrioto, žygeivio, disidento (kitamanio) atsiminimai apie Sniečkaus-Brežnevo nusikaltimų laikotarpį okupuotoje gimtinėje. O, svarbiausia, bandoma ieškoti to kruvino raktelio, kuris atrakintų vartus į „uždraustojo laiko“ – Lietuvos partizaninio karo – baisiąsias paslaptis.

Kadangi, ką tik buvo įtikinėta, jog bet kurios knygos vertę galų gale nulemia ne į jos reklamą įdėti pinigai, ne analizei panaudotų metodų novatoriškumas, ne atitikimas vyraujančios stilistinės mados reikalavimų, o tai, ko jokie literatūrologiniai mokslai negali pasverti – autoriaus talentas, įkūnytas literatūros kūrinyje. Bet, jeigu talentingumo negalima nei pasverti, nei išmatuoti, nei apskaičiuoti, tai kaip tada reikia skaitytojams pristatinėti, argumentuoti, juos sudominti ir įtikinti, kad vienas ar kitas kūrinys yra vertas jų dėmesio?

Manasis „metodas“ bus labai jau primityvus – turgiškas: norėdami parduoti savo prekę, įtikinti, kad ją reikia pirkti, gatvės, turgaus, mugės prekeiviai siūlo paragauti, „paskanauti“ griežinėlį kriaušės, obuolio, rauginto agurko ar pomidoro, dešros, duonos, sūrio… kitaip sakant, turgaus prekeiviai „cituoja“ galimiems pirkėjams savo produkciją. Jiems yra paprasčiau: kokios skonio „citata“, toks pat, savaime suprantama, yra ir visas siūlomas pirkti gaminys, visa produkcija. Grožinėje literatūroje sudėtingiau: „graži“ citata dar nėra viso kūrinio grožio, talentingumo garantas. Bet, vis dėlto, pabandysime pasinaudoti šituo – griežinėlių-citatų metodu, bet nenuosekliai, nes Juozo Prapiesčio knyga yra daugiasluoksnis, įvairiažanris veikalas, gerokai sudėtingesnis ir įvairialypiškesnis, nei grynai grožinis literatūros kūrinys.

 

Juozo Prapiesčio eilėraščiai

 

Knygoje jų nėra daug – 29. Ir apie pusė parašyta 1979 metais, tai yra trisdešimtmečio žmogaus. Pratarmėje Ramutė Prapiestienė liudija, jog Juozas „jaunystėje rašė eilėraščius, dešimtame dešimtmetyje ir vėliau prozą“. (Chronologiškai vėliausiai parašytas ir knygoje publikuotas eilėraštis datuojamas 1980 m. kovo  9 diena). Vadovaudamiesi turgiškuoju metodu ir norėdami būti objektyviai subjektyviais, pacituosime Jums du Juozo Prapiesčio eilėraščius; vieną atrinktą burtų keliu, antrą vadovaujantis savuoju skoniu (bet per daug nesismulkinant).

 Taigi, burtai išbūrė šį eilėraštį, parašytą 1977 metais:

 

Tėviškė

 

Čia mišparų choro gausmas

Švento Roko vakare,

medžiai susimąstę klausos

švelniai virpančiam ore,

 

taip graudu, – tik šnabžda lūpos

užmirštos maldos žodžius,

tuos, kur tarėme suklupę

po užuojautos medžiu,

 

atminimai, išsirangę

gonkų raižinio rašte, –

giminės, kuri pradingo

už uralų išvežta,

 

broliai eilėmis užmigo

grindinių šaltam karste, –

čia istorija sustingo,

karo kulkų pakirsta.

 

Tai, be abejo, ankstyvojo (sąlyginai) periodo eilėraštis, chronologinėje eilėje publikuojamas 7 pozicijoje.

O dabar antrasis, pasirinktasis, eilėraštis:

 

Voronežas

 

Tai buvo miestas užmirštų poetų,

tai buvo miestas, kuriame norėtum

suplėšyt pilką beprasmybės skraistę

ir Rusijai už nuoskaudas atleisti,

už stingstantį nelaisvių kraują,

kur praeities krantus skalauja.

 

Eini, o tavo žingsnius seka

akim pabėgėlių ir tremtinių

langai, nuo pilkumos išsekę,

nuo pilkumos fasadų ir žmonių.

 

Išblykšta talentų šešėliai,

pilni tylos ir paslapčių,

kai atsidūsta Dono vėjai

tulžingu Azijos šalčiu.

 

                     1979, kovas

 

 

Pavydim Tau , Skaitytojau, – be šitų dviejų pateiktųjų Jums lieka intelektualiniam emociniam susimąstymui ir mėgavimuisi dar 27 Juozo Prapiesčio (tarsi Vytauto Mačernio) eilėraščiai…

 

Juozo Prapiesčio „Laiškas motinai“

 

Šis „Laiškas“ pirmą kartą publikuotas pogrindžio leidinyje 1983 metais. Jo esmė: kaip okupacinė sovietinė sistema išplėšė iš laiško autoriaus Visuotinį, o kartu ir jo Motinos, Dievą, ir ką jis jautė, susigrąžinęs Jį:

„Grįžau prie Dievo, nes meilės Dievui jausmas nerado maisto išgalvotose idėjose. Vėl susilyginau su savo motina, kaip ir anksčiau vakarais einančia prie kryžiaus. Kaip sūnus paklydėlis nedrąsiai įeina į tėvo namus, taip ir aš tyliai atsiklaupiau prieš tėviškės kryžių ir negalėjau žodžio ištarti. Pajutau didelį džiaugsmą, kuriuo sielą užpildė iš vaikystės sugrįžusi dieviška meilė. O Dievas buvo taip arti, kad akis bijojau pakelti iš gėdos. Vėl pajutau, ką kalba miškas ir ką šniokščia šventi šaltiniai. Mane nešiojusi žemė prabilo į sielą savo motiniškais žodžiais“ (p. 42).

 

Juozo Prapiesčio kūdikystės vaizdinių ir vaikystės prisiminimų ciklai „Pasaulė prasdeda sodzun“ ir „Amalo uogos“ (nebaigtas)

 

Pirmojo ciklo pratarmėje mąstoma:

„Mūsų šaknys kažkur nesuvokiamai toli – metraščių užuominose, dainų posmuose, pasakų burtažodžiuose. Visa tai kartų kartos nešė kaip brangią lemties naštą per amžių negandas, kai ką negrąžinamai prarasdamos, o kai ką – net nesuvokiamo, nekintamo ir gyvo atnešė iki trečiojo tūkstantmečio slenksčio.

Iš tos pradžių pradžios, iš kultūros kūdikystės dar yra kalnai, kloniai, upės, pelkės. Tai reljefas, kraštovaizdžio kontūrai. Ant jų, kaip ant griaučių, auga kultūros kūnas – miškai, laukai, pievos. Tai aplinka, kurioje gimsta kultūra. Įsikuria žmogus, gyvena, naudojasi mišku, žeme, upe, kalnu, pelke – viskas, kas yra aplink, reikalinga, viskas stebima ir mėginama suvokti. Kraštovaizdis įauga į žmogaus kalbą, prisiminimus, dainas, pasakas, per šimtmečius keliauja iš vieno gyvenimo į kitą. Galiausiai lieka tik žodis, kuris mums jau nieko nesako, bet perduoda pirmykštės aplinkos vaizdinį ir yra tarsi praeities kultūros kodas: Nemunas, Gerdašiai, Pidėmė…“ (p. 46).

Taip mintija Juozas Prapiestis. O mums, perskaičius šį jo istoriosofinį ciklą kūdikiškų, vaikiškų, paaugliškų  prisiminimų apie Gerdašių sodžiaus ir Pūščios girios paprastučius žmones, aprašytus su atviraširdiška meile ir neslepiamu grauduliu bei širdgėla, nes per juos, per jų, jų vaikų ir jų giminės gyvenimus ir likimus rėpliojo perrėpliojo kruvinasis, raudonasis okupacinės teroro ir šėtoniškiausių „kombinacijų“ varomos mašinos vabalas. Perrėpliojo, suluošino, sumaitojo, įslėgė į krauju persisunkusią žemę, išprotino – pražudė, nužudė, numirdė – o man kažkodėl iškilo prieš akis autoriaus žemiečio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslas, kuriame kūdikis, didžiule, vos ne didesne už Visatą galva, spokso į Žemės rutulį primenantį peržydėjusios kiaulpienės pūkuotą apskritimą, o virš jo kūdikiškos galvos, virš viso to palengva sklendžia didžiuliai didžiuliausiai  iškrypusiais, neproporcingais sparnais ir viską stebinčiomis akimis plėšrūno klajūno paukščio kūnas-šešėlis.

Košmaras!

Dabar citata:

„Labiau už visus jo bijojau aš. Gal dėl to, kad dar buvo neišdilęs vaizdas, kaip Macanis (MGB vyr. operatyvinis įgaliotinis; žemaitis nuo Plungės – P. V.) trimis šūviais nušovė mūsų šunį Žuliką. Tiesą pasakius, dabar visko gerai aš neatsimenu, bet tas įvykis tiek daug kartų pasakotas perpasakotas, kad įsirėžė į sąmonę neišdylamai. Tik beprisimenu kaip iš kokios kino juostos iškirptą vieną vienintelį kadrą – Žulikas pakyla į orą, tarsi nematomos rankos pamėtėtas aukštyn. Skrenda, skrenda, paskui išsilenkia kaip kokia prilenkta šaka, trenkiasi į kluono sieną, pašoka vėl, snukiu bando sugriebti už šono, bet Macanis šauna dar kartą. Žuliką dabar tarsi kažkas prilipdo užpakalinėmis kojomis prie žemės, jis žiūri link trobos, link lango, pro kurį atokiai sustoję viską mato žmonės. O šitas svetimas žmogus dabar visai jo nebijodamas prieina per metrą ir šauna dar kartą. Tada spiria savo kerzu ir įsideda brauningą kišenėn.

– Kacapas, – pasako šalimais manęs stovintis tėvas ir tas žodis man iš karto atsistoja į vieną eilę greta labai negražių žodžių, tokių kaip „stribas“, „Macanis“ ir iš pastarojo lūpų besiveržiantys keiksmai“ (p. 160–161).

 

 

 

Skyrius „Gyvenimas zonoje“

 

„Zona“ – tai, aišku, – TSRS – Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga (jei vėl imtume kalbėti oficialiąja „zonos“ naujakalbe. O jei kalbėtume normaliąja, tikrąja, reiškinius atspindinčia kalba – tai žmonių, tautų ir valstybių kalėjimas, o jei dar tiksliau, esmingiau – jų pavergimo, jų širdžių, jų sielų, jų gyvenimų paniekinimo, sugniuždymo, sunaikinimo fabrikas). „Zona“ – tai carinės Rusijos imperijos (kurioje net Lietuvos vardas buvo ištrintas ir pakeistas į „Severo Zapadnyj kraj“ = „ Šiaurės Vakarų kraštas“) „teisių ir pareigų“ perėmėjos bolševikinės ekspansionistinės Rusijos įvardijimas iš kalinių perimtu žargoniniu žodžiu. Kiti ją – tą TSRS, tiksliau SSSR – dar vadino Šėtono imperija, o Prezidento Ronaldo Reigano imli etiketė „Blogio imperija“ prilipo daug kur, o kur prilipo – tai visiems laikams.

Tos stalinistinės imperijos neoficialiu himnu (oficialiu buvo tarptautinis „Internacionalas“) tapo V. Lebedevo-Kumačo „giesmė“ „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis “ <…>. Ji buvo parašyta po daugybės derinimų 1936 metais, kai jau pradėjo įsivažiuoti pačius bolševikus ir enkavėdistus į mėsmalę įtraukęs ir mirtinai išgąsdinęs „Didysis teroras“, kai imta konvejeriniu, planiniu būdu ( „Stalino mirties sąrašai“) šaudyti tūkstančius ir dešimtis tūkstančių „laimingiausių ir laisviausių pasaulyje žmonių“. O 3–4 metai prieš tai – 1932–1933 m. – „iš viršaus“ organizuota bado mirtimi buvo numirdyti keli milijonai Ukrainos valstiečių. V. Lebedevo-Kumačo sukurptas stalinistinės TSRS neoficialus himnas (muzika I. Dunajevskio) lietuviškai skambėtų maždaug šitaip:

 

Ir platus gi kraštas mūs gimtasis –

kas aprėps laukus, upes, miškus!

Nėr kitos tokios šalies visoj planetoj,

kurioje alsuotų taip laisvai žmogus!

 

Nuo Maskvos lig sienų tolimųjų,

nuo kalnų pietuos lig Arktikos ledų, –

ką besutiktumej Tėvynėje didžiojoj,

kaip šeimininko plaka širdys jų visų!

 

Laisvai ir galingai gyvenimas liejas,

kaip Volga, plati ir veržli.

Čia atviras kelias jaunatviškiems siekiams,

senatvėj – vertai pagerbti. <…>

 

Toliau seka dar keli panašaus patoso Melo imperijos himno kupletai.

Dabar citata iš skyriaus:

„Sužinome, kad į Cegelnę buvo ištremti jų proseneliai po didžiojo sukilimo praeitame šimtmety. Įsikūrė, prakuto ir priprato. Tik kaimo vyrus vis prarydavo karų nasrai – japonų, kinų, vokiečių. Paskui visus sulygino kolchozai. Bet ir iš šitos bėdos išsikapstė – net geriausiu Gudijos kolchozu tapo. Tai buvo tik trumpa laimė, greitai virtusi pragaištimi. Išvežė vieną naktį visus vyrus nuo šešiolikos ir niekas iki šiol nežino kur. Joks laiškas, jokia žinutė iš jų niekada nepasiekė Cegelnės. Taip ir pragyveno „išbuožintos“moterys dar vieną karą ir dar vieną kolchozinimą“ (p. 171).

Taip Juozas Prapiestis „Zonos“ skyriuje aprašo nutremtų lietuvių „salos“ Smolensko srityje Cegelnės kaime istoriją, vykusią maždaug tuo metu, kai Lebedevas-Kumačas „lakavo“ Tarybų valdžios užsakymu parašytoje „dainoje“ milijonų žmonių kančias ir lavonus, kaip rojų apdainuodamas kruviniausią pasaulio istorijoje režimą.

Juozas Prapiestis šiame skyriuje prisimena ir savo „nuotykius“ Kaune iškart po Romo Kalantos susideginimo, aprašo įspūdžius iš kitų žygių po lietuviškas salas etnografinėse žemėse Gudijoje ir tautiečių masinių nutrėmimų vietose Rusijoje, Ukrainoje ir Sibire, apie keliones po Lietuvą, jos žmones, apie bendražygius ir politinius bendraminčius. Paskutiniame skyriaus skyrelyje „Atlaidai Jotvoje“ kažkaip lengvabūdiškai graudžiai „informuoja“ mus, kaip už pogrindinę veiklą jis jau pats buvo nutremtas į Černobylį „likviduoti“ avarijos pasekmių, tai yra prisikvėpti ir prisisiurbti alfa ir omega dalelių į savo plaučius ir kraują…

Juozas Prapiestis šeimoje buvo pats jauniausias, bet mirė anksčiausiai iš brolių ir seserų, susirgęs leukemija –Tarybų valdžios „dovana“ nenuolankiam, nuosekliam – principiniam savo priešui…

 

Uždraustojo laiko beieškant

 

Patį melagingiausią pasaulyje eiliuotą patosą –  Lebedevo-Kumačo „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“ – neatsitiktinai išsitraukėm iš savosios mokyklinės atminties  ir patirties (kažkurioje sovietinio lavinimo klasėje jį reikėjo „zubrinti“) ir sugretinom su jo „giedojimo“ laikotarpiu Sovietų Sąjungoje vykdyta pačia brutaliausia žmogaus niekinimo ir žmonių naikinimo politika.

Pagalvojom, kad tas sulyginimas gal nors kiek, nors abstrakčiai padės įsijausti, perprasti anuometinio mūsų priešininko melagingą ir klastingą esmę, galimą jo nuopuolio mąstą partizaninio karo žygdarbių ir tragedijų kontekste...

 

Antrą kartą (1944 m.) okupavusi Lietuvą ir susidūrusi su vis stiprėjančiu ginkluotu pasipriešinimu, bolševikinė Sovietų Sąjunga priėmė sprendimą ne tik fiziškai sunaikinti Laisvės kovotojus – partizanus, bet ir diskredituoti, pažeminti, išniekinti pačią Lietuvos Nepriklausomybės idėją, išguiti ją iš lietuvių širdžių ir protų visiems laikams. Kaip rašo J. Prapiestis: paversti ją „blogio ir nežmoniškumo simboliu“ (p.232).

Glaustai ir įžvalgiai šiuos okupacinės valdžios strateginius – galutinius kėslus ir pragariškus jų realizavimo būdus lazdijiškis Valdas Vasiliauskas išdėsto citatoje iš internetiniame dienraštyje Alkas.lt publikuotos J. Prapiesčio knygos recenzijos „Lietuvos idėjos žmonės ir jų žemė“ (http://alkas.lt/2016/12/05/v-vasiliauskas-lietuvos-idejos-zmones-ir-ju-zeme/):

„Nuošaliame izoliuotame nuo Lietuvos partizanų vadovybės regione pralietu nekaltų žmonių krauju buvo kompromituojamas ginkluotas pasipriešinimas, pakirsta jo socialinė atrama. Žmonės nusigręžė nuo partizanų. To ir buvo siekta. Dzūkijos užkampis tapo NKVD/NKGB  poligonu ar laboratorija, kurioje herojiškas pokario rezistencijos pasakojimas buvo perdirbtas į purviną banditizmo naratyvą, propagandos mašinos ištransliuotą visai Lietuvai. Žodis „banditai“, jo sinonimas „buržuaziniai nacionalistai“ buvo įskiepytas žmonių sąmonėje, įtvirtintas ir įteisintas istorijos puslapiuose. Šio naratyvo galutinis tikslas – išniekinti ir sunaikinti pačią Lietuvos laisvės, nepriklausomos valstybės idėją, dėl kurios žuvo Lietuvos partizanai, gal net pačias jos ištakas“.

Buvo priimtas sprendimas Laisvės idėjos gynėjus – Lietuvos partizanus sutapatinti žmonių akyse su žiauriais, negailestingais banditais, žudžiusiais paprastus  valstiečius ištisomis šeimomis.

Tai sumanyta įvykdyti dviem etapais, dviem frontais – kariniu čekistiniu ir propagandiniu.

Propagandinis partizanų juodinimo etapas prasidėjo iškart ir tęsėsi kelis dešimtmečius iki pat Nepriklausomybės atsikovojimo. Jis buvo vykdomas kagėbistinių žurnalistų centrinėje ir ypač vietinėje  spaudoje, platinamas „istorikų“ sukurptų įvairių daugtiražių knygelių pavidalu (brošiūrų serija „Faktai kaltina“) ir, kas gėdingiausia, nemaloniausia, šleikščiausia, – kai kurių menininkų darbais. (Vytauto Žalakevičiaus šėtoniškas, nes talentingai įtaigia vaizdine ir emocine kalba melavo ir dezinformavo; prisiminkime tą filmo „Niekas nenorėjo mirti“ sceną, kurioje partizanas „Apuokas“ (aktorius Vytautas Tomkus) uždusina miškan užklydusį kaimo berniūkštį su triušeliu glėbyje; mums teparodoma, kaip „po to“ nustraksi miško žolynu be šeimininko likęs ilgaausis…).

Karinė čekistinė – veikimo – fazė buvo vykdoma naudojant dvi svarbiausias operatyvines „strategijas“: pagal pirmą – buvo steigiamos melagingos, imitacinės apsimetėlių „partizanų“ grupės, sudarytos iš treniruotų NKVD galvažudžių – smogikų; pagal antrą – į tikrųjų partizanų dalinius buvo infiltruojami (įterpiami) vidaus agentai smogikai – čekistų  užverbuoti buvę partizanai.

Šitie tikslai buvo įkūnijamos su kipšišku išradingumu ir niekšiškumu, nesilaikant nei žmogiškosios  moralės normų, nei tarptautinių konvencijų, panaudojant įvairiausias kombinacijas ir klastas, neįsivaizduojamus brutaliausius kankinimus, gudrias provokacijas ir ištobulintas, rafinuotas psichologinio poveikio priemones.

Kipšo rankose buvo vieni koziriai, kai tuo tarpu jo priešininko kortos buvo žymėtos, jei ne atverstos…

Juozas Prapiestis knygos skyriuje „Pūščios slėpiniai, arba Uždraustojo laiko beieškant“ ir bando išsiaiškinti, kokiais konkrečiais veiksmais okupantams pavyko per gana trumpą laiką Laisvės kovotojus, Lietuvos partizanus, Miško brolius – Lietuvos valstybės, Lietuvos žmonių gynėjus, –  apdainuotus skausmingiausiose, įstabiausiose, jautriausiose dainose-giesmėse, paversti didelės dalies mūsų tautiečių sąmonėje ir akyse „banditais“.

 

Gimė rašytojas Pietų Dzūkijoje, ten, kur tais metais buvo išžudyta daugiausia civilių asmenų, o labiausiai Juozo Prapiesčio tėviškės apylinkėse – apie Pūščios girią (pasak autoriaus dar vadinamą „Leipalingio-Kapčiamiesčio miškų masyvu“) išsidėsčiusiuose kaimeliuose. Bet visų baisiausios egzekucijos įvykdytos gimtajame Gerdašių sodžiuje: nužudyta „trys dešimtys“ (p. 250).

Savo tyrinėjimuose ir samprotavimuose autorius remiasi dviem šaltiniais.

Pirmasis „šaltinis“: kūdikiškosios sąmonės liudijimai, tėvų ir kaimynų užuominos, frazės, „interpretacijos“, nusėdusios vaiko, paauglio  pasąmonėje, įstrigusios atmintyje, išsikerėjusios vaizduotėje.

Antrasis šaltinis, atsivėręs tik po Lietuvos Nepriklausomybės išsikovojimo, – tai KGB archyvuose išlikę „agentūriniai raportai“, direktyviniai aukštesniųjų represinių struktūrų potvarkiai ir „rekomendacijos“ žemesniosioms grandims, enkavėdistų karininkų operatyvinių „žaidimų“ ir „kombinacijų“, agentų verbavimo ir kai kurie kiti išlikę dokumentai.

Bevarstydamas „sunkias kaip grabo dangtis“ KGB įėjimo duris ir bevartydamas KGB personalo ir jų agentų lyg šmėklų blunkančiu rašalu surašytus agentūrinius pranešimus ir raportus, Juozas Prapiestis daugmaž išsiaiškino, kokiais metodais buvo vykdomas, pasak autoriaus, „vietinio masto genocidas“ (p. 262).

Civilių žmonių žudymui į „Pūščios trikampį“ permesti Sokolovo smogikus enkavėdistams buvo neparanku, nes ten visi visus pažinojo, ir nežinia iš kur atsirandanti ir nežinia kur pradingstanti partizanų uniformomis apsirengusių žmogžudžių gauja visiems iškart sukeltų įtarimus.

Buvo pasirinktas kitas, jau minėtas, dar rafinuotesnis, ir kaip paaiškėjo – itin efektyvus ir efektingas – tikrųjų partizanų juodinimo ir šmeižimo būdas: į jų būrius buvo infiltruojami (įterpiami) vidaus agentai smogikai, užverbuoti po atitinkamo „apdorojimo“ iš pasidavusių, suimtų ar legalizavusiųjų partizanų tarpo. „Savi“ tarp savų.

Tokių, „įterptinių“, kiekviename būryje buvo ne vienas ir ne du… Ir juos NKVD operatyvininkai timpčiojo už virvučių kaip norėjo. Su jais organizuoti masines ar individualias civilių žudynes „partizanų“-partizanų rankomis buvo ne itin sudėtinga: tereikėjo pasirinkti aukas (geriausiai – partizanų pagalbininkus), sukurpti „operatyvinės karinės operacijos planą“ ir tinkamai instruktuoti operacijos vykdytojus – vidaus agentus.

Naiviam prašalaičiui viena iš „karo po karo“ sunkiausiai suvokiamų „keisybių“ turėtų būti ši: kaip žmogus, ką tik buvęs partizanu, staiga pasidarydavo savo kovos draugų žudiku – NKVD smogiku?

Tokio „apsisukimo“ mechanika buvo iki klaikumo paprasta: per kūno ir sielos kankinimą ir alinimą.

Paimti į nelaisvę ar pasidavę partizanai, sugauti ryšininkai, rėmėjai „aktyvaus tardymo“ metu buvo „mūčyjami“ vienoje J. Prapiesčio pastraipoje (p. 224)  išvardytais baisiais, civilizuotam protui neįsivaizduojamais azijatiškai čekistiniais būdais.  Tai fizinio poveikio priemonės. Lygiagrečiai buvo vykdomas ir psichologinis smurtas: šantažas, provokacijos, „meduolio“ taktika (gal taip buvo sugundyti karjera ir tapo žudikais poetai smogikai Kostas Kubilinskas ir Algirdas Skinkys?), grasinimai panaudoti ką tik išvardintų fizinių kamavimo ir kūno darkymo „meniu“ prieš suimtųjų  tėvus ir motinas, brolius ir seseris, dukteris ir sūnus, mylimąsias ir mylimuosius.

Taip apdorojant, buvo verbuojami buvusieji partizanai. Kurie palūždavo ir dar susitepdavo krauju (tai yra, būdavo „pritvirtinami“) – tapdavo itin patikimais, klusniais ir žiauriais vadinamųjų čekistinių-karinių operacijų smogikais.

 

Kai minėta, Gerdašių kaime (turėjo apie 200 gyventojų) buvo nužudyta 30 civilių, iš jų dvi šeimos per masines egzekucijas: 1947 m. rugpjūčio 15 d. naktį,  per Žolines, išžudoma Uoslių šeima su giminėmis – 17 asmenų (p. 248–249), o 1949 m. balandžio 30 d. – 8 Augustinavičių šeimos nariai (p. 249).

Juozas Prapiestis nustatė, kad pirmose žudynėse dalyvavo Alfonsas Vaikšnoras, žmonėse vadinamas Bečele (partizaniškas slapyvardis „Uola“), o abiejose minėtose – Antanas Grumaltas, pravardžiuojamas Liaušuku (partizaniškas slapyvardis „Žaliamiškis“). O KGB dokumentyne jis surado, jog: „Po sistemingo darbo su giminėmis 1946 m. rugpjūčio 29 d. pasidavė banditas Vaikšnoras Alfonsas“ (p. 260).  Apie Antaną Grumaltą tarp kagebistinių ataskaitų aptikta tokia frazė: „Išnagrinėti bandito Grumalto verbavimo naudą ir galimybę jį panaudoti kaip vidaus agentą“ (p. 284).

Tai labai svarbūs kagėbistus demaskuojantys įkalčiai!

Negailestingiausiais žudikais tapdavo tarp tikrų partizanų įterpti kaip „tikri“ vidaus agentais užverbuoti buvę partizanai.

Vadinasi, „persikūnijimų“ grandinė būdavo tokia: partizanas – legalizavęsis (ar kaip kitaip pakliuvęs į kankintojų rankas) – verbuojamasis – agentas – „partizanas“, tai yra vidaus agentas – smogikas (žudikas).

Visi ano meto enkavėdistai ir jų agentai jau yra mirę ar žuvę. O dokumentų su agentų sąrašais Lietuvoje nėra: jie arba sunaikinti, arba išvežti į Rusiją. Tų vietų tikrųjų partizanų archyvai vargu ar yra išlikę. Tuo būdu tiesiogiai nustatyti kokiam asmeniui (su vardu ir pavarde), tapusiam agentu, suteiktas toks ar anoks kagėbistinis slapyvardis yra nepaprastai sunku. Todėl J. Prapiestis su 100 procentiniu tikrumu neteigė (o kaip tyrėjui norėjosi!), jog Alfonsas Vaikšnoras – tai agentas, čekistų suteiktu slapyvardžiu „Kurok“, o Antanas Grumaltas – agentas „Žimas“.

Užverbavę kokį asmenį (ir nebūtinai užverbavus!), kagėbistai duodavo jam vardą, kurį paskui ir vartodavo savo darbo užrašuose, atsiskaitymuose ir visuose kituose einamuosiuose popieriuose. O vien pagal tą slapyvardį ir tuos popierius, neturint, papildomos, šoninės, kontekstinės informacijos labai sudėtinga nustatyti agento tapatybę, ypač praėjus 70-čiai metų po įvykių.

Pūščios atveju J. Prapiestis surado tam tikrą „plyšį“. Tai matome iš pavyzdžių su tariamais partizanais Vaikšnoru ir Grumaltu: iki užverbavimo KGB dokumentuose jie buvo vadinami savo tikraisiais vardais! Po to tyrinėtojui tik beliko pasekti jų nusikaltimų pėdsakais.

Šis Juozo Prapiesčio tyrinėjimas leidžia mums padaryti dvi strategines išvadas. Vieną jau pristatėme šio skyrelio pradžioje:

Masinės civilių žmonių žudynės Lietuvoje buvo organizuojamos okupacinių baudžiamųjų ir slopinamųjų struktūrų, šėtoniškomis kombinacijomis primetant tuos nusikaltimus tikriesiems Lietuvos partizanams.

Antroji būtų tokia:

Tie KGB nusikaltimai būdavo taip, gudriai, klastingai, neatpainiojimai suregzti ir taip fundamentaliai užmaskuoti ir permaskuoti, taip sumėtytos pėdos, jog tik dabar patiems įdėmiausiems ir talentingiausiems tų nusikaltimų tyrinėtojams atsiveria sunkūs kaip ąžuolinės KGB durys vartai, (tiksliau – plyšeliai) į „uždraustąjį laiką“.

O kokio gi susivokimo buvo galima tuo metu tikėtis iš naivių, paprastų, patiklių kaimiečių, kai ir tikrieji partizanai ir NKVD smogikai-„partizanai“ vilkėjo tą pačią uniformą ir priklausė tam pačiam Pasipriešinimo būriui?!

Kaip reikia tirti tokius nusikaltimus, kai liudininkų nebėra, o partizanų archyvai pražuvę, kai išvežti ar sunaikinti svarbiausi dokumentai, talentingai parodė Juozas Prapiestis tokiu pavyzdžiu. Po Augustinavičių šeimos Gerdašiuose sunaikinimo MGB operatyvininkas ataskaitiniame raporte rašo: „1949 m. balandžio 30 d. 20.00 (paryškinta mano – P. V.) Vytenio gaujos banditai nužudė banditų pagalbininko (paryškinta mano – P. V.) šeimą“ (p. 263). J. Prapiestis šiame sakinyje randa dvi iškalbingas „smulkmenas“, du niuansus, kurie rodo į tikrąjį „operacijos“ organizatorių – ataskaitos autorių. Pirma, kam partizanams reikia išžudyti savo rėmėjų šeimą? Ir dar taip demonstratyviai – lyg scenoj! Partizanų akimis žiūrint, tai visiškas absurdas, beprotystė; gi čekistų požiūris priešingas: sumanyta provokacija pavyko puikiai – „banditai“ patys sunaikino savo pagalbininkus ir dar taip akivaizdžiai brutaliai. Antra, tikslaus laiko „20.00“  nurodymas raporte mums sufleruoja, jog  buvo išanksinis žudynių akcijos vykdymo „priemonių planas“, sudėliotas valandų, net minučių tikslumu. Kitaip sunku paaiškinti, iš kur ataskaitoje atsiranda taip smulkiai nusakytas laikrodinis laikas...

Dabar keliolika citatų iš šio skyriaus.

„Deginami padai, po nagais veriamos adatos, tarp durų laužomi pirštai, lupama oda, kankinama šalčiu ir badu, vinimis kalama prie sienos, pjūklu pjaustoma į gabalus, nupjaunamas liežuvis… Čia dar ne viskas. Neribotas skaičius priemonių žmogui palaužti. Tai vadinamasis „aktyvusis tardymas“. Budelių fantazija neturi ribų… Taip buvo kankinami mūsų žmonės, kurie nenorėjo susitaikyti su nelaisve“ (p. 224).

„Klastos ir melo mechanizmas, paleistas gūdžiuoju pokario metu, patikmai funkcionuoja iki šiol. Ir bet koks pagalys į šio mechanizmo ratus sutraiškomas, sumalamas ir viskas lieka kaip buvę. O paprastais žodžiais sakant, represinės tarnybos ir paskiri jų vykdytojai savo žiauriąsias akcijas vykdė su tokiu išradingumu ir pasimėgavimu, kad sveikas protas tuo paprasčiausiai netiki“ (p. 235).

„Kalbant apie rezistenciją blogiausia yra tai, kad pati ano meto realybė buvo iškreipta represinių struktūrų smurto, melo ir teroro. Daugelis smurtinių įvykių (nesakau, kad visi) iš karto tapdavo mitu ir įsitvirtindavo sąmonėje tokiu pavidalu, kokiu norėjo juos matyti okupantai. Dabar atrodo neįtikėtina, bet tai buvo sumanoma su žiauriu rafinuotumu, pasitelkiant jau gana solidžią stalinistinio teroro praktiką, tokią svetimą ir nesuvokiamą Lietuvos kaimiečiui. Išsivaduoti iš to labai sunku. Net ir po šešiasdešimt metų“ (p. 235).

„Tačiau sovietinė propaganda šio regiono įvykius plačiausiai pasitelkė formuodama visuomenės nuomonę apie laisvės kovotojus. Konkretūs pavyzdžiai iš Pūščios kaimų padėjo galutinai įtvirtinti žmonių sąmonėje bandito, dėvinčio Lietuvos partizano uniformą, įvaizdį. O gilintis į niekam nežinomas subtilybes ir abejones tiesiog niekada nebuvo jokios, net mažiausios, galimybės“ (p. 237).

„Po ilgų tardymų ir kankinimų abu tapo agentais, buvo įtraukti į įvairias agentūrines kombinacijas, surišti su NKGB glaudžiais saitais, kad niekada nedrįstų sugrįžti atgal“ (p. 242).

„Nelabai įsigilinusiam mūsų laikų žmogui gali pasirodyti, kad agentų buvo daugiau nei tikrųjų partizanų. Mastas iš tikrųjų stulbinantis. Ir visa tai buvo sugalvota ir daroma tik tam, kad sujauktų žmonių protus, jų sąmonėje savus paverstų priešais, pasitelkiant neva nenuginčijamus įrodymus, jog žudė partizanai. Iškreipyta realybė grandinine reakcija plisdavo per žmones, dar labiau paryškinama, iškraipoma, kol virsdavo tikra masine apgaule, jau beveik neginčijamu faktu. Taip savieji tampa priešais. Ir neapykanta jiems net stipresnė negu svetimiems“ (p. 247–248).

„Toks lemtingas istorijos etapas – ir šitoks tamsus“ (p. 249).

„Ir tada pamatai, kad Uoslių, ir Aleksandrų (taip vadinom Augustinavičius – pagal tėvą Aleksandrą) šeimos tos klastos režisieriams  buvo tik pagalbinė vaizdinė priemonė parodyti žmonėms, kad Lietuvos partizanai – žudikai, o stribai ir sovietų valdžia yra žmonių gelbėtojai“ (p. 251).

„Vidaus agentai vykdo pačias beprotiškiausias užduotis. Prasideda šeimų žudymas, kuris galinga pasibaisėjimo banga nuvilnija per visą kraštą. Visa kaltė krenta partizanams“ (p. 253).

„Žodžiu, pagrindinę partizanų naikinimo ir žmonių  ir žmonių sąmonės nuodijimo misiją vykdė paskiri agentai smogikai, panašiai kaip ir specialiųjų kombinacijų smogikai. Nors veikė ir tie, ir tie“ (p. 257).

„Jokio karo lauko teismo nei Uosliams, nei kitiems čia nebuvo, kaip nebuvo ir priežasties – tiesiog žiaurus susidorojimas su civiliais vyrais, moterimis, vaikais , nei ką nors išdavusiais, nei pardavusiais, nei į kolchozą įstojusiais. Sovietams tiesiog reikėjo partizanų žiaurumo faktų, nes kitaip kaimiečių neatbaidysi nuo jų rėmimo. Tik taip įmanoma pakeisti žmonių mąstymą – akivaizdžiais faktais. Be patikimos agentų sistemos tai būtų buvę neįmanoma“ (p. 262).

„Agentų atliktas kruvinas darbas lieka už šydo Visiškai slaptai – apie tai težino tik itin siauras pačių enkavėdistų ratas, tik tiesioginiai vykdytojai, o stribai ir visa kita sovietinė administracija net nenutuokia. Kaip, beje, ir diduma visuomenės (jei ne visa) iki šiol“ (p. 265).

„Labai sunku suvokti viena – kaip per palyginti trumpą ketverių penkerių metų laikotarpį žmonių sąmonėje partizanai virto banditais. Tas žodis daugeliui iš tikrųjų tapo priimtinas. Gal čia lėmė ir vergiškas nuolankumas nugalėtojams. Mat šią sąvoką skleidė jie, vis labiau įsigalėdami visose gyvenimo srityse –spaudoje, mokyklose, viešose įstaigose“ (p. 286).

„Visi atsižegnoja paprastai: buvo visko, partizanai buvo pikti ant visų, todėl žudė. O kad tų partizanų Pūščioje ir aplink ją jau beveik nebuvo, kad žudė smogikai, agentai būrių viduje – ši žinia žmonių sąmonės nepasiekia“ (p. 291).

„Bet ar aš ką nors kam nors įrodžiau šitom istorijom? Gal tik sau. Nes teisinių įrodymų nėra. Tie archyvų popierėliai gal tik mane veda pėdsakais iš kaimo į kaimą, iš sodybos į sodybą. Pūščios girios slėpiniai prasiveria vos vos, iki galo gal jau niekada neatsivers. Rezistencijos tragedijai atskleisti man pakanka to, ką aš žinau dabar. Gal pakaks, labai viliuosi, ir dar kam nors mano krašte gyvenusiems ir gyvenantiems. Gal nuo pasipriešinimo idėjos bus nuplauta banditizmo purvas ir apnašos. Vardan tų, kurie iš tikro ėjo kovoti už laisvę, gulėjo ant grindinių, nežinia kur palaidoti ar apšaukti žudikais. Jie yra aukos, kaip ir Uoslių moterys ar Aleksandrų berniukai“ (p. 295).

„Gal viskas bus mums aiškiau, kai aiškiai nubrėšim skirties ribą tarp partizano ir bandito, kurį dabar žinom kaip vadinti. Tai vidaus agentas smogikas. Ir buvo jų ne vienas ir ne du. Tai akivaizdus pavyzdys, kaip lengvai okupantai manipuliavo žmonių likimais  ir naudojosi jų silpnybėmis. Patriotinės idėjos subliūkšdavo, kai žmogų užgriūdavo milžiniškas spaudimas sunaikinti jo artimuosius. Kiti galbūt pasiryžtų žūti patys, bet leisti sunaikinti vaikus jokiam žmogui nepakeliama. Tokia tad virsmo iš partizano į banditą kaina. Galime kaltinti, galime teisinti, bet žinoti – privalome“ (p. 295).

 

 

Kokias bendras išvadas galima padaryti, kokias pamokas išmokti iš šio Juozo Prapiesčio tyrinėjimo, iš jo „žygio į Uždraustojo laiko šalį“?

Reikia išnagrinėti visus susidorojimo su niekuo dėtais civiliais atvejus (ypač šeimų išžudymo) to meto Lietuvoje ir išsiaiškinti, kas, kokiomis aplinkybėmis ir dėl kokių paskatų tai įvykdė. Tik atlikus šiuos tyrimus, susisteminus rezultatus, paaiškėtų nusikaltimų darymo braižas, kraupių scenarijų panašumai ir skirtumai, kas buvo tikrieji tų teroro aktų sumanytojai, inspiratorai ir „režisieriai“.

J. Prapiesčio darbas nubrėžė aiškius metodinius orientyrus giluminiams tyrinėjimams ir išryškino visų panašių nusikaltimų mechanizmo griaučius.

Bet visos Lietuvos mastu tokia analizė ne pagal jėgas vienam ar keliems pavieniams entuziastams.

Tad ką daryti dabar, kai 20 ar 25 metus ištisos institucijos, pamynusios savo pareigą, garbę ir sąžinę, „didvyriškai“ ir kantriai laukė, kada išmirs visi baisių nusikaltimų prieš žmoniškumą organizatoriai, vykdytojai ir liudininkai? O tada jau kad griebs… (Bet kaip pasakė kažkuris klasikas iš teoretizuojančių tironų: „Nėra žmogaus – nėra problemos“).

Teisėtvarkininkams prasnūduriavus (švelniai vertinant) prasmingam darbui Istorijos jiems skirtą laiką, žvilgsnis krypsta į istorikus, juolab, kad jie po Uždraustojo laiko zonos „draskes“ jau yra šiek tiek „pažirglioję“ (lyg knygos autorius po panemunių brūzgynus). Tačiau, skaitant knygą, jaučiasi, jog autorius gan skeptiškai žiūri į jų (bent dalies – tikrai) išleistas  studijas: pernelyg formaliai, mechaniškai, be širdies, be jausmo ir intuicijos parašyti kai kurie jų darbai (perskaito čekistų ataskaitinius raportus, suskaičiuoja juose lavonus, skaičius sudėlioja į atitinkamas lenteles ir šaltai, valdininkiškai atraportuoja, mums, skaitytojams, apie tose lentelėse įžvelgtas „moksliškas“ išvadas). Blogiausia, kad tai daroma paviršutiniškai, plaukiant reiškinių paviršiais, net nebandant pasinerti, pasiekti Uždraustojo laiko gilumų, duburių, nugrimzti iki tų baisių faktų juodojo dugno. J. Prapiestis pastebi: „Keistenybių čia daug (turimi galvoje „Lazdijų apskrities pokario įvykiai“ – P. V.), bet jos ir lieka istorikų nepaaiškinamos, visiškai nustelbiamos faktų baisumo ir liudytojų pasakojimų. Mes dažnai visai nepagrįstai istorikams suteikiame galią vertinti tai, ko jie, būdami siauro profilio tyrėjai, nepajėgūs suvokti. Reikalinga kažkokia visai kitokia, gal semiotinė, tų keistenybių analizė, atskleidžianti faktų, priežasčių ir žmonių elgsenos giluminę prasmę“ (p. 236–237). Pirmą kartą skaitydamas, pasibraukiau pieštuku žodį „semiotinė“ ir padėjau šone paraštėje „?“. Tik po kiek laiko, perskaitinėdamas antrą ar trečią kartą, susivokiau, kad autorius omenyje turi mintį, jog skaitant čekistų darbo užrašus ir ataskaitas, agentų pranešimus, tardomųjų, kankinamųjų parodymus ir prisipažinimus ir kitus panašaus pobūdžio tekstus reikalinga kalbinė, loginė, grafologinė tos srities specialistų analizė. Ypač reikšmingas, produktyvus turėtų būti kriminalistų, psichiatrų, psichopatalogų įnašas. Žmonės, išmanantys tardomųjų, kankinamųjų, kalinamųjų asmenų galimą elgesį, pasirinkimų motyvaciją, psichikos lūžius ekstremaliose situacijose galėtų paaiškinti ben dalį Pūščios miškuose, čekistų „kabinetuose“, stribynų „padvaluose“ vykusių „keistenybių“ priežastis. Sakykime man, viena iš panašaus pobūdžio keistenybių yra visiems gerai žinomas vadinamasis „Stokholmo sindromas“, kai, romantiškai apibūdinant reiškinį, – auka įsimyli savo budelį. Arba: ką tik perskaičiau du kartus tremtos Aldonos Nanartonytės (g. 1933) prisiminimuose tokį teiginį: „Ilgi tremties vargų ir pažeminimų metai palaužė ir kai kurių tremtinių savigarbą, todėl ne vienas iš jų manė: „O gal tikrai teisingai buvome ištremti?“ (knygoje: Į mielą šalį Lietuvą: tremtinių bėglių ir našlaičių pargabenimo į Lietuvą istorijos / Rimvydas Racėnas. – Vilnius, 2013, p. 71).

Įdomu būtų pamatyti schemose, diagramose atvaizduotą partizaninio karo laikotarpio baisiųjų egzekucijų chronologinį – teritorinį išsidėstymą ir sužinoti, koks viso to išsidėstymo ryšys su  okupuotos Lietuvos NKVD (vėliau MVD) ir NKGB (vėliau MGB) vadovybių 1946 m. sausio 28 d. direktyva, siūlančia pavaldiniams visoje Lietuvoje, pirma,  steigti melagingus „partizanų“ (Sokolovo smogikų ) būrius ir, antra, įvesti (įterpti, infiltruoti) vidaus agentus iš užverbuotų partizanų į visus ginkluoto pasipriešinimo dalinius (p. 243).

O jeigu dar kas iš atidžių tyrėjų peržvelgtų, išanalizuotų ir apmąstytų to meto okupacinę periodinę spaudą (ir centrinę, ir vietinę), rašiusią apie „buržuazinių nacionalistų“ pogrindį ir jų „daromus nusikaltimus prieš Tarybų Lietuvos darbo liaudį“, tai, galima  prognozuoti, išaiškėtų įdomių, neįprastų dalykų. (Pirmai pradžiai, bent tegu būna pro padidinamąjį stiklą peržiūrėta ir išnagrinėta jau minėta brošiūrinė „Faktai kaltina“ serija).

Žodžiu, darbo, tyrinėjimo krypčių, medžiagos originalioms metodikoms – marios.

Tegul Juozo Prapiesčio pavyzdys užkrečia būsimąją tiesos ieškotojų kartą – darbščią, energingą, drąsią, sąžiningą, laisvą, originaliai mąstančią, jautrią – ir visi Uždraustojo laiko aptvarai, geležinės uždangos ir berlynų sienos – grius ir subyrės!

Tokios tad mintys kilo, perskaičius talentingiausiąją 2016 metų knygą.

žymos: Juozas Prapiestis, Gerdašių sodžius, Pūščios giria, Lietuvos Partizanai, Sokolovo smogikai