Paskutinis imperijos kareivis (Nevzorovas)

 

 

Paskutinis imperijos kareivis

arba

179 laipsnių posūkis

:

Aleksandras Nevzorovas

 

      Vardažodžiui „Nevzorovas“ ir viskam, kas su juo susiję ilgus metus – nuo 1991 iki pat 2019 – jaučiau alergija bei absoliutaus atstūmimo jausmą. Matyt, šiuo garsiažodžiu būčiau gąsdinęs ir neklaužadas vaikus bei šunis, jei tik tam būtų pasitaikiusi proga. Bet štai prieš gerą pusmetį, pradėjus man sistemingiau žiūrėti ir klausytis A. Venediktovo vairuojamos radijo programos „Echo Moskvy“ („Maskvos aidas“) laidas, atkreipiau dėmesį, kad ten gana dažnai siūloma pasižiūrėti / pasiklausyti anksčiau ar visai neseniai vykusių pokalbių su A. Nevzorovu. Ir vieną kartą, perskaitęs, kad ekskliuziniame pokalbyje šnekina  Estijos žurnalistas, nutariau pasižiūrėti, kas ten dėsis. O ten dėjosi dalykai man visiškai netikėti, beveik neįtikėtini, net maloniai gluminantys: Aleksandras Nevzorovas, tas „našistas“ ir „fašistas“, pasirodo, absoliučiai remia Baltijos valstybių Nepriklausomybę, o Rusijos vykdytą ir vykdomą užsienio politiką įvardija kaip visiškai impernacionalistinę, užgrobiamąją, klastingą. Aišku, toks jo pasikeitimas šokiravo (iš gerosios pusės). Bet tai, ant ko visiškai užkibau, tai yra prarijau kabliuką (nes atitiko mano paties nuostatą, t. y. „skonį“), buvo A. Nevzorovo požiūris į V. Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“, kuris  faktiškai visiškai sutapo su mano, šio rašinio autoriaus, įsitikinimu, kad tas filmas yra nusikaltimas prieš lietuvių tautą ir Lietuvos valstybę. A. Nevzorovas tik tarp kitko, bet labai aiškiai konstatuoja, jog „Niekas nenorėjo mirti“ „kūrėjai“ yra susitepę 1990–1991 Lietuvos žmonių, Lietuvos didvyrių krauju. Pokalbyje su estų žurnalistu jis teigia, kad desantininkai ir omonininkai savo nusikaltimus darė įtaigoti, be kitko, ir tokių bei panašių filmų: žudydami civilius žmones, jie manė „kovoją“ su banditais, tai yra, „miško broliais“.

     Dabar gera proga žengti pusę žingsnio į šoną nuo šio, magistralinio, pasakojimo apie A. Nevzorovo „atsivertimą“. Privalau bent minimaliai apsistoti ties minėtu V. Žalakevičiaus „veikalu“. Tai talentingas filmas. Bet Šėtonas irgi yra talentingas. Lietuviams, nebeskiriantiems Gėrio nuo Blogio, jis tapo „kultiniu“. (Beje, A. Nevzorovas viename iš savo interviu sako, kad rusams, norintiems tapti normalia tauta ir būti europiečiais, būtina išmokti skirti gėrio ir blogio kategorijas). Todėl visiškai nenustebau, bet vis dėlto loštelėjau, net šyptelėjau, kai sužinojau, jog visai neseniai, 2019 m. liepos 6 dieną, Lietuvos Valstybės dieną, per Lietuvos televiziją buvo rodomas Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“. Vėl ėmiau galvoti, netgi mąstyti, kodėl laikas nuo laiko Lietuvos televiziją sąžinės ir proto aptemimas ištinka. Aišku, vatnikų ir šimtasiūlininkų, inteligentiškųjų lietuviškųjų vatnikų ir šimtasiūlininkų, ypač jaunosios, posovietinės kartos, ypač gerbėjų sovietinio meno „šedevrų“, tokių, kaip Žaliojo tilto balvonai, cvirkos, dinozauriškieji Sporto rūmai ir kitos panašios pabaisos, yra apsčiai, ir dar ne visi jie, lygu tarakonai, nėra išsislapstę po savo individualius ir kolektyvinius plyšius plyšelius. Bet nemanau, kad išsigimėliško filmo demonstravimas Valstybės dieną būtų buvusi jų „provokacija“ ar „diversija“. Kad ir nedidelį, bet vis dėlto apčiuopiamą orientavimosi Keturiose Pasaulio Šalyse instinktą jie bus paveldėję dar iš Smetonos laikų?! „Diversija“ dar būtų pusė bėdos. Manau, kad atsitiko blogiausia: Lietuvos televizijos programą 2019 metų liepos 6-ajai dienai sudarė asmuo (ar asmenys), visiškai ABEJINGAS, tam, kas dedasi aplinkui. Tas asmuo yra kurčias ir aklas, o jo širdis – iš ledo. Jis yra negyvas nuo gimimo, nors alsuoja ir kvėpuoja. Ryšium su tuo kiltų dvi grupės klausimų. Pirmajai grupei priklausytų tokie, kurie būtų susiję su visa minčių ir motyvų eiga, kilusia ar gimusia to negyvėlio galvoje nuo pat pirmojo impulso iki jo sankcijos įtraukti į Lietuvos televizijos programą minėtą Žalakevičiaus kinofilmą. Šiai minčių eigai atsekti bei užfiksuoti geriausiai, matyt, praverstų psichoneuropatalogo paslaugos ar kas nors link tos pusės… Antra klausimų grupė būtų žymiai proziškesnė. Norėtųsi paklausti itin nemalonių ir nekuklių klausimų: kokius konkursus ir kokias apklausas praėjo tas asmuo, kol gavo teisę sudarinėti televizijos programas (jei vyko konkursai, tai norėtųsi, pavyzdžiui, sužinoti konkurso komisijų sudėtis, jų pirmininkų pavardes). Kaip jis galėjo praeiti atranką, jei nuo tokių tipų atsiduoda cinizmu jau už poros kilometrų. Nebent atrankos vyksta tapataus dvoko aplinkoje… O juk galėjo būti dar ilgesnė grandinėlė (bet ko nežinau, to nežinau), pavyzdžiui: programos sudarytojas – jo viršininkas, tai yra, redaktorius – ir vyriausiasis įstaigos viršininkas, galų gale vizavęs visą šitą bakchanaliją. Ir kas dėjosi jų galvelėse (jei tokia grandinėlė egzistavo), kai reikėjo savanoriškai pritarti tokio antivalstybinio filmo rodymui Valstybės dieną.

     Ir dar viena reikšminga „detalė“. Ar kam teko girdėti, kad kuris nors juostos „NNM“ aktorių ar kitų „personažų“ būtų viešai atsiprašę ar paatgailavę už sudalyvavimą šitame gėdingame, niekšiškame, iš pagrindų melagingame reikale? O gal kas, perskaitū scenarijų ir atsisakė? Neteko girdėti. Bet štai aktorius Juozas Budraitis išdidžiai išstena: „Manau, filmas „Niekas nenorėjo mirti“ iki šiol sukelia tiek aistrų todėl, kad yra talentingas kūrinys“ (Budraitis J., M. Matulytė. Mano kinas: pasaulis, kuris priklausė vyramas. – R. Paknio leidykla, 2015, p. 51). Deja, aktorius, kuris taip talentingai melavo savo talentinga vaidyba NNM, cituota fraze vėl niekingai meluoja: „aistros“ juk kyla ne dėl to, kad filmas talentingas, o dėl to, kad jis melagingas! Pasitikslinu: dėl to, kad MELAS mums, žiūrovams, pateikiamas TALENTINGAI. Tai labai didelė nuodėmė, tai labai sunkus nusikaltimas. O kad nusikaltimas padarytas talentingai, nėra joks pasiteisinimas. Priešingai – tai „sunkinanti aplinkybė“. Juk, kaip jau minėjome, Šėtonas irgi yra talentingas. (Beje, kaip pamatysime, A. Nevzorovas pokalbyje su latvių žurnalistu faktiškai atsiprašė už savo filmukus „Naši“).

     Na, bet vėl grįžkime į magistralinį kelią. Kas per žmogus tas Aleksandras Nevzorovas? Ketinau trumpai jį pristatyti, remdamasis rusiškojoje Vikipedijoje pateikta medžiaga, bet pamačiau, kad ne viskuo, kas ten rašoma galima pasitikėti. Pavyzdžiui, ten teigiama, kad A. Nevzorovo motinos tėvas – Georgijus Vladimirovičius Nevzorovas – buvo MGB generolas, kuris 1946–1955 vadovavo MGB SSSR Kovos su banditizmu Lietuvos SSR valdybai, tai yra, vadovavo kovai su „miško broliais“. Bet jokių dokumentų, patvirtinančių, kad tokia valdyba (skyrius) iš viso egzistavo ar kad koks nors Nevzorovas (generolas ar eilinis) būtų dalyvavęs kare su Lietuvos partizanais, nepateikiama. Todėl geriau pasidalinsiu savo asmenine nuomone apie šį prieštaringą žmogų, kurią susidariau klausydamasis ir žiūrėdamas du išskirtinius (ekskliuzinius) interviu su Baltijos šalių žurnalistais. Pirmasis pokalbis įvyko 2016 m. birželio 6 dieną Peterburge, kur su A. Nevzorovu  kalbėjosi Latvijos televizijos žurnalistas Gundaras Rederis, antrasis – tų pat metų gruodžio 12 dieną Stokholme, ten  A. Nevzorovą šnekino Estijos žurnalistas Jevgenijus Zavadskis. Šiems mano įspūdžiams formuotis taip pat padėjo ir kitos televizijos laidos, kuriose dalyvaudavo mūsų herojus arba kuriose apie jį būdavo kalbama (J. Ponasenkovas), taip pat kita internete rasta medžiaga.

     Kokia savo esme (savybe, bruožu) mane labiausiai nustebino (ir tuo pačiu sudomino) Aleksandras Nevzorovas? Atsakymas: sugebėjimu evoliucionuoti, tai yra – keistis. Faktiškai, jis jau buvo užsimatavęs pats save. (Pasilaidojęs). Be šacho. Ir vis dėlto partijos nepralaimėjo. (Ji vis dar tęsiasi). Keisčiausia (ir nuostabiausia) yra tai, kad jis keitėsi (evoliucionavo) ne konjunktūrine (putininkiška, pravoslavine) kryptimi, o priešinga – antiimperialistine, antideržavine, antipravoslavine. Net sunku pasakyti, kas jį kaip asmenybę (žmogų) išgelbėjo. Jis juk turėjo negrįžtamai žlugti. Žodžiu, jo virsme nėra veidmainystės, nėra konjunktūros, nėra didelio prisitaikėliškumo, nėra atsitiktinumo. Yra tiesos ieškančio žmogaus pastangos susigaudyti pačiame savyje, dabarties pasaulyje ir galų gale susivokti, kas ir kur yra Gėris ir kur ir kas yra Blogis. Viename iš tų interviu A. Nevzorovas samprotauja taip: 19 amžiuje rasdavosi gydytojų, kurie sąmoningai apsikrėsdavo kuria nors liga (dažnai mirštama), kad galėtų patirti ir aprašyti tos ligos eigą. O jis pats Rusijos socialinės, emocinės, kultūrinės aplinkos buvęs infekuotas imperinėm bacilom, sukėlusiom šovinistinius, juodašimtiškus, deržavinius kliedesius, jam to nežinant ir nejuntant. Ir jis pats tyręs tuos simptomus ant savo kailio intuityviai, nesąmoningai. Ir kad tai buvęs „sąžiningas, skaidrus, ilgai trukęs eksperimentas su pačiu savimi“.

     Kad A. Nevzorovas, kaip ir šimtai milijonų kitų rusų, sirgo beveik nepagydoma rusiškojo   imperializmo (jo laikais eufomizuoto į internacionalinio komunizmo išsireiškimą) liga, nėra jokių abejonių. Ir kad jis nuo jos nebemirs – rodytų pateikiamieji interviu. Bet pateikiamieji interviu taip pat rodo, kad užkratas organizme paliko liekamuosius, negrįžtamus pėdsakus. Ir čia nieko nuostabaus – juk dešimtys, kur ten – šimtai milijonų sovokų nugyveno savo gyvenimus sirgdami šia bjauria liga, taip ir nepajutę jokių jos simptomų, jokių individualių ar kolektyvinių (už visą tautą) sąžinės priekaištų. Jie, priešingai,  kažkodėl visą laiką manė esą išvaduotojai (kai užgrobdavo kitas valstybes ir svetimas žemes), aukštesnės kultūros nešėjai (ir tuo pretekstu naikino kitas kultūras ir kitas tradicijas), kažkokio proletarinio, sovietinio humanizmo reiškėjai (o tuo pat metu kankino ir naikino milijonus žmonių), nešini terboj ant kupros kažkokį ypatingą Rusijos vaidmenį, kažkokią ypatingą Rusijos vietą, kažkokį ypatingą Rusijos pašaukimą, kažkokį ypatingą Rusijos kelią, kažkokį ypatingą Rusijos dvasingumą. Apie kokias ten savikritiškas savivokas, savistabas, analizes, refleksijas gali kilti mintis, jei a priori pats sau esi prisiskyręs išvaduotojo, gelbėtojo, dvasingumo ir žmogiškumo nešėjo misiją…

    A. Nevzorovo atvejis yra absoliučiai netipiškas, mįslingas, keistas… Juk jis augo, formavosi, klostėsi, o vėliau – dirbo žurnalistu pačio to kvaitulio epicentre. Taip, kaip žmogus, jis turėjo žlugti. Bet ne! Iš 100% -nio imperialisto („paskutinis imperijos kareivis“ – iš čia jo „Naši“) jis virto absoliučiu ir visiškai blaiviu Baltijos valstybių išsikovoto kelio – į Laisvę, į Demokratiją, į Europos Sąjungą, į NATO pritarėju ir skatintoju! Pats A. Nevzorovas šitokį savo posūkį aiškina poveikiu to, ką pamatė, su kuo susidūrė Vilniuje, Rygoje, Padniestrėje, Čečėnijoje… Bet maža kas su kuo kada tada susidūrė… Man regis, A. Nevzorovą išgelbėjo jo originalus mąstymas ir iš kažko perimtas skirtumo tarp Gėrio ir Blogio suvokimas. (Gal iš Krikščionybės: jaunystėje mokėsi Dvasinėje seminarijoje, giedojo religiniuose choruose).

      Be negrįžtamai susiformavusio palankumo Baltijos valstybių Nepriklausomybei, turiu iškelti ir kai kurias įdomias, net netikėtas A. Nevzorovo įžvalgas.

     Ne Rusijos televizija ar televizorius („dėžė“) suformuoja dabartinio eilinio ir masinio ruso savimonę ir pasaulėmatį (sakykime: „Krymas mūsų“), bet pats eilinis, masinis rusas padiktuoja, ką jis nori matyti ir ką ir kaip jam reikia teigti ir rodyti. Kitaip sakant: valstybinės televizijos rodo tai, ką liaudis nori matyti. Tokių yra 98%. Kiti 2% žiūri ir skelbia tai, kas aniems 98% yra visiškai neįdomu ir nereikalinga. Todėl kagėbistinė Rusijos valdžia tebeleidžia funkcionuoti tokias sąlyginai liberalias, kitamintiškas, opozicines medijo laidas, kaip „Svoboda“, „Echo Moskvy“, „Dožd“. Todėl A. Nevzorovas visas tas teleradijo stotis įvardijo esant informaciniais ir idėjų rezervatais, skirtais itin siauram (lyginant su globaline visos tautos mase) inteligentų ir pusinteligenčių ratui ir nedarančiais jokio poveikio tiems, kurie egzistuoja už to rato ribų. Nes tiems to nereikia, nes tie to nesupranta ir suprasti nenori.

     Vėl šiek tiek paėjėję į šoną, galime perteikti kitą įdomią A. Nevzorovo mintį, glaudžiai susijusią su ankstesniąja: Putino kartos gebistai suprato, jog nėra jokios prasmės įvedinėti totalią cenzūrą ar aklinai uždaryti deržavos sienas, nes liaudies masių visiškai nedomina, kas rašoma ir sakoma anapus cenzūros ir kaip žmonės tvarkosi  anapus sienų. Tiems „graždanams“ svarbiausia, kad plėstųsi Rusijos imperija ir kad jos bijotų visas pasaulis. Tų durnelių logika paprasta: klaupkitės prieš mus ant kelių ir drebėkite, o tai sunaikinsime jus su visu jūsų išsigimusiu, degradavusiu pasauliu! Tiems idiotams nė į galvą neateina, kad jie, sunaikindami pasaulį, kartu sunaikins ir visą savo deržavą su savo vaikais, anūkais ir proanūkiais! Be abejo, tai apsvaigusio ruso, apgirtusio nuo savo „baisumo“  mužiko draskymas nuo savęs „telniaškos“ viso kaimo akivaizdoje.

      Kokios dar blaivios mintys nuskambėjo šiuose N. Nevzorovo interviu? Baltijos valstybių atžvilgiu taip: būkite laisvi, būkite racionalūs, būkite europiečiais, pasikliaukite Gėrio ir Blogio skirtumų principu! Aha, dar tai: kaip kad „dėžė“ transliuoja tik tai, ką liaudis nori išgirsti ir matyti, taip ir Putinas išreiškia, ištransliuoja rusų liaudies instinktus, polėkius, kompleksus, tamsumas. (Matyt, ne šiaip sau „Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka daugiau nei prieš šimtą metų kreipdamasis į Aukščiausiąjį, maldauja „tamsumų prašalinimo“!). „Putinas – tai Rusija“, – sako A. Nevzorovas. Kitaip tariant, Putinas nėra „caras“. Jis yra „liaudis“.

     Kaip rusams atsikratyti tos pragaištingos „rusiškos nacionalistinės imperinės idėjos“, kaip liaudžiai suvokti „klaidingumą ir niekšingumą visos tos konstrukcijos“? A. Nevzorovas teigia, kad „Rusija negali egzistuoti kitaip. Ji vis tiek ką nors užgrobinės, ji vis tiek plėš, prievartaus, žemins…“ ir kad ji turi tokią stebuklingą savybę padaryti nelaimingu kiekvieną žmogų: „Ji priprato prie to, jog žmogaus nelaimingumas yra įprastinė žmogaus būsena, ir ji visada to siekė. Ji visada aukojo pamišėliškom idėjom, pamišėliškom ideologijom, pamišėliškiems teiginiams, ji visada lengvai aukojo šimtus ir šimtus tūkstančių gyvenimų, likimų, reputacijų, savo pačios raidą“. Lygiai nelaimingomis Rusija daro ir visas kaimynines valstybes palei visą ilgą savo sienų perimetrą. Rodos, palaikytų normalius santykius su visomis demokratinėmis šalimis (ypač šiais laikais) – prekiautų, keistųsi, bendradarbiautų. Bet ne! Į visas jas be išimties yra žiūrima kaip į potencialias aukas, „gardžius kąsnelius“. Ir būk tu laimingas turėdamas pašonėje tokį besotį, nuosekliai agresyvų „draugą“!

     Kad Rusija pasikeistų, svarsto A. Nevzorovas, turi įvykti fazinis pokytis, fazinis pasikeitimas, staigus ir visuotinis perėjimas iš vienos būsenos į kokybiškai kitą (kaip kad vanduo prie tam tikros temperatūros virsta ledu). Kalbant apie Rusijos politinės, tiksliau, mentalinės būsenos pokytį, pagal jį reikštų, kad absoliučios mažumos nuomonė tampa visuotine, tai yra absoliučios daugumos nuomone. Bet kad iki to būtų prieita nuosaikiu, nuosekliu – evoliuciniu keliu A. Nevzorovas neįžvelgia jokių vidinių, giluminių prielaidų nei Rusijos deržavos tradicijoje, nei ruso sieloje. „Rusija šiuo istoriniu momentu šitam yra absoliučiai neįgali“, – teigia jis. Kad pamišimo apimtos nacijos atsikvošėtų, apibendrina A. Nevzorovas XX a. pasaulio istorinę patirtį, jos turi gauti „košmarišką pamoką“. Po jų pasimokė Vokietija, Italija, Japonija… Taip ir Rusiją, esą, gali pagydyti, iš ledo paversti vandeniu, ateityje jos laukianti kažkokia didžiulė katastrofa… O čia pridėsime nuo savęs, kad toks „metodas“ Rusijai, matyt, irgi netinka (pernelyg jau ji yra išdidėjusi, išpampusi!). Po 2017 bolševikinio perversmo, ypač per tirono Stalino valdymo laikotarpį, buvo nužudyta ar žuvo kelios dešimtys milijonų žmonių. Ir nieko – vežimas tebestovi ten pat! Jokių fazinių pokyčių!

     Apskritai, A. Nevzorovo teiginiuose yra nemažai prieštaravimų. Kai kurios jo mintys kelia abejonių ar net kategorišką norą nesutikti. Sustokime ties vienu tokiu tvirtinimu, kuris, beje, išsakomas abiejuose pokalbiuose. G. Rederiui jis sako: „Užmirškite tai, kas buvo. Nustokite persekioti tuos vargšus omonininkus. Jie juk viso labo tebuvo vykdytojais. Negalima teisti kareivių, jokiu būdu negalima teisti kareivių… Būkite kilniaširdžiai, būkite Europa“… Po kelių mėnesių J. Zavadskiui antrina: „Negalima teisti kareivio, negalima teisti mažo žmogaus, politinių įvykių dalyvio. Tai visada niekšybė, tai visada necivilizuota“. Bet civilizuota visuomenė dėl to ir yra civilizuota, kad ji žmones teisia ne už tai, kad jie yra „maži“, kad jie buvo kareiviai ar omonininkai, o už jų padarytus nusikaltimus. „Maži“ žmonės, deja, kartais padaro didelius nusikaltimus. Niekada nebus atleista tiems šimtams tūkstančių Raudonosios armijos kareivių, kurie 1945 metais nuo Nemuno iki Elbės išprievartavo milijonus moteriškos lyties asmenų, daugelį jų žvėriškai nužudydami. Ir tai darė juk ne Stalinas, Berija ar Žukovas, o būtent tie mažieji žmogeliukai. Man nuostabą ir pasibjaurėjimą tebekelia tas faktas, kad tuos prievartautojus ir žudikus simbolizavę Žaliojo tilto balvonai ypač aršiai buvo ginami dalies moteriškos lyties atstovių…

     Papildas. Šis textas jau buvo parašytas

 

     Dar norisi keliais štrichais apibūdinti kai kurias asmenines, žmogiškąsias Aleksandro Nevzorovo savybes, charakterio bruožus.

     Žmogaus intelektualumą akivaizdžiausiai  išduoda jumoro jausmo turėjimas, įvaldymas. A. Nevzorovas jį turi. Tai, beje, gerokai užglaisto, sušvelnina dažnai gan atšiaurią, paradoksalią, kartais vulgaroką  jo kalbėjimo ir samprotavimų manierą. Šitokį, šiurkštoką, minčių reiškimo stilių jis, matyt, panaudoja ir kaip priedangą, nes nenori žmonėms prisipažinti, juolab pasirodyti, koks yra iš tikrųjų (gan minkštas, gan jautrus, gan moralus, sentimentalus). Todėl jis yra priverstas užsidėti kaukę kieto, šiurkštaus, ciniško vyruko. Galbūt ta kaukė kai kada prilimpa prie jo elgsenos ir kalbėsenos odos. Bet čia jau skaitytojų ir žiūrovų reikalas atskirti kaukę nuo žmogaus esmės. Charakteringas atvejis: interviu J. Zavadskiui jis prisipažįsta, jog vaikystėje itin žavėjęsis filmu „Šaunioji septyniukė“, bet užaugęs visiškai nuo jo atsiribojęs, kadangi tasai padaręs „pačią bjauriausią įtaką“, nes pernelyg propagavęs gerąsias, altruistines, nesavanaudiškąsias  žmogaus intencijas ir, kaip sako jis – „deja, išugdė manyje tai, kas manyje yra blogiausio, taip, ir išmokė mane kvailysčių, išmokė mane to, kad reikia užsistoti silpnesnius, kad reikia ginti kvailius ir parsidavėlius“.

 

Todėl ir antraštėje figūruoja kompromisiniai 179 laipsniai, o ne absoliutūs, kategoriški, bet neteisingi – 180. Remdamasis interviu su žurnalistais G. Rederiu ir J. Zavadskiu išsakytomis A. Nevzorovo mintimis pabandysiu dabar itin glaustai pakalbėti apie liekamąjį imperialistinį, kolektyvinį įšalą A. Nevzorovo pažiūrose

žymos: Aleksandras Nevzorovas,