Pro Geležinę uždangą į Vakarus

 

PRO  GELEŽINĘ  UŽDANGĄ  Į  VAKARUS

 

Čia pateikiame Juozas Lukša-Daumantas atsiminimus apie tai, kaip jis su kovos draugais tris kartus prasiveržė pro Sovietų Sąjungos (SSRS) sieną. Visa tai vyko 1947 metais. Du kartus (pirmyn ir atgal) geležinę uždangą pralaužė per Pirmąjį partizanų žygį į Vakarus, trukusį nuo gegužės pradžios iki birželio pradžios, praėjus daugiau nei metams po V. Čerčilio kalbos Fultone. Trečią kartą tai padarė baigiantis 1947 m. gruodžiui. Prasiveržę partizanai (Juozas Lukša ir Kazimieras Pyplys) grįžo į Lietuvą jau kitu būdu, skirtingais keliais ir ne vienu metu.

Išvyko, kad nuneštų žinią Vakarų demokratijoms apie padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje. Grįžo, kad kovotų ir žūtų.

Akivaizdesnis paliudijimas, kas buvo geležinė uždanga, kaip ji praktikoje funkcionavo, nei šis, pateiktas J. Lukšos, vargu ar yra įmanomas.

Cituojami tekstai paimti iš knygos : Daumantas J. Partizanai. – Vilnius, Vaga, 1990, – (1984 metų leidimo fotografuotinis perleidimas).

 

 

Pirmasis ir antrasis (grįžtant) prasiveržimai pro  Geležinę uždangą (p. 209–212)

 

 

Po dešimties numatytų dienų pajudėjome pasienio link. Palydovų tarpe dalyvavo  pats  Vampyras  ir  keletas  kitų  kovotojų.  Per  naktį  sukorėm keturiolika kilometrų. Žygiavom labai atsargiai, nes dar nebuvo pasibaigę bolševikų  siautimai  po  to,  kai  paėmė  Gulbiniškių  bunkerį.  Kas  keli kilometrai  ilsėdavomės.  Pirma  žygio  naktis  parodė,  kad  per  dešimtį poilsio parų jau buvome šiek tiek atpratę nuo stipresnio žygio. Kelionę sunkino apsikrovimas ginklais, kuprinėmis ir kitais būtinais reikmenimis. Paryčiu jautėmės visiškai išsisėmę. Pasirodė, kad mūsų žygio rūbai buvo net per sunkūs, nes per paskutines dienas oras buvo įšilęs. Labiausiai vargome mudu su Rimvydu, nes ir municijos didesnes atsargas vilkomės su savim, ir kuprinės buvo mudviejų ţymiai sunkesnės.

Į parytį priartėjome prie Menkupio. Gamta čia buvo nuostabiai ţavi. Aušrai  brėkštant,  mūsų  kertamuose  krūmokšniuose  čiulbėjo  šimtai paukščių. Jų sutartinės giesmės sumaţino ir mūsų nuovargį. Ţingsnius dar paspartinome, nes vis labiau ir labiau ryškėjo diena, o kelio galas dar buvo uţ poros kilometrų.

Sutartoj  vietoj  mus  pasitiko  keli  kovotojai.  Jų  vadovaujami,  po pusvalandţio pasiekėm saugias vietas. Čia atradome dar dešimtų vyrų, iš kurių tryse —Stumbras, Nykštukas ir Rudaitis —buvo patys sutikę mus su Rimvydu lydėti per sieną.

Jie   trys,   Vampyras,   kuopos   vadas   Karvelis   ir   mudu   su   Rimvydu svarstėme tolimesnį kelionės planą. Ties Punsku, kur anksčiau partizanų buvo  daţnai  vietovė  pereinama,  šiuo  kartu,  atrodė,  be  kautynių prasiverţti  neįmanoma.  Bolševikai  šią  vietą  jau  buvo  sustiprinę gelţbetoninių bunkerių sistema, specialiais apkasais slapukams, dvejomis spygliuotų vielų uţvarornis ir kitomis kliūtimis. Dėl topereiti vietą teko pasirinkti daug dešiniau nuo Punsko. Nutarėm kitą naktį priartėti prie sienos, ten su stipriomis sargybomis kaip nors nepastebėtiems praleisti dieną ir vėl kitą naktį pralauţti geleţinę uţdangą. Mūsų palydovai kelius paţinojo gana puikiai, gerai orientavosi ir prie pat sienos.

 

PRO GELEŽINĘ UŽDANGĄ

 

Galutinai  nustatę  maršruto  planą,  sulaukę  vakaro,  pasimeldėm  ir išjudėjom į priekį. Naktis jau buvo gana tamsi. Ţygiavome penkiolika vyrų. Didesnė  jų dalis turėjo nuo sienos grįţti atgal mus palydėję. Jei

mūsų besiverţiančiai penkikei tektų stipriau su priešu susiremti, likusieji turėjo sudaryti dirbtinius ugnies ţidinius, kuriais jei ne palengvintų mūsų perėjimą, tai nors priešą klaidintų.

Man pačiam kelionė buvo labai sunki. Pereitą naktį sukaitusiam  teko kelis kartus nukristi poilsio ant dar neįšilusios ţemės.Peršalau. Tai buvo labai lengva, nes slapstydamiesi visad stengdavomės nuvirsti  pakrūmėse,  kur  dar buvo  nevisai išėjęs  antšalas.  Jaučiau,  kad turiu gerokai pakilusią temperatūrą. Prakaitas verţte verţėsi. Stengiausi nė  pats  negalvoti  sergąs,  nei  draugams  tai  parodyti.  Mario  prarastą nuotaiką jie laikė susirūpinimu, kaip pasiseks uţdavinys.

Gan ilgai uţtrukom, kol susigaudėm ryšius, susirinkom mums reikiamų ţinių ir maisto. Pasienį pasiekėm pačiu paryčiu, kiek vėliau, negu buvome skaičiavę.  Pasidalinę  į  dvi  grupes,  sulindome  į  krūmus,  nutarę  čia pralaukti ištisą dieną. Prašvitus, dar kelias valandas buvom parengties padėtyje, nes reikėjo laukti, kol saulė panaikins mūsų pėdsakus rasoje. Laisviau pasijutome tik gerai įdienojus, kada pasieniečių jau nesibaidėm. Ligi  sienos  dar  buvo  likę  apie  ketvertas  kilometrų.  Ankstyvą  popietę Vampyras su dviem vietos ţinovais —Savanoriu ir Ţaibūnu —slinko pro krūmus pasiţvalgyti sienos link. Dienos šviesoje reikėjo surasti geriausią perėjimą,  patirti,  kaip  daţnai  ir  po  kelis  patruliuoja  pasieniečiai,  kur išsidėstę slapukai, ar nėra pastatytų naujų kliūčių, ir kitas smulkmenas. Partizanų slinkimą ligi pat sienos dengė krūmokšniai. Keisdami sargybas, mes, likusieji, ilsėjomės.

Po pusantros valandos atskubėjo pas mus ir ţvalgai. Pasirodė, kad per neatsargumą jie  mums ištaisė  „kiaulystę" —besiţvalgydami atkreipė į save patrulio dėmesį. Prišliauţę prie sienos iki aštuonių šimtų metrų, jie pradėjo ţvalgytis. Kurį laiką arti nieko įtartino nematydami, jie įsidrąsino ir sumaţino budrumą. Nepastebėtas iš šono uţjojo ant jų raitas patrulis. Partizanai pasislėpė po krūmais. Tačiau rusas buvo taip arti, kad išgirdo jų šlamesį. Jis nušoko nuo arklio, uţsivedė automatą ir rusiškai sušuko: „Kas ten",  šie  gi  nejudėdami  tylėjo  ir  laukė,  kas  toliau  darysis.  Sargybinis, palaukęs ir nieko neišgirdęs nei atsakant nei sušlamant, uţšoko vėl ant arklio ir nujojo. Tačiau nors ir tylus jo pasitraukimas vyrų nenuramino. Jie abejojo. Rusas galėjo būti juos pastebėjęs ir dabar nuskubėjo pranešti. Visi skubiai pasileido pas mus.

Išklausę jų pranešimo, gerokai su Rimvydu nusikeikėm. Ţvalgyba buvo gana nevykusi. Neliko kitos išeities, kaip tik skubiai pasiekti jų ţvalgytą vietovę  ir iš ten orientuotis, ar tikrai patrulis pastebėjo mūsų ţvalgus. Turėjau viltį, kad sargybinis galėjo išgirsti tik šlamėjimą, bet nesuspėjo pamatyti,  kas  tai  padarė.  Gal  jis  mūsų  ţvalgus  palaikė  kiaulėmis  ar šernais. Taip samprotaudami, atsisveikinę su palydovais, išskubėjom į patį pasienį. Visus draugus vestis į pasienį neapsimokėjo. Galimų kautynių

atveju pasitikėjom savomis pajėgomis. Neskaitant prieštankinių granatų, trys iš mūsų nešėmės pusautomačius, du —automatus.

Slinkome  labai  atsargiai,  kiekvienu  momentu pasiruošę  susitikti  su priešo slapukais. Po pusantros valandos jau buvome mūsų ţvalgų įvykio vietoje. Čia suradom ir paliktą mūsų draugų kepurę. Tai dar sustiprino mūsų tikėjimą, kad rusas juos palaikė laukiniais gyvuliais. Kitaip turėjome vietoje kepurės čia jau uţtikti keliasdešimt raudonųjų.

Šioj vietoj nutarėm laukti sutemų. Laikytis turėjome labai atsargiai ir tyliai.  Apsikaišėm  lapuotomis  šakelėmis  ir,  prisitaikę  po  krūmais, pradėjome sekti pasienį. Įsitaisėm taip, kad iš kiekvienos pusės, uţklupti priešo, galėtume gerai gintis. Uţsimaskavimas buvo gana pavykęs, nes net ir ţinodami, kur kuris tūnom, vos vos pajėgėm įţiūrėti. Atrodė, kad ir visai pro šalį einą patruliai negalės mūsų pastebėti.

Kiek pritemus, visi susigūţėm po vienu krūmu ir studijavom mums tinkamiausią reljefą sienai pasiekti. Patogiausia atrodė kaip tik ties mumis: gilokas klonis, kurio plotis buvo ganėtinas mums išsipilti į saują. Priekin pajudėti nutarėm vos pritemus, kai normali akis nesugebės jau įţiūrėti ginklų kryptuko, kad susidūrus nebūtume iš karto „pakrikštyti" taiklios ivanų  ugnies.  Vadovauti  pereinant  sieną,  kaip  su  didţiausia  praktika, paskyriau Stumbrą.

Sulaukę  prieblandos,  trumpai  pasimeldėm,  nustatėm  paroles  ir... pirmyn.  Atstumą  vienas  nuo  kito  laikėme maţdaug  po  penkiasdešimt metrų.  Stumbras  ţygiavo  saujos  gale,  aš  su  Rudaičiu —kairiame  ir Rimvydas su Nykštuku dešiniame saujos sparne. Pirmos komandos buvo perduodamos  gestais.  Kiekvienas,  įtempęs  akis,  stebėjom  aplinką  ir Stumbrą. Apie tris šimtus metrų nuo sienos krūmaipasibaigė. Prieš mus gulėjo nuogas lauko plotas. Ėjome ant galų pirštų, stengdamiesi nesukelti nė menkiausio garso. Ginklai buvo rankose parengti.

Nuslinkę apie 150 metrų, pastebėiom sutartą Stumbro rankos ţenklą —kristi. Be jokio triukšmo viena akimirkavisi prilipom prie ţemės. Tuoj išgirdome rusiškus garsus.Promus šimtą  metrų atstu praslinko tyliai besišnekučiuodami  keturi  ivanai.  Juos  pralydėjo  mūsų  ginklų  krypstą vamzdţiai. Nepastebėjo. Vadinas patrulius praleidome laimingai. Dabar tik reikėjo neuţšokti ant slapukų.

Stumbras davė ţenklą pirmyn. Sumaţinome tarp savęs atstumą, nes matomumas buvo dar sumaţėjęs. Kuo arčiau sienos, tuo labiau tempėsi nervai.  Stambūs  prakaito  lašai  tekėjo  per  visą  kūną.  Dar  keliasdešimt ţingsniu,  ir  jau  pastebėjom  iškeltąvadovo  ranką,  reiškiančią,  kad pasiekėm sieną. Čia buvo suarta ir suakėta apie dvidešimties metrų pločio ţemės  juosta,  prieš  kurią  turėjo  būti  vielos  ţolėje,  sujungtos  su automatinėmis  minomis  ir  raketomis.  Stumbras  tai  gerai  ţinojo.  Ties

surasta  viela  įsmeigė  rykštukę.  Visi  dabar turėjom  šioje  vietoje  pereiti vadovo pėdsaku pro rykštelę ir paskui taikyti per akėjimą į vieną pėdą, kad rytą rusai nesiorientuotų, kiek mūsų buvo. Visa pavyko nugalėti labai laimingai.  Atsidūrėm  prieš  du  stulpus.  Mūsų  pusėje  buvo  raudonas, Lenkijos pusėje —baltomis ir juodomis juostomis.

Sunku įsivaizduoti savijautą, atsidūrus uţ geleţinės uţdangos. Tokių dţiugių  valandų  ţmogaus  gyvenime  yra  labai  reta.  Stumbras  vis besikartojančiais rankų mostais reikalavo tylos, nes čia dar galima  buvo susidurti su lenkų kopais. Tai galėjo mums sugadinti šventišką nuotaiką. Poilsio susilaukėm tik nuo sienos nutolę kokius keturius šimtus metrų. Padėkoję  Aukščiausiajam uţ mus lydėjusią laimę, stipriai paspaudėme rankas  vieni  kitiems  ir  pasibučiavę  nuvirtom  ant  nugarų  pailsėti. Anksčiau maniau, kad mano šlubuojanti sveikata taip apipila prakaitu, bet dabar pastebėjau, kad visi draugai nemaţiau šlapi, kaip ir aš.

 

 

.AUDRINGAS ATGAL

 

 

Visa sutvarkę, birţelio ketvirtos dienos vakarą, pasiliekantiems vyrams pasakę  sudiev,  ištraukėm  į  pasienį,  į  Lietuvą  išsileidom  šešiese.  Be Stumbro,  Rimvydo,  Rudaičio,  Balandţio  ir  manęs,  dabar  buvo  naujai įsijungęs į partizanų eilesVėjas. Tai buvo gana jaunas vyras. Jis, rusams Lietuvą okupuojant, buvo pasitraukęs į Lenkiją ir tenai po kurio laiko prisijungęs  prie  partizanų.  Iki  sienos  mus  dar  palydėjo  Nykštukas  ir Samas. Tą pačią naktį pasiekėme ligi sienos besitęsiantį Pašešupio mišką. Čia turėjom perdienoti ir ateinančią naktį jau bandyti savo laimę pralauţti sieną.  Apsistoti  buvom  nutarę  miško  pakrašty,  prie  Lietuvos  sienos. Besiskverbdami pro tankius brūzgynus, vos nepaklydom. Susiorientavom tik  prie  pat  sienos.  Pusantro  kilometro atstu nuo sienos išsirinkom vietą apsistoti. Paryčiu atsirado stipri šalna, šildėmės po kelis sugriuvę į krūvą. Išdrįsom net iš sausų ţabų susikurti ugnelę. Čia didelio pavojaus nebuvo. Iš  ankstyvesnio  patyrimo  ţinojom,  kad  kopai  dideliu  budrumu nepasiţymi. Dėl to dabar jautėmės visai ramūs, nors tai nebuvo perdaug suderinama su mūsų atsargumu. Manėm, kad čia dar kelis kartus geriau negu Lietuvoje, kur diena iš dienos esame bolševikų gainiojami.

Išaušo birţelio 5 dienos ketvirtadienio rytas. Berods tai buvo  kaip  tik šeštinių  diena.  Susigūţėm  po  du,  apsidengėm  šakomis  ir  pradėjom, paskyrę  budinčiuosius,  snūduriuoti.  Tačiau  įdienojus  dingo  ir  miegas. Pamiršom pirmykštę tvarką ir, pavirtę ant šonų, kepinomės prieš saulę. Neţiūrint, kad jau šiandien turėjome grįţti į mirtimi kvepiančią aplinką, visi   buvome   labai   geros   nuotaikos,   vieni   su   kitais   rungtyniavome anekdotais.  Vidudienį,  pamaldų  metu,  nepamiršome  pasimelsti  uţ artėjančios nakties ţygio laimę.

Pora valandų prieš pradedant ţygį, aš su Stumbru išėjome ţvalgybon. Mišku  prišliauţėm  prie  pat  sienos  ir,  gerai  krūmuose  uţsimaskavę, stebėjome sieną. Stumbras man paaiškino situaciją. ši vieta buvo kaip tik tarp dviejų pasienio MVD įgulų —Raketijos ir Liubavo, kuriose laikėsi maţdaug po šimtą pasieniečių. Pagalsieną pro pat mus nuolat zujo raiti ir pėsti patruliai. Stengėmės susipaţinti su įrengta apkasų sistema. Keliose vietose įţvelgėm paskirus slapukų apkasus. Prieš pat temstant pasikeitė sargybos, buvo sustiprinti patruliai. Pastebėjom, kur išsidėstė slapukai. Baigę ţvalgybą, įbedėm vienas į kitą akis.

– Na, Daumantai, ivanų šiandien kaip mėšlo ant sienos... Gal suuodė rupūţės, —tarmiškai nusikeikė Stumbras.

– Be  kautynių, atrodo, neprasmuksime . . Gal neinam šiandien, ryt dienai susiraskim kitą vietą, —paabejojau.Bet Stumbras priešinosi:—

– Ką čia lauksi, jei jau kartą pasiruošėm, tai ir maukim be baimės, dar vieną Sveika Marija viršaus sudėję. Manai, kad kitur jų bus maţiau...

Nenoromis sutikau ir aš su juo, tik Stumbrą įspėjau, kad apie pastebėtas tokias gausias pajėgas draugams nieko nesakytų, nes tai tik perdaug juos nervintų.

– Gerai, nesakom, —sutiko Stumbras, —kad tas naujokas pirma laiko nenumirtų.

Abu  nusijuokėm  ir  sugrįţom  pas  draugus.  Juos  radom  jau pasirengusius ţygiui. Visi mus apspito patirti ţvalgybos rezultatų. Tikros tiesos  neatidengdami,  papasakojom,  kad  pastebėjome  pora  patrulių, iššifravom keletą slapukų postų ir pranešėm, kad tiksliai nusistatėm, kuria vietove  trauksim.  Turintiems  ţemėlapius,  atţymėjom  keletą  kilometrų, numatytų traukimosi krypčiai. Tolimesnį galą numatėm nuţymėti kiek vėliau.  Sienai  pereiti  vėl  paskyriau  vadovauti  Stumbrą.  Įspėjau,  kad kautynių atveju grieţtai laikytųsi komandų.

Prisitvirtinę kuprines ir uţtaisę ginklus, patraukėme išţvalgytų vietų link. Priartėjus ikimiško pakraščio, daviau Nykštukui ir Šamui uţdavinį pasirinkti  patogias  pozicijas,  o  jei  mes  susidurtume  su  rusais,  kiek  galint tankesne ugnimi kulti priešo ţidinius. Tuo jie turėjo klaidinti priešą apie esamas  mūsų  pajėgas  ir  jų  išdėstymą.  Jie  abu  turėjoautomatinius dešimtukus,  kurių  kautynių  metu  automatiškai  leidţiamos  serijos  ne kiekvienos ausies buvo atskiriamos nuo kulkosvaidţių, šaudyti jie turėjo, mums ir nuo priešo atsipalaidavus, kad tas manytų mus atmušęs. Po to su liekančiais  atsisveikinom,  broliškai  pasibučiavę,  ir  patraukėm  pirmyn. Rankose  laikydami  stipriai  suspaustus  ginklus,  išsipylėme  į  dvigubą

vorelę. Prieš mus kiek į kairę kylančiame reljefe buvo pušynėlis, kuriame anksčiau su Stumbru pastebėjome išsidėsčiusius slapukus. Kiek toliau uţ jų  buvo  sustiprinti  kulkosvaidţiais  ginkluoti  sargybų  postai.  Tais sumetimais Stumbras, pasiekęs suakėtą sienos zoną, kurį laiką ţygiavo kiek  dešiniau,  ieškodamas  įdubusios  vietos,  sunkiau  pasiekiamos kulkosvaidţiams nuo sargybų pozicijų. Patogios vietos beieškant, per toli patraukėm siena ir uţsirioglinome ant kitų slapukų.

– Davai propusk, —iš trisdešimties metrų pasigirdo spiegiantis ivano balsas.

Akimirksniu  sukritom  ant  ţemės,  ir  jo  duotos  parolės  antrąją  pusę sudarė  mūsų  automatinių  ginklų  serijos.  Prasidėjo  kautynės.  Bematant vakaro tamsą nušvietė šimtai ore pakilusių raketų. Iš trijų pusių atsivėrė į mus ugnis. Nuo visų neatsilikdami, paleido į darbą savo pusautomačius ir Nykštukas su Samu. Jų serijos ėjo tiesiog viršum mūsų galvų. Mat, mums pasidavus perdaug į dešinę, jie nesiorientavo, kur dabar esame.Su pirmaisiais slapukais kovėmės tik. iš keliolikos metrų. Nedelsdami pradėjome  verţtis  pirmyn,  nes  priešo  ugnis  iš  visų  pusių  nuolat intensyvėjo. Aš įsiverčiau į pasitaikius] apkasą. Jame aptikau uţkeliolikos metrų įsirioglinusį ivaną, kuris pradėjo man spirginti apie pačias ausis. Laimė, suradau įgriuvusį vieną apkaso šoną, kurin įsirangiau. Tuoj savo „draugą"  pasveikinau  savo  suomišku  automatu,  kuris  veikė  be  jokių priekaištų.  Buvo  gana  tamsu,  šaudţiau  tik  apytikre  kryptimi.  Kur  tik ţybteldavo, ten leisdavau serijas. Netoli nuo manęs rekarčiais, prigulęs prie ţemės, poškėjo Vėjas. Jam šiandien buvo pirmas krikštas. Ėjosi gana nelengvai. Išgirdau jį stenant —neatmušant spynos. „Prisvilo", pagalvojau ir patariau:

– Duok kulnu per rankenėlę, kitaip nesusitvarkysi.

– Rupūţė, ne šautuvas, —keikėsi mūsų naujokas, šnypšdamas apie spyną.

Mūsų  artimųjų  „draugų"  ugnis  greit  nutilo.  Jie  arba  išmovė  pas Abraomą  arba  išbaigė  šovinius.  Į  jų  vietą  mūsų  link  skubėjo  kiti bolševikai.  Kartas  nuo  karto  poškėdami  raketomis,  jie  rodė  mūsų traukimosi kryptį.

Staigiais perbėgimais vyrai pradėjo trauktis. Aš, būdamas dešiniame, labiausiai ugnies siekiamame sparne, iš apkaso iššokau paskutinis. Vienu perbėgimu  atsidūriau  viršukalnėje,  dar  dviems —jau    pasivijau besitraukiančius  draugus.  Juos  radau  besiginčijančius,  nes  man nesiskubinant, galvojo mane esant uţmuštą. Dėl to norėjo grįţti paimti mano nešamą medţiagą. Tik man riktelėjus parolę, visi atsakė ir pradėjo trauktis.

Iš numatytos krypties per šį susidūrimą nebuvom išmušti. Traukėmės per visai negyvenamas vietas, išmargintas nuo karo likusiais apkasais, bombų  išmuštomis  duobėmis  ir  išraizgytomis  spygliuotų  vietų uţtvaromis.  Iš  dešinės  pradėjo  mus  apšaudyti  nauji  pasienio  daliniai. Skubiai  uţėmėme  pakeliui  pasitaikiusią  kalvą  ir,  priešui  priartėjus, stuktelėjome jiems telktine ugnimi. Bematant ivanai pakriko. Vėl risčia leidomės pirmyn. Susirūpinom apsisaugoti nuo šunų, nuolatos vartodami „brangius" tepalus.

Artimiausi  daliniai nustojo šaudyti ir tik raketomis rodė nujaučiamą mūsų  traukimosi  kryptį.  Visame  pasienyje  nuolatos  orą  skrodė  šimtai raketų. Vienoms uţgesus, kilo naujos.

Po  kokių  septynių  kilometrų  tokio  traukimosi  stabtelėjom  trumpai atsikvėpti. Visi buvom gerokai pridusę ir šlapi. Reikėjo skubiai apsispręsti, kaip rytoj išlikti gyviems, nes iš praktikos ţinojom, kad po šių kautynių eis milţiniškas bolševikų pajėgų siautimas. Nutarėm ta pačia kryptimi toliau nesitraukti,  nes  ji  rusams  buvo  ţinoma  iš  mus  persekiojančių  dalinių. Uţmaskavę  pėdsakus  ir  paskutinį  kartą  patepę  padus,  pradėjom  sukti Liubavo  link,  kur  kaip  tik  buvo  pats  bolševikų  centras.  Tikėjom,  jog rusams niekad neateis į galvą, kad mes drįstume apsistoti prie  pat jų kirmėlyno.

Priėję kaţkokį upokšnį, greit nusiavėme batus ir, pėdsakus naikindami, ilgą laiką bridome vandeniu. Kai kam batai buvo nugrauţę kojas. Tie ryţosi kelionę tęsti basi. Stumbras pamatęs, kad jau net du kovotojai batus prisirišo prie kuprinių, juokavo:

– Vėl apsiaukit, vyrai, nes uţmušę dar stribu palaikys: matot, kad vis dar gula ant kulnų.

Pakeliui du kartus buvome planingai išsidėstę kautynėms: vieną kartą prieš besiganančius lankoje arklius, kitą kartą prieš sukrautas į krūveles durpes.

Po  paskutinio  tokio  planingo  išsidėstymo  pastebėjome  visai  arti bekylančią  raketą.  Sukritom  ant  ţemės.  Išgirdome  rusiškų  parolių pasikeitimą. Tai buvo Raketijos ir Liubavo raitųjų emvedistų susitikimas, baigus apsupimo ţiedą. Mūsų laimė, buvome suspėję atsidurti jau uţ jo ribų.  Raketai  uţgesus,  susikūprinę  tyliai  nutolome.  Buvo  aišku,  kad bolševikai mano mus palikus ţiede ir, sulaukę ryto, sutrauktomis jėgomis koš kiekvieną krūmokšnį. Nesigailėjom, kad ligi šiol taip skubėjom, nes betrūko vos keletos minučių, kad būtume palikę ţiede.

Pasukom   Liubavo   link.  Pakeliui  sutikom  minų  laukus,  kuriuos laimingai  perėję,  buvom  dar  saugesni,  nes  manėm,  kad  čia  rusai  lįsti nerizikuos. Kelias per minų lauką truko net penkiolika minučių. Visi ėjom į tas pačias Stumbro vedamas pėdas.

Prisėdom trumpo poilsio. Pasieny buvo  vis  dar  neramu.  Vienur  kitur dar  iškildavo  raketos,  kartas  nuo  karto  dusliai  nuterkšdavo  automato serija, ar pokšteldavo pavieniai šūviai. Nuo patekėjusio mėnulio pasidarė šiek tiek šviesiau. Apţiūrėjom savus nuostolius. Jie  buvo gana menki. Neskaitantkautynėse išeikvotų šaudmenų, Rimvydas buvo pametęs vieną granatą, aš, besivartydamas apkasuose, amerikonišką fanarą. Dţiaugsis, pamaniau  sau,  suradęs  ruskelis  ir  galvos,  kad  reikalą  tikrai  turėjo  su amerikonais, nes rusai jokiu būdu netikėjo, kad Lietuvos  partizanai  taip ilgai  ir,  svarbiausia,  taip  sėkmingai  sugeba  veikti  be  jokios  uţsienio paramos. Bolševikai keikdavo Vakarus, nes tikėjo, kad tik su pagalba iš uţsienio  mes  pasidarėm  nesunaikinami,  o  mes  kentėm  apmaudą,  kad bolševikų  galvosena  pralenkia  Vakarų  laikyseną.  Daugiausia  buvo nukentėjęs mūsų naujokas, kuris, betvarkydamas spyną, buvo nusidauţęs visus krumplius. Tačiau dţiaugėsi pirmąjį krikštą atlaikęs garbingai —ir iš prisvilusio šautuvo sugebėjo išleisti apie trisdešimt šovinių.

Ilgai  čia  netrukom,  nes  jau  ne  per  toli  buvo  ir  aušra,  o  iki  mums reikiamų  krūmokšnių  turėjome  apie  porą  kilometrų.  Apsistoti  vietą pasirinkome padrikai išsimėčiusiuose kelių šimtų kvadratinių metrų plote krūmokšniuose, prie netoliese išrausto apkaso. Vieta buvo gana palanki ţvalgybai.  Terenas  buvo  be  jokių  išsirangymų,  o  karo  metu  didesnio matomumo vardan ir paskutinės kliūtys —trobesiai —sulyginti su ţeme.

Greit susirišom su artimiausiu gyventoju. Jis mielai sutiko eiti sargybą. Kad galėtų plačiau sekti apylinkę, jis vaikus išsiuntinėjo pas kaimynus, o pats budėjo netoliese nuo mūsų.

Susitvarkę su sargyba, susigūţėm poilsio. Vienas nuolat budėjom. Po nakties sporto visų skalbiniai buvo permirkę prakaitu. Paryčiu atvėsus, jautėme drebulį.

Prašvitus  gavome  pintuosius  ţvalgybinius  duomenis  iš  šeimininko. Visos Liubavo MVD pajėgos ištraukė Raketijos ir Suvalkų Kalvarijos link (mūsų  pirmojo  traukimosi  kryptimi).  Atrodė,  kad  nė  mūsų  budėjimas nebereikalingas. Atidaviau šeimininkui parsineštą iš uţsienio medţiagą ir paprašiau ją uţkasti kur nors dirvoje, kad kartais kautynių atveju neţūtų.

Į pavakarę mūsų apylinkėj vis dar buvo ramu. šeimininko surinktomis ţiniomis,  rusai,  sutraukę  visas  pasienio  bei  Marijampolės  apskrities pajėgas, vykdė didelius siautimus net iki 20 kilometrų mūsų pirmosios pasitraukimo  krypties  gilumoje.  Nenorėdami  ţmogaus  bauginti,  jam nepasakėm, kad šio siautimo kaltininkais esame kaip tik mes.

Pagrindinai pervalėm ir įtepėm prišaudytus ginklus, pakrovėm naujais šoviniais apkabas ir papildėm iššaudytos municijos kiekius. Besileidţiant saulei,  trumpa  malda  padėkoję  Dievui  uţ  ligšiolinę  sėkmę, pavakarieniavom ir traukėm tolyn.

 

 

Trečiasis sienos kirtimas (p. 365–372)

 

 

       TIK VIENI RUSAI KOLCHOZININKAI

 

Po poros valandų vėl traukėme pirmyn. Gerą kelio gabaląprisilaikėme autostrados,  kol  priėjome  miestelį.  Pasiekę  pirmus  trobesius,  kuriuose mirgėjo ţiburiai, pasukome į kairę, perėjome geleţinkelį ir susimetėm į sugriautų pastatų uţuovėją pasilsėti. Įgavę jėgų, vėl ţingsniavome.

Auštant  ėmėmės  dairytis  patogios  vietovės  dienai.  Norėjome  uţtikti vokiečių šeimą. Bet veltui. Kur tik prislinkdavome prie langų, iš kurių spindėjo ţibalinių lempų šviesos, visur burbleno rusų šeimos. Priėję šieno kūgius, apsisprendėme, kad geriausia bus juose įsikasus. Viename iš jų iš visų keturių pusių išsirausėme po skylę; į šonines sulindo po du vyrus, į galines po vieną. Guolių pasiruošimas reikalavo gana daug darbo, šienas buvo kietai susigulėjęs, o čia dūkstant rytų vėjui, grubo nuogos rankos.

Aptvarkėme  išpeštas  šieno  krūvas,  apkapstėme  jas  sniegu —ir  į guolius.  Bandėme  kiek  galint  uţsimaskuoti,  palikdami  maţas  skyles stebėti. Visą dieną buvom nutarę iš kūgių nelįsti, kad nebūtume pastebėti iš  dviejų  pusių  gyvenančių  kolchozininkų.  Priešas  čia  mūsų  perdaug nebaugino;   jeigu   jau   ir  uţtiktų,  tai  tikriausiai  negausios  pajėgos,  su kuriomis bandytume susidoroti. Gulėjome dėl atsargumo apsiavę, sušlapę autai  sustingo  aplink  kojas,  suledėję  batai kaip  kaulas  barškėjo.  Vistik manėme geriau jų nenusiauti, kad nereiktų basiems šokti į sniegą pavojaus atveju. Vos pradėjus temti, nuo šalčio kalendami dantimis, išlindome iš savų urvų. Vis dar pūtė ţvarbus šiaurės rytų vėjas.Griebėmės uţtaisyti skyles ir, kol viską sutvarkėme, net ir apšilome. Kiek uţkandę, nors neturėjome jokio apetito, pradėjome naują nakties ţygį. Uţ dviejų kilometrų pasiekėme plentą. Nors jame buvo matyti kelių rogių ir veţimų pėdsakų, bet rizikavome keliauti juo, nes iki Heidemuedės pagal ţemėlapį tiesia linija skaičiavome apie 23 kilometrus, su kuriais tuoj po vidunakčio turėjom susidoroti.

Artėjant  prie  Lenkijos  sienos,  mums  buvo  dar  svarbiau  sutikti  kokį vokietį ir pasiteirauti apie  padėtį pasienyje. Gerai nesiorientavome net kurioje vietoje tiksliai yra pravesta naujoji Lenkų-Rytprūsių siena.

Paplentėje kiurksančioje trobelėje degė ţiburys. Gal čia vokiečių šeima skursta,  pagalvojome  ir  nutarėme  patikrinti.  Keturiese  sugulė  plento grioviuose, o aš su Šarūnu prišliauţėme prie trobos ir stebėjome pro langą murzinas figūras, kurios kaţin ką triūsė viduje. Purvinoje asloje draikėsi keletas vaikų. Paaiškėjo, kad tai esama kolchozininkų. buvome besitraukią nuo  lango,  kai  išgirdome  Mindaugo  balsą:  „Stoj,  Kuda  idioš?".  Mūsų draugai buvo per maţai akylus, jie nepasiţiūrėjo, kai prie jų visai arti priėjo dar du rusai, iš kolchozo grįţtą į šias trobas. Susivarėme visus į vidų ir,   vaidindami   raudonarmiečius,   ramiai   sau   šnekučiavomės. Išklausinėjome  apie  artimiausius  kolchozus  ir  kitus  mus  dominančius dalykus. Pats pirmasis turėjo „Kirovo" vardą, kuriam ir jie priklausą. Uţ šio  buvo  visa  eilė  kitų,  kur  net  ir  kooperatyvas  egzistuojąs.  Jiems paţadėjome šiame uţsukę nusipirkti cigarečių ir atsisveikinę patraukėm tolyn. Iš mūsų kalbėjome tik trys, nes kiti per silpnai mokėjo rusų kalbą, kad  galėtų  vaidinti  raudonarmiečius.  Ruselių  nurodytu keliu leidomės link „miestelio". Reikėjo būtinai mėtyti pėdsakus, kad kartais ir glušokas kolchozininkas  nesusiprastų,  kad  mes  buvome  ne  „naši"  ir neuţaliarmuotų  valdţią.  Porą  kilometrų  ėjome  atgal,  paskui, pasinaudodami griovyje išsikerojusiu karklynu, paslėpėme pėdas ir vėl grįţome pro tas pačias trobeliūkštes, tik jau kilometro atstumu nukrypę į vakarų pusę. Kiek paėję, uţtikome ir minėtą kolchozą. Iš suvaţinėto ir

sutrypto sniego orientavomės, kad čia jau daugiau ţmonių esama. Išėję iš plento, traukėme vorele į miškelį, kurio kontūrai jau juodavo horizonte. Į mišką  sulindome,  vadovaudamiesi  visomis  atsargumo  priemonėmis: išsidėstę saujoje ir uţvestais ginklais. Pušų ir eglių šakos linko nuo sniego, kuris  mūsų  uţgautas,  pabirdavo  uţ  mūsų  apykaklių.  Miške buvo neapsakomai tamsu. Viena ranka nuolat reikėjo saugoti akis. Tik įţygiavę keletą kilometrų gilumon ir nerasdami jokių pėdsakų, drįsome net ir ugnį susikurti. Prasišlavę  sniegą, aptūpėme  ţėruojančią ugnelę. Jautėmės be galo maloniai. Nugaląsti ţiemos vėjų veidai ir atgrubusios rankos dabar vėl atsigavo, šildomos prieš aukštyn besistiebiančią liepsną.

Dienai vietą pagal ţemėlapį buvome numatę kiek kitur. Iki jos dar buvo apie pusantro kilometro. Ji buvo kiek atokiau nuo ţemėlapyje paţymėtų, didesnių kelių. Pakelyje nugalėjome įvairias nuo karo pasilikusias kliūtis. Kabojo  apardytos  spygliuotų  vielų  uţtvaros,  riogsojo  suverstos  rąstų krūvos, ir kryţiavosi gilūs prieštankiniai grioviai. Colis po colio įveikdami šias  kliūtis,  siaučiant  nakties  pūgai,  artėjomeį  numatytą  vietą.  Kad  ir neturėdami jokios pastogės ar uţuovėjos, dţiaugėmės vis smarkaujančia pūga, nes ji tuojau sniego debesimis uţnešdavo mūsų pėdsakus. O tai buvo ypač svarbu artėjant prie pasienio zonos.

Išaušo  gruodţio  21  dienos  rytas.  Buvo  sekmadienis.  Visi  griebėmės ieškoti pakuro ir malkų ugnelei. Malkas stengėmės rinkti nedūminančias. Prisiskabę eglišakių, pasiklojom guolius ir uţkandę, pasidėję kuprines po galvomis, o meiluţes glėbiuosna, bandėm snausti. Vienas nuolat buvo sargyboje.  Jis  buvo  atsakingas tiek uţ saugumą, tiek uţ maitinimą. Buvo po  vidudienio,  kai  pakilome  iš  savo  lokiškų  guolių. Nors  jau ir buvo praėjęs  mūsų  ţemės  taške  mišių  laikas,  bent  pavėluotai  pasimeldėm, prašydami Dangaus palaimos tiek mūsų ţygiui, tiek visai tautos kovai.

Kaip  sekmadienio,  tai  ir  pietūs  buvo  kiek  įmantresni.  Vietoje  virtų dešrelių  ant  mūsų  „stalo"  kvepėjo  keptos,  iščirškintos  ant  katiliuko dangčio.  Nė  kiek  nemenkiau  viliojo  spirginti  lašinukai  su  svogūnais. Arbatai pagerinti įlašinome anyţio lašų. Nuovargiui pašalinti išgėrėme Mindaugo  uţfundyto  kaţkokio  skysčio  ir,  kaip  padoriems  vyrams pritinka, nepamiršome nė universalinio vaisto po burnelę. Po to griebėmės valyti ir tvarkyti ginklų. Paprastai kai partizanai griebiasi šio darbo, tai jau visada  tenka  laukti  kautynių.  Tai  jau  instinkto  dalykas.  Klausinėjome vienas kitą, kas ką sapnavo. Felikso sapnai buvo patys ryškiausi, nieko gero mums neţadą. Jis skendęs kaţin kur raiste, o su juo kartu Butautas ir Kariūnas. Raisto pakrantėje augo keisti medţiai, iš kurių į raistą varvėjo kraujas.  Jis  matęs  atokiau  stovinčius  draugus,  bet  jie  grimstantiems negalėję padėti.

Pagal mūsų ţygio planą reikėjo pasiekti Romintos upę netoli to paties vardo  miestelio.  Čia  kur  nors  turėjo  būti  rusų  lenkų  siena.  „Padėk, Dangau", tyliai pratariau ir liepiau Mindaugui pradėti ţygį.

 

 

KRUVINAS KELIAS PER ROMINTOS TILTĄ

 

Sniego  audrai  aprimus,  popiet  įsiviešpatavo  mirties  tyla.  Sniegas pridengė  ţmonių ir ţvėrelių pėdsakus. Kai kur miške  aptikome įvanų darbo  ţymes,  šen  bei  ten  stovėjo  netvarkingai  sumestos  dvimetrinės malkų  stirtos,  po  kojomis  painiojosi  nesurinktos  medţių  šakos.  Mūsų laimė, buvo sekmadienis, bolševikams „vichodnoi den" (nedarbo diena). Tai labai sumaţino progas su jais susitikti.

Ėjome visą laiką pėda į pėdą, nors tai labai vargino  paskutiniuosius. Keletą kilometrų įveikę, uţtikome buvusios karo metu stovyklos likučius. Sniege, jaunų eglaičių fone rikiavosi mediniai karių kapų kryţiai. Aišku, kad tai buvo vokiečių kapai, nes bolševikai savo antkapiuose pastato ne kryţių, bet rėkiančią raudoną „kaburkėlę".

Perėję stovyklą, pasukome į dešinę ir pasiekėme plentą. Čia uţtikome pėdsakų. Paplentėje kas keliolika metrų stovėjo įsmeigti basliai. Ant vieno tokio radome ir uţrašą: „Ostoroţno, valka lesa". (Atsargiai, giria kertama). Plente įskaitėme sunkveţimių ir slidininkų pėdsakus. Mindaugas buvo įsitikinęs, kad čia jau tikrai yra sienos zona. Ta nepaprasta ramybė, o ypačiai slidininkų pėdsakai kaip tik patvirtino Mindaugo spėjimą, kad mes esame pavojingoje zonoje. Iš plento pasukome įdešinę, kur netrukus turėjome pasiekti Romintos upelį ir tiltą per jį. Ėjome dauba, iš dviejų pusių apsupta kalvomis. Uţ keliasdešimt metrų atsidūrėme prieš apkasus ir spygliuotų vielų uţtvarą.

Tai buvo naujoji Rusijos ir Lenkijos siena. Išsipylėme į dvigubą vorą ir pasiruošėme  kiekvienu  momentu  pradėti  kautynes.  Staigiais  šuoliais peršokome  per  apkasus,  bet  kiek  ilgiau  uţtrukome  prie  spygliuotų uţtvarų. Jas nugalėję, perdaug  pasidavėme į dešinę, atsidurdami prieš balą. Kairiajame šone ėjo takas į tiltą per upelį. Mes turėjome skverbtis šalia jo ir tik prie pat tilto pereiti į taką. Ant tako galėjome susitikti su patruliais.

Nuklysdami perdaug į dešinę, padarėme klaidą: mus pamatė plentu čiuoţią bolševikų slidininkai. Jie sustojo, kaip stabo ištikti, ilgokai sekė mus, pasitraukiančius į krūmus, o po to staiga nuskubėjo, matyti, šauktis pagalbos.   Mindaugas   greit   susiorientavo.   Vienoje   rankoje   laikydamas ţemėlapį,  kitoje  „šturmoviką"  leidosi  sparčiais  ţingsniais  pirmyn. Skubėjome prie tilto, paskutiniajam su eglaičių šakomis maskuojant savo pėdsakus. Pasiekėme keliuką į tiltą. Tiltas dar buvo nuo mūsų apie šimtą metrų. Prie jo pastebėjome du sargybinius, kurie neramiai dairėsi aplink. Savo  puikių  maskiruočių  dėka,  prislinkome  visai  arti jų.  Rusai dėvėjo taukuotas „vatufkas". Vienas buvo ginkluotas automatiniu šautuvu, kitas —paprastu. Paėmėme ant kryptukų. Ruseliai nors mūsų nematė, bet prieš mirtį kaţko nervinosi.

Vietoje komandos pasigirdo mano automato šūviai. Prie „amerikankos" prisijungė draugų ginklų daina. Rusai susvirduliavę smuko aukštelninki. Mes leidomės pirmyn. Mindaugas ir aš, laikydami apie aštuonių metrų atstumą  tarp  savęs,  leidomės  bėgti  per  tiltą.  Ant  tilto  mus  pasitiko atskubančių  rusų  dalinys.  Vėl  sutarškėjo  mūsų  meiluţės,  lydimos mirštančių rusų šauksmo: „Stoj ble..."

Mudu su Mindaugu jau buvome perbėgę tiltą ir sugulę anoje pusėje ant kelelio,  kuris  turėjo  pusmetrio  aukštumo  vandens  išgrauţtus  krantus, sudarančius mums labai gerą uţdangą.Feliksas ir Kariūnas sušoko į apkasus. Šarūnas ir Butautas slinko per tiltą. Jiems vos įpusėjus, abi pusės vienu momentu atidarė ugnį. Mindaugas ir aš iš vienos upelio pusės, Feliksas ir Kariūnas iš kitos kryţma ugnimi pliekėme penkiolikos rusų dalinį. Mūsų sutartinė ugnis niekais pavertė viršininko šūkavimą —„vpe-riod" (pirmyn). Aš su Mindaugu pylėm be jokio  pertrūkio,  stengdamiesi  pasitraukti  kiek  toliau  ir  uţleisti  savo pozicijas Šarūnui ir Butautui. Jiedu pliekė iš savo „liliputų" klupsčiomis. Feliksas ir Kariūnas „turavojo" iš apkasų. Ivanai, kaip akis išdegę, lipo į mūsų  ugnį,  nė  kiek  nepaisydami,  kad  jų  draugas  po  draugo  virto  iš klumpių.

Butautas, nenorėdamas ilgiau gaišti pavojingoje pozicijoje ant tilto, dėjo paskutinį šuolį į kitą tilto pusę ir tuo momentu krito negyvas. Prie jo prišliauţęs Šarūnas patikrino mirties smūgį. Kelios automatinės  serijos kulkos kliuvo jo krūtinėn ir galvon. Numetęs į upelį Butauto automatą, Šarūnas, kulkoms apie ausis zvimbiant, nušliauţė nuo tilto. Rusų ugnis kiek sumaţėjo, nes apie aštuonis jau pakirtome. Nors jų ir dabar pajėgos dar buvo gausesnės, bet mus drąsino mūsų ginklų pranašumas. Aš su Mindaugu  savo  pozicijas  jau  buvome  uţleidę  Šarūnui,  o  Feliksas  ir Kariūnas, iššokę iš savo apkasų, šliauţė prie tilto.

Praretintos  rusų  pajėgos  jau  buvo  bepradedančios  slinkti  atgal,  kai Feliksą ir Kariūną netikėtai pradėjo spausti iš uţpakalio atvykę nauji rusų daliniai. Felikso kuprinę, kurioje buvo prieštankinė granata, kliudė naujų pajėgų šūviai. Pasigirdo baisus sprogimas, pakilo sniego ir dūmų debesis, o vargšas Feliksas nespėjo nė aiktelti. Uţ kelių metrų gulinčiam Kariūnui net ginklas iškrito iš rankų. Jį susigriebęs, Kariūnas, palikęs savo draugo kūno likučius, keliais smagiais šuoliais perbėgo per tiltą.

Į  apkasus,  kur  anksčiau  kovojo  Feliksas  su  Kariūnu,  sušokę  rusai spirgino į mus gana taikliomis serijomis. Mes šiuo metu turėjome taip pat geras pozicijas, tik nebuvo prasmės čia ilgiau laikytis. Mūsų tikslas —tiltą pereiti —jau buvo pasiektas, nors laikydamiesi dabar ant jo galėjome prikloti geroką krūvą ivanų. Tačiau buvome nesaugūs nė iš uţpakalio. Miške sklido autoveţimių ūţesys ir pavieniai šūviai. Spaudėme nuo tilto toliau. Įkandin per tiltą verţėsi ivanai. Susimetėme staiga uţ kalvos ir

nutarėme stuktelti besivejantiems, įtempę ţvilgsnius įvairiomis kryptimis, vikriai krovėme pirštais ištuštėjusias automatų apkabas. Tuoj pastebėjome į mus slenkančius atkištais ginklais ivanus, tačiau mūsų dar nematančius, nes mus dengė atkriautė. Jie sekė mūsų pėdsakais. Buvo aišku, kad uţlips. Prisileidome  juos  visai  arti,  ir  tik  tada papliupo mūsų ginklai, šaudėme gana ilgomis serijomis, stengdamiesi kuo daugiau jų nudėti, o likusius priversti, kad toliau mūsų nepersekiotų. Pačius artimiausius išskynėm, tačiau  jų  būta  ir  dešiniame  sparne.  Jie,  aiškiai  nematydami  tiesioginių taikinių, šaudė aklai mūsų ugnies kryptimi.

Mūsų nelaimė, Kariūnui bebėgant, priešo sprogstama kulka pataikė į dešinę koją. Pasigirdo jo paties balsas: „Kariūnas suţeistas". Du iš mūsų pribėgo  jo  apţiūrėti.  Ţaizda  buvo  labai  sunki.  Kulka  buvo  išplėšus raumenis  ir sutraiškius kaulą. Pradėjo temti. Rusų ugnis aptilo. Kariūnas smarkiai dejavo. Baltas sniegas pasruvo nuo kraujo. Perrišti ţaizdos čia buvo  neįmanoma,  nes  mūsų  kalvą  jau  supo  priešas.  Reikėjo  skubiai trauktis. Gi Kariūnui nuo didelio kraujo nutekėjimo išseko jėgos ir viltis išlikti gyvam. Tai matydamas, jis ir pats sutiko atsiskirti. Su giliu skausmu širdyje  turėjom  jį  atsisveikinti  amţinai.  Jis  palinkėjo  mums  laimės  ir paprašė  neuţmiršti  jo  motinos.  Visi  skendėjome  begalinėj  klaikumoj, nepajėgdami  sulaikyti  ašarų.  Pradėjus  vis  arčiau  griausti  rusų kulkosvaidţiams, palikome savo draugą, bekeliant aukštyn susisprogdinti paruoštą granatą.

Anoj skausmo vietoj trenkė granata, tikriausiai atėmusi ne tik Kariūno, bet ir keleto apspitusių ivanų gyvybes.

Jau visiškai temo. Ţinojome, kad pakeliui turėsime pereiti plentą. Tai turėjo  būti  rusų  pasienio  zonos  pabaiga,  kitaip  sakant,  ţemėlapyje atţymėta siena. Paprastai ji esti maţiau saugoma, kaip visa pasienio zona. Zonos  gylis  tęsėsi  iki  trijų  kilometrų,  šiuo  metu  tiksliai  negalėjome orientuotis,  kiek  atstumo  ligi  plento  mums  buvo  likę.  Pasitikėjome Mindaugo pastabumu. Pagaliau per pusiau uţšalusį dumblyną pasiekėme plentą.  Per  jį  šliauţdami,  kiekvieną  sekundę  laukėme  kulkosvaidţių ugnies. Tikėjom, kad šis tiesus plentas turi būti saugojamas kulkosvaidţių. Bet apsirikom arba tamsoje  buvome nepastebėti. Antroje  plento pusėje aptikom dviejų su viršum metrų aukštumo vielų tvorą. Sukaupęs visas jėgas, o jų pavojaus atveju netrūksta, griebiau kartu su Šarūnu uţ apatinių vielųir jas be didelio vargo atplėšėme nuo ţemės, padarydami ganėtino didumo plyšį. Visi pralindę, lengvai atsidusome ir nėrėme galvotrūkčiais pirmyn.

Tik uţ kokių trijų kilometrų nuo sienos sustojome pailsėti. Jau buvo visai  sutemę.  Tik  dabar  išdrįsome  pagalvoti  apie  mūsų  paskutines valandas.  Vos  pajėgėme  ištarti  susiraminimo  ţodţius,  {kaitusiuose veiduose  ţybčiojo  įdubusios  akys,  nė  vienu  lapo  krustelėjimu nepasitikinčios. Tylą pertraukėm malda. Dėkojom Viešpačiui ir uţ tokią „laimę".  Tik  dabar  pasikeitėm  keletu  ţodţių,  bet  jokia  kalba  nesirišo. Pajutom  šaltį.  Kautynių  metu,  belandţiodami  po  snieguotus  eglynus, bešliauţdami po sniegą ir kaip reikiant neuţšalusius raistus, sušlapome kiaurai drabužius. Su sutemomis pakilo šaltis. Drabužiai sustingo.

Pradėjome žygiuoti. Ant sienos supyškėjo trys paskiri šūviai. Atrodė, kad sargybiniai tik dabar aptiko mūsų pėdsakus ir davė ženklą sargybų įguloms.

žymos: Lietuvos Partizanai, Juozas Lukša-Daumantas, Vinstonas Čerčilis