Išsityčiojimo aktai

 

IŠSITYČIOJIMO  AKTAI

 

arba

Kęstučio Šapokos rašinio „ Leninas ir vėl Vilniuje“ revizionistinė apžvalga

 

 

Tai reto kvailumo piktybiškas tekstas, pilnas loginių prieštaravimų, liapsusų, prirašymų, nurašymų, lingvistinių ir metaforinių apsiskaičiavimų bei „apsvėrimų“, bet, niekšingiausia, su viena aiškia generaline linija: kuo labiau išsityčioti iš Kudirkos skulptūros, o pakeliui – ir iš paties Kudirkos, ir iš viso to, kas kudirkiška, tautiška, kas susiję su įprastinių vertybių gerbimu, išsaugojimu ir tęstinumu, su tradicine galvosena ir pasaulėjauta, su tuo, kas mus jungia ir daro lietuvių tauta ir su tos tautos namų – Lietuvos valstybės – jaukumu, saugumu ir vientisumu. Kilo mintis padaryti šio niekingo rašinio reviziją ir surašyti atlikto patikrinimo rezultatų aktą. Kad būtų patogiau, nusprendžiau tai daryti pastraipa po pastraipos. Jų suskaičiavau penkiolika. Plius iliustruojanti nuotrauka. Auditas!

Pirma pastraipa: nuo žodžio „Tokia“ iki žodžio „aikštėje“. Rašinys pradedamas sakiniu: „Tokia mintis pirmiausia šauna į galvą“. Šovė ir man: „O, kad būtų pataikius! Nebereikėtų dabar kapstytis su šakėmis po mėšlo krūvą!“ Paminklinis ansamblis išvadinamas „keistoku“, bet tokia keista išvada čia niekuo nepagrindžiama. Ir iškart pakartojamas antraštinis tvirtinimas, jog šis skulptūrinis Vincas Kudirka – tai „Leninas“, bet iškart pasitikslinama: „tik jaunasis Volodia Uljanovas“. Nes 1947 metais kažkur kažkoks rusas Viktoras Orešnikovas nutapė „tiek fiziškai, tiek metaforiškai – išraiška, nuotaika, „atmosfera“(?) kaip du vandens lašai panašų į mūsiškį Kudirką“ minėtą Volodią. Toliau Kęstutis Šapoka, siekdamas mus, naivuolius, pripratinti prie savo tendencijų, tendencingai netiksliai pavartoja žodį „išdygo“. Šia, metaforiška prasme, yra „išdygstama“ tada, kai kas nors kieno nors yra užklumpamas, kai nelauktai kas nors kur nors pasirodo, netikėtai koks nors objektas ar subjektas atsiranda ar prisistato: nežinia iš kur koks striukas bukas vokietukas ar visiškai aišku iš kur raudonarmejcas su raudonžvaigždėta „budionovka“ ant galvos ir su pjautuvu kūju rankose. Siekiama mūsų sąmonei įteigti, jog Vinco Kudirkos paminklo atidengimas Vinco Kudirkos aikštėje yra kažkas neteisėta, nelegalu, apgaulu. Nors apie Lietuvą ir „Tautiškos giesmės“ autorių pagerbiantį skulptūrinį projektą sąmoningojoje Lietuvoje jau buvo diskutuojama keletą metų. Simptomiška: kalbėdamas apie aukščiau aptartus rašinio niuansus, rašinio autorius vengia minėti paminklo dislokacijos vietą – Vinco Kudirkos aikštę – jam ji – „buvusi Savivaldybės“, gerai dar, kad ne buvusi (kai kam dar ir esama) Černiachovskio.

Antra pastraipa: nuo „Atrodytų“ iki „krizę“. Ją sudaro trys sakiniai ir tai, kas surašyta skliausteliuose. Sakiniai kaip sakiniai, bet jeigu bandai suvokti, kas juos sieja, tai susiduri su kažkokiu minčių kratiniu: nei du, nei vienas. O tai, kas išdėstyta skliausteliuose – ohoho! Politinis kriminalas, vertas Generalinės prokuratūros dėmesio. Autoriau, „nebojsia“. Šio „donoso“: mūsų  prokuratūra, kaip jau buvo daugeliu daugeliu kitų „slidžių“ atvejų elgiasi lyg miegančioji gražuolė – miega… nors nėra gražuolė… Autorius minėtuose skliausteliuose su kažkokiu naiviu šiuolaikišku revoliuciniu entuziazmu užsistoja prieš dvejetą trejetą metų pačiam Vilniaus centre įvykdytą provokaciją, kai transporto žiedo prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vidinėje vejoje didžiulės penkiakampės žvaigždės formos sklypas buvo užsodintas raudonomis gėlėmis. Einant pro šalį šitas „darinys“ nelabai krito į akis. Bet iš oro! Prisimenu, kaip tik tomis dienomis per Skandinaviją į Vilnių atskridęs giminaitis šaipėsi važiuojant iš aerouosto: „nuo kada Lietuvos sostinė atskrendančius svečius pasitinka su raudona žvaigžde kaktoje?“ Spaudoje tada kilo skandalėlis. „Vilniaus pagražinimo tresto“ vadovaujanti vadovybė tik mykė kažką nerišliai. Susidarė įspūdis, jog viskas darėsi savaime: apželdinimo darbininkai nei iš šio, nei iš to, gal apspangę nuo susapnuotų nakties žvaigždžių grožio, o gal genami kažkokio klasinio instinkto, sukasė didžiulį penkiakampį plotą, gėlininkės, savo ruožtu, be nuovokos, lyg apsirijusios durnaropių, apsodino jį gėlėmis, ir pasitaikyk tu man taip – raudonomis!, revoliucinėmis!! Tarytum  minėtos durnaropės būtų buvusios išpuoselėtos, užaugintos bei išprotintos slaptuose, pogrindiniuose „Jedinstvos“ „sklepuose“. O Generalinė prokuratūra tuo metu saldžiai miega, regis, sapnuoja būsimus savo žygdarbius kažkokiame juodame kube su įstrižomis ambrazūromis vietoj langų, bene skirtomis atsišaudymui tuščiažodžiavimo papliūpomis nuo puolančių mokesčių mokėtojų provokacinių klausimų, o, kartais, net reikalavimų. O juk buvo „Tresto“ darbuotojas(i), sumanęs šią provokaciją, o juk buvo ranka, nubraižiusi penkiakampės žvaigždės figūros eskizą su išmatavimais žemės sukasėjams ir drapakuotojams, o juk buvo raudonbalsis balsas, nurodęs gėlininkėms gėlių spalvą. Kieno tai sumanymas, kieno ranka, ir kieno tai balsas, ponia Generaline prokuratūra?

Ponia Generalinė prokuratūra, kai jai tas naudinga, mėgaujasi sąvoka „senaties termino nebuvimas“. Ir gerai daro! Bet reiktų įsirašyti į savus kodeksus, jog niekas ir neužmiršta! Nei Sausio 13-osios aukos, nei Medininkų žudynių budeliai, nei Vytauto Pociūno nužudymo „tyrimas“, nei Petriko nusikaltimai, nei naiviosios tautos numylėtinio aferisto Uspaskio aferos.

O drg. Kęstučiui Šapokai norėtume priminti, jog leninizmo, stalinizmo, hitlerizmo, bolševizmo, brežnevizmo, sniečkizmo-paleckizmo, fašizmo, komunizmo, nacizmo simbolių, kaip antai, raudona žvaigždė, svastika ir pan. propagavimas yra baudžiamas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus! Šiaip, įdomumo dėlei, pasiūlytume svaičiojimų autoriui „sukurti“ Kremliaus darželyje svastikos pavidalo kompoziciją. Arba prie Raudų Sienos Jeruzalėje, arba prie Triumfo arkos Paryžiuje, arba Konvertrio mieste Anglijoje. Arba raudoną žvaigždę, tokią nuostabiai neideologizuotą bolševikų „sukurto“ „Holodomoro“ (Badmirio) nusiaubtose Ukrainos srityse, arba kur nors Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Estijoje… Na, o Lietuvoje? 1919, 1940, 1944 ant mus bandžiusiųjų okupuoti, okupavusiųjų ir masiškai naikinusiųjų budionovkose, pilotėse, enkavedistinėse kepurėse žaibaravo prisiūtas ar prisegtas nusikaltėliškos agresyvios jėgos ir ideologijos simbolis – nekaltų žmonių krauju ištepta žvaigždė.

O mūsų Šapoka nuoširdžiai piktinasi, jog šį šleikštų budelių ir nusikaltėlių ženklą „buvo liepta „išardyti ““. Siaubingiausia tai, jog šią provokacijos ir kraujo estetų nusikalstamą veiką Šapoka apibūdina kaip „kūrybą“, cituoju: „iš raudonų gėlių sukurtą penkiakampės žvaigždės formos kompoziciją“. Įsisąmonkime: Vinco Kudirkos, lyg kokio plėšiko, figūra „išdygo“, tai yra, netikėtai mus užklupo, o dešimčių milijonų krauju išsikruvinęs komunizmo simbolis „Pogrindinių Gėlininkų“ buvo „sukurtas“!

Trečia pastraipa: nuo„Paminklas“ iki epochą“. Tai viena klaikiausių rašliavos vietų. Čia Šapoka d-ro Vinco Kudirkos skulptūrą prilygina („beveik identiška“) sovietmečiu čia stovėjusiam Stalino generolo Černiachovskio daugiatoniam, lyg T-34 tanko, monstrui. Man anuomet, rusų okupacijos laikmečiu, ta grėsminga figūra buvo absoliutaus Lietuvos pavergimo, pažeminimo ir išniekinimo įrodymas. Tada (o ir dabar!) man vaidenasi, jog šis Stalino užkariavimų vykdytojas savo purviną čebatą buvo uždėjęs ant atvertos vos vos bepulsuojančios Lietuvos širdies. Ir kaip buvo nepakeliamai sunku suvokti, jog tarsi nieko nebegalima padaryti. Tik beviltiškai viltis ir laukti. Tegul tik menotyros ar rusofilijos eskulapai nebando naiviai steriliais balsais įrodinėti, jog „tyrinėtojas čia kalbėjęs apie vizualinių vieną ar kitą istorinę asmenybę išreiškiančių meninių priemonių identiškumą, o ne pačių asmenybių sutapatinimą“ (cituoju būsimą citatą). Nė velnio! Tarp Kudirkos ir Černiachovskio statulų yra tiek pat identiškumo, kaip tarp Kudirkos ir Černiachovskio, kaip tarp šėtono ir angelo, kaip tarp Kristaus ir Antikristo, kaip tarp ugnies ir vandens. Rašliavos surašytojo mintis kita: jei jau Černiachovskio ideologinė sistema (bent formaliai) buvo išgrūsta iš Lietuvos, tai tegul identiškai nešdinasi iš Lietuvos ir Kudirka su visa savo Lietuvos ideologija!

Šapoka teigia, jog V. Kudirkos skulptūra „pompastiška“. Tegul įrodo! Jog tai „oficiozinė asmenybės kultą propaguojanti skulptūra“. Tegul pagrindžia! Neblogai skamba: „D-ro Vinco Kudirkos asmenybės kultas Lietuvoje!“. Įtariu, jog Šapoka apie tikrąjį asmenybės kultą“ nuraukia lygiai tiek pat, kiek aš apie juodųjų skylių epistemas. Ar kad „skulptūra formaliai atstovauja totalitarinės sistemos propagandinių paminklų tradicijai“. Tegul parašo mokslinį traktatą apie tai! O ne švaistosi niekuo neįpareigojančiomis (įpareigojančiomis!) etiketėmis.

Ketvirta pastraipa: nuo „Žiūrint“ iki „autoritetus“. Šioje atkarpoje tie, kurie gieda tautiškas giesmes prie jiems brangių paminklų, yra prilyginami (mąstymo prasme) tiems, „kurie statė paminklus Leninui ar Černiachovskiui“. Koks įžvalgumas! Ačiū, jums, Autoriau, už aukštą mano (ir mūsų) mąstymo sugretinimą! Tarnaujam, taip sakant, visų šalių „mąstytojų“ internacionalui!

Penkta pastraipa: nuo „Priklausomybę“ iki „paminklai“. Čia, matyt, autorius pagaliau prabyla apie tai, dėl ko jam labiausiai skauda: „apie nuo sovietmečio likusį poreikį visas miesto erdves politizuoti, ideologizuoti“. Jeigu būtume geraširdžiai ir naivūs, tuo skauduliu patikėtume. Ačiū Dievui, tokie nesame. Kurgi ne? Superideologizuota bolševikinė „raudonųjų gėlininkų ir provokatorių“ sukurpta penkiakampė žvaigždė Vilniaus centre Šapokai – tik kūryba, o paminklas lietuvių tautos žadintojui, tautinės savimonės ugdytojui, „Tautiškos giesmės“ autoriui d-rui Vincui Kudirkai – jau estetinis ir ideologinis kriminalas. Ir tegul neiliustruoja šio savo „skausmo „Krantinės arka“, tegul nekaišioja šio kūrinio mums, miesčionims, panosėn kaip nenusivalomo priekaišto. Man „Arka“ patinka. Pastatyta tinkamoje vietoje, grakščiai išlenkta ir, svarbiausia, atspindinti mūsų laikmetį. Kai kam ji – „Krantinės arka“, kitam – tiesiog „Vamzdis“, man – ropojantis per kopūstlapį kirminas, subtilesnei sielai, gal, mūsų menkumo ir trapumo skulptūrinis parodymas: iš dulkės (žemės) atsiradome, į dulkę vėl pavirsime (į žemę vėl sugrįšime). Daugiau šitokių (talentingų) kūrinių jiems pritinkančiose erdvėse! O daugiausia žalos tokiems projektas atneša kvailas advokatavimas. Bet dar daugiau – netalentingi imitatoriai, kurie savo belyčiais simuliakrais nori užstatyti simboliškiausias Vilniaus miesto vietas. Žmones – miesčionis, miestelėnus, miestiečius –reikia kantriai šviesti, jiems aiškinti, o ne supriešinti realistišką, subtilią, trapią, talentingą Vinco Kudirkos figūrą su abstrakčia, daugiau vaizduotės nei emocijų ir, galbūt, humoro reikalaujančia talentinga „Krantinės arka“.

Šešta pastraipa: nuo „Užsienio“ iki „etc“. Čia autoriaus pareikalausime paaiškinti, ką jis turi omenyje rašydamas apie „išvengimą vienpusiško ideologizavimo“. Ar „dvipusiškas ideologizavimas“ praktikoje nereikš, jog už vieno kompozicinio stalo, draugiškai begurkšnojantys „Blindos tradicinį“ bus susodinti Rytprūsių užkariautojas ir prievartautojas iš Černiachovskio kariaunos su raudona žvaigžde kaktoje ir jo išniekinta Suvalkijos ar Prūsijos lietuvaitė, aprėdyta tautiniais rūbais? Pareikalausime pasiaiškinti ir dėl idėjos apie būsimų paminklų galimas „nepageidaujamas sąsajas su politiniu režimu“. Koks politinis režimas čia turimas galvoje? Nepriklausomoje Lietuvoje Konstitucijos įteisinta ir įtvirtinta visiems laikams demokratinė santvarka? „Nepageidaujamos sąsajos“ su demokratiškai besitvarkančia Lietuva!? „Vot tak!“ Paskutiniajame pastraipos sakinyje mums siūloma „permąstyti“ ir pamąstyti“. Labai gerai! Būtų. Jei tuo pat metu mums į galvas nebruktų tezės apie sovietinės, komunistinės ideologijos ir tautinio bei valstybinio identiteto estetinio, vaizdinio įprasminimo giminingumą.

Septinta pastraipa: nuo„Galima“ iki „nebūtinas“. Įžengęs pora žingsnių į šią pastraipą, pasijutau, lyg būčiau paklaidintas pačiame džiunglių viduryje. Kur tik bežengi, kur bepasisuki – visur sujauktų minčių sąvartynai, vienas kitam prieštaraujančių teiginių brūzgynai, nežinia ką reiškiančių sąvokų vilkduobės, po kojomis šliaužioja ir ropoja visokios „i-de-o-lo-gi-zuo-tos“ ir „de-i-de-o-lo-gi-zuo-tos“ bjaurybės, iš visų pusių šnypščia, ūbauja ir gąsdina kažkokių žodžių kakafonija, tokių siaubingų, lyg tiesiai paimtų iš „Tautiškos giesmės“ leksikono! Rodos, pultum atgal iš tos nesuvokiamos, šleikščios, širdį pykinančios tankmės , bet nebežinai į kurią pusę. Nebežinai, kur yra Rytai, o kur Vakarai, kas yra gerai, kas blogai, kuo skiriasi Kudirka nuo Černiachovskio ir kuo Černiachovskis nuo Kudirkos. Tada atsisėdi ant tūkstantmečio trešuolio, susiimi už galvos ir graudžiai pravirksti…Ir nusiramini… Ir užsigalvoji, užsisvajoji… Matai save besėdintį kažkokioje senobinėje menėje su šakėmis rankose, ir staiga, tarsi pritvinkęs naujam žygdarbiui, ryžtingai užmauni ant šakės virbo kažkokią trispalvę skiautę ir narsiai, tarsi šaunusis kareivis Šveikas, patrauki į kažkurią pusę, skanduodamas: „Į arklidę! Į arklidę!“ Ir… atsibundi… Aplinkui tylu, ramu. Iš visų pusių į tave šviečia skaisti Lietuvos saulė…

Aštunta pastraipa: nuo „Sovietų“ iki „dalykų“. Kęstutis Šapoka iki šiol nerišliais teiginiais, bergždžiai – be estetinės analizės – bandęs primest savo i-de-o-lo-gi-zuo-to de-i-de-o-lo-gi-zuo-tu-mo (ar atvirkščiai! )sampratą Vinco Kudirkos paminklo atžvilgiu, čia stačiai, be jokių skrupulų ir argumentų išvadina jį esant „nevykusiu „balvonu“. Tai yra, prilygina ant Žaliojo tilto stūksančioms ryžtingoms ir rūsčioms pabaisoms. Bet įkyri šapokinė propaganda jau pradeda atsibosti. Mane žymiai labiau, tiksliau, nepaprastai, sudomino autoriaus paliesta kita – fundamentali – problema: apie talentingų ir pačių talentingiausių menininkų tarnavimą Šėtonui ir Blogio imperijai. K. Šapoka visiškai teisingai konstatuoja, jog „aukštos meninės vertės paminklas yra ideologiškai paveikesnis“. O iš čia išplaukia akivaizdi išvada, jog talentai, ypač didieji, yra atsakingi ne tiek prieš mūzas, kiek prieš tautą, iš kurios yra kilę, prieš visuomenę, kurioje gyvena, prieš sąžinę, nuo kurios tikram menininkui neįmanoma pasislėpti, prieš Dievą, kuriam už viską teks atsiskaityti. Ir čia man prieš akis iškyla dvi pavardės ir du pavadinimai –Žalakevičius ir Gudaitis Guzevičius, „Niekas nenorėjo mirti“ ir „Kalvio Ignoto teisybė“. Grafomanas Gudaitis Guzevičius, kad ir kaip stengėsi su savo lektūra padėti įtvirtinti sovietų valdžią Lietuvoje, atnešė jai ne tiek naudos, kiek padarė žalos. Nes negyvas, nors baisias, komunistines stalinines schemas ir idėjas „apliteratūrino“ tokia negyva kalba, tokiu mediniu stiliumi, tokiu lopais lopytu siužetu, jog tas socrealizmo „šedevras“ tapo pašaipos objektu, nūdniausios pasaulyje knygos simboliu. Kas kita Žalakevičiaus filmas. Baisi, nepataisoma talento tragedija. Išaukštintas, sutaurintas, išgražintas, sužmogintas – idealizuotas Blogis (filme –sovietų valdžia ir lietuvių tautos naikintojai stribai) ir subtiliom meninėm priemonėm diskredituotas lietuvių tautos gynėjas ir garbė – Lietuvos partizaninis Sąjūdis. Tai, beje, ne vieno režisieriaus Žalakevičiaus tragedija. Tai ir visų be išimties filme dalyvavusių aktorių tragedija, sutikusių dalyvauti šioje įžūliai subtilioje Melo ir Išdavystės išaukštinimo orgijoje. Deja, net praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų, to vis nenorima nei suprasti, nei pripažinti. Kaip sakoma, kuprotą tik grabas ištiesins.

Devinta pastraipa: nuo „Tarkime iki „išraiškos“. Nesiimu čia nieko revizuoti, nes nieko nesupratau. Tegul publikacijos vartotojas pats pabando šokinėti pseudo menotyrinės žargonybės kemsais! Kol neįkris į „Šapokos ir kompanijos“ sukurtą absurdo liūną ir ten nenuskęs.

Dešimta pastraipa: nuo „Kad“ iki „tokia“. Tenka pripažinti, jog tai pats stiliagiškiausias gabalas! Savo idėja, turiniu, nuotaika, poza ir prasme: Kudirka kaip „aukštosios mados“ podiumo žvaigždė! Sveikinu! Save. Pasirodo turiu charakteringą „aukštosios mados“ reikalavimus atitinkantį skonį. Nežinojau. Dėkui.

Vienuolikta pastraipa: nuo „Bet“ iki „disneilendas“ (kas per žodis!). Dėl „į dangų besistiebiančio obelisko“ nesiginčysiu – nes neturiu apie jį nuomonės. Tegul aukojasi kiti. O štai čiurlenančio vandens ir himno nekliudykite savo de-i-de-o-lo-gi-zuo-to-mis ausimis – jie buvo, yra ir amžinai bus gaivūs, gražūs, melodingi ir prasmingi. Pastraipos viduryje, kažkur prie buvusio „Kronikos“ kino teatro, pasiklydau minčių labirinte – niekaip nesumezgu galo su galu, nors tu ką! Kažkokia nesąmonė.

Dvylikta pastraipa: nuo „Sunku“ iki “obeliskas“. Volodiai, tikriausiai, jau ir ūsai spėjo išdygti ir barzda prasimušti, kol rašinio autorius pagaliau bent retoriniais klausimėliais pabando išsiaiškinti „aiškesnę šio kūrinio prasmę“ ir konfigūruoti kelis supernaivius klaustukus, kaip antai: „ką norima pasakyti šiuo paminklu?“, „kodėl tautinei giesmei įprasminti reikėjo būtent tokio obelisko?“ Išsigudrina ir pašmaikštauti. Deja, nevykusiai. Apie iš „V. Kudirkos burnos kylantį balioną“ su jame„iškaltu“ tautinės giesmės tekstu.

Trylikta pastraipa: nuo „Išvados“ iki „popieriuką“. Atsibodo. Revizija atsibodo. Kur dingo pirminis įkarštis?  Lyg eitum per lakųjį smėlį arba Lenino pėdomis: žengi žingsnį į priekį, o atsiduri per du atgal. Eini į priekį, o tikslas, užuot priartėjęs, nutolsta. Liūdnojo veido išvadų pastraipa. Dar ne revizoriaus. Autoriaus. O išvada apie išvadas gan palanki: daugmaž viską supratau, kas norėta pasakyti. Gal su viskuo ir sutikčiau. Bet su viena išlyga: tos išvados visiškai netinka Vinco Kudirkos paminklui. Visa bėda ta, jog tiek gūdžiu sovietmečiu, tiek dabar stovintį žmogų vaizduojančios skulptūros (jei tai ne bekojis neįgalusis) skulptūros stovi ant dviejų kojų ir turi po vieną galvą, žinoma, jei jos nėra vandalų nudaužtos ar subtilių estetų nusuktos… Gal iš čia ir išplaukia tas išorinis skirtingų epochų skulptūrų panašumas? Kitaip sakant, skulptūra turi perteikti laikmetį ar jo idėjas atstovaujančio žmogaus sielą ar jo besieliškumą (sakoma juk: „besielis žmogus“), o ne kojų skaičių.

Keturiolikta pastraipa: nuo „Turbūt“ iki „Lietuvą“. Šioje pastraipoje, matyt, ir yra pakastas vienas iš šunų. Piktinamasi, jog konkursus laimi ne kas nors iš „chebros“ ar „grupės draugų“ su „ultramoderniomis“ idėjomis (čia vertimas iš kinų kalbos), o tiesiog talentingai sukurtas Vincas Kudirka. Ir kaip tada nepagalvojus apie sąmokslą prieš pakastą šunaują?

Penkiolikta pastraipa. Pati paskutinė ir pati trumpiausia (jeigu neegzistuoja Einšteino reliatyvumo teorija). Susidedanti š dviejų sakinių: pirmojo ir paskutiniojo. Pirmasis bjauriai demagoginis, galima sakyti šlykštus. Bet mat jį galas. Tačiau antrasis… Už jokius pasaulio pinigus nenorėčiau būti jo autoriumi. Tokius žodžius su tokia baisia potekste sugalvoti ir parašyti yra žymiai baisiau ir niekšiškiau, nei sovietmečiu talentingai suvaidinti kokį supermeną stribą kiaurai melagingame talentingo režisieriaus filme. To sakinio tekstas toks: „Vykime pagaliau Lenino šmėklą lauk!“, o potekstė: „Kudirką – lauk iš Lietuvos!“ Ta gyvuliška neapykanta Vincui Kudirkai yra protu nesuvokiama, jausmais nepateisinama. Tokiais rimtais kaltinimais, net jei jie emociškai būtų savaime suprantami, revizoriui švaistytis nederėtų. Ačiū Dievui ar deja – net nežinau, kas diskretiškiau – tą kaltinimą dėl sakinio potekstės galima pagrįsti ir logiškai. Rašinio autoriui Vinco Kudirkos skulptūra panaši: 1) sprendžiant iš antraštės ir paskutiniojo sakinio, – į vieną didžiausių  žmonijos istorijoje nusikaltėlių bolševikų (komunistų) vadeivą Leniną; 2)„kaip du vandens lašai“ į nutapytą Leniną jaunystėje – Volodią Uljanovą; 3) „beveik identiškai“ į Stalino generolo Ivano Černiachovskio skulptūrą; 4) į „ant podiumo besistaipantį, madas demonstruojantį modelį“, dėl kurio gėjai (autorius nėra „prieš juos nusistatęs“!) „gali tiesiog džiūgauti“,vadinasi 5) į homoseksualą. (Kitame mėnraštyje kito paskvilio ta tema kitai autorei atrodo, jog V. Kudirkos skulptūra: a) „iš veido“panaši nepaprastai į lietuviškųjų bolševikų vadeivos Vinco Mickevičiaus-Kapsuko skulptūrą, sovietmečiu stovėjusią dabartinėje Rotušės aikštėje; b) iš kaktos į Kubilių (nežinia į kurį, veikiausiai į mokslingąjį buvusį Vilniaus universiteto rektorių); c)„pagal pozą“ visai identiška Kipro Petrausko skulptūrai Vilniuje; d) yra vienas iš „beverčių ufonautų“, „pažaliavęs dziadzka“, simuliakras, klonas). Iš elementariosios logikos žinome: jei A=B, o B=C, tai ir A=C. Kitaip sakant, jei skulptūrinis Černiachovskis (tas kuris Vilniuje buvusioje Černiachovskio aikštėje su purvinais čebatais daugeliui metų – ir rodėsi amžinai – buvo užsiropštęs ant tanko bokštelio) panašus į skulptūrinį Kudirką, o skulptūrinis Kudirka – į „ant podiumo besistaipantį madas demonstruojantį“ homoseksualą, vadinasi Černiachovskis estetine prasme yra tapatus gėjo įvaizdžiui. Tai estetinė, etinė, biologinė, loginė ar dar kažkokia nesąmonė, kuria niekada nepatikės nei šio rašinio autorius, nei visa „nenugalimoji“ Raudonoji armija. Jei žiūrėsime dar giliau, tai tvirtinimai, jog Vinco Kudirkos skulptūra visiškai ar iš dalies yra identiška Leninui, Volodiai Uljanovui, Kapsukui, Černiachovskiui, podiumų modeliui, Kubiliui (nežinia kuriam), Kiprui Petrauskui, rodo, jog ji nėra panaši nė į vieną iš jų, ir į nieką kitą, o vien tik į d-rą Vincą Kudirką. O tai labiausiai ir įsiutino skulptūros oponentus bei juos atstovaujančius paskvilių autorius. O siutas, kaip žinia, aptemdo protą. O Dievas, jeigu nori ką nubausti, daro lygiai tą patį.

Taigi, grįžkime prie paskutiniojo sakinio: „Vykime pagaliau Lenino šmėklą lauk!“ Paanalizuokime, ką iš tikrųjų juo norima pasakyti, ką ir iš kur iš tikrųjų juo norima išvyti. Rekonstruokime šį neobolševikinį šūksnį iki „šaknelių“, iki esmių – iki to, ką iš tikrųjų juo norėta mums išrėkti. Mes ką tik įrodėme, jog vadinamąja skulptūrine „Lenino (Volodios Uljanovo, Kapsuko, Černiachovskio, Kipro Petrausko, podiumų modelio ir taip toliau) šmėkla“paskvilio autorius Kęstutis Šapoka iš tikrųjų sąmoningai įvardija tautos žadintojo d-ro Vincos Kudirkos autentišką skulptūrinį atvaizdą. Vadinasi, tada skambėtų: „Vykime pagaliau Kudirkos skulptūrą lauk!“ Žiūrėkime toliau ir palieskime patį subtiliausią, jautriausią rašinio momentą: koks yra Šapokos požiūris į patį tautos gaivintoją Vincą Kudirką, kaip tam tikros Lietuvos vizijos simbolį? Atsakymas būtų toks – neigiamas! Kuo galėtume pagrįsti šią savo išvadą? Bendra rašinio koncepcija ir keliais „mažmožiais“. Kaip antai. Jei V. Kudirką gerbtum ir vertintum, bet jo skulptūra labai nepatiktų, visų pirma ieškotum estetinių argumentų ir menotyrinių formulių tam savo nusistatymui pagrįsti. Kai jų nėra, griebtasi primityviausios asmens bei jo atvaizdo paniekinimo, išsityčiojimo iš jų ir diskreditavimo politikos. Vinco Kudirkos skulptūra prilyginama baisiausios XX amžiaus ideologijos – bolševizmo-komunizmo – „teoretiko“ ir praktiko Lenino jaunystėje paveikslui. Prilyginama ir karinio nusikaltėlio Černiachovskio skulptūrai, stovėjusiai rusų okupacijos laikmečiu kaip tos okupacijos simbolis kaip tik toje vietoje. Prilyginama ir podiumų modeliui, dėl kurio „gėjai gali tiesiog džiūgauti“ (o juk gėjų kultūrą ir jos esmę – homoseksualius santykius propaguojančią doktriną ir praktiką – Katalikų Bažnyčia traktuoja kaip tapatumo stoką ir iškrypimą ir todėl smerkia). Katalikiškame ir nuo rusiškojo bolševizmo siaubingai nukentėjusiame krašte Vinco Kudirkos skulptūra įžūliai ir įkyriai siejama ir su iškrypusius socialinius santykius įkūnijusio bolševizmo adeptais, ir su iškrypusius lytinius santykius praktikuojančiais homoseksualais. Visų tų tendencingų ideologinių „prilyginimų“ tikslas vienas: „ištrinti ribas“. Jokio skirtumo, ar tu Kudirka, ar tu Leninas – juk ir vienas, ir kitas yra tam tikrų idėjų šaukliai ir reiškėjai. Ir kaipo tokie abu pastatomi kartu su modeliu ant to paties „podiumo“. O kad vienas yra humanistas, demokratas, tautiečių ir tautos teisių gynėjas, o kitas – žmogėdra, tautų pavergimo ir žmonių naikinimo idėjos įgyvendintojas, mūsų eskulapui nėra svarbu: „kakoj skirtum?“.Pasižvalgykime po kitus „mažmožius“. Paminklą Kudirkai Šapoka priskiria „asmenybės kultą propaguojančios skulptūros“ tradicijai. Man, kaip, tikriausiai, ir daugumai mano amžininkų, „asmenybės kulto“ sąvoka asocijuojasi su didžiausio XX amžiaus nusikaltėlio Josifo Stalino vardu. Šią sąvoką į apyvartą paleido Nikita Chruščiovas, norėdamas kiek pakeisti stalinistų į aklavietę atvestos rusų „deržavos“ kursą. 1956 m. XX SSKP suvažiavime Chruščiovas padarė slaptą partinius šokiravusį pranešimą maždaug tokiu pavadinimu „Apie Stalino asmenybės kultą ir jo padarinių likvidavimą“. Mūsasis Chruščiovas  – Šapoka – daro lygiai tą patį –šokiruoja, o aptariamojo rašinio antraštė, puikiai atspindinti jo intencijas, galėtų būti ir tokia: „Apie Kudirkos asmenybės kultą ir jo padarinių likvidavimą“. Žodžiu, du asmenybės kultai – Stalino ir Kudirkos – ir du tų kultų likvidavimo scenarijai. Vieno iniciatorius – Nikita Chruščiovas, kito – Kęstutis Šapoka. Žygiuokime toliau. Penktoje pastraipoje Šapoka rašo: „kad vos atsikratę totalitarinės sistemos stabukų, pakeičiame juos kitais –vietiniais“. Ir nors teiginys iškart pakoreguojamas: „suprantu, kad negalima lyginti anų stabų su mūsiškiais“, bet žodis kaip žvirblis – paleidai – nebepagausi, lyg vėjo laukuose. Pagal žodyną „stabas“ – tai „garbinama dievybės statula ar kitoks jos atvaizdas“. XX-XXI amžiuose lietuviškosios dievybės – tai nebe Žaltys, Perkūnas ar Ąžuolas. Tai jau istorinės asmenybės, nusipelniusios lietuvių tautai, lietuvių valstybei, lietuvių kultūrai, menui, mokslui bei sportui. Tai, Mindaugas, Gediminas, Vytautas Didysis, Mažvydas, Daukša, Donelaitis, Valančius, Daukantas, Mackevičius, broliai Vileišiai, Basanavičius, Višinskis, Kudirka, Čiurlionis, Maironis, Vaižgantas, Žemaitė, Vydūnas, Putinas, Žagaras, Kubiliūtė, Ambrazevičius, Ramanauskas-Vanagas, Lukša-Daumantas, Pyplys-Mažylis, Reinys, Kalanta, Zdebskis, Anasevičiūtė… Taip, tai mūsų „dievybės“ – „vietinės“. Ir Šapokai labai nepatinka, jog vietoje šėtono ir rusiškojo bolševizmo satrapų ir tarnų leninų, stalinų, dzeržinskių, černiachovskių, melninkaičių, kapsukų ant „podiumo“ vėl stojasi mūsų tautos didvyriai, išminčiai ir genijai. Šapokai nereikia tokių „stabų“, nereikia tokių „dievybių“. Nereikia nei „stabo“ – paminklo Kudirkai, nei „dievybės“ – paties Kudirkos. Šapoka, baisiausiai priešinasi simbolinių, svarbiausiųjų Vilniaus miesto erdvių, skverų ir vietų „i-de-o-lo-gi-za-vi-mui“ ir „politizavimui“. Jam reikia i-de o lo giš-kai „neaiškių“, „tuščių“ vietų. Gerai. Maža kam ko reikia. Bet ką ten statysite? Ar sodinsite? Gal, pavyzdžiui, kopūstus, kaip tai rekomendavo daryti jo nusiaubtuose, sulygintuose su žeme miestuose Čingischanas. Ar nieko nesodinti ir nieko nedaryti, o tiesiog įsimylėti ir „įsipaminklinti“ senųjų ir naujųjų rusų kazokų mums paliktas dykvietes, pavyzdžiui tą, kurioje dabar atstatomas Lietuvos valstybingumo simbolis –Valdovų rūmai, ar tą, kurioje iki 1991 metų rugpjūčio pučo pralaimėjimo stovėjo „didysis proletariato vadas“su vėlyvojo stalinizmo stiliaus liktarnomis? Kai kam prie estetinės de-i-de-o-lo-gi-zuo-tos širdies, matyt, labiau limpa įprastiniai, okupantų įdiegti simboliai: dykvietės, kopūstų ar kukurūzų laukai, raudonos žvaigždės ir vėliavos, čebatai ant tanko liukų, kiaulidės ir veršidės piliakalnių papėdėse ar ežerų pakrantėse, poilsio parkai ar sporto stadionai sunaikintų kapinių vietose. Kaip ir sovietmečiu, taip ir dabar kaip velnias kryžiaus bijomasi tautiškai, patriotiškai, valstybiškai angažuotų žodžių, šūkių, tekstų, raginimų, renginių, sueigų, pilietinės pozicijos, ženklų, simbolių, vaizduojamojo meno kūrinių. Neskanu. Iš principo. Patiekite ideologiškai „neaiškių“ ir „tuščių“ vietų. Kitaip sakant, Šapokai saulę visų pirma užstoja pati Kudirkos asmenybė, o paminklas jai tik pretekstas mums apie tai pranešti. Ir paskutinysis „mažmožis“ – rašinio antraštė: „Leninas ir vėl Vilniuje“. Šapoka net nebando įridinėti, jog čia omenyje turi mūsų Kudirkos skulptūrinį panašumą su mūsiškės Lukiškių aikštės Leninu ar kitais leninianos skulptūriniais Leninais (iš palėpės ištrauktą Volodią Uljanovą gal palikime menotyros komjaunuolių tipologinėms studijoms). Vadinasi, Šapokai ir vėl kliūva pats Kudirka, tiksliau: Kudirka – simbolis. O kad jį suniekintų, diskredituotų, kad iš jo išsityčiotų, pasitelkiami visokie palėpių uljanovai, pamišėliai leninai, karo nusikaltėliai, „besistaipantys“ modeliai bei kitokios bolševikinės ir marginalinės šmėklos.

Atlikus dalinę rekonstrukciją, rekonstruojamasis sakinys „Vykime pagaliau Lenino šmėklą lauk! skambėtų taip: „Vykime pagaliau Kudirką lauk!“ O ką reiškia  pasakymas „lauk“ Kudirkos atžvilgiu? „Lauk“ iš laiptinės, kambario, buto, trobos? Didysis Kudirka šiuose socioarchitektūriniuose dariniuose niekaip nesutelpa. Vadinasi – „lauk“ iš Vinco Kudirkos aikštės su visu aikštės pavadinimu, o tai reiškia – „lauk“ iš Vilniaus, o tai tas pats, kas – „lauk“ iš Lietuvos. Tokiu būdu po pilnos rekonstrukcijos Kęstučio Šapokos rašinio paskutinysis sakinys atrodytų šitaip: „Vykime pagaliau Kudirką iš Lietuvos!“. O išvertus į lozunginę kalbą: „Kudirką – lauk iš Lietuvos!“

Tai dėsningas Šapokos atstovaujamo visuomenės sluoksnio išsižadėjimas autentiškosios Lietuvos, Kudirkos ir Basanavičiaus Lietuvos. Mūsų Lietuvos.

[Šešiolikta pastraipa]. Ją atstovauja rašinį iliustruojanti Ričardo Šileikos nuotrauka. Keisčiausia, (bet simptomiškiausia !) yra tai, jog Vinco Kudirkos skulptūrą dergiantis rašinys yra iliustruojamas ne tos „ nevykėlės“ skulptūros nuotrauka (kas begali būti įtikinamiau už vykusiai pailiustruojamą teiginį), o drobule ir virvėmis suvystytu skulptūros atvaizdu. Kodėl?

Išsigąsta mums kišamos netiesos akivaizdumo.

Šio iliustruoto „kūrinio“ („Literatūra ir menas“, 2009 m., Nr. )autoriai nenumatė dar vieno dalyko. Jog drobule apvyturiuotas ir virvėmis surištas Kudirka veikiau primena prie uolos prikaustytą Prometėjų, (ne gėjų), kurio kepenis lesa įvairios lyties bei plauko šaltaširdžiai, lyg „cholodilniko morozilnikas“ paskvilininkai.

žymos: Kęstutis Šapoka, Niekas nenorėjo mirti, balvonija