Covidobylis

 

Žemiau pateikiu politikos filosofo, publicisto, Universitetinio koledžo Londone mokslinio bendradarbio Vladimiro Pastuchovo (g.1963) 2021 m. birželio 23 dienos publikaciją asmeniniame internetiniame dienoraštyje, skelbiamą radijo „Echo Moskvy“ svetainėje

(prieiga: https://echo.msk.ru/blog/pastuhov_v/2859514-echo/)

 

 

Vladimiras  PASTUCHOVAS

 

 

COVIDOBYLIS,

arba kodėl tik žiurkėkautų reklama būna nemokama

 

 

Pasinaudosiu Europos teismo sprendimu, leidžiančiu laisvai naudotis grafičių menininko Banksio (Banksy) darbais ir patalpinsiu kaip šio straipsnio  epigrafą vieną iš jo genialių piešinių, kuris tiksliau už bet kokius žodžius perteikia esmę dilemos, užklupusios Kremlių, prasidėjus koronaviruso pandemijos trečiajai bangai¹.

Norėdamas įvesti į temą, pasidalinsiu asmeniniais prisiminimais. Iki 23 metų amžiaus aš buvau politiškai neutralus. Sovietų valdžios nemėgau, bet kažkokios ypatingos neapykantos jai taip pat nejaučiau. Trumpai sakant, mane supusią tikrovę suvokiau grynai pagal Leniną – kaip „objektyvią realybę, priimamą per pojūčius“. Viskas manyje pasikeitė po 1986 metų balandžio 26 dienos, o jeigu tiksliau – po balandžio 28, kai, praėjus 2 dienom po avarijos Černobylyje, aš, grįždamas iš universiteto namo, pamačiau, kaip į Kijevo geležinkelio stotį viena po kitos atvažiuoja juodos nomenklatūrinės „Volgos“ ir iš jų paskubomis ropščiasi moterys su vaikais, užsidėję respiratorius. Aš pats, kaip aspirantas, rengiau tomis dienomis savo studentus šventinei Gegužės Pirmosios demonstracijai Kreščiatike ir apie visa tai, kas dėjosi, turėjau patį menkiausią supratimą.

Černobylis pakeitė viską. Ne, reikalas ne tas, kad jis būtų išdidinęs oficialųjį melą iki ciklopiškų mastų. Tai ir man, ir milijonams tokių kaip aš buvo Polišinelio „paslaptis“. Černobylis negailestingai pademonstravo komunistinės valstybės bejėgiškumą, jos menkumą. Akivaizdžiu tapo ne jos melagingumas, bet jos niekingumas.

Bet dėl to aš netapau aktyviu kovotoju su režimu, anaiptol. Nepabuvojau nei viename mitinge, nepasirašiau nei po viena peticija. Bet man, kaip asmeniui, ta valstybė su visais savo vadais, įskaitant ir Gorbačiovą, nustojo egzistuoti. Ryšys su ja nutrūko. Kai permainų vėjai nušlavė tą valstybę į istorinę nebūtį, išsiskyriau su ja, lermontoviškai kalbant, „be liūdesio“. Tokio režimo gelbėjimui nebūčiau paaukojęs nė grašio.

Černobylio, kaip vieno svarbiausių sovietinio režimo kracho veiksnių, politinio poveikio vaidmuo iki šiol nėra nei pakankamai ištyrinėtas, nei tinkamai įvertintas. Bet gal būtent dėl to tokio pat pavadinimo furorą sukėlęs holivudiškas filmas² ir išprovokavo nervingą dabartinės Maskvos reakciją. Niekas nemėgsta pasinerti į atsiminimus apie ateitį.

Iki pat šių dienų dangus viršum Kremliaus buvo be debesėlio. Putino režimo stabilumas nepajudinamai rymojo ant trijų banginių. Pirmasis banginis – imperiškojo valstybingumo ilgesys. Tai buvo pats pirmas, svarbiausias masių, iškankintų10-ojo dešimtmečio vargo ir rietenų, socialinis noras. Putinas jį patenkino, pasistatęs „valdžios vertikalę“.  Antrasis banginis – vado energija ir atsidavimą įkvepiantis žavesys. Tai buvo antrasis pagal potroškio stiprumą visuomeninis noras, kilęs dėl šimtmečių sandūroje akyse vykusio žeminančio Jelcino byrėjimo į sudedamąsias dalis, šiuo požiūriu ėmusio akivaizdžiai priminti Brežnevo ir Černenkos atvejus. Šį visuomenės norą Putinas patenkino savo amžino jaunatviškumo kulto propagavimu (Putinas ant žirgo, Putinas upėje, Putinas už naikintuvo šturvalo, Putinas ant tatamio ir taip toliau). Ir, pagaliau, trečiasis banginis – „deržavos“ didybės geismas, pakurstytas „Versalio sindromo“. Šį geismą Putinas patenkino Krymo prijungimu, įvėlusiu  dabar mus visus į alinančią konfrontaciją su Vakarais.

Putinas puikiai supranta, ant ko iš tikro laikosi jo valdžia, ir todėl rūpestingai sergsti savo „banginius“, laiku ir sočiai juos pamaitindamas. Iki pat dabar jų nerūpestingam egzistavimui praktiškai nekildavo rimtų grėsmių. Kas tik beatsitikdavo rusų akvariume, kiekvieną sykį Putinas išeidavo iš to sausutis ir švarutis. Bet prasidėjus Rusijoje trečiajai koronavirusinės infekcijos bangai, vandens temperatūra tame akvariume ėmė gana sparčiai kilti, ir dabar galingieji „banginiai“, jau daugiau nei du dešimtmečius palaikantys Putiną „rusų pasaulio“ paviršiuje, rizikuoja išvirti.

Atsargiai paprognozuosiu, jog koronaviruso pandemija, 1,5 metų nekėlusi jokių politinių grėsmių režimui, gali išvirsti „Putino Černobyliu“.

Nebūtinai, bet susiklosčius tam tikroms aplinkybėms – tai visiškai įmanoma. Ir visos tos grėsmės, mano manymu, gali atsirasti visai ne dėl katastrofiško situacijos scenarijaus (didelis sergamumo procentas, sveikatos apsaugos sistemos kolapsas, staigus mirtingumo šuolis ir panašiai), kuris gali išsipildyti, o gali ir neišsipildyti, o dėl priežasčių,  nesusijusių su tuo scenarijumi, dėl priežasčių visiškai politinių, tūnančių visuomeninės pasąmonės gelmėse...

Nesu specialistas, kad galėčiau Rusijai pranašauti neišvengiamą pandeminį fiasko, nors jis yra visiškai įmanomas. Čia vis dėlto veikia daugybė atsitiktinių faktorių, kurie paskutiniuosius išstumia į pirmuosius ir atvirkščiai. Be to, Rusijoje net pats skandalingiausias fiasko gali neturėti jokių politinių pasekmių. Rusų liaudis yra įpratusi gyventi nuo vieno valdžios fiasko iki kito, išliedama savo pyktį ne ant valdžios, o ant kaimynų. Visa tai gali baigtis labai liūdnai, bet jokiu maištu prieš valdžią tai nepavirs. Ir tai logiška, juk rusiškas maištas visų pirma beprasmiškas, o tik po to – negailestingas. Bet kurios rusų revoliucijos priežastimi, kaip taisyklė, yra ne tiek varganas liaudies gyvenimas, kiek iracionalūs pačios valdžios veiksmai.

Aš manau, nors daugelis su manimi ir nesutiks, jog pirmoji Kremliaus reakcija į pavojų buvo adekvati, kažkuo tai geresnė, kažkuo tai blogesnė, nei pas kitus, maždaug vidutinio lygio. Atvirai kalbant, su retomis išimtimis nesėkmes patyrė beveik visos pasaulio vyriausybės, tiek autoritarinės, tiek ir demokratinės. Žinoma, Rusijoje gyventojų gelbėjimo našta gulė ant pečių (piniginių) pačių gyventojų, išleidžiant juos atostogų. Bet nieko kito iš valdžios niekas ir nelaukė: niekada gerai negyvenome, nėra ko ir dabar norėti pradėti.

Šiaip ar taip, bet Rusijoje laiku pasigamino tokią anokią vakciną, įsivedė bent šiokius tokius karantininius suvaržymus, papildė ligonines nors kokiu lovų skaičiumi. Dėl šių ar dėl kažkokių kitų priežasčių (poros mėnesių foras starte, palankios oro sąlygos praėjusią žiemą, tiesiog sėkmė), bet pirmosios dvi pandemijos bangos Rusijai nebuvo rūsčios. Apie visa tai rašau be humoro, orientuodamasis ne į tuos nuostolius. kurie yra (jie iš tikro didesni, nei daugelyje kitų šalių, bet tai kol kas mažai ką jaudina), o į tuos, kurie galėtų būti ir, deja, greičiausiai dar bus. Nebelieka nieko kito, kaip pakartoti sakramentinį rusišką užkeikimą – o juk galėjo būti ir blogiau.

Betgi rusų Dievas, kuris, kaip vienąkart pastebėjo Daniilas Graninas, turi didžiai savotišką humoro jausmą, patykojo režimą atsipalaidavimo momentu, palaukė, kol jis su palengvėjimu atsidus, ir tik tada tvojo. Ir reikalas visai ne galimose katastrofiškose trečiosios koronaviruso bangos pasekmėse, o su tomis pasekmėmis tiesiogiai nesusijusiuose psichologiniuose spąstuose, į kuriuos Kremlius įkliuvo per savo paties kvailą galvą.

Meška įkliuvo į žabangas, jos pačios paspęstas žiurkėnams. Ji, suprantama, ištrūks, bet liks visam laikui apluošinta.

Ir įkliuvo, kaip bebūtų keista, dėl prasto pažinimo tos pačios „giluminės liaudies“, kurios prijunkymui paskyrė beveik ketvirtį amžiaus. Beveik viską apie ją sužinojo, bet nepatyrė svarbiausio, –  kad už šiuolaikiško fasado joje tebetūno Puškino-Nekrasovo patriarchalinis baudžiavinis valstietis. Kremlius, tiesą sakant, buvo pasiruošę tam, jog tas valstietis netiki valdžia, ir net išmoko tuo pasinaudoti. Bet nebuvo pasiruošę tam, jog jis gali iš viso niekuo nebetikėti. Ant to ir suklupo. Rusų liaudies privalumai (režimo požiūriu) yra, deja, vien jos trūkumų tąsa. Mokslu, įtikinamais medicinos argumentais, statistika ir netgi formaliąja logika liaudis netiki lygiai taip pat, kaip ir valdžios sąžiningumu.

Įtikėjimas tuo, jog viskas yra iš anksto nulemta, ir kantrumas buvo tos savybės, kurios per amžių amžius padėjo giluminei liaudžiai pakelti bet kokio despotiško valdymo naštą. Bet paaiškėjo, kad su tokiu pat nuolankumu ir kantrybe liaudis priima išbandymus ir stichinių nelaimių, tokių, kaip pandemijos, sausros, potvyniai ir kitokios negandos. Didžiuma rusų liaudies šitų stichinių nelaimių bijo mažiau, nei žmonijos sugalvotų kovos su jomis metodų, įskaitant ir skiepijimą. Rusijoje gamta pasitikima labiau, nei žmogumi. Šitokia kultūrinio fundamento ypatybė iškart darė Rusiją labiau pažeidžiamą, nei Europos tautos, taip pat ir kovoje su grėsme, vieninteliai  adekvatūs atsakai kuriai yra masinė vakcinacija (kai yra su kuo) ir kietas karantinas (visada).

Bet paaiškėjo, kad nei viena, nei kita „ruso siela“ nėra pasiruošusi priimti. Vakcinacija buvo sutikta įtariai,  karantininiai suvaržymai –irzliai. Ir visiškai ne todėl, kad žmonės nepasitikėtų valstybe, o todėl, kad jų pasąmonėje iš anksto yra nustatyta, užprogramuota kultūrinė nuostata nepasitikėti niekuo. Priešiškumas kovos su pandemija priemonėms nebuvo masėms primestas. Tai buvo tiesiog natūrali jos reakcija į šią „grėsmę“. Esant tokiam nusistatymui, pasiekti gerų rezultatų kovoje su pandemija sunku, kas tą šalį bevaldytų. Ir yra visai neįmanoma, jei ją valdo alternatyvių pažiūrų besilaikantys „universalūs menedžeriai“. Užuot, vos susivokusi, kur yra pavojingiausios vietos, ir ėmusi propaguoti susivaržymą, vakcinavimąsi, elementarių sanitarinių normų laikymąsi, valdžia nusprendė „pažaisti“ populizmą. Ji ne tiek kovojo su gyventojų obskurantizmu, kiek jam nuolankavo. Kai tik praėjo pirmasis išgąstis, Kremlius pasiskubino paskelbti nugalėjęs pandemiją ir, miniai plojant, ėmė demonstratyviai menkinti karantinines priemones. Lygiagrečiai valstybinė propaganda pradėjo intensyviai silpninti pasitikėjimą „konkuruojančiomis“ vakcinomis, nuoširdžiai nesuvokdama, kad taip yra griaunamas ir taip jau silpnas kliovimąsis savos gamybos preparatais. Juo labiau, kad krito į akis, jog tėvyninės vakcinos daromos paskubomis, o klinikinių bandymų duomenys yra nepatikimi. Tai kėlė įtarimus ir tiems, kurie šiaip jau yra už progresą ir mokslą.

Gyventojai su džiugesiu patikėjo tuo, kuo norėjo tikėti, kuo apsimokėjo tikėti ir kuo buvo smagu tikėti. Tai dar labiau „išmagnetino“ Kremlių. Kuo labiau Rusija užsidarinėjo politiškai, tuo plačiau ji vėrėsi epidemijai. Šia prasme Rusija, ypač per antrąją bangą, buvo tikra laisvės kovido virusui carystė, kovido viruso nepripažinėjų Meka, antivakcinininkų ikona. Eilinis europietis galėjo tik svajoti apie tokį gyvenimą – restoranai, teatrai. kurortai. Kurį laiką tik tas įgrisėlis Maskvos meras Sobianinas savo potvarkiais gadino „rusiškos dvasios“ puotą, kol galų gale ir jis stojosi rikiuotėn šalia kitų. Žmonės džiūgavo, valdžia, laikydama tai savo nuopelnu, šita menka šlove svaiginosi, taip skatindama tolimesnius pavojingus nuklydimus.

Ir čia, kaip perkūnas iš giedro dangaus, atšniokštė trečioji banga, kurios niekas nelaukė. Suprantama, kai griebiamasi adekvačių priemonių, tai padėtį dar galima suvaldyti. Bet kaip jų griebtis, kai gyventojai nėra linkę atsikvošėti? Vėl paskelbus lokdauną, arba visuotinį suvaržymą, liaudis pagalvos, jog iš jos norima atimti pergalę. Labai nemaloni dilema. Visai nieko nedaryti negalima, nes situacija gali pasidaryti nekontroliuojama, ir sergantieji pradės mirti dešimtimis tūkstančių per savaitę. Antra vertus, savo noru dabar jau niekas nieko nedarys. Vadinasi, reikia pradėti kariauti su masėmis, o tai Kremliui yra lyg peilis po kaklu. Pavojus kils ne dėl to, kad žmonės pradės piktintis dėl daugybės mirčių, o dėl to, jog juos ims priverstinai „čipuoti“ ir gainioti iš restoranų bei parduotuvių. Kremlius eilinį kartą užlipo ant grėblio, kurį pats ir buvo numetęs darže.

Pusantrų metų remdama ir skleisdama (diegdama, skiepydama) obskurantizmą, valdžia  pasalomis sėjo (platino) mitus apie vakcinavimą, įtikinėjo užmėtysianti užkratą kepurėmis ir diegė masėse klaidinantį euforijos pojūtį. Dabar gi Kremliui prisieis su visu tuo kovoti ir panaudoti prieš vakcinavimo priešininkus (koviddisidentus) tokias pat represines priemones, kokių jis buvo įpratęs imtis prieš politinius disidentus.

Bet tai reiškia, kad Kremliui prisieis konfliktuoti ne su liūdnai išgarsėjusia 14% (ant kurių jam nusispjaut), o su „giluminiais“ 86% , tai yra su savąja socialine baze.

Tai ir yra Putino „Covidobylis“.

Kremlius supranta, kur „grėblys pakastas“, ir raitosi kaip ungurys keptuvėje. Kai vienas „bokštas“³ reikalauja neatidėliotinos, visuotinės vakcinacijos, tuo pat metu kitas pareiškia, kad tokie veiksmai „pažeistų  žmogaus teises“ (net juokinga – norisi persižegnoti). Bet šis darkymasis veltui (nieko nepakeis) – besivaikydamas pigaus populiarumo, Kremlius įkliuvo į spąstus. Plūstelėjo trečioji banga ir žiurkėkautai užsitrenkė. Putino elektoratas skiepytis eina kaip ant Golgotos, prisimindamas pranašiškus „Besogono“⁴ žodžius. Ir ne dėl šimtų tūkstančių beprasmiškų mirčių, kurių buvo galima išvengti, o dėl tos  nuoskaudos ir to pažeminimo pareikš pretenzijas  gyventojai režimui, kai ateis tam laikas.

 

¹Šiame Banksio piešinyje, užvardintame „Radaro žiurkės“, vaizduojama stačia žiurkė su kažkokių spindulių siunčiamuoju aparatu (radaru) rankose

²„Černobylis“ (2019) – amerikiečių ir anglų bendros gamybos 5 dalių televizijos serialas apie Černobylio atominės elektrinės avariją ir jos padarinių likvidavimą

³Žurnalistų ir politologų spėjimu Rusijos prezidento administracijoje ir aplinkoje esantys konkuruojantys įtakų centrai įsivaizduojami kaip du „bokštai“: kurių vienas atstovauja labiau liberalių valdžios ir visuomenės sluoksnių nuostatas, vizijas, tikslų įgyvendinimo priemones, kitas – jėgos struktūrų valią. Bet abiejų „bokštų“  tikslai tie patys: imperialistinė Rusija, kurios „visi bijo“.

⁴Pagal pavadinimą kino aktoriaus, režisieriaus, veikėjo Nikitos Michalkovo  autorinės programos „Besogon TV“, kurios laidose buvo pasisakoma prieš čipavimą, o vienu metu – ir prieš vakcinavimą.

žyma:Vladimiras Pastuchovas

 

 

PAPILDYMAS

 

Po kelių dienų (2021 m. birželio 27 d.) „Echo Moskvy“ kanale programoje „Ganapolskiškai: Savaitės suvestinė be Jevgenijaus Kiseliovo“ (prieiga: https://www.youtube.com/watch?v=gr50h-DghaU&t=1976s) Vladimiras Pastuchovas, kalbėdamasis su žurnalistais Aleksejumi Solominu ir Aleksejumi Naryškinu, praplečia, papildo tinklaraštyje išdėstytus savo samprotavimus apie Rusijos liaudies ir valdžios santykį su COVID-19 pandemija. Žemiau pateikiu pokalbio dalį, kurioje labiausiai koncentruojamasi ties šia problema.

 

 

 

Aleksejus Naryškinas. Mes jau svarstėme, taip pat ir su Jumis, tą istoriją apie antivakcinininkus. Vis dėlto kaip galėtume paaiškinti, kodėl rusus reikia štai taip, su lazdomis, ginti į skiepijimo punktus?  Ir greta to jokių bausmių tiems, jokios atsakomybės iš tų, kurie milžiniškai auditorijai... kaip, pavyzdžiui, tas pats J. Berojevas¹... Reikalas ne vien Berojeve. Yra dar Marija Šukšina, kuri taip pat, kaip šneka jos gerbėjai, trepsena – ir dar kaip! – prieš vakciną. Kodėl, kodėl visa tai tęsiasi ir niekas iš valdžios ant jų nepasako, neriktelia: „Baikit!“ Niekas neiškelia jiems baudžiamųjų bylų, kad sustabdytų tą bangą, nukreiptą prieš vakcinavimą, prieš kovą su COVID virusu.

Vladimiras Pastuchovas. Aš nenorėčiau kartotis: apie racionaliąją reikalo pusę aš jau pasisakiau straipsnyje, kuris yra paskelbtas jūsų svetainėje ir kuriame kaip tik reagavau ir į J. Berojevo pasisakymą. Nebesinori kartoti to straipsnio tezių, – kas nori, gali persiskaityti, – todėl dabar pakalbėsiu apie tai, ko ten nebuvo.

Tai, kas dabar vyksta Rusijoje, netiesiogiai liudija labai gilią dvasinę-moralinę šios šalies krizę. Apskritai, antivakcinininkų judėjimas – tai, be abejonės, religinis judėjimas. Tai yra religinis, apskritai paėmus, sektantiškas reiškinys, susijęs su nusivylimu kitomis tradicinėmis religijos formomis. To reiškinio esmė yra ta, kad religinė energija niekur nesidėjo, ji tiesiog persiliejo į kitas, marginalines, gana savotiškas sroves. Tai būdinga visa pasauliui, bet taip išėjo, kad dėl visos eilės priežasčių būtent Rusijoje tai virto didžiule problema.

Aptarsiu dvi svarbiausias. Vis dėlto Rusija tai šalis, kurios  gyventojų sąmonėje religinis veiksnys buvo ir tebėra labai galingas. Mes visi esame veikiami pravoslaviškos kultūros. Ir štai ši, gana stipriai religine energija persunkta kultūra, daro mums didžiulį poveikį. Ir visai nesvarbu, per ką ji pasireiškia: per pravoslavybę, per tikėjimą komunizmu, tikėjimą Pergale, iš kurios, beje,  dabar daromas ypatingas religinis kultas – Pergalės II Pasauliniame kare kultas.

Anatolijus Naryškinas. Tai yra nacija, gyventojai turi poreikį kuo nors tikėti, kuris išugdomas per dešimtis, šimtus metų.

Vladimiras Pastuchovas. Taip. Yra įprotis ir yra noras. Ne šiaip sau noras – būtinybė, giluminė būtinybė kuo nors tikėti. Ir ne šiaip sau tiesiog tikėti, bet labai karštai (uoliai) tikėti. Ir ne šiaip sau karštai tikėti, bet pasiekti būseną tarp meilės ir baimės, kai baimės čia būna netgi daugiau, nei meilės. Suprantama, tai tokia labai sudėtinga, sudėtingai struktūrizuota erezija. Visos tokios sublimuotos, tai yra transformuotos, religijos atmainos ir yra erezijos.

Štai prieš skiepijimą nukreiptas judėjimas Rusijoje nėra tas pat, kaip toks pat judėjimas Vakaruose. Jis išvirto į labai sudėtingą ereziją, kažkiek panašią į visokias ten baltų, raudonų drabužių, visokių ten „Marijų“ ir taip toliau sektas. Beje, manau, kad Ukrainoje padėtis nė kiek ne geresnė, ir irgi yra apspręsta charakteringų liaudiškos sąmonės bruožų.

Todėl, tiesą sakant, ir atsirado tas judėjimas, ir išryškėjo ištisas kompleksas neįveikiamų fobijų, grįstų iracionaliu tikėjimu ir elgesiu, kurių, tiesą sakant, jokiais racionaliais įtikinėjimais ir argumentais neįmanoma įveikti. Tikriausiai, tai bus ne visai vykusi analogija, bet kadangi ji remiasi vienu mano mėgstamu netikėtu S. Dovlatovo pastebėjimu, tai pasinaudosiu ja. Mintis ta, kad, kalbėdamas su moterimi, susiduri su skaudžiu paradoksu: tu gali ilgai jai aiškinti, teikti faktus, įrodymus, remdamasis statistika, analize, svariai argumentuoti, ir galų gale pajusti, jog jai tiesiog nemalonus jūsų balso tembras...² Absoliučiai tas pats dedasi, kai turite reikalų su antivakcinininkais. Jūs galite ilgai juos įtikinėti, pateikti įvairių šalių, įvairių grupių statistiką, užpilti gausiais argumentais, kol galiausiai įsitikinsite, kad pats jūsų buvimo faktas, pati to pokalbio dingstis juos gąsdina.

Štai todėl ir turime tokią sudėtingą situaciją, kuri palietė visus. Kovoti su tuo jau nuo pat pradžių būtų buvę sudėtinga bet kuriai Rusijos valdžiai, kokia tik ji bebūtų buvus. Tai būtinai būtų pasireiškę. Bet problema yra ta, kad dėl savo kvailumo, dėl savo neįžvalgumo, dėl to, kad pirmosios dvi viruso bangos Rusijos per daug neapsunkino, Kremlius nusprendė štai tą obskurantizmą, visas šitas iš anksto numanomas fobijas panaudoti saviems interesams – jis tiesiog ėmė jas menkinti. Menkino įvairiais būdais ir daug žadėjo. Jis tikino liaudį, kad visa tai mus apeis ir kad viskas baigsis labai gerai. Ir dabar valdžia atsidūrė žabangose. O iš žabangų ji mėgina ištrūkti labai jau rusiškai, tai yra kirsti iš peties.

O kokia vis dėlto padėtis yra Britanijoje?.. Tai labai įdomu, nes  Britanijoje, aišku, bėgioja savi tarakonai... Britai, suprantama, pasuko nuosavos vakcinos, garsiosios „AstraZeneca“, pagreitinto sukūrimo keliu. Ji yra gana panaši į mūsiškę „Sputnik V“. Neapsiimu spręsti, kuri iš jų geresnė, kuri blogesnė, bet abi yra to paties vektoriaus, turi panašius segmentus. Tam tikrame skiepijimo „AustraZeneca“ etape, ją imta sieti su trombų formavimusi. Pasaulyje tai sukėlė šokiruojančią reakciją. Norinčiųjų ja skiepytis, ypač Europoje, skaičius staigiai krito. Pradžioje šitos vakcinos trūko, po to neturėjo kur dėti.

 Kaip visa tai dėliojosi Britanijoje? Kada šis skandalas radosi, visos daugiau ar mažiau valstybės rankose buvusios propagandos priemonės, ėmė vykdyti labai išsamią, labai detalią aiškinimo kampaniją. Buvo skelbiama statistika, buvo vartojama visiškai racionalių argumentų kalba, įrodinėjanti, kodėl, tiesą sakant, rizika dėl nesiskiepijimo yra žymiai didesnė už riziką dėl pasiskiepijimo. Niekas neneigė kontraindikacijos dėl skiepijimo galimybės, niekas neneigė  trombų problemos, niekas nenuslėpinėjo mirčių, visus tokius atvejus analizavo ir grupavo...

Rezultatas: jeigu iki trombų problemos išpūtimo Britanijoje norėjo skiepytis maždaug 93% gyventojų, tai šiam skandalui kilus, tokių liko maždaug 92%, tai yra per tą laiką norinčių skiepytis sumažėjo 1,5%. Dėl visos šios propagandinės kampanijos poveikio labai mažai žmonių priešinasi skiepijimui, daugiausia tai visuomenės užribyje gyvenantys asmenys, etninių, religinių mažumų nariai, prisilaikantys savųjų bendruomenių tvarkos. Todėl Britanijoje reikalo privalomai vakcinacijai nėra.

Tuo tarpu Rusijoje  susiklostė absoliučiai kitokia, visiškai sudėtinga situacija. Čia nuo pat pradžių nesiruošta nieko įtikinėti, o po tos įsišėliojusios kampanijos patyčių ir šaipymosi iš europiečių, kurie kažkur tai, kažkam tai, kažką tai beždžioniško įtreškia po oda – ir vos neprisiminė M. Bulgakovo profesorius Preobraženskio eksperimentų...

Ir štai dabar tą liaudį perįtikinti yra nerealu, neįmanoma. O ir pats būdas, kuriuo buvo bandoma užregistruoti vakciną, priminė arklio kinkymą užpakalyje vežimo, nekelia jokio pasitikėjimo. Kitaip sakant, žmonės tų fobijų yra tarsi surakinti, yra sustingdyti. Kas beliko daryti Kremliui? Jam nebebuvo kitos išeities, kaip, lyg su rusišku kirviu, kirsti: „Ak, jeigu jūs šitaip, tai mes jus apskiepysim prievarta!“

Ir štai tada liaudis sukaukė, ir štai tada radosi tos neturinčios pagrindo, dirbtinės Berojevo analogijos. Jos nerimtos, keliančios tik šypseną... Jis, Dieve,  tą geltoną žvaigždę bet kur galėtų prisilipdyti, kad tik būtų motyvacija, suprantama... Žodžiu, liaudis, kuri taip mylėjo šią valdžią, kuri buvo jai taip intymiai artima. Ta, savo ruožtu, irgi niekada nieko blogo anai nebuvo dariusi, o tik į bučinį atsakydavo bučiniu. Buvo dar kažkokie tokie, kurie kažkuo tai būdavo nepatenkinti, kažkur tai neaiškiomis aplinkybėmis išnykdavo. Bet tai buvo jų pačių, o ne mūsų reikalas. Ir še tau! Staiga toji savoji valdžia, ta mūsų meilė, kuri visada būdavo kartu su mumis – pradėjo kažką švirkšti mums po oda! Ji juk ėmė mus čipuoti! Ir visiems matant! Ir autoritetingiausiems žmonėms liudijant! Čipuoja! Juk tai akivaizdu! Ir visi tuo tiki, suprantate! Ir kas tai daro?.. Tie, iš kurių to nesitikėjome... Na, gerai, čipuotų tie liberalai, demokratai, europiečiai... Jie būtų slapčia, naktimis įtrėškinėję tą užsienio agentų atgabentą bjaurastį... Bet dabar tai savoji valdžia ima ir čipuoja, juk ji pati sako, kad čipuoja, suprantate...

Štai kur problema.

Aleksejus Naryškinas. Jeigu galima – dar tikėjimo tema, poreikio, noro tikėti tema. Putiną žmonės irgi tiki?

Vladimiras Pastuchovas.  Žinoma, jokios abejonės.

Aleksejus Naryškinas. Ar yra rizika, kad gali dabar atsirasti žmogus, kurį gali įtikėti stipriau, nei Vladimirą Putiną?

Vladimiras Pastuchovas. Bet tai nėra rizika – tai normalus Rusijos istorijos algoritmas. Štai 1913 metai. 300-osios Romanovų dinastijos metinės. Milžiniško dydžio šalis. Joje 150 milijonų valstiečių masė. Ir visi su Caro ir Carienės- motinėlės paveikslėliais... Bet tai nėra meilė, suprantate... Ir tai suklaidins Nikolajų II, nes jis, prisižiūrėjęs viso to...  Na, kas gi patikės, kad iš tikro yra visai ne taip, kas patikės, kad ta liaudis gali atsukti nugarą ir kad tu vietoj džiaugsmingo veido staiga išvysi visai kitą kūno dalį?..

O toliau viskas vyksta stačiai žaibiškai: karas, pažeminimai, nors gyvenimas, tiesą sakant, beveik nepasidarė blogesnis Mes visi manome, kad kilo ūkinė suirutė. Bet suirutė atėjo vėliau. Šitaip. Genialus rusų istorikas Jurijus Pivovarovas, – kuris daug kur man yra autoritetas, –  savo straipsnyje pateikia pritrenkiančius duomenis apie tai, kad Saratovo gubernijoje (o gal ir Samaros, nebeatsimenu, – reikia susirasti tą straipsnį ir pasižiūrėti) prasidėjo neramumai, ėmė pleškinti dvarus. Valstiečiai nebeturėjo ko valgyti? Tai kad ne! Pasirodo, kad per 1,5 karo metų valstiečių ūkių pajamingumas sumažėjo 2,5% Vyručiai, ką tai reiškia: „pelningumas sumažėjo 2,5% “? Atėjo badas? Ne! Bet liaudis jau iškrikusi, jau pykčio ant ko nors prikaupusi...

O toliau įvyksta staigus virsmas – viskas pagal tą priežodį: nuo neapykantos iki meilės – ir atvirkščiai – vienas žingsnis. Mes nesame išsiugdę p a l a i p s n i š k o išėjimo iš tam tikrų būsenų... Pas mus: myliu, myliu, myliu, myliu, myliu – ir staiga nutraukia tau galvą... Bet energijos dar yra likę tiek ir tiek... O liaudis tai nesikeičia... Galvą nutraukta kažkam vienam, bet mylėti tai ir vėl norisi... Ir prasideda atranka, tai yra  greitosiomis puolama ieškoti, į ką čia vėl įsimylėjus... Galų gale kas nors vėl pasipainios po kojomis, sumaniai pasipirš, susistyguos su kažkokiomis „giluminėmis stygomis“... Tą ir įsimylės... Kaip kažkada Leniną...

Aleksejus Naryškinas. Kandidatų tai yra...Ar galima jų daigų pastebėti mūsų politinio-visuomeninio lauko plotuose?

Vladimiras Pastuchovas. Esu tikras, kad Putino įpėdinis gyvena tarp mūsų. Bet esu tikras ir tuo, jog jo pavardė dabar nėra linksniuojama, jog tai bus žmogus iš antrojo ešelono ir kad jis nėra tas, kuris dabar rėkia ant visos gatvės, jog ateisiąs jo vieton.

Aleksejus Naryškinas. Labai dėkui.

 

¹Rusų aktorius Jegoras Berojevas priverstinę vakcinaciją prilygino rasinei diskriminacijai. Ta intencija per oficialų renginį jis pasirodė su šešiakampe geltona žvaigžde ant krūtinės. „Mano kūnas – mano reikalas“, – tvirtino jis. Marija Šukšina ir kai kurie kiti aktoriai solidarizavosi su J. Berojevo poelgiu ir jo „antifašistine“ retorika.

²Ši Sergejaus Dovlatovo sentencinė mintis yra iš kūrinio „Rezervatas“ („Zapovednik“). Tiksli išversta ši frazė galėtų skambėti šitaip: „Kalbėdamas su moterimi, susiduri su vienu skaudžiu momentu. Tu pasitelki faktus, įrodymus, argumentuoji. Tu šaukiesi logikos, sveiko proto. Ir staiga suvoki, jog jai tiesiog nemalonus tavo balso tembras...“

žymos:Aleksejus Naryškinas

 

 

 

KOMENTARAS

 

 

Mane patį visa ta istorija glumino. Pirma, niekaip negalėjau suprasti, kodėl Rusijos žmonės ne tik kad nesiveržia vakcinuotis, bet, priešingai, visaip to vengia. Juk aritmetika buvo ir yra labai paprasta: iš nepasiskiepijusių suserga ir miršta nepalyginamai daugiau, nei iš pasiskiepijusių! Lyg žmonėms būtų priimtiniau užsikrėsti, kankinamai sirgti ir numirti, nei vakcinuotis, bet nesusirgti!? Toks neįtikėtinas, protu nesuvokiamas lengvabūdiškumas? Ir, antra, tokie „lengvabūdžiai“ sudarė didžiąją dalį Rusijos visuomenės!

Niekaip negalėdamas protingais argumentais viso to proceso paaiškinti – labai jau didelis atotrūkis pasirodo yra tarp to, kas dedasi realybėje (epidemijos visuotinumo ir pavojingumo), ir žmonių elgesio, ėmiau sau galvoti, kad gal būt tas reiškinys yra susijęs su archajiškom pasąmoninėm būsenom, su tuo žmonijos tamsybiškumo klodu, kuris, glūdėdamas visai negiliai – kelių šimtų metų baudžiavinės, fatališkos patirties gelmėje – šiais laikais atsišaukia tokiais keistais, beprasmiais, pražūtingais  recidyvais. Net išmąsčiau, kad tas nepasitikėjimas medicina ir sveiku protu gali turėti mistinę ar mitinę prigimtį.

 

Kad ne tiek daug klydau tarsi rodytų profesoriaus Vladimiro Pastuchovo įžvalgos, pateiktos aukščiau publikuojamoje medžiagoje. Dabar pabandysiu tas profesoriaus įžvalgas pagal savo supratimą apibendrinti.

 

Žmonių nenorą vakcinuotis, vadinamąjį antivakcinininkų „judėjimą“, V. Pastuchovas supranta kaip religinį, bet iškreiptu pavidalu, judėjimą. Rusija yra iš tų šalių, kurių gyventojų sąmonėje religinis faktorius tebėra labai stiprus. Noras tikėti yra ne šiaip poreikis, noras, o giluminė būtinybė, privedanti net iki ekstazės. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių – istorinių, politinių, ideologinių – buvo nutolta, nusivilta tradicinėmis religijos formomis. Bet kadangi religinis jausmas, religinis veiksnys Rusijoje yra labai galingas, tai ta pasąmonėje susikaupusi energija niekur nėra pasidėjusi, pradingusi, o tik persiliejusi, transformavusi į sektantiškas, gana savotiškas sroves – erezijas. Antivakcinininkų judėjimas ir yra liaudies sąmonėje glūdėjusios religinės energijos pasireiškimas, kuriam būdinga gausa keisčiausių fobijų, grįstų iracionaliu kuo nors įtikėjimu ir kurio neįmanoma paveikti racionaliais būdais – įrodymais, pavyzdžiais, argumentais. Juk antivakcinininkai vengia, bijo skiepytis ne dėl gręsiančių povakcininių komplikacijų (susirgus jos būna žymiai grėsmingesnės), o dėl kažkokių neaiškių manipuliacijų su jų kūnu, dėl kažkokių priešiškų, gal net šėtoniškų, jėgų galimo įsiskverbimo, bauginančių stipriau net už mirties baimę.

Dabar tai ir paaiškėjo, kad už šiuolaikiško fasado giluminėje liaudyje tebetūno Puškino-Nekrasovo baudžiavinis valstietis, per ilgus neteisybės ir vergijos šimtmečius besąlygiškai įtikėjęs, jog viskas yra iš anksto nulemta ir kad gamta yra patikimesnis partneris, nei žmogus. Todėl ir neturėtų būti keista, kad didžiuma rusų pandemijų bijo mažiau, nei žmonijos sugalvotų kovos su jomis būdų.

Įdomu, kad V. Pastuchovas beprecendentį Vladimiro Putino palaikymą (iki 86%) irgi sieja su gilumine būtinybe liaudžiai kuo nors karštai, aklai tikėti. Įtikėjus, jau jokie, net gyvenimo argumentai, nebedaro poveikio.

 

Pradėjau galvoti, o ar Lietuvoje šis reiškinys – kai nepripažįstamos  akivaizdžiausios tiesos, kai neigiamas sveikas protas – yra įsikerojęs.

Ir pavyzdžio niekur toli nereikėjo ieškoti. Aš jau seniai sukau galvą, kodėl talentingiausias XX amžiaus antros pusės Pasaulio Politikas Vytautas Landsbergis, išvedęs lietuvių tautą į Laisvę, šiuolaikinės Lietuvos valstybės architektas, yra taip nemėgstamas ir niekinamas lietuvių liaudies. Susirasdavau visokiausių paaiškinimų: kad taip žiūrima dėl kitokių politinių pažiūrų, antilandsberginės propagandos poveikio, kad („baisiausias“, kozirinis, neatremiamas kaltinimas) V. Lansbergis sukiršino tautą, ir dėl to nesikloja valstybinis darbas, dėl jo asmenybės, asmens, charakterio, išvaizdos nepriimtinų, atstumiančių bruožų, kad dėl, V. Landsbergiui vadovaujant, krašte įvykdytų politinių, ekonominių reformų („sugriovė žemės ūkį“, tai yra kolchozus) kilusio, atseit nuskriaustųjų, nepasitenkinimo ir taip toliau, ir panašiai. Bet bėgo metai, dešimtmečiai, Vytautas Landsbergis nulipo nuo politinės scenos, rodos, turėjo išdilti, nuslopti, užsimiršti nuoskaudos, skriaudos, apmaudas, keršto jausmas... Antipatija turėjo palengva, lyg dūmas išsisklaidyti. Rodos, turėjo iškilti, išryškėti, ir įsitvirtinti vaizdinys, kad Vytautas Landsbergis buvo lietuvių tautos ir visos Europos vedlys. Lyg Dievo dovana. Bet ne – išliko tas pats priešiškumas, net neapykanta, niekinimas. Antipatija išliko. Lyg prakeiksmas, perduodamas iš kartos į kartą. Ta nesveika, liguista būsena lyg veidrodis rodė lietuvių liaudies lygį – jos tamsumą, dvasinį moralinį pakrikimą. Tas tarsi pasidarė aišku. Liko tik neaišku, koks viso to „tęstinumo“ mechanizmas, kokiu pagrindu jis veikia.

Ir visoje šitoje „byloje“ susigaudyti, įminti V. Landsbergio nepopuliarumo mįslę man padėjo rusų liaudies požiūrio į vakcinavimąsi analizė, atlikta Vladimiro Pastuchovo.

Ir vienu ir kitu atveju susiduriame su tuo pačiu keistu reiškiniu, su tuo pačiu kuriozu. Kai liaudis, arba didžiulė žmonių masė, nesusitarus laikosi pažiūros, prieštaraujančios sveikam protui (antivakcinininkų judėjimas) arba nepripažįsta objektyvios įvykių raidos (kad V. Landsbergio politiniai veiksmai buvo genialiai teisingi ir toliaregiški) ir kai jokiais racionaliais argumentais yra nerealu, neįmanoma tų kitatikių perįtikinti. Vladimiras Pastuchovas, kaip jau matėme, čia (vakcinos atveju) įžvelgia religinės energijos, susitelkusios liaudies sąmonėje ir persiliejusios į įvairius sektantiškus tikėjimus, erezijas, pasireiškimą (buvo įtikėtą į Leniną, į komunizmą, Sovietų valdžią, Staliną, į daugelį Rusijos istorijos mitų, kuriuos vainikavo mitas apie rusų liaudies ir ginklo „pergalę“ II Pasauliniame kare). COVID-19 pandemijos metu šis archajiškais vaizdiniais, pasąmone besiremiantis tikėjimas netikėtai ėmė reikštis per netikėjimą mokslo sukurtomis kovos su tuo užkratu priemonėmis. Manau, kad ir didelės dalies lietuvių tautos nusistatymas prieš V. Landsbergį yra grindžiamas ne buitinėmis, politinėmis, emocinėmis priežastimis, o žymiai gilesnėmis, susijusiomis ne su šio politiko, Valstybės vadovo asmeniu, o su pačios liaudies dorovine moraline būkle, jos pasąmoniniais iracionaliais procesais ir irgi turi mistinį-religinį pamatą.

Įdomu tai, kad Vytauto Landsbergio politinis oponentas, buvęs komunistas Algirdas Brazauskas liaudies buvo mylimas ir mėgstamas ir, formaliai žiūrint, politine prasme pasiekė daugiau. Nors faktiškai jis tebuvo politinis liliputas, netgi menkysta, vilkęsis politinio gyvenimo užpakalyje, regis, per ilgą veikėjo karjerą neparodęs nei vienos ryžtingesnės iniciatyvos. Prisimenu (tai parodė televizija), kaip per kažkokią politikų sueitį Borisas Jelcinas priėjo prie A. Brazausko kažko paklausti ar pasikonsultuoti. Kas iš to išėjo jis vėliau pakomentavo taip: „Начал что-то мямлить под носом“ („Ėmė kažką vapenti po nosimi“).

Kitas veikėjas  – Valdas Adamkus, labiausiai gerbiamas ir vertinamas Lietuvos Prezidentas. Rodos, kaip Valstybės vadovas jokių ypatingų kalnų nenuvertė. Anaiptol. Kai 2005 metais Vladimiras Putinas pakvietė į Maskvą gegužės 9-tai švęsti mūsų okupacijos, V. Adamkus nesugebėjo pats priimti sprendimo nei per 2 sekundes, nei per du mėnesius ir kreipėsi į tautą patarimo... Tai štai kokie yra tie mūsų numylėtiniai...

Arba „Archangelsko burliokas“, kaip kažkada drąsiai ir vaizdžiai apibūdino žinomas kalbininkas dar vieną lietuvių liaudies numylėtinį – Viktorą Uspaskich. Sukčius, aferistas, avantiūristas, vagis po kažkurių rinkimų į Seimą Lietuvos žmonių valia vos netapo Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku. Bet, svarbiausia, jis veikė iš vidaus kaip vienas didžiausių Lietuvos priešų: griovė ekonomiką (beveik atvirai propaguodamas ir praktiškai diegdamas korupciją), klibino demokratijos pamatus (papirkinėdamas rinkėjus, avantiūristiškais pažadais tyčiojosi, niekino, iškraipė rinkimų esmę), diskreditavo teisinę sistemą (daugybės nusikaltimų prieš valstybę organizatorius, įkvėpėjas, finansuotojas, remiamas dalies rinkėjų jis išvengė bausmės ir šiuo metu trinasi Briuselyje kaip Europos parlamentaras nuo Lietuvos). Beprasmis, beviltiškas šio žmogaus gyvenimas.

Ir dar vienas personažas, dar vienas Lietuvos vadovas –Rolandas Paksas. Tai buvo Maskvos projektas. R. Paksas buvo visiškai sukonstruotas. Konstruktas. Ir sukonstruotas moksliškais metodais, remiantis sociologija, psichologija, masių psichologijos ir parapsichologinių reiškinių tyrinėjimais. Kaip ir V. Putino atveju, panaudojant visokius vizualinius, emocinius triukus, buvo kuriamas Pakso, kaip pusdievio, įvaizdis. Prisiminkime tas scenas, kai Paksas į rinkėjų sambūrius atskrisdavo su malūnsparniu ir į minią nužengdavo tarsi iš Dangaus, prieš tai, lyg palaimindamas griešną žemę, išmesdavo iš besileidžiančio vertolioto ant vaikučių galvų rieškučias bonbonkių.

Jeigu apibendrinčiau ką tik išdėstytas savo mintis, tai galėčiau prieiti tam tikrų išvadų.

Pirma, nenoras skiepytis nuo koronaviruso, šios iracionalios būsenos egzistavimas, tam tikrų fobijų, arba baimių, susiformavimas gali būti paaiškinamas religinės sąmonės recidyvais.

Antra, ilgalaikis, faktiškai niekuo nepagrįstas nusistatymas prieš Vytautą Landsbergį irgi gali būti paaiškinamas pasąmoniniais iracionaliais procesais, išvirstančiais realybėje neobjektyviu, tendencingu, iškreiptu įvykių traktavimu.

Kiti pavyzdžiai (su Brazausku, Adamkumi, dalinai su Uspaskich ir Paksu) rodytų ne kažkokius sunkiai paaiškinamus, giluminius  reiškinius, vykstančius žmonių pasąmonėje, o jau labiau įprastus, suprantamus, beveik kasdienius žmonių simpatijų ir antipatijos pasireiškimus. Ta prasme būtų įdomu palyginti dvi priešinimosi kovai su COVID-19 pandemija formas, įsivyravusias šiuolaikinėje Rusijoje. Pirma, čia jau smulkiai aptartas antivakcinininkų judėjimas, aiškinamas religinės žmonių sąmonės poveikiu. Antroji forma, matyt kažkokiu būdu kažkiek besisiejanti su pirmąja, bet vis dėlto labiau paaiškinama maištingu, nedisciplinuotu, chuliganišku, lengvabūdišku ruso charakteriu.

 

2021 metų liepos 17 diena

Vilnius

žymos: Vladimiras Pastuchovas, Vytautas Landsbergis

Žemiau publikuojame „Echo Moskvy“ žurnalistų Irinos Vorobjovos ir Aleksejaus Venediktovo dviejų dalių pokalbio „Asmeniškai Jums – Vladimiras Pastuchovas“ (2021 m. spalio mėnesio 15 ir 19 dienos) su Vladimiru Pastuchovu antrosios dalies fragmentą, kuris tematiškai ir problematiškai glaudžiai susijęs su aukščiau pateikta medžiaga 

Irina Vorobjova. Praėjusį kartą, paskutinės laidos pačioje pabaigoje pradėjome neapykantos, baimės ir...

Aleksejus Venediktovas. ...represijų...

Irina Vorobjova ...represijų fenomenų aptarimą, kurį pratęsime šiandien.

Aleksejus Venediktovas. Mūsų klausytojams, žiūrovams primenu: Jūs, Vladimirai Borisovičiau, sakėte, kad represijų stiprėjimas susijęs su gyventojų neapykantos jausmo stiprėjimu. Ir man radosi Jums klausimas: o neapykantos jausmui pas gyventojus – ir ko jam reiktų stiprėti?

Vladimiras Pastuchovas. Žinote, veikiausiai kiekvienoje visuomenėje yra išsikristalizavęs toks kolektyvinis rodiklis – teisingumo balansas. Ir, tikriausiai, bet kuri visuomenė, nesvarbu, rusų ji būtų, britų, vokiečių ar perujiečių, kažkokiu tai būdu visada yra orientuota į tam tikrą – koks kam jis bebūtų – to teisingumo supratimą, į tam tikrą jo balansą. Ir galima kiek tik norima primetinėti „iš viršaus“ valdiškus to balanso „supratimus“, kurie tuos instinktyvius teisingumo balanso suvokimus iškraipo, įtikinėdami, kad teisingumas yra ne toks, o kitoks... Bet žmonės intuityviai jį jaučia. Ir kai šis teisingumo balansas yra pažeidžiamas, tada, matyt, yra dezorientuojamas gyventojų emocinis suvokimas viso ir visko, kas vyksta. Todėl aš galvoju... Tarp kitko, aš turiu pasakyti, kad rusų kultūrai, be jos kartais specifinių, kartais ginčytinų bruožų, yra būdingas vienas bruožas, kuris man yra didžiai simpatiškas. Ir jį pastebėjau, natūralu, ne aš. Tai aukštas empatijos lygis.

Apskritai paėmus, rusų kultūroje empatijos lygis dažnai būna aukštesnis, nei kultūrose, kurioms mes dažnai pavydime, į kurias orientuojamės.

Irina Vorobjova. Tai yra, rusai yra gailiaširdžiai – teisingai Jus išgirdau?

Vladimiras Pastuchovas. Aš taip nesakiau. 

Irina Vorobjova. Vadinasi, aš neteisingai jus išgirdau.

Vladimiras Pastuchovas. Aš sakau, kad jiems būdinga išplėtota empatija ir stiprus jausmingumas. Tas stiprus jausmingumas gerose situacijose išvirsta į gailestingumą, o blogose pasireiškia kaip perteklinis, pasiutiškas ir neracionalus žiaurumas, kurį 16–20 metų revoliucinių įvykių atžvilgiu aprašė Gorkis žinomame straipsnyje¹ , kurį jau buvau nurodęs „Maskvos aido“ klausytojams. Todėl etikos požiūriu empatija yra neutrali būsena. Kaip pas Majakovskį: „Kandidatuot galiu tiek į vargšus, tiek į prezidentus“² . Empatiškoje visuomenėje galimas tiek nuostabių krikščioniškų dorybių įsikūnijimas, tiek velniško žiaurumo ir prievartos pragaras.

Suprantate, kai kas nors pakursto, suaktyvina tą jausmingumą, tai visada kyla staigaus perėjimo iš vienos būsenos į kitą pavojus. Todėl man atrodo, kad atsakymas yra paprastas. Rusijos visuomenėje dėl įvairiausių priežasčių įsigali  didžiulis teisingumo disbalansas, didžiulė disproporcija. Ekonominio teisingumo, socialinio teisingumo, teisinio, politinio teisingumo. Iki tam tikro laiko šis disbalansas neturi tiesioginių politinių pasekmių, nes pas mus yra užplombuotos visos kiaurymės, pro kurias visa tai galėtų pratrūkti lauk. Bet susierzinimas kaupiasi, o dėl didžiulės rusų liaudies empatijos kaupiasi dešimteriopai, kaupiasi pagal geometrinę progresiją. Bet kurį laiką, iki tam tikro momento tas besikaupiantis susierzinimas išoriškai nepasireiškia, jis virsta tam tikra vis stiprėjančia tūžmo ir neapykantos potencija...

Dabar pateiksiu tokį pavyzdį. Įsivaizduokime didžiulę kandžių bendruomenę, ir kad tas didžiulis kandžių kiekis yra apsistojęs spintoje, tapusioje kailinių saugykla. Ten sukabinta daug senų vilnonių, organinės kilmės skrandų, kurios yra puikus kandžių maistas. Šio kandžių kolektyvo nariai nemėgsta vieni kitų, tarp jų nuolatos kyla erzeliai. Ten yra vyriausių kandžių, yra ir mažiau vyresnių. Bet jos dabar yra labai užsiėmusios, nes ėda didžiulę joms atitekusią vilnonę skrandą. Ir kol jos graužia tą skrandą, tai nekokie jų tarpusavio santykiai neturi reikšmės, nes jos yra užsiėmusios. Bet problema ta, kad anksčiau ar vėliau bus sugraužta ir paskutinioji skranda. Net jei tai kailinių saugykla. Bet kai skrandų nebeliks, kandžių santykių pobūdis, kiekvienos jų dydis vėl įgaus reikšmę. Tada viskas ir prasiverš...

Aleksejus Venediktovas. Vladimirai Borisovičiau, ryšium su tuo Jums klausimas. Štai istorija su kovidu³ . Aš nežinau, ar Jūs esate susipažinęs su tuo, kad šiandien paskelbta apie numatomus sprendimus, suvaržymus, nedarbo dienas, apie priverstinę vakcinaciją tų, kuriems daugiau nei 65-eri metai, galbūt net apie priverstinį testavimą mokinių. Tai yra, valdžia demonstruoja prievartą? Kaip bus į tai sureaguota? Sulauks dėkingumo, už tai, kad bando gelbėti žmonių... 

Irina Vorobjova. ...gyvybes... 

Aleksejus Venediktovas. ...gyvybes, ar bus neapkenčiama, nes ir vėl braunasi, kišasi į mūsų kasdieniškus reikalus?

Vladimiras Pastuchovas. Geras klausimas.

Aleksejus Venediktovas. Aš stengiuosi.

Vladimiras Pastuchovas. Taigi, gyvenimas pats savaime jau yra prievarta. Niekas mūsų neklausia, ar mes norime gimti. O tai jau prievarta. Meilė – tai prievarta, norime mes to ar ne. Visada.  Pats savaime žodis „prievarta“, jei jis be konteksto, nieko nereiškia. Natūralu, kad valstybė demonstruoja prievartą. Natūralu, nes valstybė tam ir egzistuoja, kad būtų, anot marksizmo-leninizmo,  prievartos mašina, nes prievarta užtikrina tvarką. Ten, kur nėra prievartos, nėra ir tvarkos. Visa esmė yra prievartos pobūdyje. Ar ji yra pavaldi Įstatymui, ar tampa baisiu įnagiu iškrypėlių rankose. Ji reiškiasi stichiškai ar yra gerai apgalvota? Štai kur klausimas!  Tai yra, ar prievarta įteisinta įstatymiškai, ar yra rezultatas kažkam kilusio stichiško pykčio, ar kieno nors ūmaus ryžto. O kas dėl Rusijos? Atvirai kalbant, aš nesu šalininkas to, kad visa kaltė už pandemiją nepamatuotai būtų verčiama valdžiai ir valstybei.

Aleksejus Venediktovas. O tai ant ko versti? Ant ko tai versti? Negi ant savęs?

Vladimiras Pastuchovas. Na taip, kartais gyvenime būna momentų, kai visuomenei naudinga įsižiūrėti į savo esmę.

Aleksejus Venediktovas. Ir pasibaisėti.

Vladimiras Pastuchovas. Pagrindinis klausimas, kuris kyla – dėl kokių priežasčių Rusija pasidarė viena iš antivakcerių⁴  judėjimo lyderių? Tai objektyvi realybė, kurią mes ne tik žinome, bet ir jaučiame. Tiesą sakant, turiu prisipažinti, jog šiek tiek gilinausi į statistiką. Ir Rusija čia nėra vieniša. Ir nereiktų  manyti, kad taip atsitiko dėl nepasitikėjimo „Sputniku“⁵. Ir nors nedraugiškoje dabar Rusijai Ukrainoje yra prieinamos  visos vakarietiškos vakcinos ir jomis gali kas nori skiepytis, bet taip iki šiol padarė tik maždaug 20%  gyventojų. Rusijoje oficialiai tokių yra 34%. Atvirai sakant, šituo skaičiumi aš visiškai netikiu, nes visi informacijos šaltiniai ir stebėjimai, kuriais aš disponuoju, rodo, kad Rusijoje neįtikėtinai klesti vakcinavimosi sertifikatų juodoji rinka.

Irina Vorobjova. Tai yra, apsiskiepijusių yra daug mažiau?

Vladimiras Pastuchovas. Tai subjektyvaus vertinimo išvada, bet ji remiasi ta patirtimi ir informacija, kurią aš gaunu. Arba tai yra – kaip bebūtų gaila – nesąžiningu būdu įsigyti sertifikatai, kadangi korupcija daiktas universalus: jei korupcija yra visuotinė ir visur, tai ji taip pat yra įsimetusi ir į mūsų aptariamą sferą. Arba žmonės dėl turimų ligų yra gavę leidimą nesivakcinuoti. Todėl netgi į vakcinavimosi Maskvoje tempus nusakančius skaičius aš žiūriu įtariai ir galvoju, kad realūs skaičiai yra dar labiau apverktinesni – maždaug apie 20%.

Vadinasi, mes turime problemą. Mūsų gyventojai pasižymi aiškiai užimtomis pozicijomis. Bet štai demokratijos atžvilgiu yra neaišku, tarsi dar neapsispręsta: reikalinga jiems ta demokratija, ar ta demokratija jiems nereikalinga ? Greičiau nereikalinga, nei reikalinga. Rusų gyventojai neturi savo nuomonės ir dėl ekonominio teisingumo: reikalingi jiems turtingi kapitalistai ar nėra reikalingi jiems turtingi kapitalistai? Gal geriau būtų juos visus likviduoti, nors ir čia ne viskas iki galo aišku... O kas išnaikinus maitintų?   Bet štai dėl vakcinavimosi išryškėjo visiškai vienareikšmė pozicija. Gyventojai vakcinuotis nenori, gyventojai vakcinuosis tik įrėmus jiems į kaktą pistoletą. Norinčių būtinai vakcinuotis yra maždaug tiek, kiek ir protestuojančių prieš valdžią – 14–20%./ Tai labai juokinga.

Todėl vyriausybei iškilo labai rimta problema. Visus tuos 20 metų valdžia faktiškai vykdė daugumai priimtiną politiką. Kaip tas „Garažo“⁶ , prisimenate, herojus, kurį vaidino Nevinnas⁷ . „Aš visada esu su dauguma“. Mūsų vyriausybė iš tikro visada buvo su dauguma. Kitas dalykas, jog manipuliuodama daugumos nuomone, bet ji visada galėjo būti tos daugumos pusėje. Ir būtent tai buvo Putino režimo tvirtumo ir stabilumo garantas, nes leido eliminuoti elitą iš politinio proceso, pakišti jį po lova, o su masėmis bendrauti tiesiogiai. Režimas labai atidžiai stebi šitų masių nuotaikas, kai kada jas koreguoja, kai kada prie jų prisitaiko, bet šių požiūrių tariamas sutapimas ir tapatumas valdžiai buvo gyvybiškai būtinas.

Ir čia toks akibrokštas iš pandemijos pusės! Nes išeina, kad... Šachmatuose yra tokia efektinga figūrų konfigūracija, vadinamoji „šakutė“. Kai žirgas pastatomas taip, jog vienu metu ima grasinti dviem figūrom, tai yra, kada gali išgelbėti vieną figūrą, bet jokiais būdais neįmanoma išgelbėti antros. Ir štai dabar mes turime tokią „šakutę“, klasikinę šachmatų „šakutę“: pasuksi į kairę – užsirausi ant antivakcerių, į dešinę nueisi – susidursi su kolapsu paliegusios sveikatos apsaugos sistemos bei su geometrine progresija besidauginančiais lavonais. Ir vyriausybė užkliuvo. Jos klaida buvo ta, kad jau ilgas laikas negali priimti jokio sprendimo. Čia susiduriama, aišku, ir su ekonominėmis problemomis, bet, po teisybei, Rusija nėra jau tokia neturtinga valstybė, suprantate... Žymiai neturtingesnių valstybių valdžia griebiasi pandeminių suvaržymų ir kitų priemonių, nes ji žino, kad gali tikėtis gyventojų palaikymo.

O Rusijos vyriausybė žino, kad šiuo reikalu gyventojai jos niekada nepalaikys. Nes bet kokios priverstinės vakcinacijos priemonės... Čia jums net ne Prancūzija, suprantate?  Tai netgi ne Prancūzija... Kodėl? O todėl, kad nors mes ir  pamatėme, kad ten žymi dalis protestuoja, bet vis dėlto pasiskiepijo beveik 70%  gyventojų. Tai davė rezultatų. O štai mūsų  „šakutės“ praktiškai neįmanoma apeiti. Prieš 4 mėnesius savo tinklaraštyje rašiau, kad tai iššaus. Praėjo keturi mėnesiai, ir tai iššovė. Viena vertus, vyriausybė negali taikstytis su tokiais lavonų kiekiais, nes anksčiau ar vėliau iš jos bus pareikalauta atsiskaityti. Šiuo metu gyventojai mirties bijo mažiau, nei čipų⁸ . Tokia realybė – mirties bijo mažiau, nei čipų. Mano draugai, grįžę iš Peterburgo, papasakojo puikią istoriją, kad didelio populiarumo susilaukė iščipinimo prietaisas.

Irina Vorobjova. Tai galingas magnetas, kurį pridėjus, čipas iškart iššoka. Man irgi pasakojo.

Aleksejus Venediktovas. Niekas nepadovanojo. Niekas.

Irina Vorobjova. Jums jau per vėlu.

Vladimiras Pastuchovas. Tai užsisakykite internete. Problemos esmė tokia. Tai rodo į kažkokius labai svarbius giluminius reiškinius, kuriuos mes aptarinėjome praėjusį kartą, kurie yra reikšmingesni, nei Putinas ne Putinas... Reikalas tas, kad  mes ritamės į viduramžiško obskurantizmo gelmes 

Aleksejus Venediktovas. Kokia prasme, Vladimirai Borisovičiaus?

Vladimiras Pastuchovas. Ta prasme, kad valstybė,  siekdama savo politinių tikslų, buvo priversta kultivuoti ir skatinti tamsybiškumą. Tam tikra prasme vyko neigiama intelektualinė atranka. Nes  tamsybiškumas yra nepaprastai naudingas dalykas. Tamsybiškumas leidžia ne klausimus uždavinėti, o tik ploti delniukais. Ir tai kurį laiką nepaprastai apsimokėjo, nes kuo mažiau žinojimo, tuo daugiau džiaugsmo akyse. Ir čia staiga ta pandemija... Žinoma, kad tai niekšybė ir, žinoma, kad ją pakišo mums amerikiečiai, kad pasikastų po režimo pamatais. Galiausiai, jei pasižiūrėtume iš šito taško, tai jie patys paaukojo milijoną tokių pas save, bet, kaip sakoma, ko tik nepadarai, kad pakenktum Putino režimui.

Suprantate, iš tikro pandemija atvėrė tą nemalonią tiesą, jog už tamsumą reikia brangiai mokėti. O situacija dabar labai sudėtinga. Jeigu... Dievas nebus gailestingas ar pandemija dėl kokių nors savų, biologinių, priežasčių nesusitrauks, tai gali būti, jog mes esame tik žiemos periodo pradžioje, ir šis daiktas realybėje rutuliuosis geometrine progresija...

Aleksejus Venediktovas. Kad žiema bus ilga, yra aišku. Bet Vladimirai Borisovičiau, Jūs ką tik palyginote Rusiją su Ukraina. Ten tamsybiškumas lyg tai nebuvo pernelyg skatinamas, ten visą laiką vyko politinis pasirinkimas tarp „to“ ir tarp „ano“. Ten visą laiką reikėjo galvoti, lyginti, ką nors palaikyti. O rezultatas tai tas pats?..

Vladimiras Pastuchovas. Žinote... Man tam tikru laipsniu tai yra mįslė ta prasme, kad taip vyksta visoje postsovietinėje erdvėje. Aš neišskirčiau Ukrainos į atskirą eilutę, nes apytikriai tokį pat požiūrį į vakcinaciją turi ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos rusakalbiai.

Irina Vorobjova. Mes antivakceriai esame genetiškai?

Vladimiras Pastuchovas. Vakar vakare tai aptarinėjome su Končalovskiu⁹ . Tai buvo toks vidujinis mūsų pokalbis. Ir jis iškėlė gana įdomią hipotezę, kad tai viso labo yra atsikartojimas anos baudžiavos, vienokiu ar kitokiu pavidalu pasireiškiančios toje pačioje teritorijoje, į kurią įeina beveik visa Rytų Europa. Mes matome, kad tai bendra jos problema, kad taip išlenda neolitiškosios valstiečių sąmonės struktūros likučiai. Svarbiausias šios sąmonės bruožas yra nepasitikėjimas. Siauras pasitikėjimo ratas(trumpas radiusas), rašė Harrisonas¹⁰ , yra genetiškai būdingas visoms valstietiškoms kultūroms. Ir štai šis pasitikėjimo menkumas tais, kurie yra toliau už šeimos ar giminės rato, veikiausiai, ir yra tas bendrumas, kuris sieja ir ir išskiria antrinės baudžiavos reiškimosi zoną, apimančią teritoriją nuo Vyslos iki Vladivostoko. Čia mes esame vienodi.

Aleksejus Venediktovas. Bet tai reikštų, kad valstybė, nenorėdama lavonų kalnų, turi sustiprinti represijas.

Irina Vorobjova. Priversti žmones. O jie yra įpratę, kad juos verstų...

Aleksejus Venediktovas. Ir dėl to neapykantos lygis...

Vladimiras Pastuchovas. Sužadins papildomą, tiesą sakant, dar neregėtą neapykantą, kokios dar nebuvo per visą Putino valdymo laikotarpį, nes pirmą kartą prisieis kariauti ne su 14–20% didžiųjų miestų, paprastai milijoninių, išsilavinusių žmonių, o su savo elektoratu, kuris pastaruosius 20 metų tarnavo šiam režimui kūnu ir siela. Tai ir yra pagrindinė problema. Ir valdžia bus priversta panaudoti prievartą, nes bet kuri valstybė yra priversta atlikinėti tas funkcijas, dėl kurių vykdymo ji ir egzistuoja. Net patys prasčiausi mentai¹¹ , kurių nemėgsta visi, iš tikro gina nors dalelytę visuomeninio intereso. Jei tų mentų nebeliktų, – visi susiėstų, surytų vieni kitus. Deja. Suprantate, dėl to valstybė ir... Mes sakome – „putino“, bet ji vis dėlto valstybė, kokia ji bebūtų, nes nesant nė tokios, būtų visai prasti popieriai...

Ir štai šitokia valstybė bus priversta kad ir stenėdama, kad ir vėluodama du su puse metų, kažko tai griebtis. O dėl to pasitikėjimas ja dar labiau sumenks, o neapykanta, priešingai, sustiprės.

Irina Vorobjova. O ši, papildomai sukelta, neapykanta, kaip mums rašo čate¹²  – „neapykantos eskalacija“, ji iššaus iš karto, ar tvos valdžiai tik po kurio laiko?

Aleksejus Venediktovas. Tokia jauna ir tokia kantri...

Vladimiras Pastuchovas. Aš nežinau nieko tokio, kas Rusijos istorijoje būtų iššovę iškart. Apskritai visi Rusijos kultūros ypatumai yra susiję su krašto erdvumu. Tai, atleiskite, sugalvojau ne aš, tai – Kliučevskis, Solovjovas, Karamzinas¹³ . Mūsų erdvės, lyg stiprus magnetinis laukas, iškreipia, sulėtina  bet kokį signalą. Todėl Rusijos problema yra ta, kad čia bet kurios tendencijos, bet kurios problemos yra linkusios kauptis. O to rezultatas būna toks: kai jos ima sproginėti, jos sproginėja su tokia jėga, jog jokie stabdžiai jau nebesuveikia. Todėl Rusijos istorijoje... Yra puikūs Georgijaus Borisovičiaus Kleinerio¹⁴ straipsniai apie Rusijos istorijos ciklus. Jis įrodo, kad mūsų istorija pasižymi nuolatiniais (besikartojančiais) perėjimais iš šalčio į karštį. Tai reiškia, kad nėra nusitęsusių pereidinėjimo stadijų. Pikas – ir staigiai šaunam į viršų, pikas – ir taip pat staigiai krintam žemyn: pikas – aukštyn. pikas – žemyn, pikas –aukštyn, pikas – žemyn... Ir tai yra susiję būtent su tuo, kas vyksta... su tuo, apie ką jūs klausiate. Išpradž – ilgas, ilgas kaupiamasis periodas, po to – momentinė, lyg kondensatoriaus, iškrova ir tokia galinga, kad neįmanoma užkirsti jai kelio.

¹Maksimo Gorkio straipsnis „Apie rusų valstietiją“ („О русском крестьянстве“), parašytas ir išleistas (Berlynas) 1922 metais 

²Vladimiro Majakovskio eilėraščio „Fleita-stuburkaulis“ (1915) frazės „Aš lygiai pretenduoju tiek į Visatos Valdovus, tiek į pančių grandines“ („Я – равный кандидат и на царя Вселенной, и на кандалы“) laisvas išdėstymas („Я равный кандидат и в нищего, и в президенты“).

³Koronaviruso COVID-19 infekcija

⁴Prieš skiepijimą nuo COVID-19 užkrato nusistatę, dažnai aktyviai, o kartais net agresyviai, asmenys

⁵Rusiškos vakcinos prieš COVID-19 pavadinimas

⁶RežisieriusRežisieriaus Eldaro Riazanovo filmas „Garažas“ (1979)

⁷Aktorius Viačeslavas Nevinnas „Garaže “ vaidino Karpuchiną

⁸Lietuvių kalboje „lustas“ . Tai nedidukė mikroschema, įterpta po oda

⁹Aktorius, režisierius, scenaristas, prodiuseris Andrejus Končalovskis

¹⁰Kultūrologas Lourensas Harrisonas (1932–2015). Pagrindinė jo mokslinių tyrinėjimų išvada, kad kultūra yra dominuojantis žmonių bendruomenės veiksnys, labiausiai įtakojantis tautų progresą ir vystymąsi. Nors ekonominiai, istoriniai, geografiniai faktoriai irgi svarbūs, bet galiausiai ekonominę gerovę laisvoje visuomenėje nulemia jos kultūrinės vertybės

¹¹Rusų liaudyje išplitęs milicininkų (policininkų)  įvardinimas (pravardžiavimas)

¹²Čatas (angl. chat „plepėti“) – tiesioginis pokalbis („plepėjimas“) internetu, kai pasikeičiama rašytine informacija, visų pokalbio dalyvių matoma kompiuterio ekrane 

¹³Vasilijus Kliučevskis (1841–1911), Sergejus Solovjovas (1820–1879), Nikolajus Karamzinas (1766–1826) – rusų istorikai 

¹⁴Georgijus Kleineris (g, 1946) – Rusijos ekonomistas

žyma: Aleksejus Venediktovas, Andrejus Končalovskis