Andrejus PLATONOVAS

  

Daugelį metų mažai kas iš skaitytojų numanė, jog prozos genijus Andrejus Platonovas (1899–1951) dar yra ir dramaturgas. Šiuo metu žinomi 9-i jo parašyti dramos veikalai (neskaitant tarpinių variantų), kurie pradėti publikuoti praėjus gerokai laiko po autoriaus mirties, o į vieną tomą pirmą sykį surinkti tik XXI a. pradžioje. Tuo tarpu 4-jame ir 5-jame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose A. Platonovas – dramaturgas – buvo gerai žinomas „sovietinio meno“ ideologų, teatro, literatūros ir leidybos funkcionierių, teatro ir literatūros kritikų bei rašytojų aplinkoje. Bet ne plačiosioms skaitytojų ir žiūrovų masėms.

Nes jo pjesės, kaip ir apskritai visa kūryba, nesutapo su Svarbiausiojo Sovietijos Skaitytojo –Stalino – estetiniu skoniu ir, lemtingiausia, politiniais tikslais.

Visi kiti dalykai – kūrinio derėjimas socialistinio realizmo „metodui“ ir jo kanonams, bolševikinių ideologijos prižiūrėtojų tonas, sovietinių literatūros ir meno kritikų vertinimai, repertuarinė ir leidybinė politika – buvo tik to „skonio“ ir tų tikslų išvestinės.

A. Platonovo kūrybos žmogus organiškai netiko būti Stalino planų vykdytoju.

Nors pats Andrejaus Platonovo asmuo, atrodytų, idealiai atitiko visus klasinius ir ideologinius reikalavimus, keliamus sovietiniam „sielų inžinieriui“: kilęs iš „geros“ – proletarų – šeimos ir pats proletaras, pritaręs  Spalio perversmui ir buvęs raudonųjų pusėje pilietinio karo metais, besąlygiškai tikėjęs socializmo reikalu ir nuoširdžiai rėmęs „tarybų“ valdžios politiką, žodžiu, buvo autentiška viso to sovietinio „kotlavano“ dalimi. Prilyginęs save „dvasios vargetai“, jis tarsi susilygino su žemės paviršiumi, nebepretenduodamas net į žolelės statusą („Išlydi mus gęstančios žvaigždės / senolių teisybės ieškot… / Nuslenka amžiai po amžių, / o mums – net žolės nesuvokt“). Buvo įstojęs, išstojo, keletą kartų bergždžiai vėl bandė sugrįžti į bolševikų partiją, viešai atgailavo už „padarytas klaidas“, siūlėsi į garsiąją rašytojų kelionę po zekais „apgyvendinto“ archipelago GULAGo salyno Belamorkanalo „strojkės“ salą, visomis rašytojiškomis išgalėmis bandė prisiderinti prie literatūrinės konjunktūros, jo to meto kūriniai pilni bolševikinių lozungų, „Vado“ citatų, stalinistinių sovietinio žmogaus svaičiojimų ir svajonių apie šviesią rytdieną…

Nepaisant viso to (o gal dėl to), jo kūriniai Staliną erzino ir siutino, sovietiniai literatūros valdininkai, tą diktatoriaus tūžmą patyrę savo kailiu, juos triuškino, žurnalų, leidyklų, teatrų vadovaujantys pareigūnai, paklusdami savisaugos instinktui, – vengė. Mus dabar glumina viena aplinkybė: A. Platonovas, nuoširdus Sovietų valdžios šalininkas ir socializmo iki panagių entuziastas, o rašė, – Josifo Stalino bei jo teroro ir propagandos aparatų supratimu, – antisovietinius ar net socializmo statybai priešiškus „kontrrevoliucinius“ kūrinius.

Iki pat šių dienų A. Platonovo kūrybos ir biografijos tyrinėtojai bando įminti šią mįslę, kurios vardas – dviprasmiškumas. Jo, dviprasmiškumo, buvimą, matyt, lėmė du dalykai. Visų pirma pati sovietinė epocha, kurioje rašytojas gyveno ir kurią aprašė, savaime – savo prigimtimi – buvo negailestinga, klastinga, klaidinga ir dviveidiška – mirties viešpatija su gyvenimą šlovinančiais lozungais. Antra, paties A. Platonovo talento ypatumai. Jo mintis ir stilius ir jų išraiškos priemonė – kalba, net, regis, prieš jo valią negalėdavo praeiti pro sovietinę tikrovę ar apskritai žmonių bendrabūvio paradoksus ir faktus, neišsunkdama, neišlukštendama jų iki tikrosios – esmės ir prasmės: visai viena – nulakuotas ar ne tikrovės kevalas, visai kita – sukirmijęs, suplėkęs, tuščias ar – dramatiškas – jos turinys.

Tragikomedija, gamybinė drama, tragifarsas, absurdo teatro pjesė (kaip kam patinka) „Aukšta įtampa“ buvo ilginama ir trumpinama, taisoma ir, veikiausiai, gadinama – turėjo apie dešimt redakcijų ir variantų, – bene penkis kartus keitė savo pavadinimą („Garvežys“, „Skelbimas apie mirtį“, „Paštininkas“, „Aukšta įtampa“, „Pulto ugnys“), buvo svarstoma SSSR Rašytojų sąjungoje, recenzuojama ir kontrrecenzuojama, siūloma redakcijoms, leidykloms, V. Mejercholdo teatrui, tačiau visuomet susilaukdavo daugybės „o, bet, tačiau“ ir reikalavimų perdirbti. Toks „procesas“ tęsėsi dešimtį metų. Pagaliau 1941 metų birželio 18 dieną SSSR Meno reikalų komitetas priėmė lakonišką nuosprendį: „Pjesės idėja – novatorių kova už gamybą – neatskleista“. Kūrinys buvo palaidotas gyvas.

Pjesėje „Aukšta įtampa“ irgi viskas dviprasmiška, keista, neaišku. Neaišku, kodėl pagrindiniais herojais pasirenkami trys vyrėlesnės kartos inžinerinės inteligentijos atstovai, kai tuo pat metu buvo plačiai vykdoma „senųjų buržuazinių specialistų kontrrevoliucinių ir kenkėjiškų organizacijų“ demaskavimo ir teisminio susidorojimo kampanija, kodėl vienu iš tų inžinierių yra buvęs baltagvardietis, tiesa, atkalėjęs, kai didesnių Sovietų valdžios priešų už buvusius Baltosios gvardijos savanorius bolševikams nebuvo, kodėl tokį keistą veikalą Platonovas ėmė rašyti iškart po jo vargdienių kronikos „Ateičiai“ kritikos, dvelkusios mirtimi? Keisti, neaiškūs, dviprasmiški ir visi „Aukštoje įtampoje“ veikiantys personažai. Net socializmo industrializavimo fanatikė Krašenina, vientisa, tiesmuka ir nepermaldaujama kaip plieninė liniuotė, pamilsta minėtąjį baltagvardietį, tiesa, jau lyg tai beatsiverčiantį į bolševizmą (jis irgi dviprasmiškas!), tiesa, jau mirusį… Arba filosofuojantis darbininkas udarninkas Pužakovas, revolveriais ir sentencijomis prikimštomis, metaforiškai ir ne kalbant, kombinezono kišenėmis. O čia dar nežinia ko ir iš kur (gal iš dangaus, o gal ir iš pragaro) išdygęs saldžiai ciniškas Paštininkas, jau ne dviprasmis, o daugiaprasmis elementas…

Nei ši – „Aukšta įtampa“ – nei kuri nors kita Andrejaus Platonovo pjesė Lietuvoje nėra pastatyta. Manytume, jog Lietuvos teatrą, mėgstantį tiesiogine prasme karstytis sienomis ir erdvėmis, ji turėtų suintriguoti. O jeigu dar atsirastų koks nors aukščio, skrydžio ir … kritimo  nebijantis drąsus režisierius, sugebantis žongliruoti ir perkeltinėmis prasmėmis, gali gimti sveikas ir netikėtas vaidinimas.

 

Lexar1>Deskt>Deskt>Mano tekstai>Mano doc>Įvadas>

 

                          *

 

 

Daugelį metų mažai kas iš skaitytojų numanė, jog prozos genijus Andrejus Platonovas (1899-1951) dar yra ir dramaturgas. Šiuo metu žinomi 9-i jo parašyti dramos veikalai (neskaitant tarpinių variantų), kurie pradėti publikuoti praėjus gerokai laiko po autoriaus mirties, o į vieną tomą pirmą sykį surinkti tik XXI a. pradžioje. Tuo tarpu 4-jame ir 5-jame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose A. Platonovas – dramaturgas – buvo gerai žinomas „sovietinio meno“ ideologų, teatro, literatūros ir leidybos funkcionierių, teatro ir literatūros kritikų bei rašytojų aplinkoje. Bet ne plačiosioms skaitytojų ir žiūrovų masėms.

Nes jo pjesės, kaip ir apskritai visa kūryba, nesutapo su Svarbiausiojo Sovietijos Skaitytojo –Stalino – estetiniu skoniu ir, lemtingiausia, politiniais tikslais.

Visi kiti dalykai – kūrinio sutikimas su socialistinio realizmo „metodu“ ir jo kanonais, bolševikinių ideologijos prižiūrėtojų tonas, sovietinių literatūros ir meno kritikų vertinimai, repertuarinė ir leidybinė politika – buvo tik to „skonio“ ir tų tikslų išvestinės.

Stalinizmo leninizmo tikslas buvo užvaldyti visą pasaulį t. y., vaizdžiai kalbant, padaryti žemės rutulį tokiu pat plokščiu, kokiu jis žmonijos vaizduotėje buvo prieš pusę tūkstančio, tūkstantį ar tris tūkstančius metų…Ir tą „misiją“ privalėjo vykdyti irgi plokščias daiktas – naujasis – sovietinis žmogus, žmogus suplotas it plekšnės, gelmės prislėgtos prie jūros dugno. Tokį deformuotą žmogų turėjo „išspausti“ bolševikinio antstato svoris, užgulęs bazę – individo sąmonę – lyg kokia gelžbetoninė plokštė. Bolševikinis stalininis antstatas – tai čekistinis enkavedistinis teroras ir jo baimė, visiška ekonominė asmens priklausomybė nuo diktatūrinės pagal proletariatą valstybės, žemiausių instinktų, pridengtų lygybės obalsiu, kurstymas liaudyje, kultūros kaip ideologijos ir propagandos tarnaitės statuso įtvirtinimas visose meno ir literatūros sferose, pagaliau internacionalizmo – pasaulinės „revoliucijos“ preteksto – skatinimas, už kurio lyg kaukės slėpėsi (ir tebeslepia) didžiarusiškojo šovinizmo grimasos bei  imperinės iltys ir viltys.

A. Platonovo vaizduotės žmogus netiko būti Stalino planų vykdytoju.

Nes jis nei plokščias, nei socialrealistiškas, o gyvenimo neapibrėžtumų ir nelygumų iškreivintas, sureljefintas, kenčiantis ir mylintis, net nesvarbu ką: tempiančią šapą skruzdėlę, skrendantį padange paukštį, kaimo kvailelį, žiaumojantį supelijusį kriaukšlą vaikiščią ar utopines komunizmo ūkanas. Platonovo herojus entuziastingai kaip šaunusis kareivis Šveikas žygiuoja „laikmečio“ kolonos rikiuotėje vieškeliu į visuotinę ir lygią dar nesunaikintų gyvųjų laimę ir…kartas nuo karto nepataiko koja į koją. Nes jis – dviprasmiškas.

Nors pats Andrejaus Platonovo asmuo, atrodytų, idealiai atitiko visus klasinius ir ideologinius reikalavimus, keliamus sovietiniam „sielų inžinieriui“: kilęs iš „geros“ – proletarų – šeimos ir pats proletaras, pritaręs  Spalio perversmui ir buvęs raudonųjų pusėje pilietinio karo metais, besąlygiškai įtikėjęs socializmo reikalu ir nuoširdžiai rėmęs „tarybų“ valdžios politiką, žodžiu, buvo autentiška viso to sovietinio „kotlavano“ dalis. Prilyginęs save „dvasios vargetai“, jis tarsi susilygino su žemės paviršiumi, nebepretenduodamas net į žolelės statusą („Išlydi mus gęstančios žvaigždės / senelių teisybės ieškot… / Nuslenka amžiai po amžių, / o mums – net žolės nesuvokt“). Buvo įstojęs, išstojo, keletą kartų bergždžiai vėl bandė sugrįžti į bolševikų partiją, viešai atgailavo už „padarytas klaidas“, siūlėsi į garsiąją rašytojų kelionę po zekais „apgyvendinto“ archipelago GULAG o salyno Belamorkanalo „strojkės“ salą, visomis rašytojiškomis išgalėmis bandė prisiderinti prie literatūrinės konjunktūros, jo to meto kūriniai pilni bolševikinių lozungų, „Vado“ citatų, stalinistinių sovietinio žmogaus svaičiojimų ir svajonių apie šviesią rytdieną…

Nepaisant viso to (o gal dėl to), jo kūriniai Staliną erzino ir siutino, sovietiniai literatūros valdininkai, tą diktatoriaus tūžmą patyrę savo kailiu, juos triuškino, o žurnalų, leidyklų, teatrų vadovaujantys pareigūnai, paklusdami savisaugos instinktui, – vengė. Mus dabar glumina viena aplinkybė: A. Platonovas, nuoširdus Sovietų valdžios šalininkas ir socializmo iki panagių entuziastas, o rašė, – Josifo Stalino bei jo teroro ir propagandos aparatų supratimu, – antisovietinius ar net socializmo statybai priešiškus „kontrrevoliucinius“ kūrinius. Akivaizdūs to įrodymai: A. Platonovo veikalą „Ateičiai“, autoriaus apibrėžtą: „Varguomenės kronika“, Stalinas tulžingai įvardija kaip „buožių kronika“; arba: bolševikų politinio saugumo OGPU slaptojo politinio skyriaus 4-ojo poskyrio įgaliotinis operatyviniam darbui tikriausiai 1933 metais pateiktoje „Pažymoje apie autorių A. Platonovą“ rašo: „Po apysakos „Ateičiai“ parašytieji Platonovo kūriniai rodo Platonovo antitarybinių nuotaikų sustiprėjimą. Jiems visiems būdingas satyrinis, o iš esmės kontrrevoliucinis požiūris į svarbiausias socializmo statybos problemas. Platonovas mėgino ištisai arba ištraukomis skelbti kai kuriuos iš tų kūrinių, tikindamas, jog jų publikavimas ne tik priimtinas, bet ir būtinas dėl naudos partijai. „   Nėra juk kito tokio rašytojo, sugebančio taip įsiskverbti į sielos ir daiktų paslaptis, kaip aš. Gera pusė mano kūrybos padeda partijai pamatyti kai kurių dalykų supelijimą labiau, nei RKI¹“.

Iki pat šių dienų A. Platonovo kūrybos ir biografijos tyrinėtojai bando įminti šią mįslę, kurios vardas – dviprasmiškumas. Jo, dviprasmiškumo, buvimą, matyt, lėmė du dalykai. Visų pirma sovietinė epocha, kurioje rašytojas gyveno ir kurią aprašė, savaime – savo prigimtimi – buvo negailestinga, klastinga, klaidinga ir dviveidiška – mirties viešpatija su gyvenimą šlovinančiais lozungais. Antra, paties A. Platonovo talento ypatumai. Jo mintis ir stilius ir jų išraiškos priemonė – kalba, net, regis, prieš jo valią negalėdavo praeiti pro sovietinę tikrovę ar apskritai žmonių bendrabūvio paradoksus ir faktus, neišsunkdama, neišlukštendama jų iki tikrosios – esmės ir prasmės: visai viena – nulakuotas ar ne tikrovės kevalas, visai kita – sukirmijęs, suplėkęs, tuščias ar – dramatiškas – jos turinys.

Tragikomedija, gamybinė drama, tragifarsas, absurdo teatro pjesė (kaip kam patinka) „Aukšta įtampa“ buvo ilginama ir trumpinama, taisoma ir, veikiausiai, gadinama – turėjo apie dešimt redakcijų ir variantų, – bene penkis kartus keitė savo pavadinimą („Garvežys“, „Skelbimas apie mirtį“, „Paštininkas“, „Aukšta įtampa“, „Pulto ugnys“), buvo svarstoma SSSR Rašytojų sąjungoje, recenzuojama ir kontrrecenzuojama, siūloma redakcijoms, leidykloms, V. Mejercholdo teatrui, tačiau visuomet susilaukdavo daugybės „o, bet, tačiau“ ir reikalavimą perdirbti. Toks procesas tęsėsi dešimtį metų. Pagaliau 1941 metų birželio 18 dieną SSSR Meno reikalų komitetas priėmė lakonišką nuosprendį: „Pjesės idėja – novatorių kova už gamybą – neatskleista“. Kūrinys buvo palaidotas gyvas.

Pjesėje „Aukšta įtampa“ irgi viskas dviprasmiška, keista, neaišku. Neaišku, kodėl pagrindiniais herojais pasirenkami trys vyrėlesnės kartos inžinerinės inteligentijos atstovai, kai tuo pat metu buvo plačiai vykdoma „senųjų buržuazinių specialistų kontrrevoliucinių ir kenkėjiškų organizacijų“ demaskavimo ir teisminio susidorojimo kampanija, kodėl vienu iš tų inžinierių yra buvęs baltagvardietis, tiesa, atkalėjęs, kai didesnių Sovietų valdžios priešų už buvusius Baltosios gvardijos savanorius bolševikams nebuvo, kodėl tokį keistą veikalą Platonovas ėmė rašyti iškart po jo vargdienių kronikos „Ateičiai“ kritikos, dvelkusios mirtimi? Keisti, neaiškūs, dviprasmiški ir visi „Aukštoje įtampoje“ veikiantys personažai. Net socializmo industrializavimo fanatikė Krašenina, vientisa, aiški ir nepermaldaujama kaip plieninė liniuotė, pamilsta minėtąjį baltagvardietį, tiesa, jau lyg tai beatsiverčiantį į bolševizmą (jis irgi dviprasmiškas!), tiesa, jau mirusį… Arba filosofuojantis darbininkas udarnikas Pužakovas, revolveriais ir sentencijomis prikimštomis, metaforiškai ir ne kalbant, kombinezono kišenėmis. O čia dar nežinia ko ir iš kur (gal iš dangaus, o gal ir iš pragaro) išdygęs saldžiai ciniškas Paštininkas, jau ne dviprasmis, o daugiaprasmis elementas…

Nei ši – „Aukšta įtampa“ – nei kuri nors kita Andrejaus Platonovo pjesė Lietuvoje nėra pastatyta. Manytume, jog Lietuvos teatrą, mėgstantį tiesiogine prasme karstytis sienomis ir erdvėmis, ji turėtų suintriguoti. O jeigu dar atsirastų koks nors aukščio, skrydžio ir … kritimo  nebijantis drąsus režisierius, sugebantis žongliruoti ir perkeltinėmis prasmėmis, gali gimti sveikas ir netikėtas vaidinimas.

¹Darbininkų ir valstiečių inspekcija.

žymos: Andrejus Platonovas

 

Lexar1>Desktop>Desktop>Manotrkstai>Manodoc