Atlikusios nuotraukos

 

 

ATLIKUSIOS  NUOTRAUKOS

 

 

 

 

2008 metų pavasarį Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykla išleido antrąją ir paskutiniąją literatūros tyrinėtojo ir kritiko Vyganto Šiukščiaus (1963-2006) knygą “Likę tekstai”. Jos autorius, nepritapęs prie akademinio darbo tvarkos konvencionalumų ir jų išstumtas, pats atstūmęs miesčioniškos egzistencijos prasmingumą, 2004 metais atsidūrė Iberijos pusiasalyje, kur netrukus ir žuvo, o jo pelenus priglaudė sava  tapusi svetimosios Ispanijos žemė….“ir ar suklups ant tavo kapo kas, ar kryžių kas įkas”…nejučia smilkteli galvoj parafrazė iš kažkur nugirstos partizanų baladės ar liaudies dainos.

Su Vygantu Šiukščiumi nebuvome  artimi  draugai ar seni pažįstami. Beveik kardinaliai skyrėsi mūsų politinės pažiūros (jis, man regis, pernelyg lengvai užkibdavo ant populistinių pažadų ar “svieto lyginimo” lozungų kabliuko, per daug nesigilindamas, kas už jų stovi), nebūtinai sutapdavo literatūriniai skoniai: pavyzdžiui, iš jo mėgstamo Vytauto Janavičiaus kūrybos “Nevykėlio užrašus” vertino labiau už šio autoriaus “Kelionę į Atėnus”; man gi pastarasis romanas patiko, o “Užrašai” – visai ne (beje, Janavičiumi susidomėjau būtent Vyganto dėka). Svetimas, keistokas, kartais net nepriimtinas buvo jo gyvenimo būdas, dėl to ne vieną sykį esu ant jo baręsis, kartais ištrūkdavo ir griežtesnis žodis, bet jis nė karto už tai nėra supykęs.Ir štai dabar rašau šias graudžias, naivias tarsi pavėluotas pasiaiškinimas, atsiprašymas ar atgaila eilutes. Neprisimenu, kada ir kaip susipažinome. Tik prisimenu, kaip matydavau į Institutą ateinantį ar iš jo išeinantį savyje užsisklendusį, pailgo rūškano veido ir kiek mefistofeliškos išvaizdos brandaus amžiaus poną, dėvintį ilgu  plačiaskverniu tamsiai žaliu paltu su stačiai užversta apykakle. Pagalvodavau: koks nors intelektualas iš Kauno. Kaži kodėl man tada atrodė ir dabar tebeatrodo, jog apyjauniai nepripažintieji Kauno talentai (ypač jei jie  mįslingai barzdoti!) – yra kažkuo ypatingesni, kažkuo pranašesni ir protingesni, kad jie mato, jaučia ir supranta kur kas daugiau, nei man ar kitam paprastam Vilniaus mirtingajam yra įkandama. Ir štai po kurio laiko tas paslaptingasis žaliaskvernis ėmė lankytis Petro Vileišio rūmų palėpėje, kur tuo metu buvo instituto bibliotekos periodikos saugykla ir kur tada sėdėdavau aš. Į palėpę užkopdavo grąžinti ar  pasiskolinti kelių ar keliolikos litų, užsukdavo ir rimtesniu reikalu: išsirašyti ar pasitikrinti jau išsirašytų citatų iš Petro Tarulio redaguotų “Keturių vėjų”, kitų žurnalų (jam buvo būdingas išsiblaškėlio netvarkingumas: to paties dalyko prisireikdavo po keletą kartų). Tada ir ėmėme nuoširdžiau šnekėtis. Pasipasakodavo apie savo klajūno iš kampo į kampą gyvenimą, apie neatstojančias depresijas ir nemigas, apie pradingstančius popierius, daiktus ir artimus žmones. Ir apie literatūrą. (Yra išlikusi nuotrauka iš tų jo palėpinių “vizitų”, gaila, neryški). Jam nebuvo lengva. Iš dviejų pradų sulipdytam – pirmykščio, instinktyvaus – gaivališkojo ir kultūros žmogui būdingo – blaivaus, analitiško – aristokratiškojo, Vygantui, matyt, buvo sunku suprasti ir apsispręsti, kas jis. Bet, regis, jautė ir įsisąmonino, jog instinktų ir vaizdinių apsėstas protaujantis – sąmonės žmogus, besikankinantis žmogus, yra artimiausias menui ir kūrybai.

Kodėl visa tai prisimenu ir rašau? Pasirodžiusi Vyganto Šiukščiaus knyga “Likę tekstai” yra skirta jo atminimui – taigi memorialinis leidinys. Deja, joje neatsirado vietos nei vienai, net mažiausiai, prisimenamo autoriaus nuotraukai. Tai kažkodėl mane įskaudino, papiktino ir…mobilizavo protestui. Ir išsirikiavo neatsakyti klausimai kaip bežadžiai kareiviai nesibaigiančia rikiuote. Kodėl mūsų demokratinėje, laisvoje Lietuvoje vienos knygos yra lygesnės už kitas knygas, vieni autoriai ar atlikėjai lygesni už kitus, o šias hierarchijas nustatantys mokslų bei menų biurokratai lygiausi iš visų? Kodėl savanaudžiai trumparegiai krautuvininkai ir jų patarniai taip netalentingai ir negailestingai projektuoja Lietuvos ateitį, lyg ji būtų viso labo tik pardavimui skirta degtukų dėžute?..

Todėl ir ryžausi pasiūlyti “Naujosios Romuvos” Redaktoriui atsirinkti publikavimui kelias iš nedaugelio mano turimų Vyganto Šiukščiaus nuotraukų. O gal tarp išsirinktųjų bus ir ta, kurioje Vygantas Šiukščius tvirtai laiko katalikišką kryžių prie kolegos Juozo Laurušo kapo?..

Tegul žiūri, kas mato.

žymos: Vygantas Šiukščius