Pranešimai

Dainų krepšelis

 Bus jau pora metų, kai supratau, jog kai kurių dainų melodijos kažkaip ypatingai užgauna mano sielos ir klausos stygas ir nusprendžiau susidaryti jų sąrašėlį, kurį, kažkokiu, man dar nežinomu būdu, techniškai materializuoti ir kokiom nors proga (ar be progos) pasidalinti su kitomis, man artimomis, sielomis. Kūriniai šiame sąraše išdėlioti (sunumeruoti visiškai atsitiktinai, sąmoningai neiškeliant ko nors į priekį, ar nenustumiant į apačią 1. Oratorija „Rusai nori karo“ jaučiasi, gimė stichiškai, prasiveržusi iš pačių jų kūrėjų širdžių gelmių karo pradžioje, gal net 2022 metų pirmą pusmetį. Ji man padarė tokį pat neišdildomą įspūdį tiek tada, – karo pradžioje  – tiek dabar, kai po 3 metų pertraukos vėl pasiklausiau. 2. Irūna ir Marius: „Tu ir Aš“ . Mano manymu (be viso kito) – talentinga vaizdo dramaturgija. Irūna – namų šeimininkė; Marius – aktorius 3  Irūna Puzaraitė ir Marius Jampolskis: „Iš Suvalkijos lygumų“ .  Veronika Vasiliauskienė-Ivanauskaitė yra suvalkiet...

Gorkis M. Apie rusų valstietiją

                                   Maksimas Gorkis       Apie rusų valstietiją   Žmonės, kuriuos esu įpratęs gerbti, klausia: ką aš galvoju apie Rusiją? Mane slegia visa tai, ką aš galvoju apie savo šalį, tiksliau kalbant, apie rusų liaudį, iš esmės – apie valstietiją. Man būtų žymiai parankiau neatsakinėti į šį klausimą, bet esu pernelyg daug patyręs ir žinau, kad turėčiau teisę tylėti. Tačiau prašau suprasti, kad aš nieko nei smerkiu, nei pateisinu, – aš tiesiog pasakoju, į kokius pavidalus susigulėjo mano įspūdžių masyvas. Nuomonė nėra pasmerkimas, ir jei mano nuomonės pasirodys buvusios klaidingos, tai manęs nenuliūdins. Esmingai kalbant – kiekviena liaudis yra anarchiška stichija; liaudis nori kuo daugiau ėsti ir kiek galint mažiau dirbti, nori turėti visas teises ir neturėti jo...