Nuomonė

 

 

Blogdarystė

 

 

Neseniai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido pomirtinę Vyganto Šiukščiaus knygą tiksliu gražiu pavadinimu “Likę tekstai” (sudarė  Dalia Striogaitė). Į ją sudėtos po spaudą pabirusios publikacijos bei vienas kompiuteryje išlikęs rašinys. Vygantas Šiukščius, literatūros mokslininkas ir kritikas, ne be savo kaltės ir valios išstumtas iš darbo ir Lietuvos, žuvo 2006 metų vasario 5 dieną svetimojoje Ispanijoje. Jo buvę kolegos, sukrėsti tragiškos atomazgos, o gal ir dėl neatstojančių priekaištų sau (tokiais atvejais jie neišvengiami), suskato parengti ir išleisti antrąją – paskutiniąją – Vyganto knygą. Ji pasirodė. Deja, vertinant patį leidinį tenka konstatuoti, kad į medaus statinę – ją sudarytų patys tekstai, įžvalgus ir šiltas D.Striogaitės įvadinis straipsnis, V.Šiukščiaus bibliografija – supilta pora sunkiai suvokiamos paniekos ir pagiežos samčių: “Šekit!”. Net neaišku, kam skirtų: kitoniškam, sunkiai aprobuojamam a.a. autoriui, knygos sumanytojams, atiduodantiems tokiu būdu duoklę maištingajam kolegai, ar skaitytojui, panorusiam studijuoti mokslo “viršūnėms” nepriskiriamą tyrinėtoją? Turiu galvoje du paprastus, rodos, dalykus: šrifto dydį ir leidinio iliustravimą, tiksliau, jo nebuvimą. Vargu bau, ar savo kai kurių – prestižinių, “nomenklatūrinių” – spaudinių kultūra garsėjančioje leidykloje (knygų mugėse laimėta ne viena premija) tokie dalykai atsitiktiniai. Knygos šriftai tiesiog nepadoriai, o gal – demonstratyviai maži: maždaug tokio dydžio literomis maisto prekių gamintojai spausdina ant pakuotės privalomą, bet jiems nenaudingą informaciją. Teisybės dėlei pripažinkime, jog pasigauta mažų raidžių mada ar manija, lyg kokia piktžolė, vis įkyriau įsikeroja mokslinės, grožinės, periodinės spaudos puslapiuose. Mūsų gi atveju prieita iki absurdo – visa 300 puslapių apimties knyga “prifarširuota” milimetrinio aukščio eilučių. Rodos norima užpjauti mūsų akis arba pasakyti: neimkit jos ir neskaitykit! Dar skaudžiau kalbėti apie iliustracijų nebuvimą – memorialiniame, kūrėjo atminimui skirtame leidinyje nėra nei vienos jo nuotraukos! Tarsi akmuo jau mums svarbiau nei žmogus. Tarsi širdys mūs jau akmeninės. Regiu du paaiškinimus, kodėl taip atsitinka. Pirmasis: profesinis neišmanymas – stokojant kompetencijos padaromi blogi daiktai ir darbai. Antrasis: kai tai daroma tyčia, sąmoningai – iš pykčio, kerštaujant ar tiesiog iš kvailumo. Taip gaminamas, dauginamas pats blogis. Ką siūlyčiau daryti? Perleisti knygą. Bet…ne už mokesčių mokėtojų pinigus.

Tokios tokelės, Vygantai.

žymos: Vygantas Šiukščius