Mitai ir faktai: Juozas Baltušis

 

 

Mitas ir  faktai

 

 

Periferiniame mano dėmesio akiratyje jau nuo Sąjūdžio laikų slūgsojo teiginys, girdėtas jedinstvenikų (jedinstvenikai – tai Lietuvos Nepriklausomybės priešai, itin agresyviai ir aršiai reiškęsi 1989–1991 metais) mitinge ar perskaitytas jų spaudoje, kad (kovų už Lietuvos Laisvę metu) buvo viešai deginamos Juozo Baltušio knygos. Šis tvirtinimas man visados kėlė abejonių, nes pats su tokiu reiškiniu niekada nesusidūriau (nors buvau aktyvus to meto politinio veiksmo stebėtojas, dažnai ir dalyvis), o ir pati protesto forma – viešas priešo knygų deginimas – man atrodė (ir tebeatrodo), nėra lietuviško protesto, pasipriešinimo ar neapykantos reiškimo būdas. Man vis atrodė, kad tai yra jedinstvenikų išsigalvojimas, pagrįstas ne faktais, o vien jų pačių – jų manymu  vieninteliu teisingu – įsitikinimu, kad mes lietuviai, o ypač sąjūdininkai, buvome fašistai ir nacionalistai. O jeigu jau esi „nacionalfašistas“, tai jedinstvenikų – tų rusiškųjų šovinistų – supratimu būtinai turi viešose akcijose deginti nedraugų knygas. Prisiminkime M. Romo „Paprastą fašizmą“ su jo į mūsų smegenis įtarkuotais viešuose laužuose deginamų knygų vaizdais.

Žodžiu, viešas knygų deginimas yra ne paprastas paniekos, antipatijos ar priešiškumo pareiškimas, o tarsi ritualas, ypatingas pasmerkimo aktas, neapykantos  demonstravimo būdas, būdingas totalitariniams režimams ir paprastai inspiruojamas bei vykdomas valdžios nurodymu. 

Demokratinėse, civilizuotose, laisvose visuomenėse toks reiškinys tiesiog nėra įmanomas.

Kai neseniai peržvelgiau į mano rankas patekusio  žurnalo „Lituanistica“ 2016 metų Nr. 1 turinį, iš karto atkreipiau dėmesį į Mindaugo Tamošaičio  straipsnį „Juozas Baltušis ir Eduardas Mieželaitis tautinio atgimimo ir pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės metais“. Susyk dingtelėjo: ar čia bus kas nors rašoma apie sovietinės lietuvių literatūros klasiko J. Baltušio knygų deginimą? Ir bematant tokią vietą suradau: „Dar neseniai buvę ištikimi J. Baltušio skaitytojai plėšė ir degino jo knygas, nešė jas prie J. Baltušio namų durų, smerkė už kitokią nei daugumos nuomonę <…>“

Taigi, M. Tamošaičio straipsnyje patvirtinama, kad knygos tikrai buvo deginamos. Remiamasi Felicijos Savičienės rašiniu antrašte: „Juozas Baltušis: šiukšliadėžėse degė „Juza“, o rašytojo širdyje žėrėjo kaitrūs tarybinės idilės laužai…“, išspausdintu laikraštyje „Europa“ (1996, Nr. 25, p. 3). Pačiame tekste apie viešą knygų deginimą rašoma šitaip: „Jis visa savo esybe stengėsi įtikinti laisvės ištroškusius, kad Lietuva gali gyventi tik socializmo šalyse. Nepriklausomybės geismas Baltušiui buvo tiesiog neįtikėtinas noras. Ir kai buvęs Lenino prospektas degė jo kūrybos laužais, Baltušis nuoširdžiai stebėjosi:

– Kodėl jie taip elgiasi, aš gi nieko blogo nepadariau?“

Antraštė ir ši citata siūlo susidaryti tokį vaizdą: kažkieno buvo suorganizuota ir įvykdyta J. Baltušio knygų deginimo akcija anuometinio Lenino prospekto (dabar Gedimino) šiukšliadėžėse.

Bet, vis dėlto, tai irgi tik teiginys, tik vaizdinys, tik noras įteigti, kad taip iš tikrųjų buvo, nors F. Savičienės (o tuo pačiu ir M. Tamošaičio) straipsnyje neparemtas jokiais faktais, jokiais įrodymais.

Vadinasi tie straipsniai neįrodo, kad „buvęs Lenino prospektas degė“ Juozo Baltušio „kūrybos laužais“, kaip, beje, tokios galimybės nepaneigia ir mano individualus patyrimas ar asmeninis įsitikinimas.

Todėl ryžausi atidžiai peržvelgti tų dienų centrinio jedinstvenikų laikraščio „Tarybų Lietuva“ puslapius: kur jau kur, o čia tikrai turėjo būti publikuojamos sąjūdininkų „fašistinį siautėjimą“ demaskuojančios nuotraukos ar bent menkiausias pranešimas apie konkretų Baltušio knygų deginimo faktą. Mat būtent šiame „organe“ 1990 m. balandžio 7 dieną, nepraėjus nė mėnesiui po Kovo 11-osios Akto paskelbimo, buvo publikuotas J. Baltušio pasisakymas, smerkiantis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir remiantis Michailo Gorbačiovo – „mūsų Prezidento“, kaip išsireiškė Baltušis, – „poziciją“. Būtent po šito pasisakymo, savaite anksčiau ištransliuoto per centrinę Sovietų Sąjungos televiziją, ir kilo Lietuvoje pasipiktinimo ir paniekos „liaudies rašytojui“, banga, turėjusi jedinstvenikų supratimu, sukelti ir Baltušio knygų viešo deginimo  ekscesus. Taigi, atidžiai pervertęs „Tarybų Lietuvos“ keturių mėnesių numerius, pradedant tuo, kuriame buvo paskelbtas jau minėtas skandalingas J. Baltušio pareiškimas, neradau nei knygų deginimą iliustruojančių nuotraukų, nei reportažo „iš įvykio vietos“, nei menkiausios informacinės žinutės apie Lenino prospekto šiukšliadėžėse degintas knygas. Radau tik du rašinius, kurių autoriai apie tai užsimena. Vienas jų (M. Džiovenis) rašo: „Štai rašytojas J. Baltušis LTSR AT sesijoje pasakė atvirą ir labai nuoširdžią kalbą, labai pagrįstai kritikuodamas Sąjūdį. Atsaku į tai pasigirdo barbariški grasinimai naikinti jo puikiąsias, taip plačiai Lietuvoje žinomas ir mėgstamas knygas!“ („Tarybų Lietuva“, 1990 m. balandžio 21 d.). Kitas autorius (Vladas Bikuličius) teigia, jog po J. Baltušio kalbos „per sąjunginę televiziją“ „raginama deginti jo knygas, tarp kurių į daugelį kalbų išversta „Sakmė apie Juzą“. Prie rašytojo buto prireikė milicijos posto, kad apgintų garbingą senelį nuo „patriotų““ („Tarybų Lietuva“, 1990 m. birželio 25 d.).

Ritos Baltušytės sudarytoje knygoje „Juozas Baltušis iš arti. Laiškai ir kt.“ (Vilnius, 2010) išspausdintuose laiškuose apie jo knygų deginimą nėra rašoma, nors nekorektišku ar net drastišku buvusių jo gerbėjų elgesiu nusiskundžiama gan dažnai. Pats artimiausias mūsų temai sakinys būtų toks: „Susidėliojau savo knygas kurias man sugrąžino (atsiųsdavo paštu arba palikdavo prie buto durų – P. V.) „dėkinga tauta“, kai kurias gerokai aplamdžiusi, tai pasižiūriu rytą kilęs, pasisemiu įkvėpimo dienai“. Tiesa, Baltušio podukra Dagnė Jakševičiūtė savo knygoje „Gyvenome socializme. Prisiminimai apie Juozą Baltušį“ (Vilnius, 2013) rašo, jog J. Baltušio bičiulis Povilas Zulonas jai teigęs, kad viename laiške J. Baltušis jam rašęs, jog kai kur deginamos jo knygos, o apie 400 knygų demonstratyviai atsiųsta paštu (p.220).

Pasitikrinau ir internete, į Gogle paieškos eilutę įvesdamas gairinius žodžius „Juozas Baltušis knyga deginti“. Ir iš ten neišmetė jokios konkrečios informacijos apie tai, jog po 1990 metų balandžio 1 d. per centrinę sovietų televiziją transliuoto antivalstybinio Baltušio pasisakymo Lietuvoje būtų buvusios viešai deginamos Juozo Baltušio knygos. Vien tik emociniai pasisakymai ir teiginiai, jog jo knygos buvo „netgi deginamos“.

 

Šiaip ar taip, šitam mitui reikia pakirsti šaknis. Arba aiškiai įrodant, kad J. Baltušio knygų deginimo ekscesai tikrai vyko – tada turėsime reikalą jau ne su mitu, o su praeities faktu. Arba, neatsiradus dokumentuotų, nesufalsifikuotų įrodymų, paskelbti, kad tai buvo jedinstvenikų insinuacija, šmeižikiškas prasimanymas, propagandinis melas – ir tada šis mitas turėtų savaime išsikvėpti ir numirti. Juk, kad mitas įsišaknytų, išsikerotų, jis turi misti ne faktais, o nežinojimu, neaiškumu, gandais, tai yra, pats turi teikti peno žmonių fantazijoms, lūkesčiams, tikėjimams…

Todėl siūlau žmonėms, ką nors žinantiems apie šį reikalą, pateikti ar nurodyti archyvinę medžiagą: nuotraukas, filmuotus duomeninis, to meto informacinės spaudos pranešimus. Su liudininkų šiųdieniais prisiminimais viskas žymiai sudėtingiau: informacinio karo troliai, gali tiek visko „prisiminti“, jog galva apsisuks…

Žymos: Juozas Baltušis