Odin

Odin

 

2021 metų liepos gale klausiausi kassavaitinį rašytojo ir pedagogo Dmitrijaus Bykovo vidurnakčo monologą „Odin“ (2021. 07. 22) . Tai autorinė svarstymų ir analizės laida apie literatūrą, meną, kultūrą, politiką, istoriją, apie priešus ir draugus, asmenybę ir minią, valdžią ir visuomenę, Pasaulio Pradžią ir Pasaulio Pabaigą. Apie Mirtį ir Gyvenimą.

(https://www.youtube.com/watch?v=ZMDCV4BNSxM)

 

Šįkart, be kitų kūrinių, D. Bykovas aptarinėjo ir du eilėraščius, į kuriuos atkreipiau dėmesį ir todėl išverčiau. Turiu galvoje Nikolajaus Zabolockio vaikams skirtą eilėraštį apie neklaužadą berniūkštį paukštvanagėlį ir Josifo Brodskio šiuolaikišką baladę apie Miestą ir Pasaulį.

N. Zabolockio eilėraštuko „Pasaka apie vienakį žmogutį“ pristatymui skiriamos kelios eilutės, o J. Brodskio kūrinio „Plėtojant Platoną“ komentavimui – bene 14 su puse laidos minutės.

Žemiau pateikiu „Plėtojant Platoną“ komentaro vertimą.

 

„Plėtojant Platoną“

 

Dabar pakalbėsime apie 1976 metais parašytą Josifo Brodskio eilėraštį „Plėtojant Platoną“, kurį skaityti balsu yra tiesiog didelis malonumas:

 

Я хотел бы жить, Фортунатус,  в городе,  где  река

высовывалась бы из-под моста,  как из рукава – рука,

и чтоб она впадала в залив,  растопырив пальцы,

как Шопен, никому не показывавший кулака.

 

Чтобы там была Опера, и чтоб в ней ветеран-

тенор исправно пел арию Марио по вечерам;

чтоб Тиран ему аплодировал в ложе, а я в партере

бормотал  бы, сжав зубы от ненависти: „баран“.

 

В этом городе был бы яхт-клуб и футбольный клуб.

По отсутствию дыма из кирпичных фабричных труб

я узнавал бы о наступлении воскресенья

и долго бы трясся в автобусе, мучая в жмене руб.

 

Я бы вплетал свой голос в общий звериный вой

там, где нога продолжает начатое головой.

Изо всех заканов, изданных Хаммурапи,

самые главные – пенальти и угловой.

 

 

 

Там была бы Библиотека, и в залах ее пустых

я листал бы тома с таким же количеством запятых,

как количество скверных слов в ежедневной речи,

не прорвавшихся в прозу, ни, тем более, в стих.

 

Там стоял бы большой Вокзал, пострадавший в войне,

с фасадом куда занятней, чем мир вовне.

Там при виде зеленой пальмы в витрине авиалиний

просыпалась бы обезьяна, дремлющая во мне.

 

И когда зима, Фортунатус, облекает квартал в рядно,

я б скучал в Галерее, где каждое полотно

– особливо Энгра или Давида –

как родимое выглядело бы пятно.

 

В сумерках я следил бы в окне стада

мычащих автомобилей, снующнх сюда-туда

мимо стройных нагих колонн с дорическою прической,

безмятежно белеющих на фронтоне Суда.

 

 

 

Там была бы эта кофейня с недурным бланманже,

где, сказав, зачем нам двадцатый век, если есть уже

девятнадцатый век, я бы видел, как взор коллеги

надолго сосредотачивается на вилке или ноже.

 

Там должна быть та улица с деревьями в два ряда,

подьезд с торсом нимфы в нише и прочая ерунда;

и портрет бы висел в гостиной, давая нам представление

о том, как хозяйка выглядела, будучи молода.

 

Я внимал бы ровному голосу, повествующему о вещах,

не имеющих отношенья к ужину при свечах,

и огонь в камельке, Фортунатус, бросал бы багровый отблеск

на зеленое платье. Но под конец зачах.

 

Время, текущее в отличие от воды

горизонтально от вторника до среды,

в темноте там разглаживало бы морщины

и стирало бы собственные следы.

 

 

 

И там были бы памятники. Я бы знал имена

не только бронзовых всадников, всунувших в стремена

истории свою ногу, но и ихних четвероногих,

учитывая отпечаток, оставленный ими на

 

населении города. И с присохшей к губе

сигаретою, сильно за полночь возвращаясь пешком к себе,

как циган по ладони, по трещинам на асфальте

я гадал бы, икая, вслух о его судьбе.

 

И когда бы меня схватили в итоге за шпионаж,

подрывную активность, бродяжничество, менаж-

а-труа, и толпа бы, беснуясь вокруг, кричала,

тыча в меня натруженными указательными: „Не наш!“ –

 

я бы втайне был счастлив, шепча про себя: „Смотри,

это твой шанс узнать, как выглядит изнутри

то, на что ты так долго глядел снаружи;

запоминай же подробности, восклицая „Vive la Patrie!“¹

 

 

 

Mano požiūriu, tai genialus eilėraštis. Jo parašymo data – 1976 metai. Reikšmingiausius eilėraščius J. Brodskis parašė tarp 1968 ir 1982, gal – 1984 metų. Per tuos 16 metų jis sukūrė visus savo šedevrus, o didžiąją dalį to laikotarpio praleido jau užsienyje. Tuo kūrybos tarpsniu iš jo poezijos palaipsniui nyko su Leningradu susiję motyvai ir vis daugiau radosi marmurinio romėniško bodėjimosi, bet tas bodėjimasis reikalo visiškai negadino, o jo aprašomas miestas su dorėninėmis kolonomis – tai visai ne Leningradas. Visiškai teisinga daugelio tyrinėtojų nuomone – tai Platono Valstybė, kurioje yra ir tironai, ir yra diktatoriai, yra Teismas ir Stotis, ir yra Tvarka, o poetai iš tos „tvarkos“  išvaromi. Ir nebūtinai poetai, o tiesiog paprasti piliečiai, kurie už nepakankamai susižavėjimo kupiną minčių pobūdį, kaip jau mes kalbėjome, anksčiau ar vėliau būna demaskuojami. Platono Valstybėje, kur Tvarkos idėja yra virš visų kitų idėjų, tokio personažo demaskavimas yra tik laiko klausimas – tai yra neišvengiama. 16 posmų yra visiškai aiškiai padalinti į 14 idealistiškųjų ir 2 katastrofiškąsias, ir pastarosios, katastrofiškosios, yra finalinės, kurios kaip tik ir perteikia galutinį, cincinatišką² pagrindinio, lyrinio herojaus demaskavimą. Tai toks emocinis išsiveržimas, kuris buvo rengiamas visos ankstesnės, absoliučiai elegiškos, ramios, netgi nuobodžios europietiško laiko tėkmės. Tai portretas kaip tik tokio Europos miesto, kuriame, tiesą sakant, J. Brodskis su siaubu visada įžvelgdavo keistą derinį: viena vertus, šimtmečius kultivuotos kultūros, pradedant viduramžių architektūra, baigiant renesansiškąja... tiksliau – renesansiškoji pratęs... ir čia jau jums visoks barokas ir rokokas, ir modernas, ir viskas, ko tik beužsigeistumėte. Ir tuo pat metu toje Europoje užsimezga fašizmas. Toje pačioje Europoje, tose idealiai simetriškose aikštėse, po tomis kolonomis stūgauja ir skeryčiojasi Vadas, toje Europoje atsiranda Dučė ir Frankas Štai ypatingai kraupus jo, Brodskio, eilėraštis „Vienam tironui“: „Čia būdavo jisai, nors dar be galifė“³. Tai juk reiškinys, kuris išaugo iš pasaulinės kultūros, iš tų idealių Stočių, iš tų ramių, tylių gatvių, iš tų miestelėnų, kurių gyvenimas toks apskaičiuojamas. Vienintelis galimas skirtumas: iš kaminų dūmai verčiasi arba nesiverčia... – fabrikų, fabrikų, suprantama. Ir tas siaubas, kad iš ramaus, kultūringo, europietiško gyvenimo tėkmės vis tiek prasimuša šiurpi, gyvuliška minios prigimtis. Šis konfliktas J. Brodskiui yra esminis. Čia svarbu, žinoma, kas išrėkiama finale: „Įsidėmėk smulkmenas, viską, šaukdamas: „Vive la Patrie!“. Ir kodėl, kurių galų štai tas „Vive la Patrie!“? Aš negalvoju, kad tai ironiškai prižemintas „Tegyvuoja Tėvynė!“ Ar tyčiojimasis iš džiūgaujančios minios, kai demonstruojamas atvirai apsimestinis meilinimasis jai? Ne, žinoma. „Vive la Patrie!“ – tai prisiminimas apie Dangiškąją Tėvynę, tai apie meną, kaip Dangiškąją Tėvynę. Pagal Siniavskio⁴ formulę – tai prisiminimas to, jog poetas dar turi kitą Tėvynę, be šios, žemiškosios. Ir į tą kitą, aukštesniąją, nepaprastąją Tėvynę jis turi kreiptis tada, kai minia bado į jį nusmailintais smiliais. Būtent tai mums visiems svarbu prisiminti dabar, kai į mus visus apskritai periodiškai įbeda nusmailintus smilius. Minia jau nebe tokia monolitiška. Ir, aplamai, rusų minia – ji niekada nebuvo ypatingai monolitinė, ji visada gana lengvai persimeta  nuo gailiaširdystės prie žvėriškumo ir atvirkščiai. Todėl mūsų situacija nėra visiškai nulemta, joje dar paliktas šansas. Prisimink, kad tu dar turi kitą Tėvynę, kad tu dar turi Tėvynę labiau  ilgaamžę ir nenuginčijamą, nei tavo gimimo vieta, kuri vis dėlto nebuvo kažkada tavo pasirinkta. „Viva la Patrie!“ – o gal tai apeliavimas į Kalbą, o gal į Kultūrą, o gal į tą tikrąją Europą, kuri vis dėlto turėtų kur nors būti, nepaisant tos gana guminės, gana viskam abejingos kasdienybės kaukės.

Suprantama, labai rimti nesutarimai kyla, kai aiškinamasi, apie kokį Fortunatą čia kalbama. Žinoma, tai ne maždaug 15–16 amžių viduramžių romano personažas Fortunatas, į kurį greičiausiai apeliuoja Novela Matvejeva: „Neaiškiais keliais Fortunatas pasuko, – apsišaukėlės skamba tuščiame jo kapše“⁵. Ten ne visai šelmių romano herojus, bet panašus, gauna dovanų piniginę, kurioje guli 10 červoncų vienoje kupiūroje. Ir net tada, kai kapšas ištuštėja, červoncai visada sugrįžta atgal. Suprantama, kad tai kitas Fortunatas. Tai ir ne vyskupas Fortunatas⁶, apie kurį užsimenama viename iš pokalbių. Šiaip Fortunatas – vienas dažniausiai minimų romėnų vardų. Ir kažkuris J. Brodskio poezijos tyrinėtojų teisingai pastebi, kad tai yra laiškas draugui į Romą. Ir kad būtent tam romiečiui draugui, kuris gyvena kažkur tolimoje praeityje, yra rašomas tarsi jau iš jo ateities, kuri ne taip jau labai ir skiriasi ir kurioje nieko iš principo naujo nėra. Tai dar šiokia tokia sąšauka, vidinis rimavimasis su Cincinatu. Su Cincinatu C., kuris gyveno tokiame pat mieste, ateities Europos mieste, kur vienintelis reikalavimas gyventojams – būti regimiems. Tu turėjai būti akivaizdus, kad būtumei visada pastebimas, kad tave būtų galima kontroliuoti, kad valstybei tu būtumei kiaurai permatomas ir suvokiamas. Toks minkštas, šilkinis, beveik gydomasis, beveik sirupinis totalitarizmas. Jo dabar labai daug. Jis dabar slapstomas arba už kaukės politinio korektiškumo, arba už kaukės suvereniteto, arba už kaukės patriotizmo. Jis vis atsinaujina, nes gaminasi iš žmogiškosios prigimties, o apie žmogaus prigimtį ir nereikia per daug gerai galvoti. Šia prasme J. Brodskis kaip tik ir puikiai primena dvi tos prigimties puses. Apie tai, jog visada yra  pjudytojai, visada yra ta dauguma, kuri, vos išgirdusi kad ir menkiausią nešablonišką samprotavimą, bematant apsimeta kurčia, tematančia šaukštą ir šakutę sau po nosimi. Bet visada egzistuoja ir antra pusė – pjudomasis ir, dar daugiau, – kiekviename mūsų tūno lyrinis herojus, jau pasiruošęs tam, kad gali būti papjudomas, kad pagaliau bus apkaltintas. Visai, kaip kad sakė Raikinas⁷: „Taip, pagaliau ir aš būsiu demaskuotas!“ Na, kas gi nėra gyvenęs su tokia jausena?

Man atrodo, kad šiame eilėraštyje, kaip ir visame vėlyvajame Brodskyje, egzistuoja – neteigsiu, kad pertekliniai ištęstinumai –  tiesiai pasakysiu – tam tikri abejotini pašmaikštavimai ar sąmojai, kurie yra nebūtini. Na, kad ir štai... na, sakykime, visiškai nesuprantu, kodėl prasibustų ten manyje snaudžianti beždžionė. Tai yra šioks toks nukrypimas, nebūtinai reikalingas pasakojimui.

Bet kas neabejotinai yra gerai, tai tas, jog iš visų Hamurapio išleistų įstatymų, čia patys svarbiausi yra golo ir folo Taisyklės. Tai labai rimti juokai, nors jiems ir suteiktas gana lengvabūdiškas pavidalas. Juokai, nes ilgą laiką buvo manoma, kad žmogus nuo gyvulio skiriasi savo sugebėjimu laikytis įstatymų. Hamurapis todėl ir laikomas vienu didžiausių Babilono valdovų, kad kaip tik jam viešpataujant, pasirodė pirmasis teismų Kodeksas. Arba bent jau iš ten pirmas pasiekė mūsų laikus, nes buvo ištašytas akmeniniame stulpe, kurį kažkas kažkada užgrobė ir pergabeno į kitą miestą. Hamurapis išskirtinę reikšmę skyrė buvimui liudininkų, buvimui teisminio proceso, teisminės procedūros. Na, ir ši Babilono ir romėnų teisės idėja šiais laikais vos nevirsta dalimi kasdienės buities, praktinės veiklos, net sporto. Štai iš visų Hamurapio išleistų įstatymų, pats svarbiausias skirtas golui ir folui. O rezultatas yra tas, kad šioje, formaliai įstatymų prisilaikančioje, ritualizuotoje, buitiniame lygmenyje visiškai romioje visuomenėje netikėtai išsibudina – ne, ne snūduriavusios beždžionės, ne, – prabunda štai tas baisus minios instinktas, kai svarbiausiu įstatymu tampa golo ir folo taisyklės, o moraliniai įstatymai nustoja ką nors reikšti ir pasitraukia į šoną. Jų vietoje įsitvirtina įstatymai kiti, minios įstatymai. Ir apie tai, kad jie darosi nepajudinami ir kad vienintele atstumtojo, vienišiaus pramoga ir pareiga darosi viso to stebėjimas iš vidaus, iš arti – kaip tik apie tai J. Brodskis ir kalba. Ir mums dabar, aš galvoju, šis eilėraštis pasako žymiai daugiau, nei jo amžininkams. Tiesiog į tą pranašo vienatvę, kurioje jis buvo atsidūręs aštuntajame dešimtmetyje, mes visi tik dabar pakliuvome. Būtent dėl to J, Brodskis, emigracijos poetas, tampa pagrindiniu vidinės emigracijos epochos dainiumi, tos emigracijos ir tos epochos, kai visa šalis arba bent jau visi įstatymai, visos gyvenimo normos yra nežinia kur iškeliavusios.“

 

Apie Nikolajaus Zabolockio eilėraštį vaikams „Pasaka apie vienakį žmogutį“ Dmitrijus Bykovas pasakė tik tiek: „Zabolockis parašė genialų eilėraštį apie medinį žmogeliuką, bet jis yra toks liūdnas, yra toks, apskritai paėmus, nepakeliamas...“⁸

 

 

¹Eilėraščio vertimas galėtų būti ir toks:

                  

Plėtojant  Platoną

 

I

 

Norėčiau gyvent, Fortunatai, mieste, kur upė nuoga

išlenda paryčiais iš po tilto, kaip iš rankovės ranka

ir kur įlankon įteka jos penki raibuliuojantys pirštai

lyg iš Šopeno plaštakos išsilieję srove nemirtinga.

 

Kad būtų Opera ten ir tenoras-veteranas

Marijaus ariją ten sudainuotų tvarkingai kas vakaras;

ir kur ložėj Tironas jam plotų; o aš partery

murmėčiau panosėj, neapkęsdamas viso pasaulio: „avinas“.

 

Kad būtų mieste jachtklubas ir kad futbolo klubas būtų,

ir kad nuspręsčiau iš nekylančių fabriko dūmų,

jog šiandien ؘsekmadienis,

ir į stadioną nukakčiau, gniauždamas kumštyje rublį.

 

Ten, kur kojos pratęsia tai, kas šauna į galvą,

savo riksmą įjungčiau į bendrą žvėrišką kauksmą.

O iš visų taisyklių, išleistų Hamurapio,

pačia svarbiausia laikyčiau – golo ir folo Įstatymą.

 

 

 

 

 

II

 

Ten būtų ir Biblioteka. Tyloj ištuštėjusių salių

versčiau aš tomą po tomo su begalybe taškų ir kablelių;

jų būtų tiek daug, kiek būna šiukšlių prasčiokų kalboj,

netinkamų prozai, nei juolab – tarp poetiškų žodžių.

 

Ten Stoties Rūmai stovėtų, nukentėję per karą,

ir puoštų lipdytos grožybės jų prašmatnų fasadą

Išvydus žaliuojančią palmę vitrinoj reklamos, beždžionė

prabustų many ir, nučiupus, čiaumotų netikrą bananą.

 

O kai žiema, Fortunatai, šaltais verpalais apgobtų kvartalą,

Paveikslų galerijoj leisčiau aš laiką, kur drobę kiekvieną

– ypatingai Egro ir Davido –

taip nuodugniai tirčiau, lyg nuosavą spuogą ant žando.

 

Stebėčiau pro prieblandoj nuobodžiaujantį langą

zujančių ten ir šen, baubiančių automobilių bandą.

Ji lėktų pro gracingas kolonas, dorėniško stiliaus šukuosena,

ramiai remiančias Teismo trikampį frontoną.

 

III

 

Ten būtų kavinė su skaniu blanmanžė,

kur, pasakęs, kam mums vargt su XX amžiaus koše,

jei jau buvo XIX amžius, pamačiau, kaip žvilgsnis kolegos

ilgam susikoncentravo ties šaukštu ir šakute.

 

Ten turėtų būti gatvė su dviem eilėm augančiais medžiais,

ir įėjimas su nimfos torsu nišoje bei kitokiais menkniekiais.

O svetainėj kabotų šeimininkės įspūdingas portretas, kad

suvoktume, kokia ji buvus žavinga, kad nesuklystume kartais.

 

Klausyčiau jos monotoniško balso, pasakojančio dalykus,

neturinčius su vakariene žvakių šviesoj nieko bendro,

o židinio liepsnelė mestų atšvaitą rausvą

ant jos suknios žalios, kol galų gale neužgestų.

 

Laikas ten ne kaip vanduo akmenį aptekėtų,

o horizontaliai, kaip per asfaltuojamą kiemą volas, judėtų,

kad išlygintų per naktį raukšles,

kad pėdsakus savo užslėptų.

 

IV

 

Ir ten būtų paminklų. Ir žinočiau vardą kiekvieną 

ne tik bronzinių raitelių, įkišusių koją

balnakilpėn miesto istorijų, bet ir jų keturkojų,

miestelėnų gyvenime palikusių žymę nors kokią.

 

Ir su pridžiūvusia cigarete tarp lūpų,

grįždamas naktį namo iš užsitęsusio rauto,

lyg iš delno raukšlių, garsiai žagsėdamas,

burčiau iš asfalto rievių likimą miegančio miesto.

 

Ir kai galų gale čiuptų mane už sprando

už špionažą, už valkatavimą, už kenkėjišką veiklą

bei veiką, ir kai tūžminga minia, baksnodama į mane

nusmailintu smiliumi, įsijautusi rėktų: „Svetimas jis!“ –

 

paslapčia būčiau laimingas, šnabždėdamas sau:

„Žiūrėk, štai tavo šansas patirt iš vidaus, iš arti

tai, ką tu tiek ilgai stebėjai iš lauko;

įsidėmėk smulkmenas, viską, šaukdamas: „Vive la Patrie!“

 

1976

 

²Vladimiro Nabokovo antiutopinės apysakos „Pakvietimas į mirties bausmę“ (1935–1936) pagrindinis herojus Cincinatas C. nuteisiamas mirties bausme už tai, kad nėra panašus į kitus žmones, nėra „perregimas“, tai yra aiškus, suprantamas, akivaizdus, paprastas, ką teismas įvertino kaip „gnoseologinį šlykštumą“.

³Eilėraščio vertimas galėtų būti ir toks:

 

Vienam  tironui

 

Čia būdavo jisai, nors dar be galifė,

bet jau su drapo paltu; kiek gunktelėjęs, santūrus.

Suimdamas lankytojus cafė,

pribaigt taip baigė jis kultūros likučius.

 

Taip žemino jisai (ne tuos – o Laiką)

už nuoskaudas, paniekinimą, alkį,

už tikrą baimę ir netikrą kavą,

už kortom praloštą gal garbę, o gal „akį“.

 

Suvirškino šį kerštą Laikas.

Dabar žmonių čia daug, daug juoko,

plokštelę garsiai suka gramofonas.

Apsižvalgai, prieš sėsdamas už stalo nulakuoto.

 

To, kas buvo – jau nebėra: vien plastmasiniai indai

ir baldai; pyragaitis su prieskoniu natrio ar bromo...

Kartais, prieš užsidarant, jis užsuka čia iš teatro,

bet inkognito visada, visada chromo batais.

 

 

Stojasi visi, kai jis įeina –

vieni iš pareigos, kiti – iš laimės.

Jis sugražina vakarui jaukumą:

jo delno judesį iš riešo juk kiekvienas žino.

 

Patogiai įsitaisęs krėsle, gurkšnodamas kavą,

skanesnę, nei buvo, kramsnoja raguolį, tiek gardų,

kad visi nužudyti pratartų: „O taip!“,

jei tik prisikeltų.

 

1972 m.

 

Kadangi vis dėlto nėra visiškai aišku, kuris tironas čia turimas galvoje – Musolinis, Hitleris ar Stalinas, tai pateikiu tokį Josifo Brodskio muziejaus sukūrimo fondo pirmininko Grigorijaus Košelio tyrinėjimą šiuo klausimu:

 

 „Yra vienas žinomas Brodskio eilėraštis, vadinasi „Vienam tironui“. Aš nepajėgiau rasti kieno nors analizės arba paliudijimo, kam būtent buvo skirtos tos eilutės.

Todėl nusprendžiau  šiek tiek pasikapstyti pats.

Janas Plamperis – istorikas, Makso Planko instituto Berlyne mokslo darbuotojas, savo straipsnyje „Gruzinas Koba ar „tautų tėvas“? Stalino kultas per etniškumo prizmę“ pateikia visiems žinomą faktą, kad pastovios Stalino kinematografinio paveikslo detalės buvo kariška pilkai žalia milinė, galifė kelnės ir kariški batai. O štai A. S. Alilujevos  „Atsiminimuose“ yra tokios eilutės:

„Aš pribėgu prie įėjimo. Apimta džiaugsmingo pakilumo (jis neapleidžia manęs nuo pirmų revoliucijos dienų), įeinu į namą. Kažkuris iš draugų monterių atidaro duris.

– Mūsiškiai namie ? – klausiu ir apsižvalgau, ar kabo prieškambaryje įprastiniai paltai.

Bet kabantis vyriškas juodo drapo paltas man nematytas. Ir ant staliuko kažkieno ilgas šiltas juostuotas šalikas.

– Kas pas mus? – klausiu aš monterio.

– Grįžo Stalinas – atsako jis. – Iš tremties... Ką tik parvažiavo.“

Štai taip ir išeina, kad iki revoliucijos Stalinas nešiojo drapo paltą, o po – atitinkamai frenčių ir galifė“.

 (https://echo.msk.ru/blog/greglake_/884546-echo/)

 

⁴Andrejus Siniavskis (1925–1997) – rašytojas, literatūrologas ir kritikas, sovietų disidentas.

⁵Novela Matvejeva (1934–2016) – rusų poetė. Štai tas eilėraštis, kuriame ji pamini Fortunato vardą:

 

Žydi nežydi pakalnėj jazminai,

per dulksnojantį rūką – matais nematais?

Viską supainiojo senstantys dainiai,

viską, kas dėjos laikais dyvinais.

 

Viena žinai, bet atmeni – kitka.

Kas buvo tikrai – kaip dūmus sklaidai.

Žiūri į purviną, prišnerkštą dugną –

žybsintį auksą tenais tematai.

 

Karališkais žingsniais metai praeina,

svetimą raukšlę įrėžę į kaktą.

Net jei būtų ne tirščiai, o visiškai tuščia,

iš savo vaikystės tu išsemtumei viską!

 

Rausvas nerausvas vakaras buvo?

Gundė negundė skaisčia ugnele?

Neaiškiais keliais Fortunatas pasuko, –

apsišaukėlės skamba tuščiame jo kapše.

 

⁶Venancijus Fortunatas (gimė tarp 530 ir 540; mirė 600 arba 609) – viduramžių poetas; buvo įšventintas į kunigus, o gyvenimo pabaigoje – ir į vyskupus.

⁷Arkadijus Raikinas (1911–1987) – rašytojas satyrikas, aktorius, režisierius.

⁸Šis N. Zabolockio eilėraštis lietuviškai galėtų skambėti ir šitaip:

 

Pasaka apie vienakį žmogutį

 

Mažytėj kėdutėj sėdi senelis

vietoj kepurės uždėtas medinis gaubtelis.

Ir dieną ir naktį kėdutė jį supa,

o batai ant kojų vis kruta ir kruta.

 

Jis sėdi, pamoja ranka:

pribėga žmogutis, jo akis užrišta.

– Kas Jums, mano mielas? Atmerkite akį!

Kodėl užsirišote ją?

 

Vienakis žmogutis seneliui atsakė:

– Man skauda lėlytę, o akis ta – nemato.

Aš su kove pešiausi ką tik, –

man ji kirto į akį su savo snapu.

 

Pasišaukia vabalą senis tada:

– Skrisk, vabalėli, į plačiąsias lankas.

Surask ten tą kovę greičiau!

Mes teisime ją kuo griežčiau!

 

Ne vėjas tai šėlsta, ne gaudžia audra, –

tai vabalas lekia su tąja žinia.

 

– Teikitės, ponia, į teismo posėdį vykti –

tik dešimt minučių beliko, – mums reikia skubėti!

Išklauso kovienė vabalo kalbą

ir sklendžia klusniai į paskirtą jai teismą.

 

Už rašomo stalo kovienę sodina,

rašyt protokolą vabalą skiria.

 

– Sakykit, piliete, pavardę savo,

kur gimėt, kas tėvas, kada ištekėjot už varno?

Ir kam žmogeliukui jūs kirtot į akį?

Mes turim paskirti Jums bausmę už tai!

 

Kovienė atsako: „Bet aš nekalta!

Pati juk esu mirtinai nuskausta!

Beakis žmogelis pražudė mane –

jis lizdą išdraskė su grėsminga lazda!

 

– Ak, tik-tak! – supyko, sušuko senukas.

– Ak, tik-tak! – atkartojo gaubtukas.

– Ak, tik-tak! – sukretėjo barzda jo ir ūsai.

– Ak, tik-tak! – sutrinksėjo geležiniai kulniukai.

 

Melaginčius netikęs ant kelių parpuola,

prie atvėsusios žemės nulenkia galvą.

Ir verkia jis tol, tol meldžia nebausti,

kol teismas pasigaili ir kaltę atleidžia.

 

Ir štai žmogeliukas prie kuosės prieina,

kojelę jos paliečia ir pažadą skelbia:

kad tai, kas nutiko – didžiulė klaida,

kad taip nedarys  jis daugiau –

niekada, niekada, niekada!

 

Ir muzika dabar užgroja

ir vabalai per būgnelius su lazdelėmis tvoja.

O mūsų žmogelis tarsi koks mozūras

šoka su kove greitakoję mazurką.

 

 

 

Jei pasitaikytų, mielas berniuk, tau kada

eiti pro kovę lizde aukštame,

o jaunikliai tupėtų ant krašto,

prisimink tu šią pasaką mano.

 

Šią pasakaitę ne aš pat sugalvojau –

iš senelio ano ją kadaise girdėjau:

tai tas pats senučiukas,

kuris dieną naktį laikrody supas.

 

– Tik-tak! – kalba už stiklo seniokas.

– Tik-tak! – atkartoja medinis gaubtukas.

– Tik-tak! – kratos į taktą barzda jo ir ūsai.

– Tik-tak! – suploja kulnais geležiniai batukai.

 

Rodys laiką rodyklė, švytuoklė švytuos,

o juokingas seniokas čia sėdės ir kinkuos.

Bet žiūrėk, mano mielas berniuk, nesmarkauk –

kas paukštį nuskriaus, tas bėdų prisišauks.

 

Apmirs mūs laukai, o sodai nuskurs,

nes ordos vikšrų juos užplūs ir nuguls.

Ir nebus kam jų lesti, iš po lapo išpešti

ir į žiojamą snapą jaunikliams įmesti.

 

O jei pasaka kartais tikrove pataptų

ir vienakis žmogelis prie jūsų pritaptų,

tai žiūrėtų į sodą, palinksėtų perrišta galva

ir gailiai pravirktų, išpažindamas kaltę prieš gamtą.

 

1933 m.

 

 

 

Keli žodžiai apie „Plėtojant Platoną“

 

Esu perskaitęs daugių daugiausia keliolika Josifo Brodskio eilėraščių, iš jų kelis išvertęs. Aš jo poezijos nemėgau (tam, tikra prasme – didesne mažesne – tebenemėgstu), maniau jos „genialumą“ esant išpūstą autorių pažinojusių „rusakalbių“ gerbėjų. Gal net maniau jį esant gabų eiliuotoją, nesunkiai, iš eigos, sueiliuojantį (prasmingai) bet kokį žodžių kratinį. Ar tai buvo ženklas jo genialumo, ar techninio meistriškumo ar tik poetinio „pasipūtimo“ išraiška? Manau, kad atsakymo į šį klausimą ieškojimas yra beprasmiškas. Nes, kaip suprantu,  poezijai visi žodžiai yra priimtini, geri, mieli, mylimi: nuo „ilgiuosi“ ir „neapkenčiu“ iki „kombainas“, „konsiliumas“ ar „korpuskulė“. Taigi, supratau, kad poezijoje nėra žodžių hierarchijos, tiesiog kiekvienam jų yra skirta tam tikra vieta eilutėje. Esmė: vedami minties ir estetinio pojūčio žodžiai turi atrasti tą Poezijos dievų jiems rezervuotą  vietą ir ten atsistoti. Taigi, noriu pasakyti, kad Brodskio poezijai visi žodžiai yra geri, tinkami, yra poetiški. Tai yra todėl, kad jo poetinis mąstymas yra asociatyvus, – ir asociatyvus “be krantų“, Tai yra asociacijos būna visiškai netikėtos, nešabloninės, dažnai šokiruojančios savo „netinkamumu“. Tarp asociacijos polių dažnai būna neišmatuojami prasminiai, loginiai, reikšminiai atstumai. Jos, asociacijos, dažnai erzina, norisi į jas mesti batą. Bet jei priimi primestą žaidimą, tai suvoki, jog tokia eilėraščių kūrimo „metodika“ yra ne tik produktyvi ją kultivuojančiam autoriui, bet ir apskritai praplečia poezijos funkcionavimo dirvą.

Štai paimkime pirmąjį eilėraščio posmelį, kuriame poetas upės įtekėjimo į įlanką aktą kažkodėl susieja su Šopeno plaštakos pirštais... Tas „kažkodėl“ gali būti iššifruojamas kad ir šitaip: tos į įlanką įtekančios upės srovės poetui primena, yra panašios į grakščius žmogaus rankos pirštus. Turime asociatyviniu mąstymu paremtą minties šuolį nuo upės srovių prie ilgų, grakščių pirštų. O toliau kitas, jau nedidelis šuoliukas nuo ilgų, grakščių pirštų prie asmenų, kuriems tokie pirštai yra būdingi, tai yra muzikantų, o jei visai konkrečiai – prie pianisto ir kompozitoriaus Frederiko Šopeno į kumštį niekada nesusigniaužiančių pirštų... Arba štai beveik XX amžiuje iki Kristaus išleistas Babilonijos karaliaus Hamurabio Teisynas sugretinamas su mūsų eros XX amžiuje žaidžiamo futbolo taisyklėmis...

Kiek kitaip nei Dmitrijus Bykovas vertinčiau 6-tojo stulpelio dvieilį apie palmę ir beždžionę. Klystume manydami, kad beždžionių gyvenime palmės nevaidina jokio dvasinio, juolab materialaus vaidmens. Beždžionių sąmonėje palmė, matyt, asocijuojasi su skaniu ir kaloringu maistu, nuraškomu jų rankomis ir kojomis arba nukrintančio iš Dievo Dangaus ant po medžiu snūduriuojančių jų galvų. Galbūt J. Brodskis omenyje čia turi masėse apskritai, o kiekviename individe atskirai glūdintį instinktą užvaldyti tai, ką yra užgyvenęs sumanesnis ar darbštesnis jo kaimynas, užgrobti tai, kas kito yra „prisiplėšta“? Negalima juk snausti, kai yra atėjęs Didžiojo Plėšimo ir Nežaboto Siautėjimo metas. Kai atėjo laikas „Prasibusti“.

Užteks.